|
|
Tema: Religija
|
Kas gali būti išgelbėtas? |
Peter Kreeft
Ronald K. Tacelli SJ
Jei išgelbėjimas siejamas su tikėjimu į Jėzų, tai atrodo negarbinga gerų pagonių atžvilgiu. Juk Sokratas vertesnis dangaus nei Torquemada? [1]
Atsakymas A: Iš kur žinote, kuris jų vertas dangaus, o kuris – ne? Argi esate Dievas? Ar jūs dovanojate dangų? Ar gyvenimas yra žaidimas, kurio taisykles jūs nustatėte?
Atsakymas B: Iš kur žinote, kad Sokratas ne danguje, o Torquemada jau ten?
Atsakymas C: Teorijos vardu prieštaravimas atmeta faktus; atmetama žinoma dėl nežinoma. Mes nežinome, kuris bus išgelbėtas, – mums to nepasakyta – bet žinome, kaip tapti išgelbėtam, – tai pasakyta. Dar žinome, jog Dievas teisus. Galbūt jo buvimas tik nujaučiamas, bet jis pats yra teisus. Jo teisumo pasirodymas lieka paslaptimi, nes mes gyvename laike ir matome „lyg veidrodyje, mįslingu pavidalu“. Vien amžinybės požiūris yra visa apimantis ir aiškus. |
|
Skaityti toliau...
|
|
Helmut Burkhardt
Kalbinis priartėjimas
Žodis „religija“ kilęs iš lotynų kalbos. Bet jo etimologija nėra aiški. Romėnų rašytojas Ciceronas (106–43 m. pr. Kr.) manė, kad žodį religio galima išvesti iš veiksmažodžio relegere (vėl surinkti, vėl pereiti, vėl apsvarstyti). Tada religio reiškia rūpestingą kulto laikymąsi, t.y. dievų garbinimą.
Krikščioniškoje tradicijoje šis žodis aiškintas kitaip. Štai ortodoksiškasis liuteronų dogmatikas F. Königas (1619–1664) sąvoką „religija“ aiškino krikščioniškomis susitaikinimo mintimis: religio kilęs iš lot. religare (vėl surišti). Šis aiškinimas, žinoma, skamba gražiai, bet kaip tik todėl galima įtarti jį esant teologiškai sukonstruotą. |
|
Skaityti toliau...
|
|
|
Lietuviai ir jų religijos |
Religinio kraštovaizdžio apmatai
Holger Lahayne
Ar Lietuva katalikiškas kraštas?
„Turbūt niekas tiksliai nežino, kiek Lietuvoje yra praktikuojančių katalikų“ [1], rašė Tomas Venclova prieš maždaug dvidešimt metų. Tiesa, dabar, praėjus dešimčiai nepriklausomybės ir religijos laisvės metų, tam tikrų tyrimų ir statistikos duomenų apie religinę Lietuvos gyventojų orientaciją jau turime, tačiau Venclovos pasisakymo vis dar negalėtume paneigti. Dėl vieno dalyko visgi neturėtų kilti abejonių: iš tų 2,6–3 milijonų Lietuvos katalikų tik mažuma kas savaitę dalyvauja mišiose – didžioji dalis katalikų Bažnyčios narių nevykdo savo „pareigų“(!) [2]. |
|
Skaityti toliau...
|
|
|
Katalikai pokomunistinėje Lietuvoje |
Sociologiniai eskizai
Aušra Maslauskaitė
Andrius Navickas
I
Pirmaisiais Nepriklausomybės metais – 1990-aisiais – atlikti sociologiniai tyrimai parodė, kad Lietuva ir po sovietinės okupacijos, bent formaliai, lieka katalikiškas kraštas. Tiesa, oficialus katalikų nuošimtis Lietuvoje pasirodė mažesnis, nei spėjo sovietinio režimo kritikai, tačiau kartu bent kelis kartus didesnis nei skelbė ateistinės propagandos vykdytojai. 1990 m. į klausimą „kurią tikybą išpažįstate?“ 57 nuošimčiai Lietuvos žmonių atsakė nurodę katalikybę. 1995 m. tokių žmonių jau buvo 75 nuošimčiai, o 1997 m. – 77. |
|
Skaityti toliau...
|
|
Jürgen Tibusek
Tarptautinė Krišnos sąmonės organizacija (ISKCON)
Istorija
Harė Krišnos judėjimas kilo iš induistinės vaišnavizmo tradicijos, pagal kurią Dievas Višnus yra galutinė tikrovė.
Organizacijos įkūrėjas yra Abhajas Čhoranas De (1895–1977), vadinamas A. Č. Bhaktivedanta Svamiu Prabhupada. Abhajas Čhoranas De Kalkutos universitete studijavo anglų kalbą, filosofiją ir vadybą. 1933 m. jo mokytoju tapo guru Bhaktisidhanta Sorasvatis Maharadžas. Maharadžas rėmėsi Čhaitanja Mahaprabhu (1486–1534), Sankritanos judėjimo įkūrėju. Čhaitanja vienu iš svarbiausių raštų laikė Bhagavata Puraną. Garbindamas Krišną jis ekstazėje imdavo netgi šokti ir teigdavo regįs Krišną. Bhakčio joga jam yra paprasčiausias kelias susivienyti su dievybe. Kaip priemonė tam tarnauja japa, nuolatinis vieno dieviško vardo kartojimas. Čhaitanjos mokiniai jį patį garbino kaip Krišnos įsikūnijimą. |
|
Skaityti toliau...
|
|
Josh McDowell
Nors Suvienijimo Bažnyčia turi Rytų religijoms ir „New Age“ judėjimui būdingų bruožų, dėl jos pretendavimo į tikrą krikščionišką Bažnyčią ją priskiriame vakarietiškiems kultams. Biblija ir Jėzus Kristus jos teologijoje atlieka svarbiausią vaidmenį, o rytietiškos religijos bei „New Age“ judėjimas šią svarbą neigia.
