|
|
Tema: Krikščionis ir pasaulis
|
Ką Biblija sako apie demokratiją? |
Holger Lahayne
Naujojo Testamento centre – Jėzaus perteikta žinia apie „Dievo karalystę“, tokią karalystę, kuri yra „ne šio pasaulio“. Todėl apie valstybę ir politiką Naujajame Testamente rašoma gana retai. Net ir tokiose vietose kaip Rom 13 arba 1 Tim 2 svarbiausia esminis krikščionio santykis su valstybės vadovais. Niekur nerasime komentarų apie konkrečias valdymo formas arba konkrečių nurodymų, kaip valdyti valstybę. |
|
Skaityti toliau...
|
|
|
Dievas taip pamilo pasaulį... |
Holger Lahayne
Tikriausiai pamatysime, kad destruktyvus kapitalizmo materializmas mus taip pat naikins kaip ir komunistinis kokio nors Lenino materializmas. Tony Campolo
Kaip vis dėlto Sovietų Sąjungoje ir kitose „liaudies demokratijose“ viskas buvo paprasta – čia netikintys komunistai, ten tikinti atgyvena. Vienoje pusėje „blogio pasaulis“ (R. Reagan); kitoje – „mažoji kaimenė“ ir jos pasipriešinimas. Kai kuris Bažnyčios vadovas dar ir tuomet leisdavosi valdžios paperkamas, tačiau tai buvo veikiau išimtys (bent Lietuvoje). Krikščionims komunistinėse valdžios sferose buvo aišku, kur klausime „krikščionis ir pasaulis“ eina fronto linija. |
|
Skaityti toliau...
|
|
Richard J. Foster
Šiuolaikinėje visuomenėje pinigai demoniškai uzurpavo tą vaidmenį, kurį Bažnyčioje atlieka Šventoji Dvasia. Thomas Merton
Martinas Lutheris yra įžvalgiai pastebėjęs: „Reikia trijų atsivertimų: širdies, proto ir piniginės“. Iš šių trijų mums, šiuolaikiniams žmonėms, sudėtingiausias turbūt yra piniginės atsivertimas. Mums sunku net kalbėti apie pinigus. Pažinojau sutuoktinius, abu psichologus, kurie laisvai ir atvirai kalbėdavo prie savo vaikų apie seksą, mirtį bei kitomis sudėtingomis temomis, tačiau kai norėdavo pasikalbėti apie pinigus, eidavo į miegamąjį ir užsidarydavo duris. Viena psichoterapeutų apžvalga, kurioje jie vardijo, ko nedarytų su savo pacientais, atskleidė, kad skolinti klientui pinigus didesnis tabu, negu jį ar ją liesti, bučiuoti ar net seksualiai santykiauti. Taigi pinigai iš tiesų draudžiama tema. |
|
Skaityti toliau...
|
|
|
Lietuva stokoja krikščioniškos socialinės aplinkos analizės |
Interviu su Pauliumi Subačiumi
Kur ir kaip šiandieniniai Lietuvos krikščionys ypač patiria pasaulio vertybių bei nuostatų įtaką?
Man krinta į akis dvi sritys, kurios labai glaudžiai susijusios. Pirmoji – šeimos samprata: kokia turi būti šeima, kokios jos narių pareigos, teisės, kam ta šeima reikalinga, kokia jos raidos perspektyva. Antroji būtų karjeros tema. Kaip kiekvienas atskiras žmogus įsitvirtina šiame pasaulyje, kas jam čia svarbiausia, kaip jis įsivaizduoja savo gyvenimo raidą, – ir karjerą turint galvoje ne tik, sakykim, profesine prasme, bet ir socializacijos prasme: kaip jis siekia tos socializacijos karjeros arba didesnio svorio socialinėje aplinkoje. |
|
Skaityti toliau...
|
|
|
Chameleonas ar avijautis? |
Dick Keys
Kelkim bangas Tėvui
Tik kelios Biblijos temos yra svarbesnės už Jėzaus kvietimą būti druska ir šviesa. Jis pradeda Kalno pamokslą palaiminimais, apibūdindamas savo sekėjus, o baigia dvigubu palaiminimu tiems, kurie persekiojami.
Teigdamas, jog visuomenė yra susipriešinusi, Jėzus įterpia druskos ir šviesos simbolius:
„Jūs – žemės druska. Jei druska netektų sūrumo, kuo gi ją reikėtų pasūdyti? Ji niekam netinka, ir belieka ją išberti žmonėms sumindžioti. Jūs – pasaulio šviesa. Neįmanoma nuslėpti miesto, kuris pastatytas ant kalno. Ir niekas nevožia indu degančio žiburio, bet jį stato į žibintuvą, kad šviestų visiems, kas yra namuose. Taip tešviečia ir jūsų šviesa žmonių akivaizdoje, kad jie matytų gerus jūsų darbus ir šlovintų jūsų Tėvą danguje“ (Mt 5,13–6). |
|
Skaityti toliau...
|
|
|
Antano Rubšio Senojo Testamento vertimas ir du jo variantai |
Paskaita Lietuvos katalikų mokslo akademijos suvažiavime 2000 m.
