|
|
Tema: Bažnyčios istorija
|
Baptistai pasaulyje ir Lietuvoje |
Albertas Latužis
Baptistų (gr. baptistēs – krikštytojas) ištakos siekia Reformacijos laikus – XVI amžių. Ne visais teologiniais klausimais tarpusavyje sutarė reformatoriai Zwinglis, Calvinas, Lutheris. Tie skirtumai atsispindi šiuolaikinėse reformatų ir liuteronų Bažnyčių doktrinose. Tačiau dar vienos, pačios radikaliausios Reformacijos srovės – anabaptistų atstovai nesutarė nei su vienais, nei su kitais. Vyko karšti ginčai ir teologinės diskusijos. Svarbiausias klausimas, kuris išskyrė anabaptistus iš kitų – tai krikštas. Apie tai liudija ir pavadinimas: gr. anabaptizō – vėl panardinu, t.y. krikštiju. Anabaptistai mokė, kad krikštyti galima tik savarankiškai apsisprendusius tam žingsniui žmones, kurie sutinka gyventi pagal Kristaus mokymą. Jie taip pat skelbė, kad Bažnyčia turi būti atskirta nuo valstybės. 1525 m. Ciūriche, Šveicarijoje, buvo įkurta bendruomenė, pasivadinusi „Laisvąja bažnyčia“, kurios nariai atsisakė krikštyti kūdikius, kadangi vaikai negali sąmoningai priimti Kristaus mokymo ir apsispręsti. Tokiu būdu atsiranda radikalusis Reformacijos sparnas, Vakarų Europoje sukėlęs nemaža prieš taravimų. |
|
Skaityti toliau...
|
|
Harald Börner
Nusikelkime į tuos senosios Bažnyčios laikus, kai iš tikrųjų ji buvo visai nesena, – ėjo tik 400-uosius metus: krikščionių tikėjimas visame Viduržemio jūros rajone buvo ne tik kad žinomas, bet ir imperatoriaus paskelbtas Romos imperijos valstybine religija. Krikščionių bendruomenių buvo daugelyje vietovių, taigi ir Romoje. Jau tada ten išryškėjo viena problema, kuri iki šių dienų tebėra aktuali kiekvienai Bažnyčiai ir kiekvienai vietos bendruomenei: „vidutinybės“ ir „pusiau krikščionio“ fenomenas. Kai kurie iš jų, atrodo, yra tos nuomonės, kad krikštas jau garantuojąs išganymą ir nuodėmės pagundai vis vien galįs pasipriešinti tik elitas. Esant tokiam suvokimui, praktinis daugumos Bažnyčios narių gyvenimas yra labai žemo moralinio lygio. |
|
Skaityti toliau...
|
|
Michael Green
Nedidelei, vienuolikos žmonių grupei Jėzus pavedė tęsti savo darbą ir visam pasauliui skelbti Evangeliją. Jie nebuvo išskirtinės asmenybės; jie nebuvo labai išsimokslinę; jie neturėjo tvirto užnugario. Tarp tautiečių jų niekas nevertino, prie visko prisidėjo ir tai, kad jų tauta sudarė tik nereikšmingą provinciją tolimiausiame Rytų Romos imperijos teritorijos užkampyje. Jeigu jie būtų pasvėrę savo pašaukimo sėkmės galimybes, būtų praradę bet kokią viltį; šansų buvo nedaug, net įskaitant tvirtą įsitikinimą – Jėzus gyvas, jo Dvasia, pavesdama jiems šią užduotį, su jais. Ar galėjo pasisekti?.. |
|
Skaityti toliau...
|
|
|
Pagonių naikinimas ir neapykanta žydams |
Apie kai kuriuos tamsius krikščionių Bažnyčios istorijos puslapius
Holger Lahayne
Panagrinėjus Kristaus Bažnyčios istoriją, negalima nesistebėti. Mažos žydų „sektos“ tikėjimas paplito žaibo greitumu, o negausaus apaštalų būrelio išpažintas mokymas per porą šimtmečių išaugino pasaulinę Bažnyčią. Taip pat stebina ir kelia šiurpą krikščionių kančios, kurias teko patirti pirmaisiais persekiojimų metais dėl tikėjimo, nes tais laikais būti krikščioniu buvo tolygu mirčiai. Be to, reikia pripažinti ir vėlgi dažnai stebėtis, kokią didelę įtaką krikščionių tikėjimas padarė visuotinei kultūrai, politikai, mokslui ir socialiniam gyvenimui. |
|
Skaityti toliau...
