|
|
Tema: Paskutiniai laikai
|
Kada parašyta Danieliaus knyga? |
Arba: Ar tikrai Petras parašė Petro antrą laišką?
Holger Lahayne
Pagaliau pasirodė dvi visos Biblijos laidos šiuolaikine lietuvių kalba. 1998 m. pabaigoje išėjo katalikiška kunigų A. Rubšio ir A. Kavaliausko laida, o prieš keletą mėnesių pasirodė Lietuvos Biblijos draugijos išleista pirmoji ekumeninė Biblija, parengta minėtų katalikų kunigų vertimo pagrindu. Abiejose Biblijos laidose prieš kiekvieną knygą įdėti įžanginiai straipsniai; katalikiškoje Biblijoje jie ilgesni, ekumeninėje – gan trumpi. Šiuose straipsniuose pateikiama žinių apie knygos autorių, sudarymo laiką ir ypatybes. Katalikiškame leidinyje gausu paaiškinančių nuorodų. Apskritai skaitytojas šiuose tekstuose ras daug Šventojo Rašto studijoms vertingos ir pamokančios medžiagos, tačiau kai kurios nuorodos kelia abejonių ir yra kritikuotinos. |
|
Skaityti toliau...
|
|
|
Laukianti Bažnyčia: Apreiškimas Jonui Laukianti Bažnyčia: Apreiškimas Jonui |
Merill C. Tenney
Fonas
Apreiškimo Jonui knyga užbaigia Naujojo Testamento kanoną ir istoriją. Nepriklausomai nuo to, ar ji parašyta paskutinė, ar ne, ji sudaro minčių dėstymo pabaigą, nes kalba apie lūkesčius Bažnyčios, kuri kaip institucija įžengė į pasaulį ir dabar nekantriai laukia, kada bus baigta jos misija.
Apreiškimas ypatingas daugeliu atžvilgių. Tai vienintelė Naujojo Testamento knyga, parašyta kaip ištisa pranašystė. Praktiškai visi jos vaizdai sukurti figūromis, kurios vartojamos Senojo Testamento pranašų knygose. Didelėje knygos dalyje prognozuojama ir kalbama apie ateitį. Jonas aiškiai pabrėžia, kad pasiuntinys, perdavęs jam paskutinę viziją, ateina nuo Dievo: „Viešpats, pranašų dvasių Dievas, atsiuntė savo angelą parodyti savo tarnams, kas turi įvykti netrukus“ (Apr 22,6), o tolesnėje eilutėje jis kalba apie „šios knygos pranašystės žodžius“. |
|
Skaityti toliau...
|
|
|
Paskutinių dalykų žodynėlis |
Amžinasis gyvenimas
Senajame ir Naujajame Testamente rašoma apie gyvenimą po mirties. Tiesa, abiejose Biblijos dalyse tai labai skirtingai vertinama. Senasis Testamentas žmogaus gyvenimo idealą mato šiapusybėje (išskyrus nedaugelį išimčių). Mirtis neturi išganančio poveikio, tačiau žymi viso gyvenimo pabaigą, dėl to ankstyva mirtis priimama kaip nelaimė (Ps 102,25) ir siekiama kuo ilgesnio gyvenimo (Iš 20,12; 23,25–26). Mirtis suprantama ne kaip individualaus gyvenimo pabaiga, bet kaip „santykių mirtis“: nors mirusysis mirusiųjų karalystėje ir lieka tas pats asmuo, tačiau jis netenka ryšio su Dievu ir gyvaisiais (Iz 38,18). Juk Dievas yra gyvųjų Dievas. Mirusiųjų karalystėje (Šeole) yra „tik savo paties šešėlis“. Gyvenimas po mirties savo visišku bejėgiškumu primena miegą (Job 3,13), o mirusiųjų balsai lyg šnabždesys (Iz 29,4). Čia randama paralelių su graikų vaizdiniu apie tolesnį sielos gyvenimą požemio pasaulyje (Hade). Vis dėlto riba tarp mirties ir gyvenimo Senajame Testamente nėra griežtai nustatyta. Susirgus arba gyvybei iškilus pavojui mirties pinklės pasitinka žmogų (Ps 18,5–6), todėl pasveikti reiškia išsigelbėti iš mirties (Ps 30,4; 86,13). |
|
Skaityti toliau...
|
|
C. S. Lewis
Kančia gali atskleisti blogam žmogui ne vien tai, jog toli gražu ne viskas jo gyvenime buvo gerai, bet pažadinti nuoskaudą ir galutinį, beatodairišką maištą. Žmogus turi laisvą valią ir visas geras dovanas gali panaudoti piktam. Iš šių prielaidų tiesiogiai išplaukia, jog Dievo pastangos išgelbėti pasaulį su kiekviena konkrečia siela ne visada bus sėkmingos. Bus ir neišgelbėtų.
Nėra kitos doktrinos, kurios, jei būtų mano valia, nenorėčiau labiau už kitas pašalinti iš krikščionybės nei ši. Tačiau ją visiškai remia Raštas ir ypač paties mūsų Viešpaties žodžiai; ją visada rėmė krikščionija; ją remia ir protas. Žaidime turi būti ir pralošimo galimybė. Jei didžiausias kūrinio džiaugsmas yra atsiduoti, tai niekas kitas už jį to negali padaryti (nors daugelis galėtų prisidėti), tačiau galima ir nepanorėti. |
|
Skaityti toliau...
|
|
Svarbesnieji milenarizmo tipai
Robert G. Clouse
Vienintelė vieta Biblijoje, kalbanti apie tikrą tūkstantmetį, yra Apr 20,1–6. Kiekviena tūkstantmečio doktrina turi būti pagrįsta kuo suprantamesniu šios pastraipos aiškinimu.
