|
|
Tema: Senasis Testamentas
|
Jėzus, Talmudas ir fariziejai |
Iris Weiss
„Senąjį Testamentą mes ir žydai turim bendrą“, – tokios nuomonės vieningai laikosi visa krikščioniškoji stovykla. Stop! Teisybės čia yra tik iš dalies. Tai, kas žydus ir krikščionis skiria, yra ne tik Naujasis Testamentas, Jėzaus asmens supratimas, bet ir nevienodas supratimas to, ką krikščionys vadina „Senuoju Testamentu“, o žydai „Tanak“ (tariama taNACH). Tanachas yra dirbtinis žodis, sudarytas iš pirmųjų trijų žodžių Tora, Neviim, Ketuvim raidžių. Tora susideda iš penkių Mozės knygų, kurios hebrajų Biblijoje vadinamos pagal pirmąjį atitinkamos knygos žodį: Berešit (pradžioje), Šemoth (vardai), Vajikra (jis pasišaukė), Bemidbar (dykumoje) ir taip pat Debarim (žodžiai). Pranašų knygoms (Neviim) priklauso ne tik – kaip kad krikščionių tradicijoje – trys didieji pranašai Izaijas, Jeremijas ir Ezechielis, bet ir dvylika „mažųjų“, tačiau prieš juos dar eina „Pirmieji pranašai“, būtent: Jozuės, Teisėjų, 1-oji ir 2-oji Samuelio, 1-oji ir 2-oji Karalių knygos. Kiti raštai (Ketuvim) apima Psalmes, Patarlių, Jobo, Giesmių giesmę, Rutos, Raudų, Koheleto, Esteros, Danieliaus, Ezro, Nehemijo knygas ir 1-ąją bei 2-ąją Kronikų. |
|
Skaityti toliau...
|
|
|
Kanaaniečių religijos ir Izraelis |
Lina Andronovienė
„Tuose miestuose, kurie tau duoti paveldėti, nepalik nieko gyvo, kas kvėpuoja. Visiškai išnaikink hetitus, amoritus, kanaaniečius, periziečius, hevitus ir jebusiečius, kaip Viešpats Dievas tau įsakė, kad jie neišmokytų jūsų daryti tų bjaurysčių, kurias jie patys darė savo dievams, ir jūs nenusidėtumėte Viešpačiui, savo Dievui“ (Įst 20,16–18).
Tokį įsakymą Jahvė davė izraelitams, prieš jiems įžengiant į Kanaaną. Nemaža Biblijos skaitytojų čia sutrinka. Kodėl Dievas, žmonijos Kūrėjas, buvo toks žiaurus kanaaniečiams, duodamas įsakymą juos visus išžudyti? Kodėl tai buvo taip svarbu? Ir jei tai iš tikrųjų buvo svarbu, kokios buvo tos kanaaniečių „bjaurystės“? Ar jų bausmė buvo pelnyta? Ar Dievas jiems irgi buvo parodęs savo meilę? Pažvelkime į šiuos žmones ir šią problemą iš arčiau. |
|
Skaityti toliau...
|
|
|
Senajam Testamentui taikoma Biblijos kritika |
W. J. Glashouwer
Kas yra Biblijos kritika?
Bendrąja prasme Biblijos kritika yra tiesiog mokslas, nagrinėjantis pirminio Biblijos teksto kilmę ir šiandieninę būklę. Čia turime atskirti dvi sąvokas: žemesnioji kritika, arba teksto kritika, kuri nustatinėja tikruosius pradinio Biblijos teksto žodžius – mokslas iš tiesų naudingas; ir aukštesnioji kritika, trumpiau – Biblijos kritika (siauresniąja prasme), kuri analizuoja teksto turinį įvairių Biblijos knygų esmės, formos ir temų pagrindu. Be to, ji atsižvelgia į autorių gyvenimo ir kūrybos aplinkybes ir knygų adresatus. Temos, kuriomis užsiima ši Biblijos kritika – tai įvairių raštų, sudarančių Bibliją, tikėtinumo, tikrumo, integralumo ir literatūrinės formos klausimai. Tokia studija galėtų išsaugoti tam tikrą objektyvumą, bet Dievo žodžio nuvertinimas ir abejojimas įkvėpimu, tiesą sakant, tegali vesti prie klaidingos išvados. Tai aiškiai įrodė ir istorija. |
|
Skaityti toliau...
