KRIKŠČIONIŠKAS ŽURNALAS APIE DIEVĄ IR JO PASAULĮ

Žvilgsnis į Rytus

Jürgen Tibusek

Tarptautinė Krišnos sąmonės organizacija (ISKCON)

Istorija
Harė Krišnos judėjimas kilo iš induistinės vaišnavizmo tradicijos, pagal kurią Dievas Višnus yra galutinė tikrovė.
Organizacijos įkūrėjas yra Abhajas Čhoranas De (1895–1977), vadinamas A. Č. Bhaktivedanta Svamiu Prabhupada. Abhajas Čhoranas De Kalkutos universitete studijavo anglų kalbą, filosofiją ir vadybą. 1933 m. jo mokytoju tapo guru Bhaktisidhanta Sorasvatis Maharadžas. Maharadžas rėmėsi Čhaitanja Mahaprabhu (1486–1534), Sankritanos judėjimo įkūrėju. Čhaitanja vienu iš svarbiausių raštų laikė Bhagavata Puraną. Garbindamas Krišną jis ekstazėje imdavo netgi šokti ir teigdavo regįs Krišną. Bhakčio joga jam yra paprasčiausias kelias susivienyti su dievybe. Kaip priemonė tam tarnauja japa, nuolatinis vieno dieviško vardo kartojimas. Čhaitanjos mokiniai jį patį garbino kaip Krišnos įsikūnijimą.
Po Čhaitanjos mirties judėjimas išsigimė, tačiau XVII amžiuje suklestėjo; XVIII ir XIX amžiais vėl patyrė nuosmukį. 1886 m. Bhaktivinode Thakuras įkūrė Gaudijos Vaišnavos misiją. Jo sūnus buvo Bhaktisidhanta Maharadžas, Prabhupados guru. Bhaktisidhanta savo užduotimi laikė ir Čhaitanjos žinios perdavimą anglakalbiui pasauliui. Prabhupada gavo iš jo užduotį keliauti kaip misionieriui į Vakarų pasaulį. 1944 m. Prabhupada savo veiklą pradėjo leisdamas žurnalą „Atgal į dieviškumą“. Tuo metu jis buvo chemijos pramonės koncerno vadybininku.
1965-aisiais, praėjus vienuolikai metų po išėjimo į pensiją, jį finansiškai parėmė turtinga laivo savininkė ir jis pradėjo misijas Vakaruose. Prabhupada atsisėdo po medžiu Niujorke ir pradėjo dainuoti savo garsiąją Maha mantrą („Harė Krišna“). Keli į tai dėmesį atkreipę praeiviai tapo jo sekėjais, o tai atvedė prie Tarptautinės Krišnos sąmonės organizacijos įkūrimo 1966 m.
1977 m. Prabhupada mirė. Jo sekėjai jį laiko šiuolaikiniu acharju (mokytoju). Nuo tada judėjimui vadovauja dvidešimt keturių narių taryba. Krišnos vienuoliai keliasi trečią valandą ryto ir iki 21.30 val. atlieka vadinamąją meilės tarnystę Krišnai. Be to, jie turi laikytis įvairių nurodymų: „Norint gyventi Tarptautinės Krišnos sąmonės organizacijos centre, reikia būti pasirengusiam laikytis keturių pagrindinių principų: visiškai nevalgyti mėsos, atsisakyti neleistinų seksualinių santykių, svaigalų (taip pat kavos, arbatos ir cigarečių) bei azartinių žaidimų. Šrilos Prabhupados mokiniai visiškai atsiskleidžia meiliu tarnavimu Dievui“.
„Neleistinais seksualiniais santykiais“ čia laikomas kiekvienas ne vaiko pradėjimui skirtas lytinis santykiavimas.
Krišnos vienuoliui svarbus yra ir 108 karoliukų, į rožinį panašus vėrinys. Karoliukai simbolizuoja 108 Krišnos meilužes. Kiekvienam karoliukui turi būti sugiedota iš šešiolikos žodžių sudaryta Maha mantra.
Krišnos garbinimas gali būti praktikuojamas ir už „vienuoliško gyvenimo“ ribų, gyvenimo bendruomenėse.

