Religinio kraštovaizdžio apmatai
Holger Lahayne
Ar Lietuva katalikiškas kraštas?
„Turbūt niekas tiksliai nežino, kiek Lietuvoje yra praktikuojančių katalikų“ [1], rašė Tomas Venclova prieš maždaug dvidešimt metų. Tiesa, dabar, praėjus dešimčiai nepriklausomybės ir religijos laisvės metų, tam tikrų tyrimų ir statistikos duomenų apie religinę Lietuvos gyventojų orientaciją jau turime, tačiau Venclovos pasisakymo vis dar negalėtume paneigti. Dėl vieno dalyko visgi neturėtų kilti abejonių: iš tų 2,6–3 milijonų Lietuvos katalikų tik mažuma kas savaitę dalyvauja mišiose – didžioji dalis katalikų Bažnyčios narių nevykdo savo „pareigų“(!) [2].
Kiti indikatoriai irgi rodo, kad didžioji dalis katalikų tikinčiųjų nėra labai jau tikintys ir nebėra įsitikinę visų krikščioniško tikėjimo pagrindų teisingumu. [3] Po penkias dešimtis metų trukusios valstybinės antireliginės politikos toks supasaulėjimas lyg ir neturėtų stebinti. Tradiciškai protestantiškose šalyse, tokiose kaip Rytų Vokietija, Latvija ir Estija, komunistinio viešpatavimo laikais nubažnytinimas buvo dar smarkesnis – jis atvedė prie to, kad liuteronai tose šalyse tapo mažuma. Antra vertus, lietuviai irgi jau nebegali didžiuotis esantys ypač pamaldi tauta, nes, pavyzdžiui, Airijoje du iš trijų katalikų kiekvieną savaitę dalyvauja mišiose (lenkų statistika blogesnė, tačiau vis dėlto smarkiai lenkia lietuvių).
Taigi Lietuva religiniu požiūriu panašėja į „normalią“ šalį – šių dienų demokratinėse rinkos ekonomikos Vakarų valstybėse „normalu“ reiškia, kad religija nebevaidina dominuojančio vaidmens. Tik kas aštuntas lietuvis apibūdina religiją (nesvarbu kokią) kaip labai svarbią jo gyvenime. [4] Tai niekuo nekeičia katalikiško Lietuvos kultūros pobūdžio. Tikima ar netikima prisikėlimu, dangumi ir pragaru – vis viena jaunavedžių pora Kryžių kalne palieka kryželį, o per Visus Šventuosius visa tauta skuba į kapines, net daugelis protestantų tikinčiųjų pasijunta turį „kataliko širdį“.
Spaudoje bei visuomenės gyvenime ši įtampa taip pat atsispindi. Viena vertus, katalikų Bažnyčia negali skųstis menku atstovavimu žiniasklaidoje. Katalikų mišios ir procesijos transliuojamos per televiziją, laidų vedėjai kviečia dalyvauti katalikų renginiuose, ir dabar netgi LRT ima vadovauti aktyvus katalikas – tad pranešimai apie Lietuvos Bažnyčios hierarchus atsiduria „Panoramos“ pradžioje. Kita vertus, visuomenės raidai religijos daro menką įtaką. Pavyzdžiui, abortų koeficientas ir skyrybų skaičius tebėra iš tikrųjų aukštas, ir atrodytų, jog katalikų Bažnyčia su tokiais skaičiais daugiau ar mažiau susitaikė.
Istorija liudija, kad Lietuva kadaise buvo protestantiškas kraštas: „Apie 1555 m. etninė Lietuva tapo protestantišku kraštu“ [5] Po Kontrreformacijos situacija vėl radikaliai pasikeitė – protestantų ir katalikų santykis iki dabar išlieka maždaug 1 ir 50. Carizmo laikais nebūta ryškaus konfesinio susipriešinimo, kuris užleido vietą bendrai kovai prieš rusinimą bei spaudos draudimą. Nepriklausomybės metu santykiai tarp katalikų ir protestantų pasikeitė. Maria G. Slavėnas reziumuoja: „Šiame veik grynai katalikiškame krašte katalikų Bažnyčia bandė laimėti absoliutų viešpatavimą ir padaryti valstybę katalikiška, kas jai ir pavyko. 1927 m. Vatikano ir Lietuvos konkordatas katalikų Bažnyčiai suteikė viešpataujančią vietą valstybėje ir taip sustiprino jos poziciją evangelinių Bažnyčių atžvilgiu“. [6] Laimei, laikai pasikeitė. Nė vienas pamaldus katalikas, šaukdamas „Lietuva yra (ir liks) katalikiška!“, nebepuola savo tikėjimo brolių.
