|
|
Tema: Kūryba ir menas
Francis A. Schaeffer
Kokią vietą užima menas krikščionio gyvenime? Ar menai, pavyzdžiui, tapyba, muzika – nėra tik paprasčiausias bandymas „įtraukti pro galines duris“ dalykus, kurie iš esmės yra pasaulietiški? Žinome, jog Dievą pagarbinti galima poezija, tam tinka psalmės ir net modernieji himnai. Bet kaip yra su skulptūra ir drama? Kokią vietą krikščionio gyvenime užima šie dalykai? Ar krikščionys turėtų visą savo dėmesį sukoncentruoti tik į „religinius dalykus“ ir pamiršti meną ir kultūrą?
Kristaus viešpatavimas
Krikščionys evangelikai visados buvo linkę ištremti meną kuo toliau į gyvenimo pakraštį. Jų nuomone, daug svarbiau yra visai kiti dalykai. Nepaisydami savo teisingų kalbų apie Kristaus viešpatavimą, evangelikai susiaurina jo veikimo sferą, palikdami jam tik mažą tikrovės plotą. Neteisingai suprasdami Kristaus viešpatavimą žmogui ir visatai, jie praranda turtus, kuriuos Biblija galėtų duoti, praturtindama gyvenimą ir kultūrą. Jėzaus Kristaus viešpatavimas mūsų gyvenime reiškia, kad krikščionybėje nėra platoniškų sričių. |
|
Skaityti toliau...
|
|
|
Biblijos sąvokų žodynėlis |
Meilė
Dieter Schneider
„Meilę“ suprantame kaip dviejų asmenų santykį, kur lygiai svarbi ir jausmo plotmė (palankumas, savanoriškumas), ir teisinė pusė (ištikimybė, pareiga). Ta pačia prasme galima kalbėti ir apie meilę gyvūnams, daiktams, idėjoms ir t. t., tačiau visada reikia aiškiai suprasti, kad čia jau nebėra esminių asmeninės meilės elementų. Dažniausiai meilei būdinga partnerių lygybė (draugystė, partnerystė), tačiau tikros meilės esama ir tarp nevienodą padėtį užimančių asmenų (tėvų ir vaikų santykiai).
Sąvoka Biblijoje
Senajame Testamente
Senajame Testamente sąvoka „meilė“ pasitaiko ne per dažniausiai, užtat itin reikšmingose vietose. |
|
Skaityti toliau...
|
|
1596-aisiais gimė Renė Descartes, moderniosios filosofijos tėvas
Holger Lahayne
XVII amžiaus pradžioje modernieji gamtos mokslai ėmė smarkiai vystytis. Johannas Kepleris nustatė, kad planetų judėjimą galima aprašyti matematinėmis formulėmis; Galileo Galilei eksperimentais ir matavimais surado kūnų kritimo dėsnius; kiek anksčiau savo darbus jau buvo parašę Kopernikas, Baconas ir Brahe.
Renė Descartes, kilęs iš senos prancūzų aristokratų šeimos, gyveno neprilygstamo matematikos mokslų triumfo laikais. Išsilavinimą įgijo La Flešo jėzuitų kolegijoje. Čia jis pajuto visą gyvenimą trukusį potraukį matematikai, išmoko vertinti jos patikimumą. Tačiau nusivylęs savo laikmečio mokymo metodais, jis neatsidėjo rimtoms studijoms, o daug labiau troško „paskaityti didžiąją pasaulio knygą“ ir įgyti gyvenimo patirties. Visišką mokslininko atsiribojimą ir koncentraciją vėliau keis nepastovaus, nuotykingo gyvenimo tarpsniai. |
|
Skaityti toliau...
|
|
Holger Lahayne
Kūrybingumas pastaruoju metu tapo madingu žodžiu ir masiniu reiškiniu. Girdime apie kūrybingus verslininkus, praturtėjusius iš savo naujų idėjų, apie kūrybingus mokytojus, dėstančius naujoviškai ir įdomiai, apie kūrybingas namų šeimininkes, kurios virtuvėje kuria vis naujus gardžius patiekalus. Reikalaujame, kad politikai būtų kūrybingi ir pagaliau sumanytų naujų koncepcijų šalies problemoms spręsti, pageidaujame kūrybingų kunigų, kurie pamokslautų nenuobodžiai, norime, kad ir mūsų vaikai puoselėtų savo kūrybingumą – leidžiame juos į dailės ar muzikos mokyklas. |
|
Skaityti toliau...
|
|
|
Mormonai: ar tikrai „Paskutiniosios dienos šventieji“? |
Lina Andronovienė
Prieš keletą metų Lietuvoje apie juos niekas nekalbėjo. Ir nebuvo ko kalbėti, nes daugelis net nežinojome, jog pasaulyje yra tokia Bažnyčia, nebent iš „Ateisto žodyno“. O dabar jau dažnam teko susidurti su mandagiais, puikiai išsilavinusiais žmonėmis, save vadinančiais mormonais, arba Paskutiniosios dienos šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčios nariais. Nors šis pavadinimas mūsų ausiai naujas, iš pirmo žvilgsnio juos gali palaikyti dar viena krikščioniška denominacija. Esame girdėję sekmadieniais per televiziją skambančias giesmes, Mormonų padangtės choro (Mormon Tabernacle Choir) iš Solt Leik Sičio Jutos valstijoje, mormonų veiklos centro. Galbūt ne vienas prisimena programą „Centrinė gatvė“, kurią žiūrėdamas nelabai suprasi, jog tai mormonų Bažnyčios programa. Vis aktyviau jie beldžiasi ir į mūsų butų duris. |
|
Skaityti toliau...
