|
|
Tema: Santuoka ir šeima
|
Šeima – trejybiškumo atvaizdas |
Ranald Macaulay
Jerram Barrs
Šeimos gyvenimą visada gaubė savotiškas romantizmas. Žmonėms paprastai atrodo, kad jeigu jau yra „šeima“, tai tarpusavio santykiai joje savaime bus puikūs. Bet tai akivaizdi netiesa, kadangi visos šeimos yra mūšio laukas: jos susideda iš nusidėjėlių – ir tiktai nusidėjėlių.
Dėl šios priežasties Liuteris šeimos gyvenimą pavadino „charakterio ugdymo mokykla“. Jis buvo išauklėtas Romos katalikų Bažnyčios, kurios vienuoliškas idealas skelbė, kad nuodėmingą prigimtį reikia ugdyti izoliuotoje vienuolyno aplinkoje, taikant griežtą, gerai parengtą režimą kūnui ir sielai. Vedęs Liuteris pamatė, kad egzistuoja dar sunkesnė, bet kartu ir daug geresnė mokykla charakteriui ugdyti. Kasdieninėje namų aplinkoje jo nuodėmingumas buvo lengviau pastebimas. Jis sužinojo, koks iš tikrųjų yra dvasinis gyvenimas. |
|
Skaityti toliau...
|
|
|
Dievo ir žmogaus autoritetas |
Hans-Georg Wünch
Autoritetas – tai vienas iš pragrindinių žmogaus poreikių. Visuomenėje, kuri kaskart darosi sudėtingesnė, mes nerimastingai dairomės autoriteto, kuris nurodytų kur eiti ir užtikrintų saugumą. Mums akivaizdžiai reikia autoriteto, bet kas yra autoritetas? Ir dar svarbiau: kokia autoriteto esmė?
Sąvoka „autoritetas“ kilo iš lotynų kalbos. Ji išsirutuliojo iš žodžio auctor, reiškiančio „daugintojas“, „rėmėjas“. Jau iš sąvokos istorijos darosi aišku, kad čia turima omenyje ne vien tik jėgos pozicija (šiai sąvokai artimesnis būtų lotynų kalbos terminas potestas, reiškiantis „jėga“, „galia“ arba „prievarta“). Veikiau autoritetas tarnauja – kaip jau čia buvo paminėta – labui tų, kurie nuo jo priklauso. |
|
Skaityti toliau...
|
|
|
Biomedicinos technologija krikščioniškosios etikos požiūriu |
Algirdas Jurėnas
Vargu ar rasime bent vieną šiuolaikinės biologijos ir medicinos technologijos sritį, kuri nekeltų svarbių moralinių dilemų. Štai keletas pavyzdžių. Bandymas atlikti abortus naudojant RU?486 piliulę ir pirmieji mėginimai klonuoti embrionus sukėlė didelę etinių debatų audrą visoje Amerikoje. Genetikos inžinerijos prospektas, į kurį žiūrima ne tik kaip į galimybę pašalinti genetinius defektus, bet ir kaip į bandymą perkurti žmones į visai naujas būtybes, taip pat kūdikio lyties atranka ir kitos naujovės, realizuojamos naujosios technologijos priemonėmis, – kelia daugybę reikšmingų etinių klausimų. Kontracepcijos technologija įgalina reguliuoti vaikų skaičių ir kokybę. Kūno organų persodinimas verčia klausti, kada laikyti žmogų mirusiu ir kada galima pašalinti jo organus. Kitaip tariant, iškyla būtinas reikalas apibrėžti mirtį. Karen An Quinland atvejis paskatino koncentruoti dėmesį ne tik į mirties apibrėžimą, bet ir į šią labai opią problemą: ką daryti su asmeniu, patekusiu į negrįžtamąją komą (irreversible coma)? |
|
Skaityti toliau...
|
|
Tarpasmeninio bendravimo psichologija pagal Schulzą von Thuną
Doro ir Ron Kubsch
Šeimoje vargu ar kas nors yra svarbiau už darnų bendravimą. Tačiau visiems yra žinoma, kad daugeliu atvejų vyrui ir žmonai, vaikams ir tėvams nepavyksta susikalbėti, ir toli gražu ne iš piktavališkumo. Tarpasmeninis bendravimas yra sudėtingas dalykas. Nesusipažinus giliau su partnerio dvasiniu pasauliu ir jo psichikos ypatumais, vaidinančiais nemenką vaidmenį, bendraujant gali greitai kilti nesusipratimų ir kivirčų. Pokalbiai gali būti paprasčiausiai „tušti“, nes jų metu kalbantieji vienas kitam „nieko“ nepasako. |
|
Skaityti toliau...
|
|
|
Lietuvos šeima: dabartis ir ateitis |
Giedrė Purvaneckienė
Pažvelgus į statistiką, šeimos dabartis Lietuvoje atrodo niūriai.
