|
|
Tema: Mokslas ir religija
Pradžios knygos 1 ir 2 skyriai: argi čia nepateikti
du skirtingi pasakojimai apie pasaulio pradžią
Reinhard Junker
Richard Wiskin
Skaitydami iškart vieną po kito pirmuosius du Biblijos skyrius pastebėsime, kad tai gan skirtingos ištraukos. Pirmame skyriuje griežta seka išvardijami vienas paskui kitą kūrimo darbai, antrame beveik viskas sukasi aplink žmones, o pasakojimo forma „laisvesnė“. Šiuolaikinė Biblijai kritiška teologija iš to padarė du absoliučiai nepriklausomus pasakojimus, kilusius iš visiškai skirtingų šaltinių. Anot šios plačiai prigijusios šaltinių atskyrimo teorijos, abu pasakojimai nesusiję nei su Moze, nei su ikimoziniais šaltiniais. Juos labiau reikėtų suprasti kaip neva to meto, kai buvo rašomi skyriai, žmonių įsivaizdavimus. Taigi jie negalėjo būti aiškinami kaip „istoriškai“ arba net „gamtamoksliškai“ reikšmingi. Vėlesnysis redaktorius abu pasakojimus neva sudėjo vieną paskui kitą, neatsižvelgęs į skirtumus ir (tariamus) prieštaravimus. Toks požiūris, be abejonės, turi tam tikrų argumentų ir tekstinių pastebėjimų. Toliau pasistengsime parodyti, jog šie tekstai neturi jokių atvirų prieštaravimų. Priešingai, keletas tariamų beprasmiškumų atsiranda kaip tik dėl to, kad tekstai atskiriami vienas nuo kito. |
|
Skaityti toliau...
|
|
Apie mokytą nežinojimą
Nikolajaus Kuziečio pėdsakai šiuolaikiniame moksle
Ron Kubsch
„Žmogus yra tuo mokytesnis, kuo jis daugiau žino apie savo nežinojimą.“
Nikolaus von Kues (DII,9)
I
Naujųjų amžių pradžia paprastai siejama su Rene Descartes’u (1596–1650). Tuo laiku, kai „Dievas“ valdė viduramžių academia, per Descartes’o skepticizmą į mokslo pastangų centrą buvo įstumtas „Žmogus“. Vyras, nutiesęs tiltą tarp spekuliatyviųjų viduramžių ir naujųjų amžių mokslo, buvo Nikolajus Kuzietis (Nikolaus von Kues), turbūt reikšmingiausias XV amžiaus krikščionių filosofas.
Nikolajus gimė 1401 m. miestiečių šeimoje Kūze, netoli Mozelio. Kaip vyriausiajam sūnui jam buvo numatyta tęsti tėvo pradėtus vynuogininko ir nekilnojamojo turto prekiautojo verslus, tačiau jis nusprendė pasirinkti dvasininko profesiją. Anksti išmoko lotynų kalbą, o 1416 m., būdamas penkiolikos, įsirašė į Heidelbergo universitetą, kad išmoktų „septynių laisvųjų menų“ (baccalaurus in artibus) ir pasiruoštų kunigystei. Po to jis studijavo teisės mokslus Padujoje, bet kartu gilinosi į matematiką, astronomiją, fiziką ir mediciną. Nuo 1423 m. jau turėdamas daktaro laipsnį ir galėdamas mokyti Bažnyčios teisę, jis visgi apsisprendžia tęsti teologijos ir filosofijos studijas Kelne. |
|
Skaityti toliau...
|
|
Babelio bokšto statyba
Max Thürkauf
Galima laukti, kad tokias kaip šios eseistines pastabas mokyti linkę filosofai paniekinamai sukritikuos. Atrodo, kad nuo tada, kai amatą išstūmė pramoninis gamybos ir vartojimo procesas, pati filosofija tapo procesu dėl savęs paties. Kadangi liečiasi tik giliausios amato ir filosofijos šaknys, sąryšis nėra akivaizdus. Bet jis egzistuoja.