|
|
Norbert Schnabel
Krikščionys tiki, kad Dievas per Jėzų Kristų įgavo žmogišką savitą veidą. Todėl mes galime šį žmogišką Dievo veidą pavaizduoti meno priemonėmis, nepažeisdami Senojo Testamento draudimo kurti medžiagišką Dievo atvaizdą. Taip per du tūkstančius metų ir atsirado daugybė įvairiausių Kristaus paveikslų, o kiekviena epocha? nuo seniausių iki mūsų laikų – išryškindavo vis kitus Kristaus pavidalo bruožus. Susidarė didelė, save visapusiškai papildanti įvairovė, kurią ir mėginsime apžvelgti keliuose „Kristaus paveikslas mene – nuo antikos iki mūsų laikų“ straipsniuose. |
|
Skaityti toliau...
|
|
|
Krikščionis, pilietis, menininkas |
Pokalbis su Katalikų radijo vadovu dailininku Vaidotu Žuku
Apibūdinkite savąjį krikščionio ir menininko santykį. Kaip jūs tai suderinate?
Aš nesu vien tik krikščionis ir menininkas: esu ir savo šeimos tėvas, ir savo valstybės pilietis, ir katalikų radijo „Mažosios studijos“ vadovas. Dievas davė kai kuriems žmonėms daugiau galimybių, daugiau talentų. Ir būtų nuodėmė neišnaudoti jų. Galbūt girdėjote, kad turiu naujų idėjų imtis platesnių veiklos barų. Bet kaip katalikas, kaip krikščionis aš viską privalau persunkti Kristaus ryžtingumu, Kristaus meile, gailestingumu, atlaidumu. Kiek aš kaip žmogus pajėgiu Kristų įsileisti į savo širdį, tiek tai persunkia ir mano kūrybą, mano žodinę veiklą, redaktoriaus darbą, suteikia jėgų ir drąsos pasidalyti tuo su kitais. Aš niekaip negalėčiau atskirti krikščionio ir menininko pozicijos. Net jei ir tapyčiau nereliginį siužetą – tai yra manyje, tai tarsi savaime įsilieja, lyg kad kokios dvasinės bangos užpila. Kita vertus, jei menininkas imasi religinio siužeto neatsakingai, šitą temą, pačią sakralinę idėją galima net išniekinti. Tad tapyti religinį siužetą nėra paprasta. Reikia turėti atsakomybės. |
|
Skaityti toliau...
|
|
Karina Vorländer
Kiekvienas muziejus didžiuojasi turėdamas tikrą van Goghą. Jo „Saulėgrąžos“ prieš septynerius metus buvo parduotos už aukščiausią kainą, kuri kada nors buvo pasiūlyta aukcione. Viską darės su didžiuliu pasišventimu ir aistra, dailininkas veltui laukė pripažinimo ir sėkmės. Vincentas van Goghas buvo ne tik labai jautrus ir puikus menininkas; kurį laiką jis buvo ir radikalus bei aistringas Evangelijos skelbėjas, o tai daug kas užmiršo.
Vincentas van Goghas yra kilęs iš teologų šeimos, gyvenusios Nyderlandų Brabante. Kad ir labai apgailestavo tėvas, bet nei 1853 m. gimęs vyresnysis sūnus Vincentas, nei jo ketveriais metais jaunesnis brolis Teo nenorėjo tęsti šios tradicijos. Rusvaplaukis kresnas Vincentas akademiniu išsilavinimu nesidomėjo. Jau vaikas būdamas dažnai netilpdavo į įprastas elgesio normas. Šešiolikos metų Vincentas pradeda dirbti praktikantu Paryžiaus meno kūrinių parduotuvėje „Gouphil & Cie“ Hagoje. Po ketverių metų jis prekiauja meno kūriniais Londone. Ten susidraugauja su jaunu kolega Gladveliu. Bibliją abu jie norėjo išstudijuoti nuo pradžios iki galo, – taip rašė Vincentas van Goghas savo artimam draugui broliui Teo. |
|
Skaityti toliau...
|
|
|
Paskutiniai žingsniai moderniojo meno link |
H. R. Rookmaaker
Lyg paukštis ant vielos,
Lyg girtas vidurnakčio chore
Aš savaip stengiausi būti laisvas.
Leonardas Kohenas, „Dainos iš patalpos“
Buvo taip, tarsi šimtmečio pabaiga iš tikrųjų ką nors reikštų. Ankstesnių šimtmečių sandūros, be abejo, padeda besimokantiems prisiminti plačiuosius meno istorijos kontūrus: vėlyvasis renesansas „prasidėjo“ 1500-aisiais, septynioliktojo amžiaus menas (beveik tiksliai) prasidėjo 1600-aisiais, rokokas daugmaž 1700-aisiais, o devynioliktojo amžiaus menas 1800-aisiais. Bet niekas neims įrodinėti, jog tos amžių sandūros turi kokią nors gilesnę prasmę. |
|
Skaityti toliau...
|
|
|
Ar įrodomas maldos veiksmingumas? |
C. S. Lewis
Esu stovėjęs prie lovos moters, kurios šlaunikaulis buvo išėstas vėžio, kituose kauluose irgi plėtėsi tos ligos kolonijos. Reikėjo trijų žmonių perkelti ją į kitą lovą. Gydytojai prognozavo porą mėnesių gyvenimo, seselės (kurios dažnai žino geriau) – porą savaičių. Vienas dievobaimingas žmogus uždėjo ant jos rankas ir pasimeldė. Po metų pacientė galėjo paeiti (beje, į kalną, negyvenama pamiške), ir gydytojas, daręs jai paskutinę rentgeno nuotrauką, pasakė: „Šie kaulai tvirti kaip uola. Tai stebuklas!“ |
|
Skaityti toliau...
|
|
|
|
|