Vaclovas Aliulis
Truputis priešistorės
Vykstant Vatikano II Suvažiavimui, religijos persekiojimu pagarsėjusi Sovietų valdžia bandė taisyti savo įvaizdį pasaulio akyse. Pasiuntė į Romą kelis Lietuvos dvasininkus, deramai juos nuteikusi, leido Lietuvoje įkurti Liturgijos komisiją, kuri rūpintųsi liturginių knygų vertimu į lietuvių kalbą, matyti, tam, kad būtų galima parodyti pasauliui, jog kaip kitose šalyse, taip ir Lietuvoje vyksta liturgijos reforma, spausdinamos bažnytinės knygos.
Faktai rodo chruščiovinės politikos veidmainystę: tuo pačiu metu Lietuvoje buvo uždarytos kelios bažnyčios, sunaikintos Vilniaus Kalvarijų kryžiaus kelio koplyčios ir daugybė koplytėlių pakelėse, o klierikų skaičius vienintelėje Kauno kunigų seminarijoje buvo sumažintas iki 25; taigi tikro atšilimo nebūta. Vis dėlto vyskupai ir vyskupijų valdytojai sumaniai pasinaudojo susidariusia galimybe, ypač pabrėždami, kad jei Lietuvoje bus laiku išleistos liturginės knygos, jos galios ir išeivijoje, o ne atvirkščiai. |
|
Skaityti toliau...
|
|
Holger Lahayne
1950 m. Pietų Afrikoje įsigaliojo apartheido įstatymai. Po keturiasdešimties metų, 1990-aisiais, iš kalėjimo paleistas Nelsonas Mandela – prasidėjo juodaodžių valdžios perėmimo procesas.
1985 m. Vokietijoje niekas netikėjo, kad po penkerių metų vėl susijungs abi valstybės. Tada Lietuvoje niekas nedrįso net svajoti, jog 1990 m. šalis galėtų išsilaisvinti nuo sovietinės valdžios. Beveik nė vienas juodaodis Pietų Afrikoje 1985 m. nesitikėjo greitai atgauti valdžią iš baltaodžių mažumos.
Prieš penkiolika metų vadovavimą SSRS perėmė Gorbačiovas. Tais pačiais metais Pietų Afrikos vyriausybė ėmėsi pirmųjų pokalbių su Mandela, nuo 1964 m. sėdėjusio kalėjime. „Viešpataujančiai baltųjų tautai“ darėsi vis sunkiau kontroliuoti juodaodžių daugumą (30 milijonų, arba 75 procentai). 1976 m. prasidėjo sukilimas juodojoje darbininkų gyvenvietėje Sauete prie Johanesburgo, nuo 1984-ųjų šalyje iš viso nebeliko ramybės. Prie to prisidėjo sunki ekonominė krizė, vertusi baltuosius veikti. Nors Mandela jau dvidešimt metų sėdėjo už grotų, jis vis dar tebebuvo neginčytinu juodaodžių bei ANK (Afrikiečių nacionalinio kongreso) vadovu – su juo reikėjo kalbėtis, jei norėjai vėl tapti padėties valdovu. |
|
Skaityti toliau...
|
|
Krikščionys kaip popmuzikos ir roko superžvaigždės: „U2“ ir Cliff Richard
Holger Lahayne
„U2“
9-o dešimtmečio pradžioje jauna grupė Europoje atkreipia į save visų dėmesį. Savo tėvynėje Airijoje aštuoniolikmečiai, devyniolikmečiai jie jau superžvaigždės. Neilgai trukus tuomet jų su niekuo nesupainiojamas stilius išgarsino muzikantus ir Didžiojoje Britanijoje bei žemyne. 1984 m. „U2“ išleidžia pirmąjį labai populiarų muzikinį kūrinį Pride, dainą apie Martiną Lutherį Kingą, 1968 m. nušautą Amerikos kovotoją už pilietines teises ir pastorių, kurioje, be kita ko, sakoma: „Vienas žmogus atėjo meilės vardu, / Vienas žmogus išdavė pabučiavimu“. Aliuzija į Jėzų Kristų – ne atsitiktinė, nes trys iš keturių „U2“ narių laiko save krikščionimis. |
|
Skaityti toliau...
