Jürgen Blunck

Žodžio reikšmė
„Laisvė“ šiandien yra viena iš dažniausiai vartojamų vertybinių sąvokų ir reiškia galimybę nepriklausomai nuo kitų tvarkyti asmeninį gyvenimą ir leisti netrukdomai vystytis savo asmenybei.
Graikų kalbos žodis eleutheros (laisvė) iš pradžių buvo vartojamas vien politinėje srityje. Pirminė jo reikšmė buvo „priklausantis tautai“. Tas, kas „priklausė tautai“, turėjo teisę pasisakyti ir liaudies susirinkime turėjo sprendžiamąjį balsą. Vergai ir svetimtaučiai neturėjo teisės spręsti; valdė laisvi piliečiai (priklausantys tautai). Tam, kad vienų laisvė neapribotų kitų laisvės ir kad tai nenusmuktų iki savivalės, būta įstatymo. Tas įstatymas ir garantavo laisvės išlaikymą.

Skaityti toliau...

Krikščionis ir valstybė

G. Flügel

Valstybės sąvokos Biblijoje nerasime. Ji yra antikinės pagoniškos kilmės. Nežiūrint to, Dievo žodis duoda pagrindines direktyvas mūsų, kaip valstybės piliečių, gyvenimui. Jame randame atsakymus į svarbiausius klausimus – kodėl iš viso egzistuoja vyriausybės ir vyresnybės, kas apibrėžia jų valdžią, kokie uždaviniai keliami krikščionims kaip valstybės piliečiams. Pirmiausia panagrinėkime apaštalo Pauliaus, regis, visiškai nepritariančio mūsų pesimizmui valstybės atžvilgiu, žodžius.

Skaityti toliau...

Biblinis socialinės atsakomybės pagrindas

John Stott

Koks yra biblinis socialinės atsakomybės pagrindas? Kodėl krikščionims socialinė veikla turi rūpėti? Visada galų gale lieka tiktai du požiūriai į pasaulį, kurių krikščionys gali laikytis. Vienas yra pasitraukti, kitas – įsitraukti.

Jūs pasakytumėte, kad dar yra trečias kelias, būtent prisitaikyti. Bet tuomet krikščionys susilieja su pasauliu ir darosi per silpni palaikyti su juo ypatingą santykį. Jie tampa tiesiog jo dalimi. „Pasitraukti“ reiškia atmesti pasaulį, atsukti jam nugarą, nusiplauti rankas (nors ir žinant drauge su Poncijumi Pilotu, kad atsakomybė vandeniu nenusiplauna), užkietinti savo širdis agoniškam jo pagalbos šauksmui. Priešingai, „įsitraukti“ reiškia atgręžti į pasaulį savo gailestingus veidus, susitepti rankas, susižeisti ir nusidirbti jam tarnaujant, bet jaučiant savyje neaprėpiamą Dievo meilę.

Skaityti toliau...

Sociopsichologinė terpė „New Age“ invazijai į Lietuvą

Arūnas Peškaitis

Kas yra „New Age“ judėjimas ir kokios yra jo galimybės pasiekti Lietuvą, įsitvirtinti joje? Kokie minėto sąjūdžio aspektai įgalina „New Age“ šalininkus būti misionieriais, t. y. nešti žinią, naują tradiciškai krikščioniškoje kultūrinėje erdvėje? Pirmiausia atsiveria esmingiausi šio judėjimo bruožai: totalizmas, natūralizmas ir optimizmas.

Totalizmas ryškus jau „New Age“ ištakose – teosofijoje: tai bandymas ne tik sujungti įvairias religines tradicijas, savaip interpretuoti jose skelbiamas dievybės sampratas, bet ir grįsti tai pasaulio, universumo harmonija, visatos vieningumu, nedalomumu. Taip iš esmės paneigiama bet kokios transcendencijos ir suverenaus dvasinio pasaulio egzistencijos galimybė, grįžtama prie panteizmo, siekiančio matyti dievybę visą visame, o religijas – tik skirtingomis išraiškomis tai dievybei apibūdinti. Elena Rerich sako, kad teosofinis mokymas remiasi trimis esminiais Rytų filosofijos teiginiais: „persikūnijimu, karma ‘priežastingumo dėsniu’ ir pasaulinės gyvybės, išėjusios iš Vienio gyvybės, grįžimo vėl į Vienį tikslu, atlikus pilną evoliucijos ciklą“ [1].

Skaityti toliau...

