|
|
Tema: Gyvybės šventumas
Biomedicina, klonavimas ir genetinė ateitis
Hans-Jürgen Peters
Biomedicina – kas gi tai? Tai plati dirva, aprėpianti tokius įvairiarūšius dalykus kaip organų transplantacija, tyrimai su sunkiai sužeistais arba psichikos ligoniais (t.y. asmenimis, nepajėgiais duoti sutikimo), embrionų tyrimai, brovimasis į žmogaus genetinį kodą, žmonių klonavimas. Dar daug kas čia tėra tik ateities muzika, tačiau uvertiūrą jau girdime. Spaudoje buvo galima sekti, kaip greitai rutuliojasi reikalai šioje srityje ir kaip spėriai keičiasi sąmonė. Sensaciją sukėlė 1997 m. Edinburgo Roslino instituto embriologas Ianas Wilmutas su savo avele Doli, klonuota iš kitos avies genetinės medžiagos. Kai kurie jo kolegos buvo itin skeptiški – netolimoje ateityje dar nepavyksią klonuoti tokio kompleksinio organizmo kaip žinduolis. Kiti jau matė ant mūsų griūvančius tikrus furoro scenarijus ir stengėsi uždrausti klonavimą – bent jau žmogaus. Ianas Wilmutas tada pats atsakė į klausimą, ar jis ketinąs klonuoti žmogų: „Nematome jokio klinikinio būtinumo klonuoti žmogų“. |
|
Skaityti toliau...
|
|
|
Jeigu čia nesisuktų dideli pinigai... |
Dirbtinio apvaisinimo ir abortų problemos Lietuvoje
Interviu su dr. A. Narbekovu
Šią vasarą visuomenė intensyviai diskutavo apie dirbtinį apvaisinimą. Kaip pakomentuotumėt apklausos rezultatus, anot kurių didžioji dauguma Lietuvos gyventojų teigiamai vertina dirbtinį apvaisinimą?
Ne visoks dirbtinis apvaisinimas yra nemoralus. Yra moralių dirbtinio apvaisinimo metodų, tačiau apie juos niekas nekalba. Suprantama ir teisinga, kad daug žmonių mano, jog dirbtinis apvaisinimas reikalingas. Tačiau niekas nekalba, jog dauguma žmonių (tik dabar negalėčiau pasakyti procento) nepritaria dirbtiniam apvaisinimui, kurio metu vartojamos donorinės lytinės ląstelės. Žmonėms aišku, kad daugeliu aspektų tai nemoralu ir nepriimtina, tačiau tie, kurie nori dirbtinį apvaisinimą Lietuvoje įteisinti, puikiai supranta, kad nevartojant donorinių lytinių ląstelių, visas dirbtinio apvaisinimo verslas iš esmės žlunga. Kalbėdamasis su tuose centruose dirbančiais gydytojais pastebėjau, kad jie puikiai žino, jog lytinių ląstelių donorystė yra būtinas dalykas. Kitose valstybėse apvaisinama ir donorinėmis lytinėmis ląstelėmis. Pritariu dirbtiniam apvaisinimui, kuris padėtų sutuoktiniams susilaukti savo vaikų vartojant jų pačių lytines ląsteles. Ir jeigu apvaisinimas įvyktų in vivo (gimdos ertmėje), viskas būtų nuostabu ir Bažnyčia moraliniu atžvilgiu negalėtų prieštarauti. Tai būtų geras, skatintinas dalykas. Bet tai, kas daroma Lietuvoje – t.y. apvaisinama mėgintuvėlyje, – nėra moralu. |
|
Skaityti toliau...
|
|
|
Technologija ir visuomenės moralė |
Linas Andronovas
Šiuolaikinė technologija tapo neatsiejama mūsų gyvenimo dalimi. Nors ekonomika ir patiria krizę, lietuvių namai taip pat prisipildo įvairiausių technikos „stebuklų“: kompiuterių, automatinių skalbimo mašinų, mikrobangų krosnelių. Vis modernesnės įrangos galime rasti ir ligoninėse, įvairių įstaigų biuruose. Todėl ir šio straipsnio tikslas yra apžvelgti bei įvertinti technologijos vaidmenį visuomenės gyvenime, jos teikiamą naudą bei potencialią žalą. Viena iš aktualesnių, bet dažnai apeinamų temų yra technologijos panaudojimas medicinoje ne tik žmonėms gydyti, bet ir marinti. Bandysime patyrinėti tokias šiuolaikinio mokslo pritaikymo sritis kaip abortai ir eutanazija. |
|
Skaityti toliau...
|
|
|
Turiu vilties, kad kartu galime daug nuveikti |
Jolanta Trinkūnienė
Aš tikiu Tavimi.