|
|
|
Feng shui – universalus gyvenimo pagalbininkas? |
Olaf Lahayne
Paskutiniame mūsų amžiaus dešimtmetyje Europoje vis dažniau girdima arba literatūroje aptinkama sąvoka „feng shui“. Tačiau dažniausiai lieka neaišku, ką iš tikrųjų nagrinėja feng shui. Net ir apžvelgę šia tema nebeaprėpiama tapusią literatūros pasiūlą, mažai ką suprasime: dešimto dešimtmečio pradžios publikacijose daugiausia kalbama apie būsto įrengimą, o pastaraisiais metais Vakaruose pasirodė tokių antraščių kaip „Feng shui katėms ir šunims“, „Feng shui ir meilė“ arba „Feng shui kulinarijos knyga“. |
|
Skaityti toliau...
|
|
John Coffey
Santykiai tarp Bažnyčios ir kino grįsti įtarumu. Holivudas nepaiso krikščioniškųjų vertybių, krikščionys, savo ruožtu, į tai atsako pasmerkimu ir cenzūra. Tačiau nuo pat kino atsiradimo filmų kūrėjus traukė religinės ir dvasinės temos. Šiandien krikščionys daug laimi iš kritika grįstų santykių su kinu. Gerai sukurti filmai – meno kūriniai, išprovokuojantys etinius apmąstymus ir suteikiantys esminį pagrindą kontaktams tarp tikinčiųjų ir netikinčiųjų.
Bažnyčia ir kinas
Nuo pat savo gimimo filmas įsigalėjo kaip pati populiariausia amžiaus meno forma. Kiekvieną savaitę milijonai žmonių visame pasaulyje plūsta į kino teatrus arba žiūri vaizdajuostes bei filmus per televiziją. Tačiau filmų populiarumas ir įtaka sukėlė krikščionių susirūpinimą, nes jie skatina paleistuvystę, prievartą ir bedieviškumą. |
|
Skaityti toliau...
|
|
Interviu su Lindsay Brownu
Apie krikščionis ir pasaulį kalbėjomės su Lindsay Brownu iš Britanijos, dabar jau daugelį metų dirbančiu generaliniu Tarptautinės krikščionių studentų bendrijos (International Fellowship of Evangelical Students) generaliniu sekretoriumi. Tarptautinė krikščionių studentų bendrija (TKSB) yra krikščioniška misija, dirbanti tarp studentų daugelyje pasaulio šalių. Lindsay teigimu, svarbu suvokti, jog istoriškai Bažnyčios laikėsi skirtingų požiūrių į pasaulį. Jis išskiria tris svarbiausius.
Pirmasis požiūris – tai daugelyje Bažnyčių vyraująs įsitikinimas, jog reikia atsiskirti nuo pasaulio. Jis aiškiai matomas jau nuo pirmųjų amžių – augant asketizmui, vienuolių ordinams ir pan. Tuo laiku susiformavo nuomonė, jog pasaulis iš esmės yra blogas ir valdomas Šėtono. Šiandien toks požiūris pasireiškia, pavyzdžiui, Bažnyčių vadovų raginimu dalyvauti visuose įmanomuose Bažnyčios renginiuose ir laikytis atokiau nuo pasaulio, o ypač vengti tokių profesijų kaip politiko, teisininko ir pan. Šiam požiūriui pagrįsti naudojamasi tokiomis eilutėmis kaip „atsiskirkite nuo jų“, „nebūkite iš šio pasaulio“. Manau, jog tai tik dalinai biblinė pozicija, kuri tik pusiau atspindi Biblijos mokymą apie tai, kaip turėtume žiūrėti į pasaulį. |
|
Skaityti toliau...
|
|
|
Tikrasis imperatorius yra popiežius |
Horst Furhmann
Visi kunigaikščiai turi bučiuoti popiežiaus kojas, reikalavo Grigalius VII 1075 m. O 1302 m. lapkričio mėnesį Bonifacas VIII bulėje„Unam sanctam“ pareiškė: jei žmogus nori būti išganytas, jis turi paklusti Romos popiežiui. Kaip atsirado vizija, kad popiežiui skirta viešpatauti visame pasaulyje?
1964 m. lapkričio 13 d., praėjus daugiau kaip metams po pontifikato pradžios, popiežius Paulius VI (1963– 1978) atliko dėmesio vertą aktą: iškilmingai žengė prie šv. Petro bazilikos altoriaus ir nusiėmė tiarą, kaip jis pareiškė, „dovanodamas ją vargšams“. Tačiau granatos formos gaubtuvas, atsidūręs ant altoriaus stalo, neatnešė pinigų kokiai nors pagalbos vargšams organizacijai, todėl Paulius po penkių dienų atidavė jam, matyt, nebereikalingą daiktą Niujorko arkivyskupui ir kardinolui Franciui Spellmanui (1889– 1967), kuris buvo laikomas veikliu žmogumi. Spellmanas išsiuntė tiarą į „turnė“. Popiežiaus karūną buvo galima pamatyti Vatikano paviljone pasaulinėje parodoje Niujorke bei parduotuvių vitrinose, ji uždirbo nemažai pinigų. |
|
Skaityti toliau...
|
|
|
|
|