Geografiniu požiūriu atsakymas į antraštėje suformuluotą klausimą irgi būtų – ir taip, ir ne. Lygumų krašte daugelyje miestelių bei kaimų pamatysime tik katalikų bažnyčias. Katalikai iki šiol dominuoja Žemaitijoje, rytinėje Aukštaitijoje ir Suvalkijoje; Lietuvos viduryje tarp Raseinių, Krekenavos, Ramygalos, Anykščių; Dzūkijoje. Ruožas, kuriame buvo ir tebėra didžioji dalis nekatalikų gyventojų – Klaipėdos kraštas (liuteronai) ir aplink Biržus (reformatai). Be to, po visą Aukštaitiją išsibarstę nemažai miestų ir kaimų su stačiatikių bei sentikių bendruomenėmis.
Didmiesčiuose vaizdas visai kitoks. Čia jau nebegali būti nė kalbos apie kokį nors katalikų Bažnyčios dominavimą. Vilniuje greta 23 katalikų parapijų yra dvigubai daugiau, per 50, nekatalikiškų religinių bendrijų bei grupių. Kaune santykis 18 ir maždaug 30, Klaipėdoje – 4 ir maždaug 25, Šiauliuose – 4 ir maždaug 15, Panevėžyje – 4 ir maždaug 13 [7]. Absoliutūs tikinčiųjų skaičiai, žinoma, vaizdą šiek tiek pakoreguotų (viena katalikų parapija, turinti tūkstantį narių, turi būti vertinama svariau nei kokia nors maža grupelė). Vis dėlto reikia pažymėti, jog didesniuose Lietuvos miestuose religinė įvairovė ir pasirinkimo galimybė piliečiams yra akivaizdi.
Ar Lietuvą užplūdo sektos?
Jau gerą dešimtmetį kiekviena religinė bendrija Lietuvoje gali reklamuoti savo religiją. Tradicinės religijos šią galimybę visų pirma naudoja tam, kad iš naujo susirinktų visas aveles – katalikai vėl ima išpažinti katalikybę, liuteronai vėl suranda savo liuteroniškas šaknis. Kitos, netradicinės krikščionių bendrijos, tokios kaip baptistai, sekminininkai, metodistai ir adventistai irgi bando prisišlieti prie savo „prieškarinio potencialo“. Kai kurie iš jų, siekdami pritraukti naujų narių ir įkurti bendruomenių, iškėlė dar ir labai aiškius misionieriškus tikslus.
Greta šių jau dešimtmečius ar šimtmečius Lietuvoje įsikūrusių bendrijų, šiandien į religinę rinką veržiasi ir kitos grupės. Nors Jehovos liudytojai ir turi daugiau kaip 70-ies metų istoriją Lietuvoje, dėl jų puolamosios misinės praktikos ir atsiskyrimo apskritai į juos žiūrima neigiamai – spauda apie juos paprastai kalba vienareikšmiškai neigiamai. Kad jų misionieriškas stropumas duoda vaisių, nė kiek nestebina, tačiau Jehovos liudytojų augimo nereiktų pervertinti: jis nėra jau toks smarkus, o 2,5 tūkstančio jehovininkų nekelia visuotinės grėsmės Lietuvai.
Per pastaruosius metus spauda atakavo naujas, „svetimas“, agresyvias ir egzotiškas religines grupes – tai neišvengiamai padėjo suformuoti iškreiptą vaizdą. Skaičiai kalba patys už save: jeigu sudėsime visus netradicinius judėjimus, susidarys 16 tūkst. sekėjų – nė pusės procento Lietuvos gyventojų. Taigi apie sektų antplūdį nereiktų šnekėti. Šis skaičius ateinančiais metais, aišku, didės, tačiau nedramatiškais šuoliais. „Tikėjimo žodis“ jau sumažėjo ir veikiau sustingo, panašiai būtų galima pasakyti ir apie kai kurias naujas krikščioniškas Bažnyčias. O visų Rytų religijų – nuo Harė Krišnos, Ošo iki budistų – sekėjus sutalpintume ir į didėlesnę katedrą.
Potencialo augti, be abejonės, dar turi Naujoji apaštalų Bažnyčia, kuriai per keletą metų pavyko iškilti į vieną iš pirmųjų Lietuvos religijų reitingo vietų. Jos pavyzdys rodo, kad žiniasklaidos įvaizdis smarkiai priklauso nuo viešo bendruomenės pasirodymo. Vakarų Europoje ši Bažnyčia (visų pirma dėl vyriausiojo apaštalo tarnystės bei išganymo išskirtinumo) priskiriama prie „klasikinių krikščioniškų sektų“. Lietuvoje taip negalvoja net patys ekspertai – galų gale bendrija atrodo visai bažnytiška, neagresyvi ir šiaip elgiasi santūriai. Jei jau kalbama apie „piktas sektas“, NAB niekuomet neminima, nors ji turi daug daugiau sektos požymių nei, pavyzdžiui, „Tikėjimo žodis“, ant kurio iki šiol kybo sektos etiketė.
