|
|
Tema: Postmodernizmas
|
Postmodernizmas ir Evangelija |
Linas Andronovas
Postmodernizmo sąvoka šioje pasaulio dalyje daugeliui vis dar tebėra terra incognita, labiau suprantama ir vartojama menininkų bei filosofų negu paprastų Lietuvos žmonių. 50 metų izoliacija atskyrė Lietuvą nuo nemaža dvasinių ir intelektinių procesų, vykusių už geležinės sienos. Griuvus šiai sienai, posovietinėje erdvėje esančios tautos išgyveno ir vis dar išgyvena ne vieną paradigmos pasikeitimą, lėmusį daugelį dabartinės dvasinės, ekonominės ir politinės situacijos bruožų. Postmodernizmas atneša dar vieną, sunkiai prognozuojamą savo poveikiu, etinę ir filosofinę kategoriją. |
|
Skaityti toliau...
|
|
|
Kalbėti apie Dievą pliuralistinėje visuomenėje |
Biblijos studija pagal Apaštalų darbų 17,16–34
Jochen Walldorf
Ar esate bent kartą dalyvavę ekskursijoje po miestą pėsčiomis arba autobusu? Jeigu taip, tuomet jūs žinote, kad šios ekskursijos yra skirtingo pobūdžio: muziejai, gastronomija, tam tikro laikotarpio pastatai, bažnyčios, istorinis miesto centras ir t. t. Ekskursijų, supažindinančių su miesto religiniu gyvenimu, retai kas pasiūlo. Tad šiandien pasimėgaukime štai tokios – religinės – ekskursijos prabanga. Miestas, kurį norime apžiūrėti, yra Vilnius. Prisidėkite prie manęs. Mūsų ekskursijos vadovas – Donatas Glodenis, Lietuvos teisingumo ministerijos bendradarbis.
Leiskimės į ekskursiją Vilniaus gatvėmis. Nors Lietuvos sostinė ir nėra pasaulinės reikšmės religinės įvairovės centras, tačiau tos įvairovės čia netrūksta. Štai Vilniaus senamiestis, pasipuošęs didingomis Romos katalikų bažnyčiomis ir nemažiau gražiomis pravoslavų cerkvėmis. Praėję pro arką Vokiečių gatvėje, pamatome ir liuteronų bažnyčią, deja, uždarytą, kartais net pamaldų metu. Keliaudami geležinkelio stoties link aptinkame ir žydų misnagdinų sinagogą; netoli jos, Šaltinių gatvėje, chasidai įsikūrė prabangų centrą. |
|
Skaityti toliau...
|
|
|
„Žvaigždžių kelias“ ir postmodernistų karta |
Stanley J. Grenz
Kamera nukreipiama į ateities kosminį laivą, kurio fone šviečia tolimos galaktikos. Pasakotojo balsas išdidžiai pareiškia: „Kosmosas – paskutinė riba. Štai tokios yra žvaigždėlaivio ‘Enterprise’ kelionės. Jo misija – tyrinėti keistus naujus pasaulius, ieškoti naujos gyvybės ir neatrastų civilizacijų, drąsiai veržtis ten, kur dar niekas nėra buvęs“.
Šiais žodžiais prasidėdavo kiekvienas epizodas populiaraus televizijos serialo „Žvaigždžių kelias: būsimoji karta“, paskutinį kartą parodyto 1994 metų gegužę. |
|
Skaityti toliau...
|
|
|
Kaip pateikti krikščioniškąjį tikėjimą mūsų kartai |
Fransis Schaeffer
Tikėjimo gynimas
Krikščioniškoji apologetika turi du tikslus. Jos pirmutinis tikslas yra apsiginti. Antrasis – perteikti krikščionybę bet kuriai kartai suprantamu būdu.