Mokymas
Šalia Bhagavata Puranos (X a.) svarbiausia mokymo knyga yra Bhagavadgyta (II a.), kuriai Prabhupada parašė savo komentarą.
Prabhupada moko panenteizmo. Krišna, kaip aukščiausia dievybė, pranoksta visatą, kuri yra Krišnos kūnas: „Krišna yra aukščiausia dievybės personifikacija, visų priežasčių priežastis, pirmiausias Dievas Govindas“.
Viskas ir kiekvienas yra šio kūno sudėtinė dalis: „Dievas, Krišna, yra tikrovė, o mes visi esame svarbios jo sudedamosios dalys. Tačiau šioje materialioje atmosferoje mes tapome priklausomi nuo materijos. Vis dėlto dabar gyvenimas mums yra suteiktas kaip žmonėms, todėl turime mėginti išsivaduoti iš šios painiavos“.
Taigi materija čia suprantama neigiamai. Nors ji ir yra graži, bet reiškia nelaisvę. Ji yra „maja“ – apgaulė, suklaidinimas. Išsilaisvinimas iš materijos įvyksta įgyvendinant Krišnos sąmonę. Iš esmės kiekvienas žmogus, viskas yra sudedamoji Krišnos dalis: „Bhagavadgytoje sakoma, kad siela yra svarbiausia sudedamoji Dievo dalis. Dievas yra amžinas. Jis yra kupinas džiaugsmo ir palaimos. Tai atitinka absoliutaus asmens, Aukščiausiojo Dievo esmę. Jis visas yra palaima, amžinybė ir pažinimas. Kadangi mes esame svarbiausios sudėtinės jo dalys, todėl ir mes, būdami labai maži, esame amžini, kupini palaimos ir pažinimo“.
Norėdamas tai įgyvendinti, žmogus turi giedoti Dievo vardą: „Kadangi Dievas yra neatskiriamas nuo savo vardo, galime tiesiai, giedodami ir tardami jo vardą, užmegzti su juo ryšį… Šventuose raštuose parašyta, kad kiekvienas, kuris bent kartą nuoširdžiai ištaria Krišnos vardą, yra išvaduojamas iš daugiau nuodėmių, negu jis iš viso įstengs kada nors padaryti. Žodis ‘nuodėmė’ kyla ne iš atskyrimo. Būti atskirtam nuo Dievo yra vienintelė galima nuodėmė“.
Dievas Krišna turi tris aspektus, arba bruožus:
1) sat (būtis) – jos pažinimas įvyksta per asmeninio brahmano pažinimą;
2) čit (žinojimas);
3) ananda – aukščiausia Krišnos sąmonė, palaimos jūra, patiriama ekstazėje.
Tam tikrą Krišnos patyrimą jo mokiniai nori perduoti per prasadą, vegetarišką valgį, paruoštą pagal neva 5 tūkst. metų senumo Vedų receptą. Kas jo valgė, tas, pagal Harė Krišnos judėjimą (jei jo neatmetė), savo artimiausioje egzistencijoje atgims kaip žmogus, o ne kaip žemesnė būtybė.

Kastų sistema
Harė Krišnos judėjimas pripažįsta induistinę kastų sistemą. Todėl remiantis ja, žeminti moteris ar tam tikras profesines grupes yra ne tik leistina, bet ir dažnai praktikuojama. Pavyzdžiui, moterys diskriminuojamos dėl to, kad yra „linkusios paklusti, mažiau protingos ir nepatikimos“.
Priešingai tradiciniam induizmui, kur visi užsieniečiai yra parijai (išstumtieji), pagal Prabhupados mokymą, kiekvienas, kuris įgyvendino Krišnos sąmonę, turi būti laikomas vaišnavitu brahmanu, taigi aukščiausios kastos atstovu.

Krikščioniškas vertinimas
Harė Krišnos mokinių pastangos priartėti prie savo Dievo, žinoma, yra labai rimtos. Vis dėlto jie turi savęs paklausti, ar Krišna yra vertas jų bhakčio (meilės). Dievas, kuris kankina savo mokinius, reikalaudamas kone nežmoniškų pastangų ir nesveiko gyvenimo būdo, kuris pats turėjo gausybę meilužių, bet iš savo mokinių susilaikymo reikalauja netgi santuokoje, yra įtartinas „Dievas“.

