|
|
Tema: Tikėjimas ir abejonė
Reformatorius Jonas Kalvinas apie tikėjimą, žinojimą ir abejonę veikale „Krikščionių tikėjimo pamokymas“ [1]
Tikėjimas kaip pažinimas
Tikėjimą visų pirma galime apibrėžti kaip pažinimą. Tai reiškia ne vien supratimą, priklausantį nuo aplinkybių ir patiriamą juslėmis. Šis pažinimas aukštesnis, ir todėl žmogaus dvasia, kad jį pasiektų, turi pakilti aukščiau savęs, save pačią palikti. Taip žmogus pasiekia tvirtą įsitikinimą tuo, ko jis negali suprasti ir kaip objekto suvokti. Šio įsitikinimo tikrumą mes suprantame labiau nei savo supratimo sugebėjimais permatome žmogiškuosius daiktus. Paulius tai aprašo taip: „Kad jūs... galėtumėte suvokti kartu su visais šventaisiais, koks yra plotis, ir ilgis, ir aukštis, ir gylis, ir pažinti Kristaus meilę, kuri pranoksta bet kokį žinojimą“ (Ef 3,18–19). Šiais žodžiais jis norėjo pasakyti, kad tikrovė, kurią tikėjimu suvokia mūsų protas, yra begalinė bet kuria kryptimi ir kad šis pažinimo būdas yra daug pranašesnis už visą supratimą. |
|
Skaityti toliau...
|
|
|
Jums reikia atgimti iš aukštybės |
Samprotavimai apie Jėzaus pokalbį su Nikodemu (Jn 3, 1–8)
Romas Pukys
Ron Kubsch
Amerikiečių rašytojas Richardas Fosteris knygoje „Disciplinos išaukštinimas“ kalba apie tai, kad mūsų laikmečio prakeikimas – paviršutiniškumas. Visuotinis greito pasitenkinimo noras – ne materialinė, bet dvasinė problema. Ir pats didžiausias mūsų laikų trūkumas – tai ne inteligentiški ar talentingi žmonės, bet gilūs žmonės dvasine prasme. Mums trūksta daugelio dalykų gilesnio pažinimo, bet tas nežinojimas nėra toks reikšmingas, palyginti su religiniu supratimu. Juk vienintelis dalykas, kuris nulemia žmogaus laimę šiame pasaulyje ir amžinybėje, yra žmogaus ryšys su Dievu – tikėjimas. Tikėjimas, kurį apreiškė pats Dievas savo žodžiu ir per savo Žodį – Jėzų Kristų. |
|
Skaityti toliau...
|
|
|
Ar Jėzaus kilmės knygos, pateiktos Mato ir Luko, nėra prieštaringos? |
Josh McDowell
Šis klausimas ilgą laiką klaidino Naujojo Testamento skaitytoją. Luko ir Mato perduoti Jėzaus kilmės medžiai pradedant Dovydu yra skirtingi. Įtikinamą šios problemos sprendimą duoda pagrįsta prielaida, kad Lukas išvardija tikrus fizinius Marijos protėvius, o Matas – Juozapo kilmės liniją.
Pradėkime nuo Abraomo ir palyginkime Luko, Mato evangelijose ir Metraščių pirmoje knygoje pateiktus Kristaus kilmės sąrašus. |
|
Skaityti toliau...
|
|
H. Thimme
Žodžio reikšmė
Žodžiai „malonė“ ir „būti maloningam“ Senajame Testamente gali žymėti ir žmonių geranoriškumą bei pasigailėjimą. Tačiau Senajame Testamente iš paminėtų 56 kartų 41 kartą šis žodis taikomas Dievui.
Naujajame Testamente kai kada šis žodis irgi vartojamas žmonių palankumui ir paslaugumui nusakyti. Tačiau Pauliui žodis „malonė“ yra centrinė sąvoka, aiškiausiai išreiškianti jo supratimą apie išganingą Dievo veikimą. Todėl žodis „malonė“ (graikiškai charis) ir jos vediniai Pauliaus laiškuose pasitaiko daug dažniau nei visose kitose Naujojo Testamento knygose kartu paėmus. Pažymėtina, kad ir žodyje „eucharistija“ (komunija, gr. eucharistia) ir veiksmažodyje „dėkoti“ (gr. eucharisteo) yra žodis charis, malonė. |
|
Skaityti toliau...