Be abejonės, nauja religinė įvairovė ir ypač sektų aktyvumas kelia problemų – čia labiausiai paminėtini šeimyniniai konfliktai. Tačiau ieškant išeities iš tokios situacijos nereikėtų paralyžiuoti tam tikrų grupių veiklos arba dar labiau sugriežtinti esamų įstatymų. [8] Turime išmokti normaliai reaguoti į konfliktus ir taikiai juos spręsti. Juk ateityje sekėjų ieškos dar daugiau religinių grupių – ir ne mažiau. Užtat svarbi yra ne mintis, kad tik ribotas religijų skaičius „tinka Lietuvai“ ar kad viena religija yra „lietuviškesnė“ už kitą. Reiktų paklausti, kokia religija yra „tikrai lietuviška“: katalikybė? liuteronizmas? pagonybė? o gal judaizmas?
Ar religinės bendrijos Lietuvoje skriaudžiamos?
„Kai valstybė savo įstatymuose privilegijuoja tam tikras tradicines religijas ir bažnyčias, tai reiškia, kad kitos, kurios nėra tradicinės, yra apribojamos. Tuo valstybės įstatymai nusižengia minėtos Europos konvencijos 9 straipsniui [religijos laisvė gali būti ribojama tik tokių įstatymų, kurie būtini viešajai tvarkai palaikyti]. Ir aš bijau, kad Vakarų Europoje Lietuva yra vienintelis tokios laikysenos pavyzdys“ – teigia katalikų (!) teologijos profesorius Manfredas Spiekeris interviu „Sandorai“ (99/12). Kai Lietuvoje pastaraisiais mėnesiais pasigirsdavo balsų, raginančių priešintis sektoms griežtesniais įstatymais, M. Spiekeris atstovauja liberaliajam antipoliui: 1995 m. Lietuvos religijų įstatymas jau yra diskriminuojantis. „Tikėjimo žodis“ pademonstravo didžiausią entuziazmą siekdamas sutrukdyti tradicinių ir netradicinių (arba nepripažintų) religijų atskyrimo įstatymui. [9]
Taigi kas teisus? Ar Religijų įstatymas neteisingas? Ar jis skriaudžia religines bendrijas? Ar jis prieštarauja Konstitucijos straipsniui, kad Lietuvoje nėra valstybinės religijos? Ar įstatymu pažeistas lygybės principas?
Vienas dalykas pabrėžtinas iš anksto: 1995 m. spalio mėn. priimtas Religijų įstatymas, aišku, nėra tobulas ir kai kuriose vietose taisytinas. Antra vertus, prof. M. Spiekerio vertinimo paviršutiniškumas iš tiesų stebina. Toliau jis netgi stato Lietuvą į vieną gretą su tokiomis valstybėmis kaip Bulgarija, Makedonija ir Rusija, kur šiandien kai kurios religinės bendrijos iš tikrųjų patiria suvaržymų. [10] Lietuvoje gal ir pasitaiko atvejų, kad katalikų tikintieji perspėjami neiti į „sektantų“ renginius arba kad grupelei baptistų sunkiai pavyksta išsinuomoti patalpas pamaldoms. Tačiau iki tikslingų, sąmoningų ir sistemingų valstybės trukdymų Lietuvai, dėkui Dievui, dar labai toli.
Apskritai šiuose debatuose trūksta istorinio bei juridinio kompetentingumo. Visiškos visų religijų lygybės be jokių įmanomų privilegijų šalininkai paprastai orientuojasi – sąmoningai ar nesąmoningai – į amerikietišką modelį. Ten iš tikrųjų nėra jokio skirtumo tarp mormonų ir katalikų, tarp fanatiškos sektos ir tradicinės Bažnyčios statusų – visi visiškai lygūs. Tačiau nederėtų pamiršti, kad šis modelis sukurtas būtent JAV kartu su ypatinga šios šalies istorija (remiamasi absoliučios religijos bei nuomonės laisvės principais, taip pat Bažnyčios ir valstybės atskyrimu).