Apgintis yra tinkamas ir būtinas dalykas, nes istorinė krikščionybė bus puolama kiekviename amžiuje. Apgintis nereiškia nuolatinės aktyvios gynybos pozicijos. Nereikėtų gėdytis ir paties žodžio apsiginti. Kiekvienos pozicijos šalininkai, aktyviai dalyvaujantys savo kartos gyvenime, privalo sugebėti tinkamai atsakyti į jiems keliamus klausimus. Todėl žodis „apsiginti“ čia nėra vartojamas neigiama reikšme, nes kiekviename pokalbyje, kiekvienoje komunikacijoje, kurią galima vadinti dialogu, keliamoms prieštaroms turi būti pateikti atsakymai. |
|
Skaityti toliau...
|
|
|
Kovoti už ginčą dėl tiesos? – Kai tolerancija tampa masteliu |
Heinzpeter Hempelmann
Tiesos problema – koks tiesos ir tolerancijos santykis. Kas svarbiau? Tiesa ar tolerancija? Gal taip išvis nedera klausti? Ar galime gyventi be tiesos ir tenkintis tiktai nuomonėmis, ir atvirkščiai – ar pakanka atkakliai laikytis tiesos? Kaip išlaikyti teisingą tiesos ir tolerancijos tarpusavio santykį?
„Visi teisūs!“
Vienas burmistras turi sutvarkyti sudėtingą municipalinį klausimą. Pasikalbėti vieną po kitos jis pasikviečia įvairias skirtingų pozicijų ir prieštaringų interesų partijas. Išklausęs pirmosios grupės atstovo, jis sako: „Jūs visiškai teisus“. Išklausęs antrosios – irgi: „Aš jus puikiai suprantu. Jūs visiškai teisus“. Pakalbėjęs su trečiąja partija, ir jiems pasako: „Savaime suprantama, jūs teisūs“. Burmistro sekretorius, dalyvavęs pokalbiuose, vėliau savo vadovo prašo pasiteisinti: „Kaip galite visiems sakyti ’jūs teisus’? Taip negalima, to negali būti“. Burmistras atsako: „Taip, tu visiškai teisus“. |
|
Skaityti toliau...
|
|
|
Termino „postmodernizmas“ istorija |
Wolfgang Welsch
Šiandien turėtų būti žinoma, jog žodžio „postmodernizmas“ kildinimas iš diskusijos apie architektūrą yra legenda. Tiksliau sakant, jis kilo iš literatūrinių debatų, prasidėjusių JAV 6-ojo dešimtmečio pabaigoje; tuo tarpu architektūroje vartojamas tik nuo 1975 metų. Žinoma, tai buvo būtent diskusijos atšakos pradžia, kur šiandien esame, bet mažiau žinoma apie termino kaip tokio pasirodymą pirmą kartą. Tam reikėtų grįžti stebėtinai toli: toliau nei šimtmetį. |
|
Skaityti toliau...
|
|
Egdūnas Račius
Krikščionys buvo, o ir tebėra linkę manyti, kad islamas, atmesdamas krikščioniškąsias dogmas, neigia ir bet kokį Jėzaus vaidmenį religijoje. Dauguma krikščionių apie Kristų galvoja maksimalistiškai: jis yra ir turi būti pripažintas Dievu – Dievo Sūnumi bei antruoju Švenčiausiosios Trejybės Asmeniu, kitaip jis būtų nuvertinamas iki niekio. Krikščionio sąmonėje Jėzus nesiderina su islamu vien dėl to, kad islamo jis nepripažįstamas Dievu ar dievišku (Asmeniu). Tačiau tarp dviejų ekstremumų esama tarpinių grandžių, kurias retas krikščionis težino. Tokia tarpine grandimi islame yra Jėzaus tapatinimas su pranašais. |
|
Skaityti toliau...
|
|
|
Ar karas gali būti teisingas? |
Kokia krikščionių nuomonė karo klausimu?