Rankos, kuriomis žmonės pakeitė žemės veidą, yra valdomos to paties proto, kuriuo mąsto filosofai. Akivaizdesnės nei šis sąryšis yra jo pasekmės: iš filosofijos išėjo diplomuotos profesijos kaip kad chemikų ar fizikų, profesijos, kurios panaudojamos fabrikų darbui. Chemikai ir fizikai kaip vadinamieji mokslininkai, ir filosofai kaip aukšto stiliaus laiškų rašytojai. Diplomuotos filosofijos universitetuose moko valstybės tarnautojai, ordinariniai filosofijos profesoriai. Šie etatiniai darbuotojai reiškia pretenziją, jog jie esą vieninteliai teisėti sergėtojai filosofinės ugnies, kuri, prisiderinus prie pažangos, dega kaip elektra. Norint išvengti aukštos įtampos pavojų, dėl saugumo ji daugiausia varoma silpna srove. Neseniai vienas filosofijos daktaras savo disertacijoje nagrinėjo klausimą, ar Sokratą galima laikyti filosofu iš profesijos. |
|
Skaityti toliau...
|
|
Gamtamoksliškas išsilavinimas ir krikščioniškas tikėjimas
Hans Rohrbach
I
Savo tema, atrodytų, siekiam pabrėžti priešingybę tarp gamtamoksliško išsilavinimo ir krikščioniško tikėjimo – tai priešingybė, kuri dar prieš šimtą metų plačiuosiuose išsilavinusiųjų sluoksniuose buvo laikoma savaime suprantama ir būtina, ir iš dalies taip suprantama dar ir šiandien. Pasekmė buvo ta, kad arba dėl gamtamokslinio pažinimo buvo atmetamas tikėjimas, arba dėl tikėjimo buvo atsižadama mąstymo, taigi atliekamas „sacrificium intellectus“, intelekto paaukojimas. Mąstančiam, save gerbiančiam žmogui trečios galimybės nesimatė. Apskritai šioje dilemoje būdavo prieinama ir tebeprieinama prie kompromisų, kur, priklausomai nuo išeities taško, apkarpomos ar ištaisomos arba tikėjimo ištarmės, arba mokslinės žinios, taigi bandoma praktikuoti tam tikrą bažnytiškumą ar savo kirpimo pamaldumą, o kasdieninis gyvenimas lieka jo beveik nepaliestas. Tai veda prie dvivėžio gyvenimo, kuris per ilgesnį laiką tampa nepatvarus, nes nenuoširdus. |
|
Skaityti toliau...
|
|
Neuroteologija. Dievas – tik fantazijos vaisius?
Ulrich Eibach
Nauji technikos metodai leidžia neuropsichologinius procesus atkurti taip, kad galima tiksliai stebėti, kokios smegenų sritys, vykstant tam tikriems psichiniams–dvasiniams procesams yra aktyvios arba kokios funkcijos neveikia. Paprastai smegenys veikia taip, kad pagal informaciją, priimamą iš paties kūno arba išorinio pasaulio, jos kaip sistema vis iš naujo organizuojasi ir sujungia naują informaciją su smegenyse ir kūne įrašyta informacija, o tada atsako į iškeltus reikalavimus. Nėra psichinių–dvasinių procesų, kurie nebūtų atkurti smegenų neurofiziologiniais procesais. Amerikiečių mokslininkai nori tokiu būdu ištirti ir aprašyti „religinio patyrimo“ neurofiziologines aplinkybes. |
|
Skaityti toliau...
|
|
Tikrojo mokslo pagrindai
„Materializmas sukūrė teoriją, kuri paaiškina viską pasaulyje, bet neįtikina, kad mūsų mąstymas veiksmingas.“ C. S. Lewis
Charles Colson
Skaitydami straipsnį pasistenkite rasti atsakymą į šiuos klausimus:
· Kokie yra pagrindiniai mokslinio natūralizmo prieštaravimai?