Aš myliu Tave tokį, koks esi.
Svarbiausias rūpestis, kad visi mes, kurie susiduriame su protiškai atsilikusiais (toliau PA) vaikais – tėvai, gydytojai, auklėtojai – kuo geriau vaikus pažintume ir padėtume jiems tapti savarankiškesniems.
Mes, vaikų ir paauglių psichiatrai, dar šiandien mokomės į protiškai atsilikusį vaiką žiūrėti kaip į dvasingą būtybę, o ne vien kaip į biologinę masę. Reikėtų ir mūsų visuomenei pažvelgti į tokį žmogų taip, kaip žvelgiame į save pačius. Supraskime, kad mes visi vienodi ir jau rytoj galime atsidurti šalia tų, kuriuos šiandien paniekiname kaip nevisaverčius vien dėl to, kad jie yra PA. Jie yra tokie kaip mes, o kai kurie net geresni už mus. |
|
Skaityti toliau...
|
|
|
Ar krikščionis turi aukoti savo organus? |
Holger Lahayne
Nuo 7-ojo dešimtmečio medicina gali vietoj nesveikų žmogaus organų implantuoti sveikus kitų žmonių inkstus, kepenis, plaučius ar širdį. Lietuvoje pirmas inkstas buvo persodintas 1970 m., o širdis – 1987 m. Ypač sunkiai sergantiems inkstų ligomis toks organų persodinimas dažniausiai yra vienintelė galimybė išgyti. Paprastai organų donoras būna miręs. Tačiau pastaraisiais metais verteivos įsigudrino pasinaudoti vargingų ir atsilikusių šalių ekonominėmis problemomis – už porą tūkstančių dolerių gyvieji gali parduoti vieną savo inkstą. |
|
Skaityti toliau...
|
|
Saigono paėmimu baigėsi Vietnamo karas
Holger Lahayne
Tris milijonus gyvybių nusinešė Indokinijos karai 1946–1975 m.; per septynis milijonus tonų bombų krito ant Vietnamo, Laoso ir Kambodžos – dukart daugiau nei per visą II pasaulinį karą; 72 milijonai litrų herbicidų – tarp to 170 kg nuodingiausio dioksino – išmesta ant Vietnamo nuo 1962 iki 1971 m.; trys milijonai vietnamiečių šiandien yra karo invalidai, milijonas iš jų tapo cheminio bombardavimo aukomis – apie 100 tūkst. vaikų gyvena su baisiausiais apsigimimais. 58 tūkst. vidutiniškai 19 metų amerikiečių paguldė galvas Indokinijoje; milijonai veteranų sugrįžo į tėvynę sutrikusios psichikos ir narkomanai – į tėvynę, kuri jų jau toli gražu nebesutiko išskėstomis rankomis. Jau vien žodis „Vietnamas“ Amerikai ir Azijai asocijuojasi su kruviniausiu konfliktu po II pasaulinio karo. Šiandien, praėjus dešimčiai metų po Vakarų– Rytų konflikto, komunistų ir kapitalistų karo aukos ir jo sukeltos kančios atrodo dar absurdiškesnės. |
|
Skaityti toliau...
|
|
Jėzus Kristus – superžvaigždė
Holger Lahayne
Dešimtys tūkstančių Lietuvos žiūrovų plūdo į metų koncertą: pirmąkart (legaliai) didžiuosiuose miestuose buvo atliekamas anglų Timo Rice’o ir Andrewso Lloydo Webberio garsusis 1970 m. miuziklas „Jėzus Kristus – superžvaigždė“ – muzikos „šedevras“, kaip skelbė reklama.