Ošo Radžnešas

Istorija
Radžnešas Čhandra Mohanas gimė 1931 m. Indijoje. Devynerius metus dirbo filosofijos docentu įvairiose Indijos švietimo įstaigose. 1969 m. jis įsteigė ašramą, dvasinio gyvenimo bendruomenę. 1974 m. savo ašramą perkėlė į Puną ir tapo trokštančių pagyti ir daugybės smalsuolių iš Vakarų pramoninių valstybių tikslu.
1981 m. Radžnešas emigravo į Oregoną (JAV) ir čia įkūrė miestelį Radžnešpuramą. Tuo metu vis labiau ėmė garsėti Radžnešo sekretorė Ma Anand Šela. Ne be priežasties, nes nuo 1983 iki 1985 m. rugsėjo Radžnešas viešai nekalbėjo. Savo knygoje „Radžnešizmas“ Radžnešo judėjimą ji paskelbė religija. Joje kalbama apie dvasininkų klases, tokias apeigas kaip santuoka, laidojimas ir panašiai.
Kai 1985 m. Šela su keliais kitais sanjasinais (taip buvo vadinami Radžnešo sekėjai) paliko Radžnešpuramą, susiklostė skandalingos aplinkybės ir Radžnešas atsiribojo nuo jos bei jos įkurtos religijos.
Sulaikytas dėl imigracijos įstatymo pažeidimo 1985 m. pabaigoje Radžnešas turėjo išvykti iš JAV. Nuo 1987 m. sausio jis vėl gyvena savo ankstesniame ašrame Punoje, kai nesėkmingai keliose šalyse (tarp jų ir Vokietijos Federacinėje Respublikoje) mėgino gauti ilgalaikį leidimą gyventi. Nuo 1989 m. vasario Radžnešas save vadina nebe „bhagvanu“ (iškiliuoju, dieviškuoju), bet Ošo (japonų kalboje O reiškia „iš didelės pagarbos, meilės ir dėkingumo“, o Šo – „iš visų krypčių srūvanti egzistencija“). 1990 m. sausio mėnesį Radžnešas mirė.

Radžnešo „mokymas“
Tikrą mokymą Radžnešas iš esmės atmetė. Apie savo bendravimo su žmonėmis metodą jis sako:
„Mano religingumas yra ne kas kita kaip deprogramavimo mokslas… Deprogramavimas reiškia tai, kad tu lieki paprasčiausiai be jokios programos – be religijos, rasės, kastos, tautybės… esi paliekamas sau pačiam, kad būtum individualus žmogus“.
Tikslas yra išsilaisvinti iš visų taisyklių ir bet kokių supratimų. Įžengimas yra „sanjas“, įšventinimas, kuris įvyksta per bhagvaną. Apie tai jis kalba: „Sanjas yra maištas prieš bet kokią vergovę… Tai reiškia visiškai laisvą gyvenimą. Be tradicijų, be elgesio normų, be religijų, be filosofijų, be ideologijų – politinių, socialinių ar dar kokių nors… kai tu tapsi sanjas, aš tave paskatinsiu siekti laisvės, nieko kito. Būti laisvam reiškia didelę atsakomybę, nes tu neturi nieko, kuo galėtum pasikliauti, išskyrus savo paties vidinę būtį, savo paties sąmonę. Tu nebeturi jokios atramos, jokio ramsčio. Aš atimsiu iš tavęs visas tavo atramas ir tavo ramsčius ir paliksiu tave vieną, visiškai vieną“.
Pašalinti iš žmogaus dvasinį balastą bei išlaisvinti jį iš priklausomybių nepripildant naujo turinio – tokį tikslą skelbia Radžnešas. Per meditaciją pasiekiama vidinė tuštuma. Per ją gimsta naujas žmogus, ateities žmogus: „Meditacija tave padarys nauju žmogumi, turinčiu naują sąmonę, kuri nepažįsta baimės, rimties, godumo, neapykantos, nieko nežino apie tamsias emocijas ir jausmus, kurie yra tokie atgrasūs, tokie liguisti, tokie bjaurūs“.
Radžnešo tikslas yra sąmonės praplėtimas, kuris klaidingą elgesį daro neįmanomą:
„Visa mano filosofija paremta galimybe leisti tavo sąmonei augti aukščiau, giliau, iki tokios ribos, kai tavyje nebeliks jokio nesąmoningumo; kol tu tapsi šviesos priegalviu. Šioje šviesoje, šioje giedroje nebeįmanoma daryti ką nors netinkamai. Tau nereikia to vengti; net jeigu ir norėsi tai daryti, nebeįstengsi“.
Pagal Oregono universiteto psichologijos docento dr. Carlo Latkino tyrimą, deprogramavimu per bhagvaną pašalinama ir specifinė lytinė elgsena. 1988 m. Radžnešo judėjimo organe Rajneeš Times labai išdidžiai buvo skelbiama: „Šie pranešimai yra tam tikros sėkmės įrodymas panaikinant vieną iš mūsų svarbiausių reakcijų – būtent specifinės lytinės elgsenos būdus ir lūkesčius. Jie yra padrąsinantis įrodymas tam, kad bhagvano pastangos, išprogramuojant mus, duoda vaisių“.