· Kokie krikščioniškosios pasaulėžiūros elementai sudaro šiuolaikinio mokslo pagrindą?
· Ką turėtume atsakyti mokslinio natūralizmo filosofijos šalininkams?
Neseniai išleista Darwino knyga „Pavojingoji idėja“ gali lengvai suklaidinti nieko neįtariantį knygyno lentynų naršytoją. Atrodytų, kad Tufto universiteto profesorius Danielius Dennettas nori įspėti skaitytojus, kokius pavojus kelia darvinizmas. Tačiau iš tikrųjų Dennettas bando įtikinti skaitytojus priimti „pavojingąsias“ Darvino teorijos implikacijas. Jis tvirtina, kad teisingai suprantamas darvinizmas yra „universali rūgštis“, ištirpdanti visus tradicinius moralinius, metafizinius ir religinius įsitikinimus. Mat jeigu žmonės evoliucionavo savaime, dėl materialių priežasčių, nėra pagrindo tikėti mus sukūrusį ir moralines tiesas apreiškusį Dievą. Dennettas net siūlo į tradicines Bažnyčias žiūrėti kaip į „kultūrinius zoologijos sodus“, skirtus lankytojams palinksminti. [1] |
|
Skaityti toliau...
|
|
Nesąmoningi krikščioniškojo jungizmo paklydimai
Leanne Payne, Kevin Perrotta
Karlas Gustavas Jungas, šveicarų gelmių psichologijos pradininkas, vienu metu buvęs Sigmundo Freudo draugas, mirė 1961 metais, tačiau jo idėjos nemiršta. Mūsų laikais Jungo idėjos labiausiai paplitę tarp krikščionių, ypač Romos katalikų ir episkopalinės Bažnyčios JAV narių.
Daugybė žmonių atsiskyrę nuo pasaulio studijuoja Jungą ar sako kalbas jungizmui skirtose konferencijose, leidžiamos knygos, rašoma straipsnių ir netgi tam tikslui yra įkurtas vienuolynas. Kyla klausimas, ar krikščioniškasis jungizmas gali praturtinti krikščionių supratimą apie žmogaus psichologiją ir dvasinį gyvenimą?
Pats Jungas nėra iš tų mąstytojų, kurį būtų galima apibūdinti dviem žodžiais. Jo rinktiniai raštai sudaro 18 tomų, o jo idėjas dažnai sunku aiškiai išdėstyti. Sunku apibendrinti ir krikščioniškąjį jungizmą. |
|
Skaityti toliau...
|
|
Ar islamas – taikos religija?
Kontroversija atskleidžia kovą už islamo sielą
James A. Beverley
Osama bin Ladenas, liūdniausiai pagarsėjęs pasaulio teroristas, musulmonams visur pateikė baisiausią ryšių su visuomene košmarą: rugsėjo 11-ąją kaip islamo paveikslą, įsikūnijimą. Dabar musulmonai turi apibrėžti save santykyje su ta nešlovės diena.
Abdulazizas Sachedina, musulmonų mokslininkas iš Virdžinijos universiteto, sakosi neprisimenąs, kada būtų taip nuoširdžiai meldęsis, kad Dievas pasigailėtų musulmonų dėl kaltės už „tokią beprotybę, išlietą ant Niujorko ir Vašingtono... Jaučiau sielvartą ir, ko gero, pirmąkart per visą savo gyvenimą buvau trikdomas minties, kad įvykdžiusieji šį siaubingą terorizmo aktą visai gali būti mano draugai musulmonai. Kaip gali šie teroristai melsti Dievo gailestingumo ir užuojautos, kai savo blogio aktu užtraukė gėdą visai šios didžios religijos ir jos tolerancijos kultūros istorijai?“ |
|
Skaityti toliau...
|
|
|
|
|