George Eldon Ladd
Biblija teigia, kad pasaulis vieną kartą baigsis. Susirūpinimas dėl ateities, savaime suprantama, kelia daug klausimų. Kas įvyksta mirštant? Ar žmogus pereina į kitą egzistencijos būvį, ar gyvenimas visiškai baigiasi? Ir jeigu žmogaus siela po mirties egzistuoja toliau, kas jos laukia? Gal visa kūrinija juda į vieną dieviškos pilnatvės tašką, Dievo nulemtąją „baigtį“? Ar šioje didingoje kulminacijoje dalyvaus visos per šimtmečius gimusios ir mirusios kartos? |
|
Skaityti toliau...
|
|
|
Mesijo kompleksas šizofrenijoje |
Darius Petkūnas
Alfredas Adleris straipsnyje „Neurozės problemos“ (1929 m.) rašė: „Daugelis psichikos ligų, tai yra psichozių, reiškiasi pačiais aukščiausiais siekimais. Šizofrenijos atveju dažnai pastebime troškimą būti Jėzumi Kristumi. Maniakinės depresijos atvejais, manijos fazėse, pacientas dažnai nori būti žmonijos gelbėtoju, o depresijos fazėse jis dažnai save laiko didžiausiu blogiu žemėje“ [1]. Šiomis mintimis A. Adleris paliečia įdomią temą – šizofrenijoje pasireiškiantį mesijo kompleksą. |
|
Skaityti toliau...
|
|
|
Nostradamas – didžiausias naujųjų amžių pranašas? |
Olaf Lahayne
Galima ginčytis, kada kitas amžius prasideda: 2000-01-01 ar 2001-01-01. Tačiau turbūt negalima ginčytis bent dėl įspūdžio, kylančio daugeliui žmonių – kad baigiasi epocha. Esama didelio nepasitikėjimo tuo, ką atneš naujasis tūkstantmetis. Todėl ir nelabai stebina, kad daugelis žmonių vienaip ar kitaip bando nuspėti ateitį ir nusiraminti.
Nesvarstysime tokių bandymų prasmės ar beprasmiškumo apskritai, nes tai būtų kompleksinė tema su religiniais, filosofiniais ir psichologiniais aspektais. Taip pat čia neįmanoma pateikti ir begalės pranašysčių apžvalgos, nes reikėtų parašyti daugelį knygų. |
|
Skaityti toliau...
|
|
|
Trys taikos ir muzikos dienos |
Holger Lahayne
1969-ųjų rugpjūtį beveik pusė milijono žmonių susirinko į „Vudstoko“ festivalį Niujorko valstijoje
„Aš sutikau Dievo vaiką,/ jis ėjo gatve./ Aš paklausiau jo, kurgi jis eina?/ Ir štai ką jis man atsakė:/ ‘Aš einu į Yasguro fermą, grosiu rokenrolo grupėje,/ einu stovyklauti į gamtą,/ einu gelbėti savo sielos/’... [Priedainis:] Mes – žvaigždžių dulkės,/ mes – auksiniai/ ir mes turime patys sugrįžti į [Edeno] sodą... “ [1]
Folkloro dainininkė Joni Mitchell pati nedalyvavo Vudstoko festivalyje. Kad nepraleistų pasirodymo per televiziją, ji verčiau liko Niujorke. Nes šeštadienį, rugpjūčio 16-ąją, visi keliai, vedantys į festivalio vietovæ Betelyje, buvo beviltiškai užkimšti kilometrinėmis autokolonomis. Vietoj planuotų 50 tūkstančių į Niujorko valstijos užkampį patraukė 4–5 šimtai tūkstančių! |
|
Skaityti toliau...
|
|
|
Komunizmas kaip mokymas apie tūkstantmetę viešpatiją |
Christine ir Thomas Schirrmacher
Koks ryšys tarp mokymo apie komunizmą ir tūkstantmetės viešpatijos laukimo? Ką bendro turi chiliazmas su valstybine marksizmo ideologija? Ar ateizmą skelbiantis ir jame besibazuojantis marksizmas nėra priešingybė bet kokiems religiniams interesams – pavyzdžiui, tūkstantmetės viešpatijos laukimui?
Išsamiau nagrinėjant komunizmo sistemą į akis krenta gausybė paralelių su religijomis. Čia ir bus nagrinėjamas būtent šis ryšys, kuris buvo toks stiprus, kad komunizmą patį vadino religija. [1] |
|
Skaityti toliau...
|
|
Holger Lahayne
Žmogau, jis tau pasakė, kas gera ir ko iš tavęs reikalauja Viešpats:
tik daryti, kas teisinga,mylėti ištikima meile ir nuolankiai eiti su savo Dievu.
Michėjo 6,8
„Ar netapo šalčiau?“
1990 m. dar sykį suvešėjo viltis: po komunistinių diktatūrų žlugimo pasaulis atrodė tapęs taikesnis. Mat pranyko daugelio karų ir įtampų priežastis – Rytų ir Vakarų konfliktas. Akivaizdžiai laimėjo laisvę skelbianti ir demokratinė pasaulio tvarka. Tačiau optimizmas truko neilgai – į paviršių iškilo visai nauji arba, tikriau pasakius, seni, tik tariamai pamiršti konfliktai, nuo kurių žmonės kentėjo dar daugiau nei anksčiau. Jų pavadinimai: Jugoslavija, Ruanda, Timoras, Kaukazas. |
|
Skaityti toliau...
|
|
|
|
|