|
|
|
Lietuvos evangelikai liuteronai |
Darius Petkūnas
Mažai kas Lietuvoje galėtų išsamiau papasakoti apie šią Reformacijos Bažnyčią. Daugumai ji asocijuojasi su tautinėmis grupėmis. Kretingoje liuteronai vadinami prūsais, Būtingėje – latviais, Klaipėdoje – vokiečiais. Kas nors, Klaipėdos krašto vietovėse norėdamas sutikti liuteronų, dažniausiai klausia, ne kur gyvena liuteronai, bet vokiečiai. Apsilankę liuteronų pamaldose ne vienas nustemba patyręs, kad čia meldžiamasi lietuvių kalba, kad jose tarnaujama pagal Vakarų Bažnyčios istorinę liturgiją, o dar labiau, kai sužino, kad Lietuvą garsinę Mažvydas, Bretkūnas, Donelaitis yra šios Bažnyčios kunigai. |
|
Skaityti toliau...
|
|
|
Svarbesnieji Bažnyčios istorijos įvykiai |
Milano ediktas (313 m.)
David F. Wright
Šis susitarimas krikščionybę iš uždraustos, persekiojamos sektos pavertė pageidautina, o netrukus ir vyraujančia Romos imperijos religija.
Tai išsirutuliojo iš dvejeto aukščiausio lygio susitikimo Šiaurės Italijos mieste Milane 313 m. sausį. Tiedu vyrai buvo Romos imperatoriai – Konstantinas valdė Vakarus, o Licinijus – Rytus. Jie susitiko „palankiomis aplinkybėmis“, kaip tai išsakyta bendrame pareiškime. Po daugelio kovų už imperinės valdžios purpurą Romos pasaulis džiaugėsi tam tikra taika. Ir po didžiojo persekiojimo (inicijuoto imperatorių Diokletiano ir Galerijaus 303–304 m.) nesėkmės krikščionių Bažnyčia buvo pradėjusi atgauti stabilumą. Konstantinas ir Licinijus sutelkė dėmesį į dalykus, darančius įtaką bendrai imperijos gerovei. |
|
Skaityti toliau...
|
|
Kaip ankstyvoji Bažnyčia nusprendė, kad, be kitų, klysta ir Markijonas bei gnostikai
Gusto Gonzalez
Bažnyčia kurį laiką kovojo su erezija dar gerokai iki IV ir V amžiaus prieštaravimų. Anksti atsirado mokytojų, kurie sakėsi ypatingai perpratę „tikrąjį Jėzaus mokymą“. Todėl Bažnyčia veikiai turėjo rasti būdų, kaip atpažinti tiesą ir atmesti klaidą. Savo straipsnyje Gustas Gonzalezas (Gonsalesas) aptaria dvi galingiausias ankstyvosios Bažnyčios erezijas ir jos reakciją.
Slaptas pažinimas
Iš visų krikščionybės interpretacijų nė viena nebuvo tokia pavojinga ar taip arti pergalės kaip gnosticizmas. Tai buvo milžiniškas ir stichiškas judėjimas, egzistavęs ir Bažnyčioje, ir už jos ribų.
Gnosticizmo pavadinimas kilo iš graikiško žodžio gnosis, kuris reiškia „pažinimas“. Pasak gnostikų, jie turį ypatingą, mistinį pažinimą, kuris prieinamas tik turintiems tikrąjį supratimą. Tas pažinimas jiems buvo slaptas išganymo raktas. |
|
Skaityti toliau...
|
|
Bruce L. Shelley
Vatikano II Susirinkimas buvo tikras reginys. Keturias valandas trukusi atidarymo ceremonija visais atžvilgiais atrodė kaip „naujos Bažnyčios eros“ inauguracija. Baltos vyskupų mitros vilnijo per perpildytą Šv. Petro aikštę. Nešiojamas popiežiaus sostas suposi virš baltos srovės kaip karališka barža, apsupta dviejų šnarančių stručio plunksnų vėduoklių, o choras giedojo Ubi caritas et amor Deus ibi est, „kur gailestingumas ir meilė, ten Dievas“. Bet Vatikano II Susirinkimas buvo daugiau nei įspūdingas renginys, – daug daugiau. Pasauliui jis atskleidė giliai paslėptą naują Romos katalikybės tendenciją, poreikį ideologijų amžiuje keistis; jis sugriovė protestantų požiūrį į katalikų Bažnyčią kaip monolitinę ir absoliutinę sistemą bei patvirtino tai, kad katalikų Bažnyčia pirmą kartą tyliai pripažino, jog tie, kurie praeityje pasitraukė, tam galbūt turėjo gerą priežastį. |
|
Skaityti toliau...