Holger Lahayne
Beveik 50 metų Europoje laikėsi trapi taika. Nepaisant kai kurių tarpvalstybinių nesutarimų, ginklai tylėjo. Tačiau visai neseniai pusė Europos buvo įtraukta į karinį konfliktą Balkanuose – prasidėję debatai apie karo moralinį pateisinimą netyla iki šiol. Planuotam trumpam ir greitai pavyksiančiam Jugoslavijos bombardavimui pritarė didžioji dauguma gyventojų NATO valstybėse ir už jų ribų. Tačiau vėliau, svarstant, ar karas, nusinešęs daug gyvybių, yra teisingas, viešoji europiečių nuomonė ėmė skilti. Popiežius paragino per Velykas abi puses susilaikyti nuo ginklo; Rusijos patriarchas Aleksijus stiprino tikėjimo brolių stačiatikių dvasią; Vakaruose dauguma Bažnyčių palaikė NATO strategiją, tačiau krikščionių reakcija toli gražu nebuvo vienoda. Ką gi vis dėlto būtų galima pasakyti bibliniu požiūriu apie karą? |
|
Skaityti toliau...
|
|
|
Tarp Normandijos ir Gvadalkanalio... |
...arba „tarp proto ir beprotybės“ – modernumas ir postmodernumas filmuose „Gelbstint eilinį Rajaną“ ir „Plona raudona linija“
Holger Lahayne
Kultūros žurnalų puslapiuose vis pasirodo prieštaringa sąvoka – postmodernizmas. Kas gi slepiasi po šiuo intelektualiai skambančiu žodžiu? Gal visiems mums reikia paskaityti Lyotard’ą ar Foucault, Rorty ar Fishą, Nietzsche’ę ar Feyerabendą, kad tai suprastume? Pakenkti tai neturėtų, tačiau suprasti bei susidaryti bendrą įspūdį, kas yra postmodernu (ir modernu), mums galėtų padėti retsykiais atliekama populiariosios kultūros, muzikos ir kino apžvalga. Net ir neparagavus filosofijos studijų, Madonnos asmenyje lengvai atpažinsime postmodernumo dvasią (apie ją rašyta PRIZMĖJE, 95/3); o tas, kuris ne taip seniai pamatė du filmus apie karą – „Gelbstint eilinį Rajaną“ ir „Plona raudona linija“ – nedvejodamas pasakytų: abu juos skiria ištisi pasauliai. |
|
Skaityti toliau...
|
|
|
Žaidimas su konvencijomis: menas ir atlikimas |
Gene Edward Veith
Menas abstrakčias filosofijas visada priartina prie žemiškų dalykų. Menininkai išreiškia savo įsitikinimus konkrečiomis formomis, taip atskleisdami, ką implikuoja jų pasaulėžiūra ir dramatizuodami jos reikšmę žmogaus gyvenimui. Postmodernistinis menas gyvai demonstruoja postmodernistinio mąstymo padarinius.
Dar svarbiau yra tai, kad daugiausia menai kultūroje perduoda pažiūras. Tai ypač teisinga, kai kalbama apie postmodernistinį meną, kuris siekia atsiskirti nuo meno pasaulio „aukštosios kultūros“ ir susijungti su masinio mąstymo „populiariąja kultūra“. Nedaugelis skaito Jacques’ą Derridą; bet šiandien praktiškai kiekvienas žiūri televizorių, eina į kinus ir klausosi rokenrolo. |
|
Skaityti toliau...
|
|
|
Humaniška bausmės teorija |
C. S. Lewis
Esė parašyta 1949 m.
Anglijoje pastaruoju metu užvirė polemika mirties bausmės tema. Nežinau, kaip geriau žmogžudžiui atgailauti už savo darbus: gauti galą kartuvėse praėjus kelioms savaitėms po teismo ar nusibaigti kalėjimo ligoninėje trisdešimčia metų vėliau. Netgi negaliu pasakyti, ar tikrai mirties baimė yra ta priemonė, kuri sulaiko žmones nuo nusikaltimų. Nesiimu spręsti – net jei to reikalautų šio straipsnio tema – kaip tokia bausmė atrodo moraliniu požiūriu. Šių klausimų nenorėčiau nagrinėti. Mano objektas nėra mirties bausmė atskirai, bet bausmės teorija apskritai, kurios vertinimo prieštaringumas tarp mano tautiečių yra kone visuotinis. Ją būtų galima pavadinti humaniška teorija. Tie, kurie ją iškėlė, mano, jog ji yra švelni ir gailestinga. Bet čia, manyčiau, jie labai klysta. Esu įsitikinęs, kad „humaniškumas“, į kurį pretenduojama, tėra pavojinga iliuzija, kurioje slypi žiaurumas ir begalinė neteisybė. Aš raginu sugrįžti prie tradicinės, arba atpildo teorijos ne tik dėl paties svarbiausio dalyko – visuomenės interesų, bet dėl pačių nusikaltėlių. |
|
Skaityti toliau...