Santuokų skaičius nuolat mažėja nuo 1960 m. 1994 m. buvo sudarytos 6,3 santuokos tūkstančiui gyventojų.
Ištuokų skaičius išlieka labai aukštas, nors per pastaruosius trejus metus šiek tiek ir sumažėjo. Aukščiausias jis buvo 1991 metais (tūkstančiui gyventojų teko 4,1 ištuokos). Nuo tada ištuokų skaičius mažėjo, ir 1994 m. tūkstančiui gyventojų teko 3 ištuokos. Tačiau atsižvelgiant į nuolatinį santuokų skaičiaus mažėjimą, ištuokų skaičiaus sumažėjimas neturi lemiamos reikšmės. |
|
Skaityti toliau...
|
|
Betėvystės problema šiuolaikinėse šeimose
Michiaki Horie
Mes gyvename betėvėje visuomenėje. Daugelis žmonių tėvą turi tik įrašytą dokumentuose. Kitose šeimose jis nors ir esti fiziškai, bet kiek galėdamas vengia atsakomybės už žmoną ir vaikus. Su itin sunkiomis pasekmėmis šeimai tenka susidurti tuomet, kai per skyrybas tėvo visiškai nebetenkama.
Šeimų betėvystė yra viena didžiausių mūsų visuomenės problemų. Anksčiau tėvus iš šeimų dažniausiai išplėšdavo karai, o šiais laikais dėl iširusių santuokų lieka vadinamųjų skyrybų našlaičių. Ištuokų grėsmingai daugėja. Lietuvoje 1994 metais 100?ui sudarytų santuokų teko 47 skyrybos. Savaime suprantama, yra daug krinkančių šeimų, kurios formaliai neišsiskyrę, todėl statistiškai jas sunku susekti. Betėvių vaikų armija auga diena dienon. Tai vaikai, kuriems ūmai niekas nebesiima vadovauti, jų širdelės tarsi praradę gimtinę, jie nežino, kaip užslėpti skausmą, jie nusivylę, kupini apmaudo arba agresijos. Paprastai praradimas juos skaudžiai pažeidžia. Staiga palikti vieni jie jaučiasi esą išduoti. |
|
Skaityti toliau...
|
|
|
Ar būtina sutuoktiniams gyventi kartu? |
Wilfried Veeser
Sutikite, tai keistokas klausimas. Argi žmonės tuokiasi kaip tik ne tam, kad pradėtų bendrą gyvenimą, kad būtų kartu, dalintųsi džiaugsmais ir ašaromis, bendrautų? Bet kartais susiklosto aplinkybės, kurios visam tam laikinai sutrukdo: pavyzdžiui, studijos skirtingose vietose išskiria porą trims mėnesiams ar ketveriems metams arba vyras pašaukiamas karinėn tarnybon. Esama dar tokių sutuoktinių, kurie, nors ir glaudžiasi po vienu stogu, bet faktiškai gyvena vienas šalia kito, minimaliai vienas su kitu bendraudami. Amerikoje vidutinė pora bendrauja maždaug keturias minutes per dieną, Japonijoje – maždaug dešimt minučių (tokie sakiniai, kaip „prašom paduoti druskos“, taip pat įskaityti). Kiek minučių tam skiriama Lietuvoje? Ar nesama sutuoktinių, kurie, nors ir gyvendami kartu, vidujai jau seniai išsiskyrę? |
|
Skaityti toliau...