Europoje vaizdas žymiai margesnis ir kompleksiškesnis. Čia beveik visur tam tikroms Bažnyčioms suteikiamos pirmenybės ar privilegijos. Skandinavijoje liuteronų Bažnyčios paprastai yra valstybinės (Islandijoje, Danijoje; Norvegijoje „oficialioji“ religija; Švedijoje tik 1999 m. panaikinta valstybinė Bažnyčia; Suomijoje glaudus ryšys su vyriausybe). Anglijoje, kur religinis tolerantiškumas siekia XVII amžių, ir Škotijoje iki šiol egzistuoja valstybinė Bažnyčia. Katalikų Bažnyčia Liuksemburge (de facto) ir Lichtenšteine tebėra valstybinė. Italijoje katalikybė šio statuso neteko tik 1984 m. Ispanijoje 1978 m. Konstitucija garantuoja religijoms vienodas teises, tačiau tik 1992 m. panaikintas papildomas apribojantis įstatymas. Austrijoje katalikų, liuteronų ir reformatų Bažnyčios aiškiai privilegijuotos. Dominuojančią poziciją Graikijoje vis dar užima stačiatikių Bažnyčia, čia įkurti evangelines Bažnyčias yra be galo sudėtinga. Tik Prancūzijoje visos religijos turi vienodą statusą (nuo 1789 m. revoliucijos).
Ši apžvalga turėtų parodyti, jog valstybinė Bažnyčia ir religinė tolerancija patys savaime nėra prieštaraujantys dalykai. Vis dėlto yra kraštų be valstybinės religijos, tokių kaip Airija, tiesa, čia viena vienintelė Bažnyčia turi didžiulę įtaką. Neišleidžiant iš akių europietiško konteksto, reikia pripažinti, kad tam tikros privilegijos yra normalu. Tai neturi sietis su kitų religijų skriaudimu ir ribojimu. Pavyzdžiui, Vokietijoje gyvenantiems 2 milijonams musulmonų valstybinėse mokyklose neleista vesti tikybos pamokų, priešingai nei krikščionių Bažnyčioms. Tačiau musulmonams suteiktos visos religinės laisvės – net pačiuose miestų centruose statyti mečetes.
Teikiant privilegijas, aišku, atsiranda diskriminacijos ir priespaudos pavojus. Tad budrumo nederėtų prarasti. Lietuvoje toks pavojus nėra ypač didelis, nes čia privilegijuotos ne viena ar dvi, bet iškart devynios religijos, ir iš dalies labai skirtingos. Palyginti su Smetonos laikų situacija, tai didžiulė pažanga, kad štai katalikai, liuteronai, reformatai, žydai ir musulmonai gali būti viename lygmeny ir turėti tas pačias pretenzijas.
Lemiami klausimai yra, ar religinės bendrijos veiklai trukdoma ir ar ji patiria priespaudą; ar asmenims leidžiama pasinaudoti religijos pasirinkimo laisvės teise; ar asmenims suteikiama pirmenybė, jeigu jie priklauso tam tikrai religijai. Čia turėtų būti įvardyti konkretūs pažeidimai.
G. Beresnevičius teisus sakydamas, kad „religija – nepaprastai sudėtingas reiškinys“ [11]. Užtat – šiuose keliuose puslapiuose galėjome nupiešti tik Lietuvos religijų eskizą, kuris vėliau gaus mažumėlę spalvų. Tačiau jau dabar leisime sau apibendrinti: džiugina tai, jog Lietuvoje vis labiau pritariama religinei ir konfesinei įvairovei. Be to, pabrėžtinas ir dar vienas teigiamas dalykas: ekumeniniai pokalbiai ir susitikimai tampa vis normalesni. Laimei, beveik nė viena iš tikrųjų pavojinga grupė neįkėlė kojos į Lietuvą. Scientologija, tiesa, turi savo „ūglių“, tačiau pavojingo potencialo išauginti jai kol kas nepavyko.
Susirūpinimą kelia pasaulėjimo tendencijos. Nepaisant gerų (katalikų) Bažnyčios vertinimų, jos bei kitų religijų įtaka mažėja. Kyla klausimas, ar Lietuva pasuks Švedijos keliu, kur jokios religijos neišpažįstantieji su savo pasaulėžiūromis greit sudarys du penktadalius gyventojų (dar 1900 m. net 99 proc. švedų buvo liuteronai!); ar ji orientuosis į kitos skandinavų kaimynės Norvegijos pavyzdį, kur 95 proc. gyventojų tebepriklauso kokiai nors Bažnyčiai, kur ir toliau skleidžiamas gyvas tikėjimas ir kur netgi pats vyriausybės vadovas ir keli ministrai atvirai išpažįsta krikščionišką tikėjimą. [12]
Holger Lahayne, žurnalistas, studijavo grafiką ir teologiją
Vertė Vilija Adomavičiūtė