Dievas
Radžnešas konstatuoja: „Dievas yra kolektyvinis visų sąmonių, kurios egzistuoja pasaulyje, vardas. Dievas nėra asmuo“.
Kiti žodžiai Dievui apibūdinti, pasak Radžnešo, yra „gyvenimas“ arba „egzistencija“.

Religijos
Radžnešas niekina organizuotą religiją: „Religijai aš noriu suteikti visiškai naują dimensiją. Norėčiau, kad religija būtų absoliučiai neorganizuota. Ji yra asmeninis individo ieškojimas – priemonė, su kuria tu gali pažinti savo gyvenimo tiesą. Man nėra jokio kito dievo, kaip egzistencija, gyvenimas, sąmonė“.
Jis visiškai atmeta ir šventuosius raštus. Apie Bibliją jis kalba: „Biblija yra pilna pornografijos. Penki šimtai puslapių pornografijos“.

Krikščioniškas vertinimas
Konstatavimas, kad tuštuma reiškia tikrąją laisvę, jau yra akivaizdus mokymas ir sąlygų iškėlimas, kuriomis pirmiausia reikia tikėti. Absoliuti tuštuma ir išsivadavimas iš bet kokių normų nėra įmanomas – tai tiksliai žino ir Radžnešas, kalbėdamas, kad kiekvienas, kuris turi „praplėstą sąmonę“, nebegali daryti nieko netinkamo.
Kas nusprendžia, kas yra netinkama? Jei sanjasinai neturėtų taisyklių, būtent sąlygų, jų dienotvarkėje būtų ir žmogžudysčių, ir nužudymų.
Ar būti žmogumi reiškia paprasčiausiai paneigti dalykus, kurie priklauso man, pavyzdžiui, mano lytis? Tai taip pat abejotina principinė pozicija.
Pats Radžnešas aiškiai suvokia faktą, kad nuoseklus jo idėjų įgyvendinimas reiškia egzistuojančios visuomenės žlugimą. Apie vyriausybes jis rašė: „Natūralu, kad jie nenori, jog aš bendraučiau su jų jaunimu, nes jeigu jaunimas susižavės kokiomis nors idėjomis, rytoj senasis pasaulis visiškai sugrius“.
Savo pasauliui, kurį reikia pastatyti, jis pateikia taisykles, kurios arogantiškumu vargu ar yra pralenkiamos. Taigi jis siūlo: „Pavyzdžiui, balsuoti gali tik tie žmonės, kurie turi bent jau universitetinį išsilavinimą… Tokiu būdu mes suformuotume išsilavinusią, labai išugdytą, kultūringą vyriausybę“.
Šiai ištuštinimo politikai su fašistuojančiu elitiniu daliniu Jėzus Kristus aiškiai priešstato galimybę patirti mylinčio Dievo artumą. Jis sako: „Aš atėjau, kad žmonės turėtų gyvenimą, – kad apsčiai jo turėtų“ (Jn 10,10).

Transcendentinė meditacija (TM)

Istorija
Maharišis Mahešas Jogas tikriausiai gimė 1911 m. sausio 11 dieną Indijoje kaip Mahešas Prasadas Varmas. Alahabade studijavo fiziką. Čia jis susipažino su savo mokytoju guru Devu. Maždaug nuo 1937 metų iki 1950-ųjų jis gyveno pas jį.
Guru Devas buvo apie 800-uosius metus įkurto Šankaračharjos ordino narys. Ordino nariai dažniausiai atpažįstami iš ochros spalvos apdaro. Vienuoliai save vadina svamiais, prie jų vardo pridedamas paženklinimas – ananda (pavyzdžiui, Vivekanandas, Joganandas). Jų ženklas yra šventoji žąsis. Žąsis laikoma tyro pažinimo simboliu, nes ji tariamai iš vandens ir pieno mišinio galinti išgerti vien tik pieną.
Maharišis buvo tarnautoju guru Devo (Bhahamandos Sarasvačio) štabe. Jis niekada nebuvo svamiu, niekas jo neišrinko guru. Jis pats save pavadino Maharišiu („didžiuoju aiškiaregiu“).
1958 m. jis pradėjo savo misionierišką veiklą Vakaruose, JAV. Jau 1962 m. Vakarų Vokietijoje buvo aštuoniolika centrų su 7 tūkst. medituojančiųjų. Atsivėrė daug durų, nes Maharišis tvirtino, kad TM praktikuoti gali kiekvienas, nesvarbu, kokiai religijai jis priklauso. Jis ypač išpopuliarėjo ėmęs bendrauti su „Beatles“, kurie 1967 m. susipažino su meditacijos technika, tačiau kaip TM mokytojai nutraukė kursą anksčiau laiko.
1975 m. buvo paskelbtas nušvitimo amžius, neva dėl TM aktyvumo. 1976 m. Maharišis įsteigė Pasaulinę nušvitimo amžiaus vyriausybę ir pradėjo gubernatorių mokymą, kurie, be kita ko, per astralines keliones TM turėtų platinti visoje visatoje. Vadinamajai pasaulinei vyriausybei nuo to laiko svarbiausia yra Maharišio sąmonė. Apie tai byloja ir reklaminės brošiūros.
1977 m. buvo pasiūlyti Sidhio kursai, kuriuose esą galima išmokti antgamtinių galių („skraidyti“). Pasaulinis TM centras yra Zėlisberge prie Keturių Kantonų ežero (Šveicarija).