|
|
Holger Lahayne
1958 metais sausio 1 dieną, įsigaliojus 1957 m. kovo mėn. 25 d. Romos sutarčiai, įkurta Europos Ekonominė Bendrija (EEB)
Po Antrojo pasaulinio karo didžioji mūsų kontinento dalis buvo paversta pelenais ir griuvėsiais. Vokietijos sukeltas kraugeriškas karas kaip niekad sudraskė Europą. Iš sąjungininkų pusės tai buvo karas vardan gero reikalo, – prieš šėtoną Hitlerį. Tačiau ir nugalėtose valstybėse praktiškai kiekvienas buvo įsitikinęs: tai daugiau niekuomet neturi pasikartoti! „Karas niekuomet daugiau neturi kilti!“ – toks buvo visų devizas. Pirmasis politinis atsakymas į šį apsisprendimą buvo 1945 m. staigus Jungtinių Tautų Organizacijos įkūrimas. Europiečiai suvokė, kad norint užtikrinti ilgalaikę taiką nebepakanka taktinių terminuotų sąjungų kaip kad praėjusiais šimtmečiais – taikos pagrindu gali būti tik gilus Europos tautų susitaikymas. |
|
Skaityti toliau...
|
|
|
Meilės drama Šiaurės Atlante |
„Titaniko“ žūtis ir naujasis Camerono filmas
Holger Lahayne
Kolonijinės valstybės pasidalijo pasaulį ir buvo pasiekusios savo galybės viršūnę. Amerika užsikariavo savo Vakarus, pamažu tapo didžiąja valstybe ir traukė į save milijonus persikėlėlių; pramonė augo milžiniškais tempais, mokslas šventė vis naujus atradimus ir jau netgi teologijoje buvo kalbama apie (savo pačių sukurtą) Dievo karalystę žemėje – pirmųjų šio šimtmečio metų optimizmas buvo beveik beribis.
Pasitikėjimas, viltis, didžiavimasis ir išpuikimas charakterizavo 1910-uosius. Visų pirma turimas omeny pinigų „kalimas“. Būtent čia, prie Šiaurės Atlanto ir atsivėrė tikroji aukso gysla. Pramonininkai, verslininkai, aristokratai ir masės žemesnių luomų migrantų iš Airijos, Italijos, Švedijos, Lietuvos ir Lenkijos – visi kokiu nors būdu norėjo patekti į „neribotų galimybių“ šalį. |
|
Skaityti toliau...
|
|
|
XX amžiaus pranašas ir jo Evangelija |
Genadij Ukrainskij
„Jei Dievo nėra, vadinasi, viskas leidžiama“ Dostojevskis
Turbūt nėra nė vieno žmogaus, padariusio tokią įtaką XX a. dvasiniam gyvenimui kaip Dostojevskis. Į klausimą „Kas yra egzistencializmas?“ Jeanas Paulis Sartre’as atsakė: „Egzistencializmas – tai visos išvados, padarytos iš šio Dostojevskio sakinio: ‘Jei Dievo nėra, vadinasi, viskas leidžiama.’“ Albert’as Camus rašė: „Ne Marksas, o Dostojevskis yra XX amžiaus pranašas.“ Savo Laiško romiečiams komentare 1926 m. Karlas Barthas dažniau už Dostojevskį cituoja tik Liuterį. Karlo Bartho draugas Thurneysenas parašė apie Dostojevskį knygą. Apie jį rašė Hermannas Hesse, Thomas Mannas, Siegmundas Freudas, Alfredas Adleris ir daugelis kitų.
Dostojevskio gimimo metais, 1821-aisiais, Evangelija iš senosios slavų kalbos buvo išversta į rusų šnekamąją kalbą ir išleista. Šis sutapimas labai simboliškas. Be Evangelijos negalima suprasti tikrojo Dostojevskio. Galima drąsiai sakyti, kad iš rusų rašytojų būtent Dostojevskis Evangeliją skaitė giliausiai ir intensyviausiai. |
|
Skaityti toliau...
|
|
|
|
|