|
|
|
Nepajudinamas vilties išpažinimas |
Hans-Georg Wünch
Ar yra dangus ir pragaras? Soniai toks klausimas nekyla. Pagaliau ji yra įsitikinusi krikščionė. Ar ji asmeniškai tikrai žino, kur galų gale atsidurs? Sonia tyli. Sukyla sena baimė. „Kartais aš labai abejoju, – sako ji tyliai. – Tada imu galvoti: dangus bus tik kitiems.“ Nepaisydami Gerosios Naujienos, daugelis abejoja kaip ir Sonia. „Ar Dievas dar gali man atleisti? Ar aš tikras krikščionis? Ar aš kada nors nepadarysiu „neatleistinos nuodėmės“? Tuo tarpu „kiti“ krikščionys atrodo visiškai tiksliai žinantys, jog amžinybę leis su Dievu. |
|
Skaityti toliau...
|
|
|
Tamsioji ir saulėtoji abejonės pusė |
Alister McGrath
Stebėtinai daug krikščionių net nenori pradėti kalbos apie abejones. Kai kurie vengia apie tai net pagalvoti. Tarsi pripažindami, jog abejojame, įžeistume Dievą. Tokios nuostatos priežastys gali būti įvairios. Gal abejonės laikomos dvasinio silpnumo ženklu; galbūt nedrįstama apie jas kalbėti todėl, kad nenorima trikdyti kieno nors ramybės arba sujudinti tikėjimo pamatų.
Tačiau ir išdidumas arba apie save susikurtas vaizdas gali trukdyti pripažinti savo abejones. Visgi dažnai esama dar vienos priežasties, kuri sukelia dvejonių. Nemaža krikščionių nežino, kad spręsdami šią problemą susiduriame su įvairiomis sąvokomis, kurios iš pirmo žvilgsnio tarsi nusako labai panašius dalykus, o iš tikrųjų reiškia visai ką kita. |
|
Skaityti toliau...
|
|
Ištrauka iš C. S. Lewiso knygos „Tiesiog krikščionybė“
Tikėjimas I
Šioje dalyje kalbėsiu apie tai, ką krikščionys vadina tikėjimu. Bendriausiais bruožais kalbant, krikščionys žodžiui „tikėjimas“ teikia dvi reikšmes, arba yra du jo vartojimo lygiai. Juos aš ir ketinu apžvelgti.
Pirmąja prasme – tai paprasčiausias tikėjimas, priimantis krikščioniškas tiesas arba besilaikantis jų. Tai labai paprasta. Bet žmones stebina, – bent jau stebino mane patį, – kad krikščionys tikėjimą laiko dorybe. Ir aš klausdavau savęs: kokia gi tai dorybė, kas gi čia moralaus ar amoralaus, kad kai kuriais teiginiais tikima, o kai kuriais ne? Akivaizdu, sakydavau aš, kad sveiko proto žmogus priima ar atmeta kokį nors teiginį ne todėl, kad jis taip nori ar nenori, bet todėl, kad šis jam atrodo geras arba blogas. Jei asmuo, vertindamas teiginį, apsirinka, nereiškia, kad jis blogas žmogus, bet kad jis nelabai protingas. Bet būtų iš viso kvaila, jei jis, manydamas, jog visiems akivaizdus dalykas yra blogas, vis tiek bandytų prisiversti juo tikėti. |
|
Skaityti toliau...
|
|
|
Sąžinė. Jos samprata ir reikšmė |
Vladimir Charlamov
Svarbi žmogaus moralinio veido dalis yra jo sąžinė. Tai gili ir intymi asmenybės sritis, kurioje integruojama visa dorovinė veikla. Sąžinės problema, tiksliau, problemos dėl sąžinės neretai atveda žmogų į sudėtingą situaciją. Dažnai vieni žmonės, nenorėdami eiti į kompromisą su sąžine, teisingumo, meilės, tikėjimo vardan aukoja daug ką, net savo gyvybę. O kiti, teisindamiesi sąžinės liepimu, pasielgia niekšiškai. Paradoksalu, bet vienam jo sąžinė liepia mylėti priešus, o iš kito reikalauja nuiminėti priešų skalpus. Dėl savo įvairiapusiškumo sąžinė yra painus ir sudėtingas fenomenas. Bet akivaizdus ir esminis yra tas dalykas, kad visomis gyvenimo aplinkybėmis žmogus ieško sąžinės pritarimo savo veiksmams. Tai tarsi neatskiriama, bet drauge autonomiška mūsų dalis. Tai vidinis balsas, kurį kartais stengiamės nuslopinti arba suprantame klaidingai, bet iš kurio išsivaduoti neįmanoma. Kas gi yra sąžinė? |
|
Skaityti toliau...
|
|
|
Blaise’as Pascalis: mokslinis mąstymas ir krikščioniškas tikėjimas |
Norbert Schnabel
Vieniems jis – pirmosios skaičiavimo mašinos išradėjas, kiti žino jį suformulavus pagrindinius fizikos ir matematikos dėsnius, tretiems – giliai religingas filosofas ir „Minčių“, plačios apimties krikščionybę ginančio poleminio veikalo autorius. Tai, kad jis buvo ir viena, ir antra, – mokslo genijus ir krikščionybės apologetas, – tikriausiai didžia dalimi rodo tas iškilnumas, kurį ir šiandien tebeskleidžia Blaise’as Pascalis (1623–1662).