|
|
|
Izraelis, žydas, hebrajas |
K. Haacker
Žodžio reikšmė
Tarp sąvokų „Izraelis“, „žydas“, „hebrajas“ centrinė yra pirmoji – „Izraelis“, kuris reiškia Jokūbo palikuonių tautą. Izraelio pravardę Jokūbui davė Dievas (plg. Pr 32, 28). „Hebrajo“ pirminė reikšmė yra daug platesnė. Iš pradžių šis žodis reiškė žemą socialinę padėtį. Tik vėliau juo imta vadinti izraelitus, ypač tarp pagonių, arba priešstatant save jiems. Naujajame Testamente taip vadinami šalyje likę žydai, norint atskirti juos nuo diasporos žydų, kalbančių graikiškai. „Žydais“ iš pradžių buvo vadinami judėjų genties nariai Judėjos provincijoje. Vėliau reikšmė prasiplėtė, taigi ir benjaminietis Paulius galėjo priskirti save „žydams“ (Gal 2, 15). Sąvoka „žydas“ tapo „pagonio“ ar „graiko“ antonimu ir priklausomai nuo konteksto reiškė tautinę, religinę ar kultūrinę bendriją. Bet ir Naujajame Testamente vis užtinkame senąją „Judėjos gyventojų“ sąvoką (kaip priešpriešą galilėjiečiams, samariečiams arba ir diasporos žydams), o kartais galvoje turimi tik politiniai ar religiniai Judėjos vadai (plg. mūsų laikais vartojamą „rusai“ nusakyti rusų valdžiai arba valstybės vadovams). Tik iš konkretaus konteksto galima spręsti, ar sąvokos „žydai“ ir „hebrajai“ vartojamos izraelitams kaip tokiems ir jų visumai nusakyti. |
|
Skaityti toliau...
|
|
|
Bažnyčia ir Šventasis Raštas |
Interviu su anglikonų teologu Johnu Stottu
Džonas Stotas (g. 1923) vienas žymiausių ir įtakingiausių evangelikalų teologų Europoje. Gimė ir gyvena Anglijoje. Studijavo kalbas Kembridže, Londone įkūrė Šiuolaikinės krikščionybės institutą, kuriam ilgai vadovavo; priklausė Britanijos evangelikų sąjungai, Tarptautinės evangelinės studentų sąjungos bei Tarptautinės Šventojo Rašto sąjungos tarybai; skaitė paskaitas įvairiuose pasaulio universitetuose, parašė keliasdešimt knygų, tarp jų „Krikščionių misija šiuolaikiniame pasaulyje“ („Christian Mission in the Modern World“), „Krikščionybės pagrindai“ („Basic Christianity“), „Kristaus kryžius“ („The Cross of Christ“). Buvo vienos anglikonų Bažnyčios Londone vyriausiasis kunigas. |
|
Skaityti toliau...
|
|
|
Biblijos keliai į lietuvių kalbą |
Į PRIZMĖS klausimus atsako Petras Kimbrys
Nekantriai laukiame kitąmet pasirodysiančio viso Šventojo Rašto (Senojo ir Naujojo Testamento) vientomio, pirmąkart į lietuvių kalbą versto tiesiai iš originalo kalbų – hebrajų, aramėjų ir graikų. Kokiems vertėjams turėsime būti dėkingi už šią dovaną?
Pirmiausia paminėsiu Naujojo Testamento vertėją – a. a. katalikų kunigą Česlovą Kavaliauską (1923 07 20 – 1997 02 20). Dievo apdovanotas daugeliu talentų (gabus poetas, plataus akiračio teologas ir filosofas, puikus paskaitininkas), šis tikrai krikščioniškos dvasios žmogus, nepaisydamas sovietų lageriuose palaužtos sveikatos, iki pat dienų pabaigos, visai pagal Evangelijos paraginimą (Mt 25,14–28) leido tuos talentus į apyvartą: skaitė paskaitas, rašė straipsnius, davė interviu spaudai ir radijui. |
|
Skaityti toliau...