Istorija
Suvienijimo Bažnyčios įkūrėjas ir vadovas yra Sun Myung Moonas, gimęs 1920 m. sausio 6 d. Šiaurės Korėjoje. Kai berniukas buvo dešimties metų, jo šeima atsivertė į krikščionybę ir tapo presbiterijonų Bažnyčios nare.
Šešiolikmetis Moonas, melsdamasis Korėjoje ant vieno kalno, patyrė regėjimą. Moonas tvirtino, jog matęs Jėzų Kristų, įpareigojusį jį įvykdyti užduotį, kurios pačiam Viešpačiui nepavykę užbaigti. Jėzus pasakęs Moonui, kad šis esąs vienintelis, kuris gali tai atlikti. Jėzaus labai prašomas, Moonas pagaliau priėmė iššūkį. |
|
Skaityti toliau...
|
|
Spauda ir sektofobija
Holger Lahayne
Praktiškai nėra kitos profesinės grupės, kuria Lietuvoje būtų pasitikima daugiau nei žurnalistais – netgi Bažnyčia žmonės pasitiki mažiau. Reikia iškart pastebėti: laimei, Lietuvoje esama labai gerų žurnalistų – profesionaliai dirbančių, sąžiningų, nešališkų, kruopščiai renkančių medžiagą. Be jokios abejonės, tokie yra kolegos iš žurnalo „Veidas“ ir TV žurnalistų grupė, rengianti „Paskutinę kryžkelę“ – tai tik du pavyzdžiai.
Tačiau ir tarp žurnalistų pasitaiko visokių – yra, pavyzdžiui, nežinančių, kad „žurnalistas skelbia tikslias žinias... Žinios – tai faktai ir duomenys, grindžiami tiesa“ (Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodeksas, Vilnius, 1998). Atrodo, kad tiesa tiesiog nuolat pamirštama, nagrinėjant „karštą“ temą apie „pavojingąsias sektas“. |
|
Skaityti toliau...
|
|
Naujoji apaštalų tikinčiųjų šeima
Hans-Diether Reimer
„Mieli broliai ir seserys, ši diena yra kulminacija mūsų gyvenime ir kelyje į tikslą, kurį ištikimasis Dievas davė mums, savo vaikams ir savo tautai. Mes visi su didžiuliais lūkesčiais laukėme šios dienos ir daug meldėmės, kad mūsų dangiškasis Tėvas paruoštų mums savo palaimos pilnatvę. Dabar amžinajam Dievui galime atnešti šlovinimo ir padėkos auką, nes jis mums nuostabiai apsireiškė per savo pirmąjį tarną“.
Šiais žodžiais apaštalas Keckas 1984 metų gegužės 6 dieną asistavo vyriausiajam apaštalui didžiulėse pamaldose Vakarų Berlyne. Prieš savaitę apskrities apaštalas Engelaufas pamaldose Vysbadene kalbėjo: „Mielasis Dievas neapsiriboja mums duodamas butą, maistą ir drabužius; jam tai yra pernelyg mažai. Savo vaikams jis siunčia Siono palaiminimą. Šiandien jį galėjome gauti ypatingu būdu“. |
|
Skaityti toliau...
|
|
Rüdiger Hauth
Turbūt nėra kitos religinės pasaulėžiūrinės bendrijos ar psichosektos, kuri keltų tokių prieštaringų visuomenės, politikos ir Bažnyčios reakcijų, kaip „Church of Scientology“ („Scientologijos Bažnyčia“). Daugelyje šalių scientologijos veiklą kritiškai svarstė ir tebesvarsto teismai, parlamentiniai tyrimų komitetai, slaptosios tarnybos, nukentėjusiųjų iniciatyvos, universitetų seminarai ir ekonominiai susivienijimai.
Atsiradimas ir istorija
Šios labai ginčijamos, agresyvios ir didžiai netolerantiškos „Scientologijos Bažnyčios“, kuri save mielai vaizduoja kaip „persekiojamą religinę mažumą“, pradininkas buvo toks Lafayette’as Ronaldas Hubbardas. Jis gimė 1911 m. kovo 13 d. Tildene (Nebraskos valstija, JAV) buvusio jūreivio, vėliau JAV laivyno iždininko Harry Rosso Hubbardo ir žmonos Ledoros May Waterbury šeimoje. Vaikystę praleidžia Montanoje, mažoje galvijų rančoje, kuri priklauso jo seneliams. 1922 m. šeima persikrausto į valstybės sostinę Vašingtoną.
Tai, kas pačių scientologų oficialiuose bendrijos dokumentuose užfiksuota apie Hubbardą, pagal struktūrą ir turinį veikiau laikytini fantazijos elementais, charakterizuojančiais visą scientologijos sistemą. Tik nedaugelis šio psichokulto ir jo įkūrėjo pateiktų „biografinių“ duomenų derinasi su tikrove. |
|
Skaityti toliau...
|
|
|
|
|