LNK televizija dovanojo roko operą savo penktajam gimtadieniui, o pagrindinis rėmėjas „Kalnapilis“ stengėsi – kaip įprasta per roko muzikos koncertus – kad renginys prasidėtų pusantros valandos vėliau, o publika kuo ilgiau sugaištų alinių palapinėse. Paskui vykęs reginys buvo išties profesionalus ir aukšto muzikinio lygio – išskyrus tai, kad kai kurie pagrindiniai aktoriai savo tekstus atidžiai skaitė iš lapo. |
|
Skaityti toliau...
|
|
|
Kankinimas – tamsus žmonijos istorijos skyrius |
Olaf Lahayne
Jungtinių Tautų 1984 m. priimtoje „Konvencijoje prieš kankinimą ir kitą žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ar bausmę“ sakoma: „šios konvencijos tikslams terminas ‘kankinimas’ reiškia bet kokį veiksmą, kuriuo asmeniui tyčia sukeliamas smarkus skausmas ar kančia, fizinis arba psichinis, siekiant gauti iš jo ar trečio asmens informaciją ar išpažintį, baudžiant jį už veiksmą, kurį jis ar trečias asmuo padarė ar įtariamas padaręs, arba gąsdinant ar darant spaudimą jam ar trečiam asmeniui, arba dėl kokios nors bet kokia diskriminacija pagrįstos priežasties, kai toks skausmas ar kančia sukeliama pareigūno ar kito oficialiai veikiančio asmens, arba jam raginant, arba su jo sutikimu, išreikštu ar tyliu. Tai neapima skausmo ar kančios, kylančių tik iš teisėtų sankcijų, joms būdingų ar su jomis susijusių“ [1]. |
|
Skaityti toliau...
|
|
|
Ne daugiau kaip „pseudoistorija“? |
„Gladiatorius“ ir ankstyvosios krikščionybės laikai
Holger Lahayne
Romėnų legionai, vadovaujami generolo Maksimo, paskutiniame lemiamame mūšyje prie Dunojaus nugali germanus. Senasis imperatorius Markas Aurelijus paskelbia ispaną Maksimą savo įpėdiniu, bet tą pačią dieną jį nuduria sūnus Komodas, siekiantis užimti sostą. Maksimui turi būti įvykdyta mirties bausmė, bet jam pasiseka pabėgti. Grįžęs į tėvynę Ispaniją, jis randa išžudytą šeimą ir vėliau kaip vergas parduodamas ir ruošiamas gladiatoriumi. Romos Koliziejuje jam vėl tenka susitikti su nekenčiamu naujuoju imperatoriumi. Pabaigoje abu susikauna arenoje ir žūva tiek gerasis, tiek blogasis, bet Marko Aurelijaus priešmirtinė valia – tikroji, geroji Roma – išgelbėta. |
|
Skaityti toliau...
|
|
Interviu su Ericku Elliottu
Erikai, jūsų pirmaisiais metais LKL laimėjote pirmąjį čempionatą „Lietuvos ryto“ komandoje. Ar tikėjotės šios sėkmės?
Ne. Mūsų komanda buvo geros sportinės formos visą sezoną – mums sekėsi Europos taurės turnyre ir NEBL, buvome stiprūs LKL. Tačiau „Žalgiris“ visada labai stipri komanda, per sezoną įveikusi mus net keturis kartus iš keturių, tad turėjome labai sunkiai dirbti ir būti atkaklūs. Pergalės nesitikėjome, visgi labai menko šanso laukėme. |
|
Skaityti toliau...
|
|
|
Liberalusis džiunglių daktaras |
125-osioms Alberto Schweitzerio gimimo metinėms
Christof Klenk
Praėjus 35 metams po Alberto Schweitzerio (1875– 1965) mirties, jo vardas, tiesa, dar tebėra žinomas – tačiau kas už jo slypi? Labiausiai prisimenamas socialinis bei politinis Schweitzerio angažuotumas. Džiunglių daktaras Afrikoje, aktyvus atominio ginklo priešininkas, Nobelio taikos premijos laureatas. Nuosekli pozicija ir aktyvus gėrio užtarimas yra neabejotinai pavyzdiniai. Žvelgiant iš evangelikalų pozicijos, teologiniu jo palikimu visgi negalima džiaugtis, nepaisant arba kaip tik dėl jo raštų novatoriškumo. |
|
Skaityti toliau...
|
|
|
|
|