|
|
|
Kumrano ritinių paslaptis |
Mokslinio kriminalo prie Negyvosios jūros penkiasdešimtmečiui
Alexander Schick
Mažne kiekvienas jau yra girdėjęs apie radinius prie Kumrano, tačiau nedaugelis žino, kas iš tikrųjų slepiasi po šiuo bene didžiausiu XX a. archeologiniu atradimu. Gausybė nekvalifikuotų publikacijų ir sensacingų spekuliacijų pasaulio žiniasklaidoje sukėlė ir iki šiol tebekelia daug painiavos. Ar Jėzus arba Paulius gyveno Kumrane? Ar Kumrano ritiniuose yra slaptos informacijos? Ar Biblija turi būti perrašyta? Kumrano radinių 50-mečiui skirtame straipsnyje ir pamėginsime atsakyti į šiuos klausimus
Prieš 50 metų, 1947-ųjų pavasarį, šiaurės vakarinio Negyvosios jūros rajono pakrantėmis kartu su savo ožkomis traukė keli beduinai. Turbūt niekuomet nepavyks tiksliai išsiaiškinti, dėl ko Mahometas el Dibas („Vilkas“) sumanė kopti į stačias ir skardingas uolas ir mėtyti į jų angas akmenis. Ar iš tikrųjų, kaip jis vėliau vis pasakos, ieškojęs pabėgusių ožkų? Galgi jis tikėjosi rasti lobių, o gal vienoje iš daugelio olų jam reikėjo paslėpti kontrabandines prekes? Mat norėdami pagerinti skurdų savo gyvenimą, dažnai slapčia iš Jordanijos beduinai gabendavo prekių, kurias buvo galima parduoti Betliejaus turguje. Kodėl piemuo mėtė į olas akmenis, iš esmės visai nesvarbu, – svarbu tai, jog jis paleido akmenį, kuris ir šiandien tebegniaužia viso pasaulio tyrinėtojų kvapą. Kas gi atsitiko? |
|
Skaityti toliau...
|
|
C. S. Lewis
„Galų gale, – tarė Klara, – jie turėjo teisę į laimę.“ Mes kalbėjomės apie tai, kas sykį nutiko mūsų kaimynystėje. Ponas A paliko ponią A, kad galėtų vesti ponią B, kuri savo ruožtu išsiskyrė, kad ištekėtų už pono A. Ir nebuvo jokių abejonių, kad ponas A ir ponia B vienas kitą buvo tikrai įsimylėję. Jeigu ir toliau būtų vienas kitą taip mylėję, jeigu nieko blogo nebūtų nutikę su jų sveikata ir pajamomis, jie pagrįstai galėjo tikėtis būti labai laimingi.
Buvo visiškai aišku, kad su savo senaisiais partneriais jie nebuvo laimingi. Pradžioje ponia B tiesiog dievino savo vyrą. Tačiau netrukus jis buvo sužalotas kare. Buvo manoma, jog jis prarado savo lytinę galią, o po to paaiškėjo, kad jis neteko ir darbo. Gyvenimas su juo buvo visai ne tai, ko būtų tikėjusis ponia B. Kaip, beje, ir vargšė ponia A. Ji prarado visą savo grožį ir norą gyventi. Nes galimas dalykas, kaip kai kas teigia, ji išeikvojo savo jėgas, gimdydama jam vaikus ir slaugydama jį visą tą ilgą ligos metą, o tai aptemdė jų santuokinį gyvenimą. |
|
Skaityti toliau...
|
|
1572 metais Baltramiejaus naktį Prancūzijoje išžudyta tūkstančiai protestantų
Holger Lahayne
Šių metų rugpjūčio mėnesį iš viso pasaulio susirinko 400 tūkstančių jaunų tikinčiųjų į katalikų Bažnyčios pasaulio jaunimo forumą Paryžiuje. Metropolija ant Senos krantų dar kartą pademonstravo savo kaip pasaulinės katalikybės centro vaidmenį. Visa Prancūzija, „Paryžiaus galukiemis“, laikoma katalikišku kraštu, – 70 proc. jos gyventojų priklauso Visuotinei Bažnyčiai. Šalia netikinčiųjų šiuo metu didžiausią religinę grupę respublikoje sudaro musulmonai. Nors protestantams atstovauja šiandieninis ministras pirmininkas Lionelis Žospenas (Jospin), tačiau tarp 57 mln. prancūzų turėdami 960 tūkst. šalininkų jie tesudaro labai nedidelę grupę. |
|
Skaityti toliau...