|
|
1939 m. Hitleris ir Stalinas sudarė nepuolimo sutartį ir pasidalijo Vidurio ir Rytų Europą
Holger Lahayne
Kiekvienas vaikas Lietuvoje žino, ką mums reiškia rugpjūčio 23-ioji; kiekvienas žino, kas nutiko, praslinkus beveik metams po šios datos; ir iki šios dienos mes visi kenčiame nuo diktatorių pakto padarinių. Lietuvos likimas tą dieną buvo nulemtas daugeliui metų, jos savarankiškumas praktiškai buvo panaikintas. Rugpjūčio 23-ioji yra „ypatinga“ diena, ir neatsitiktinai tą dieną 1987-aisiais minia susirinko prie A. Mickevičiaus paminklo Vilniuje, o lygiai po dvejų metų gyva žmonių grandinė nusidriekė per visas tris Baltijos respublikas. Visi lietuviai vieningai pritaria J. Marcinkevičiaus žodžiams, pasakytiems 1988 m. rugpjūčio 23-iąją, kad „paktas – bjaurus tarptautinio banditizmo dokumentas“, ir susivienijo politinėje kovoje prieš šią neteisybę. Tačiau į esminį istorinį klausimą – kaip tai galėjo atsitikti? – lieka neatsakyta. Kaip tarp dviejų mirtinų priešų galėjo būti sudarytas sandėris (nors ir neilgai trukęs)? 1939-ųjų paktas visoms kitoms šalims, ne tik baltams, buvo netikėtas kaip griaustinis iš giedro dangaus. Tad sugrįžkime į netolimą praeitį ir panagrinėkime jo ilgą priešistorę. Tai nebuvo būtent pirmasis velnių paktas. Jis turėjo ganėtinai senus pirmtakus. |
|
Skaityti toliau...
|
|
|
Gyvenimas po Dievo mirties? |
Michelis Foucault ir postmodernusis ateizmas
John Coffey
Prancūzų intelektualas Michelis Foucault (1926–1984) buvo vienas įtakingiausių XX a. mąstytojų. Jo knygos apie beprotybę, mediciną, pažinimą, bausmę ir seksualumą turėjo didžiulį poveikį plačiam disciplinų diapazonui ir tapo nepakeičiamais tekstais studentų kursuose visoje Britanijoje ir Amerikoje. Negana to, jo gyvenimas atspindėjo kai kurias reikšmingiausias pastarųjų 30 metų kultūros tendencijas: tai homoseksualistų subkultūros iškilimas, naujasis atvirumas neracionaliems dalykams, augantis eksperimentavimas su seksu ir narkotikais, susižavėjimas kūnu ir savo Aš. Šis straipsnis iškelia prielaidą, kad Foucault buvo varomas stipraus troškimo rasti bendravimo su Dievu pakaitalą.
1948 m. Michelis Foucault bandė nusižudyti. Tuo metu jis buvo studentu elitinėje Aukštojoje normalinėje mokykloje Paryžiuje. Gydytojas beveik neturėjo abejonių dėl jaunuolio sielvarto šaltinio. Foucault kankino kaltės jausmas dėl savo dažnų naktinių apsilankymų nelegaliuose Prancūzijos sostinės homoseksualistų baruose. Jo tėvas, griežtas drausmės šalininkas, anksčiau nusiuntęs sūnų į griežčiausiai reglamentuotą katalikų mokyklą, kokią tik galėjo rasti, ėmėsi priemonių, kad jį priimtų į psichiatrijos ligoninę įvertinti [jo psichikos būklės]. Bet Foucault tebepersekiojo mintys apie mirtį, jis niūriai juokavo pasikarsiąs ir dar ne kartą bandė baigti savo gyvenimą. |
|
Skaityti toliau...
|
|
|
|
|