|
|
|
Nūdien aktualus Bažnyčios tėvas |
Augustinas, buvęs eretikas, prieš 1600 metų Šiaurės Afrikoje buvo įšventintas vyskupu
Paul Rorem
Bažnyčios tėvas Augustinas (354–430), kuris prieš 1600 metų buvo įšventintas vyskupu ir paskirtas eiti šias pareigas Hipone, esančiame Šiaurės Afrikoje, buvo ir tebėra turbūt vienas iš įtakingiausių po Pauliaus visų laikų krikščionių teologų. Jo gyvenimo kelias yra ypač įdomus mūsų epochai, nes Augustinas gyveno pritrenkiančiai „moderniai“: jaunystėje jis sukilo prieš savo dievobaimingą motiną Moniką, sukilo ir prieš josios Bažnyčią bei krikščionių Dievą; pradžioje – kūno malonumai ir intelektualinis išdidumas, bet paskui – gilus atsivertimas, kurio esmę nusako garsusis jo sakinys: „Mūsų širdys niekur neranda ramybės, tik Tavyje.“ |
|
Skaityti toliau...
|
|
Neil Postman
Šiame rašinyje iškelsiu bauginančią tezę. Ketinu teigti, kad visuomenės informavimo priemonių pasaulis, kuriame pagrindinę vietą užima televizija, Šiaurės Amerikoje lems staigų vaikystės išnykimą, kad šio šimtmečio pabaigoje vaikystės tikriausiai nebebus ir kad tai taps didžiule visuomenės katastrofa. Šiame rašinyje aš tik išplėtosiu ir pagrįsiu savo tezę, nes nežinau, kaip spręsti šią problemą. Tuo nenoriu pasakyti, kad problema neišsprendžiama – tiesiog mano įnašas į jos sprendimą yra iškelti pačią problemą.
Argumentuoti pradėsiu konstatuodamas, kad vaikystė yra visuomeninis produktas, o ne biologinė kategorija. Mūsų genuose nerasime informacijos apie tai, kas yra vaikas, o kas ne, o ir išlikimo dėsniai nereikalauja atskirti suaugusiųjų ir vaikų pasaulių. Jei žodžiu „vaikai“ apibūdintume tam tikrą žmonių tarp septynerių ir, sakykim, septyniolikos metų kategoriją, reikalaujančią atitinkamo auklėjimo, mokymo ir globos, tuomet galima būtų pateikti daugybę įrodymų, kad „vaikų“ esama tik kokius keturis šimtus metų. O jei žodį „vaikai“ vartosime plačiąja prasme, kuria jis paprastai suvokiamas, tai „vaikystės“ sąvokai bus tik koks šimtas penkiasdešimt metų. Galima pateikti tokį pavyzdį: aštuonioliktame amžiuje nebuvo papročio švęsti vaiko gimtadienį, o ir įprotis tiksliai nurodyti jo amžių yra gana naujas, ne senesnis kaip dviejų šimtų metų. |
|
Skaityti toliau...
|
|
|
M. Lutheris ir pedagogika |
Gotfried Schröter
Martinas Lutheris ne tik atnaujino tikėjimą, bet ir iš esmės pakeitė pedagogiką. Iki to laiko liaudies švietimas nevaidino ypatingo vaidmens, valdantieji sluoksniai laikė jį greičiau kliuviniu. Liaudis, kaip buvo įprasta, užsiiminėjo amatais arba dirbo žemės ūkyje. Religijos tiesų ir praktikavimo pamokydavo kunigai, valdymu užsiimdavo valdovai, o liaudis turėjo paklusti.
Iki Reformacijos tikėjimo turinį apibrėždavo Bažnyčia
Iki Reformacijos tikėjimas iš esmės buvo vienas. Kunigas pasakydavo, kuo reikia tikėti, liaudis tuo ir vadovaudavosi. Teologinių tiesų suvokimas – jų pagrindimas bei apgynimas – platiesiems sluoksniams atrodė nereikalingas. Praėjusių amžių mąstytojai pateikdavo tikėjimo bei veikimo direktyvas, ir jų buvo laikomasi. Trūko „konkurencijos“, kuri priverstų giliau išsiaiškinti išganymo tiesas. Net ir patys dvasininkai dažnai nejausdavo didesnės paskatos pasimokyti daugiau, nei to būtinai reikėdavo profesijai. Pagrindinė jų veikla apsiribodavo tarnybiniais veiksmais, popiežiaus nurodymų aiškinimu bei rūpinimusi mirštančiaisiais. Įvairių mokymo pažiūrų analizavimas kasdieniam darbui nebuvo svarbus. |
|
Skaityti toliau...
|
|
|
|
|