Valstybė

Holger Lahayne

Visas pasaulis, išskyrus Antarktį, padalytas maždaug į 200 viena nuo kitos atribotų sričių – valstybių. Šiose srityse galioja vietos įstatymai ir valdymo tvarka, valdo vienintelė vyriausioji valdžia, ir gyventojams, valstybės piliečiams, garantuojamas saugumas ir teisėtumas. Kitos valstybės ar organizacijos turi tik visai ribotą galią kreipti ar net kontroliuoti įvykius už savo sienų – valstybės yra suverenios, t. y. nepriklausomos viena nuo kitos.
Valstybės viena su kita ribojasi. Tačiau šios ribos nebūtinai sutampa su tautų gyvenamomis ribomis. Jei valstybėje didžioji dauguma gyventojų – vienos nacijos, tokia valstybė vadinama nacionaline (tautine) (Italija, Prancūzija). Jeigu ji apima kelias tautas, apibūdinama kaip tautybių valstybė (Indija, Pietų Afrika). Pagaliau yra tautų, kurios išvis neturi valstybės (kurdai). Atsižvelgiant į istorinę ir kultūrinę tradiciją, valstybės gali apibrėžti save griežtai pagal tautybę, sudarančią gyventojų daugumą (Vokietija ir Lietuva) arba griežtai neapibrėžti (JAV). Bet „nacijos” kategorija tik nuo naujųjų amžių tapo reikšminga valdantiesiems ir valdomiesiems. Ir tik nuo XVIII–XIX a. sandūros galima kalbėti apie nacionalines valstybes ir pilnutinę valstybių gyventojų „nacionalinę sąmonę“.

Skaityti toliau...

Parlamentas

Holger Lahayne

Po diktatūros dešimtmečių 1990-ųjų vasarį lietuvių tauta laisvuose rinkimuose vėl galėjo rinkti parlamentą. Tai buvo vienas svarbiausių žingsnių į demokratinę valdymo sistemą. O 1992 metais įvyko pirmieji rinkimai į Seimą – dabar jau pagal Lietuvos Konstituciją. Laisvai išrinktas parlamentas vertinamas kaip demokratijos požymis ir ramstis. Tačiau pažvelgus į parlamentų atsiradimo istoriją matyti, kad ne visada taip buvo.

Skaityti toliau...

Konstitucija

Holger Lahayne

Konstitucija yra valstybės teisinės tvarkos pagrindų nustatymas (iš čia ir sąvoka, lot. constituere – nustatyti, įrengti). Ji reguliuoja valdžių santykius valstybėje ir nustato jos organizaciją ir formą. Konstitucijos principai kaip aukščiausia rašytinė teisė yra aukščiau už bet kurią kitą teisę (Liet. Konst. 7 str.). Be to, konstitucijos įvairiu mastu nurodo, kokių pagrindinių tikslų savo veikla turi siekti valstybė.

Skaityti toliau...

Demokratija

Holger Lahayne

„Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika“ – taip skamba pirmasis mūsų Konstitucijos straipsnis. „Suverenitetas priklauso tautai“ – skelbia antrasis. Lietuva yra demokratinė šalis (iš gr. demos – liaudis ir kratein – valdyti). Bet ar šiuo atributu nesipuošia šiandien kone kiekviena pasaulio valstybė? Kas iš viso yra demokratija? Kokie yra jos požymiai?
· Pirmasis demokratijos principas jau išsakytas antruoju straipsniu: tautos suverenitetas. Iš esmės visa galia ir valdžia išeina iš liaudies, „iš apačios į viršų“. Tuoj pat natūraliai kyla klausimas: kaipgi tai įvyksta? Kaip liaudis naudoja šią galią? Tiesioginėje demokratijoje liaudies susirinkimas tiesiogiai priima visus politinius sprendimus. Visi piliečiai balsuoja arba patvirtina nutarimą plojimais (pritarimo šūksniais). Tokia demokratija egzistavo Atėnuose (apie 500 m. pr. Kr.). Šiandien daugelį tokios dar kitaip betarpiška vadinamos demokratijos elementų randame Šveicarijoje, kur dažnai spręsti susirenka visa bendruomenė.

Skaityti toliau...

Ar galima nepaklusti valstybei?

Holger Lahayne Dauguma pasaulio vyriausybių buvo ir yra geriausiu atveju vidutiniškos, kai kurias galėtume įvertinti kaip blogas, kai kurias – kaip žiaurias ir tironiškas. Tik nedaugelis savo užduotis vykdo gerai ir ištikimai. Kaip tik todėl čia iškeltas klausimas virsta tikra problema, nes kas gi galvotų nepaklusti moraliai ir teisingai funkcionuojančiai valstybei?
Skaityti toliau...

Žydų tėvynė

Holger Lahayne

Šiandien Herzlio gatvę rasime beveik kiekviename Izraelio mieste, Herzlio portretai kabo parlamente ir kitose įstaigose, nesuskaičiuojama daugybė mokyklų, institutų, leidyklų ir susivienijimų yra pasivadinę jo vardu. Theodoras Herzlis išties nusipelnė tautos didvyrio vardo. Jo žygdarbis – 1896 m. Vienoje išleistas veikalas „Žydų valstybė“ – tapo šiuolaikino sionizmo [1] pagrindu ir vėliau lėmė Izraelio valstybės sukūrimą (1948 m.).