|
|
M. Spieker
Žymiausios pasaulio roko grupės „U2“ pasisekimo istorija yra ir istorija apie tai, kaip kartą tapę prisiekusiais krikščionimis, jie vis labiau tolo nuo savo tikėjimo
Poliui Hewsonui ir Davidui Evansui 1980 metai buvo reikšmingi. Airijos pakrantėje jie buvo panardinti į jūrą, ir Dievo Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios vardu pakrikštyti. Tuo pat metu Bono ir „The Edge“ – tokie buvo jaunųjų krikščionių menininkų pseudonimai – darė karjerą roko muzikos pasaulyje. Kartu su savo draugais Adamu Claytonu ir Lariu Mullenu jie išleido debiutinę LP (ilgai grojančią plokštelę) „Boy“. Plokštelė buvo patekusi į airių hitparado viršūnes. |
|
Skaityti toliau...
|
|
|
Senojo Testamento pamokos |
Cleon Rogers
I.
Saulė kepino susirinkusią milžinišką minią. Kiek tik akys užmatė, visų žvilgsniai krypo į seną, tačiau dar kupiną jėgų ir gyvybingumo vyrą. Jis pasakojo jiems apie tai, ką atneš ateitis, – jis jau nebus jų vadovu. Per paskutiniuosius keturiasdešimt metų kiekvienas iš jų buvo kreipęsis į jį pagalbos ar patarimo. Tačiau dabar, susiduriant su didžiausiu išbandymu, jis palieka juos. Būsimuosius pavojus ir karus jie turės pasitikti be jo. Tai jų širdyse sukėlė tokia baimę, kad joks priešas to nebūtų įstengęs padaryti.
Jis žinojo, kad šiai didžiuliai miniai reikia vadovo; jiems kasdien reikia pagalbos ir padrąsinimo pasitinkant ateities nežinomybę. Jiems reikia atsakymų į klausimus: iš kur mes atėjome? Kur turime gyventi? Kaip turime garbinti Dievą? Kaip būdami nuodėmingi galime gyventi kartu su Dievu? Kodėl turime pasirinkti sunkumus ir pavojus? Kaip gyvensime ateityje? Miniai patyrus apie šio seno vyriškio pasitraukimą, kilo visuotinis sujudimas, tačiau jis juos nenutildė: aš surašiau jums instrukcijas. Tai ne mano instrukcijos, o paties visagalio Dievo. Ši knyga jums – įstatymas ir vadovas. Tai atsakymas į jūsų klausimus – Tora, pamokymai. Man pasitraukus šios instrukcijos dar ilgai jums vadovaus. |
|
Skaityti toliau...
|
|
|
Senojo Testamento kanonas |
W. S. LaSor
D. A. Hubbard
F. W. Bush
Kanono reikšmė
Krikščionių Bažnyčia jau pačioje pradžioje laikėsi kanono [1]; ji negalėjo įsivaizduoti, kad galima apsieiti be autoritetingų raštų. [2] Tai išplaukė iš jos judėjiškų ištakų. Nuo Mozės laikų įkvėptieji Raštai sudaro hebrajų paveldą. Pats Jėzus savo gyvenimo dienomis kalbėdamas ir dirbdamas rėmėsi Senuoju Testamentu (plg. Mt 4,4. 7. 10; 5,18; Jn 10,35). Vien šis liudijimas įtikina, kaip aukštai Jėzus vertino šventuosius Raštus, kuriuos jis perėmė drauge su savo žydišku paveldu. Jo priešininkai negalėjo prikišti, kad jam stinga ištikimybės perduotam Dievo žodžiui. Galėjo kilti smarkus ginčas, kaip Raštą suprasti, bet niekas neabejojo dėl Šventraščio autoriteto. Jėzus ne tik didžiai gerbė ST, bet suprato save kaip įpareigotą jį įvykdyti: „Turi išsipildyti visa, kas parašyta apie mane Mozės Įstatyme, Pranašų knygose ir Psalmėse“ (Lk 24,44). Iš Petro pamokslo Sekminių dieną pagal Joelio pranašystę (Apd 2,16–21. 32 ir toliau) galima suprasti, kad nuo pat bendruomenės atsiradimo ST raštai – drauge su Jėzaus nurodymais – sudarė Bažnyčios kanoną. |
|
Skaityti toliau...
|
|
|
|
|
