Prizme
 
Prizmė
APIE MUS
KLAUSIMAI-ATSAKYMAI
PASKUTINIS NUMERIS
Advertisement
Advertisement
Numerių archyvas
2005/1
2004/1
2004/2
2003/1
2003/2
2002/1
2002/2
2000/1-2
2000/3
2000/4
1999/1
1999/2
1999/3
1999/4
1998/1
1998/2
1998/3
1998/4
1997/1
1997/2
1997/3
1997/4
1996/1
1996/2
1996/3
1996/4
1995/1
1995/2
1995/3
1995/4
Kiti straipsniai
30 populiariausių
Tolerancija
Jürgen Kuberski

Tolerancija (lot. tolerare – iškęsti, pakelti) reiškia pakantumą bei tam tikrą pagarbą kitaip mąstančiajam, nebūtinai pritariant jo nuomonei. Paprastai skiriamos dvi tolerancijos rūšys: formalioji tolerancija – tai pakantumas kito nuomonei bei religijos formai, nepritariant jų turiniui, bei turinio tolerancija (didesnis ar mažesnis) pripažinimas ir pritarimas kitų žmonių nuomonei arba religijai.
     Jau antikos laikais buvo diskutuojama, ar absoliuti tiesa nepanaikina bet kokios tolerancijos. I?III amžiuje krikščionybė kovojo su valstybine religija dėl pripažinimo, bet kai IV amžiuje pati tapo valstybine religija, ji labai žiauriai elgėsi su netikinčiais bei eretikais.  Savo epogėjų netolerancija pasiekė XIII amžiuje vykdant inkviziciją. Tik humanizmo bei reformacijos epochoje įvyko lūžis. Martinas Lutheris (1481–1546), kuris pirmasis nusakė vokiškąją tolerancijos sąvoką, pabrėžė, kad su eretikais reikia kovoti ne ugnimi, o raštais. Po to kilusiuose konfesiniuose karuose ir kuriantis evangelikų Bažnyčiai įvairiose šalyse buvo įtvirtintas formaliosios tolerancijos pripažinimas. Naujesni Bažnyčios istorijos tyrimai rodo, kad tikėjimo klausimuose tolerancija yra ne anglų filosofijos ar prancūzų revoliucijos laimėjimas, o daugiau reformacijos metu kovojusių krikščionybės šalininkų pasiekimas. Ypač reikia pažymėti anglą Johną Foxą (1517–1587), kuris dėl savo religinių įsitikinimų atkakliai kovojo su mirties bausme.
     XVII amžiaus anglų filosofai pasigriebė šias mintis ir plėtojo jas toliau. Thomas Hobbesas (1588–1679) stojo už valstybinę ir teisinę toleranciją, kuri piliečiams suteikė plačią tikėjimo laisvę, o Johnas Locke’as (1632–1704) reikalavo pakantumo įvairiems tikėjimams, jei jie nėra priešiški valstybei ar amoralūs. Tokia pozicija vis labiau išsikovojo pripažinimą ir vėliau buvo tvirtai įrašyta Amerikos bei Prancūzijos Konstitucijoje bei 1950 metų žmonių teisių konvencijoje (9 str.). Formaliosios tolerancijos riba laikomi nusižengimai prieš visuotinai pripažintus įstatymus, todėl, pavyzdžiui, jėga bei priespauda negali būti pakenčiamos.
     Švietimo epochos vokiečių rašytojas G. E. Lessingas (1729–1781) reikalavo religijoms ne tik formaliosios, bet ir turinio tolerancijos. Savo garsiosios „Žiedo parabolės“ pjesėje „Natanas išminčius“ (1779) jis išreiškia nuomonę, kad tikroji religija turbūt yra žuvusi ir nė vienas iš trijų didžiųjų religijų – judaizmo, krikščionybės bei islamo – sekėjų negali tvirtinti, kad jo tikėjimas yra tikrasis. Už toleranciją visoms religijoms pasisakė ir švietimo epochos karalius Frydrichas Didysis (1712–1786), nes kiekvienas „turi būti išganytas pagal savo gyvenimo būdą“, tai mintis, kuri šiandien yra plačiai paplitusi.
     Tačiau turinio tolerancijos silpnoji pusė buvo parodyta ne tik iš religinės pusės: tolerancija negali būti sulyginta su abejingumu, nesiorientavimu arba netgi su reliatyvizmu, kuris abejoja visomis vertybėmis bei tiesomis. Pakanta kito žmogaus nuomonei reikalauja asmeninės pozicijos. Diskusijos dėl tiesos yra neišvengiamos, kadangi kiekvienas žmogus turi įsitikinimus – net ir „tolerantiškasis“, kurio pretenzijos į tiesą yra tiek pat ginčytinos kaip ir įsitikinusio religijos šalininko. Turinio tolerancija nepastebi arba užtušuoja skirtumus, esančius tarp dviejų konkuruojančių nuomonių arba pasaulėžiūrų, ir galutiniame efekte nebeįmanoma jų praktikuoti neatsisakant savo tiesos.
     Todėl visos religijos, keliančios reikalavimus visiems žmonėms, turinio atžvilgiu yra netolerantiškos. Judaizmas, krikščionybė, islamas ir budizmas tikrąja teisinga religija pripažįsta tik savąją. Tik kalbant apie formaliąją toleranciją išryškėja religiniai skirtumai. Turinio tolerancija kuria sinkretizmą, kuris ryškiai matyti tokiose religinėse sistemose kaip induizmas, „New Age“ ir mistika.
     Biblija nepripažįsta jokios turinio tolerancijos kitų religijų ir pasaulėžiūrų atžvilgiu: Senajame Testamente Dievas pasireiškia kaip „pavydus Dievas“, kuris skelbia absoliučią tiesą ir nepakenčia kitų dievų garbinimo (Iš 20,25). Bet jis reikalauja iš izraelitų praktikuoti tam tikrą formalią toleranciją. Nors stabmeldystė ir buvo uždrausta izraelitų žemėje, bet visgi Izraelis privalėjo užtikrinti kitų tautų bei religijų atstovams socialines garantijas. Dievas myli šituos „atėjūnus“, jų negalima nei žudyti, nei priversti laikytis žydiškų apeigų (apipjaustymo, valgymo papročių). Naujasis Testamentas patvirtina šį požiūrį: Jėzus Kristus teigia esąs vienintelis teisingas kelias pas Dievą (Jn 14,15), o jo mokiniai skelbia, kad neduota žmonėms kito vardo, kuriuo būtume išganyti (Apd 4,12). Tačiau jūs niekur nerasite priešiškumo kitaip mąstančiųjų atžvilgiu (Rom 12,18; plg. Apd 19,37). Ankstyvosios krikščionybės misija vyko be prievartos. Turinio tolerancija tinka tik krikščioniško tikėjimo ribose ir tik tose sferose, dėl kurių Biblija nepasisako arba pasisako neaiškiai: galų gale Dievo žodis yra absoliutus mastelis krikščionių mokymui bei gyvenimui.

Jürgen Kuberski, teologas, publicistas ir leidėjas

Vertė Nijolė Feldmanaitė
 
< Ankstesnis   Kitas >