Skaityti toliau...

Sunki laisvės našta

Karlo Popperio „Atvira visuomenė“ ir Platono „Valstybė“

Holger Lahayne

Ketvirtojo dešimtmečio Europos šalyse demokratija traukėsi iš savo pozicijų. 1937 metais beveik visas Pietų, Rytų ir Centrinės Europos valstybes valdė autoritariniai, fašistiniai arba komunistiniai režimai. Sovietų Sąjungoje, užbaigęs pasibaisėtinus partijos ir armijos „valymus“, Stalinas galutinai įsitvirtino valdžioje. Vokietijoje, pasibaigus Berlyno olimpinėms žaidynėms, Hitleris užkopė į pirmąją savo valdžios viršūnę.
Karlas P. Popperis, Vienoje gyvenęs žydų kilmės filosofas, anuomet suprato, kad Austrija netrukus taps agresyvios Vokietijos auka. Todėl 1937 metais jis nedelsdamas emigravo ir Naujojoje Zelandijoje gavo aukštosios mokyklos docento vietą. Kitų metų kovą nacionalsocialistai okupavo Austriją. Tai sužinojęs, žymusis mokslo teoretikas emigracijoje nusprendė parašyti dviejų tomų veikalą – „Atvira visuomenė ir jos priešai“; savo kūrinį mokslininkas vertino kaip indėlį į kovą su komunizmu ir nacionalsocializmu.

Skaityti toliau...

Pinigų dvasingumas

Vitalija Norvilienė

Vėl išaušo nauja diena, ir „gerbūvio dievas“ paskelbia geras naujienas turtingiesiems ir prastas vargšams. Pakeitusi krikščioniškas vertybes, šį amžių užvaldė „pinigų kultūra“. Lyg nematomas debesis pinigų prasmė dengia visą žemę. Būdami vienu iš geriausių žmonijos išradimų, jie yra ir viena iš didžiausių bėdų: jų visados yra per mažai, ir tai lemia esminė jų savybė – nepastovumas. Juos sunku apvaldyti kaip jūrą, nors to siekiama įvairiausiomis priemonėmis: nustatytais atlyginimais, reguliariomis sąskaitomis, buhalterinėmis knygomis, kurios nuolat revizuojamos, čekių knygelėmis... „Pinigų problemos yra nemažėjančios, neišvengiamos, visados esančios, ir potencialiai, jei ne aktualiai, neįveikiamos“. [1]

Skaityti toliau...

Harbino vaikų gulagas

Žurnalo „Der Spiegel“ redaktorius Jürgenas Krembas pasakoja apie baisius vieno vaiko šeimos politikos Kinijoje padarinius

Jürgen Kremb

„Socialinės gerovės namai“ – taip jie vadinami, tačiau dažnai yra tik priebėga pakeliui į baisią mirtį: 1200-uose našlaičių namuose ir 74-iuose vaikų miesteliuose Kinijos Vyriausybė atsikrato nepageidautino prieauglio. Vieno vaiko šeimos politikos aukas – savo vaikus – tėvai pameta vien todėl, kad jie nesveiki, sužaloti arba paprasčiausiai išvydo šį pasaulį kaip mergaitės. Kinijos valdininkai visada pabrėžtinai neigia, kad yra „mirtininkų kambariai“, kuriuose rastinukai arba našlaičiai miršta iš bado arba nuo ligų, nes jų niekas negydo. Žurnalo „Der Spiegel“ žurnalistų grupė per aštuonis mėnesius tris kartus slapta apsilankė Harbino našlaičių namuose ir dabar gali paliudyti, jog Pekino Vyriausybė meluoja. Šiaurės Kinijos Heilongdziango provincijoje kūdikiai atrenkami mirčiai. Iš 50 nufotografuotų ir užregistruotų vaikų jau mirė 36.

Skaityti toliau...

Johannas Sebastianas Bachas: Dievo dumplės

Stephan Volke

Johannas Sebastianas Bachas „dumplių mynėjams“ nebuvo pernelyg jautrus. Jau per jo paties bei instrumento „apšilimą“ vaikinai būdavo gerokai pašokdinami. Jo sūnus Filipas Emanuelis kartą apie tai rašė: „Kai mano tėvas sėsdavo prie naujo instrumento, pirmieji jo žodžiai būdavo: ‘Visų pirma aš privalau patikrinti, ar vargonai gerus plaučius turi...’, ir tada jis dideliu tempu išgrodavo visą registrą. Vargonų meistrams galiausiai tekdavo balti iš baimės, o berniukai dumplininkai iš tiesų turėdavo suktis kaip įmanydami“.

Skaityti toliau...