Pascalis, vieno prancūzų finansininko sūnus, jau ankstyvoje vaikystėje pasižymi nepaprastais matematiniais gabumais. Jam sulaukus vos 16 metų, publikuojamas pirmasis jo matematikos veikalas „Kūgio pjūvių teorijos tyrimas“. Kad padėtų savo tėvui skaičiuoti mokesčius, jis sukonstruoja skaičiavimo mašiną. Pascalis suformulavo pirmuosius tikimybių teorijos teiginius, sudarė diferencialinio ir integralinio skaičiavimo taisykles. Nepaisydamas antikos tyrinėtojų prielaidų apie gamtoje egzistuojančią horror vacui (tuštumos baimę), jis su jo paties sukonstruotu barometru įrodo beorės erdvės buvimą ir tuo pat metu suformuluoja hidrostatinės pusiausvyros teoriją (pusiausvyros dėsnį susisiekiančiuose induose), kuriuo remdamasis žengia hidraulinio preso atradimo link.
XVII a. katalikiškoje Prancūzijoje aktyviai veikė asketiškas religinis ir visuomeninis sąjūdis – jansenizmas. Jis buvo griežtai orientuotas į Augustiną ir visų pirma į jo malonės mokslą. Katalikų bažnyčios, ypač jėzuitų, ūmai užgniaužtos jansenistų idėjos buvo pasmerktos (1653 m.) ir popiežiaus (daugel metų vedant aštrius teologinius ginčus) bei valstybės persekiojamos ir malšinamos. |
|
Skaityti toliau...
|
|
Apie Ingmaro Bergmano kelią nuo abejonės iki netikėjimo
Holger Lahayne
„Tą naktį, kurią buvo išduotas, Viešpats Jėzus paėmė duoną...“ Prie altoriaus kunigas Tomas Eriksonas celebruoja komunijos liturgiją – tai pirmieji Bergmano filmo „Žiemos šviesa“ [1] kadrai. Gunaras Bjornstrandas, vaidinantis liuteronų dvasininką, stingiu žvilgsniu žvelgia pro nejudančią kamerą. Dar tik pati filmo pradžia, bet kiekvienam žiūrovui ir taip aišku: pamaldas laiko netikintis, tas žmogus tik iš profesijos tikintis, iš tikrųjų jo tikėjimas užgesęs.
Filmas „Žiemos šviesa“, sukurtas 1961–1962 metais, neabejotinai yra vienas didžiausių Bergmano (g. 1918), švedų kino ir teatro režisieriaus, šedevrų. Tai šedevras, nes (nors?) jam būdingas griežtumas, paprastumas, susitelkimas ties vienu objektu – Dievo klausimu. Bergmanas sąmoningai filmavo nespalvota juosta, atsisakė muzikos, filmo veiksmą apribojo keliomis niūrios lapkričio dienos valandomis Švedijoje, jame vaidina vos keli aktoriai. Niekas neturėjo mažinti filmo intensyvumo, niekas neturėjo „švelninti kietų smūgių į žiūrovų sąmonę“ (Bergmanas). Bet kuris kitas vidutinis režisierius šita tema būtų sukūręs šaltą ir nuobodžią didaktinę pjesę. Bergmanas savo filmą kūrė iš gilaus vidinio poreikio – kad pavaizduotų išgyventą „dvasinę krizę“, o savo tikėjimą galutinai palaidotų po „antkapiu“. |
|
Skaityti toliau...
|
|
1967 m. per šešių dienų karą Izraelis nugali savo priešus arabus ir užima senąją Jeruzalę
Holger Lahayne
1948 m. tik įsikūrusi Izraelio valstybė turėjo apginti savo laisvę ir nepriklausomybę nuo arabų. Nepaisant paliaubų ir laikinai nustatytų sienų (Rytų Jeruzalė su savo senamiesčiu tapo Jordanijos, Vakarų Jeruzalė – Izraelio), karo veiksmai nesiliovė. Po Izraelio, Anglijos ir Prancūzijos 1956 m. invazijos į Sinajų tuometiniai mirtini žydų valstybės priešai Egiptas ir Sirija pradėjo planuoti naują karą. Jeigu jau per pirmąjį puolimą nepavyko „išstumti žydų į jūrą“, tai antrasis bandymas sunaikinti Izraelį pagaliau turėjo būti apvainikuotas pergale. |
|
Skaityti toliau...
|
|
|
|
|