Mokymas
Dažniausiai TM apibūdinama kaip kūrybingumo ir intelekto mokslas, taigi turi mokslinį atspalvį, kurį pagrindžia gausūs atsiliepimai. TM turinti būti ne religija ar filosofija, bet „natūrali technika stresui panaikinti ir sąmonei praplėsti“. Sekėjas turi dukart per dieną medituoti ir taip patirti „švarią sąmonę“.
„Reguliariai patiriant švarią sąmonę tiesiogiai prieinama prie to dvasios lygmens, iš kurio kyla visa žmogaus energija ir intelektas“.
TM turinti vesti į pasaulį, kuriame nėra problemų ir vyrauja taika. Kalbama apie vadinamąjį Maharišio efektą, pagal kurį nusikalstamumas mažėja ir sveikatingumas didėja, kai bent vienas miesto ar valstybės gyventojų procentas medituoja. Per TM įvyksta tam tikras dvasinis švarinimas:
„Kad būtų įgyvendinta ideali visuomenė, būtina pradėti švarinimo procesą“.
Siekiama pasaulinio visų gyvenimo sričių pagerinimo:
„Kai daug žmonių visame pasaulyje praktikuoja TM techniką, garantuojamas kolektyvinis efektas, kurio esmė nėra vien tai, kad toji technika padeda daugeliui žmonių geriau jaustis ir efektyviau veikti. Globalus, kokybiškas visų individualaus gyvenimo sričių pagerinimas turi vesti į lygiagretų visų socialinės aplinkos sričių pagerinimą, įskaitant ir visuomeninių institucijų struktūrą“.
Pasikeitimas įvyksta dar ir dėl to, kad medituojantysis sukelia savo draugų pasikeitimus.
Maharišis šią idealią visuomenę mato esant apčiuopiamai arti, todėl 1976 m. įkūrė Pasaulinę nušvitimo amžiaus vyriausybę.
Įšventinamas į TM mokinys gauna pakuždėtą mantrą, kuri skiriasi priklausomai nuo amžiaus. Ši mantra yra neva slapta, tačiau jau keletą kartų buvo paskelbta.
Induizmas remiasi tuo, kad žmogaus būtį apibūdina septyni energijos centrai jo kūne išilgai stuburo, vadinamosios čakros (ratai). Tai – nugarkaulio galo centras, lytinis, bambos, širdies, gerklės, kaktos ir viršugalvio centrai. Kiekviena šių čakrų laiduoja tam tikrą žmogaus funkciją. Šiuos čakrų veiksmus gali pakeisti mantros, kurias guru, remdamasis asmenybės analize, perduoda mokiniui. Kiekviena šių mantrų priskiriama konkrečiai dievybei.
Maharišis, neanalizuodamas asmenybės, mantras skirsto paprasčiausiai pagal amžių. 5–25-mečių mantrų grupei yra priskirta dievybė Sarasvatė, Brahmos žmona (8 mantros). 26–34-mečių grupėje – Lakšmė, Višnaus žmona. 35–44-mečių grupė priskiriama dievybei Bhubanesvarei. 45– 54 metų amžiuje atsakinga dievybė – Kalė, nuo 55 metų – Krišna.
Mantros meditacijoje medituojantysis neva patiria visišką ramybę ir išgyvena kosminę sąmonę: „Energija, intelektas ir kūrybingumas pakyla iki begalybės, o bet kokiu atžvilgiu ribotas ir apribotas žmogus laimi beribės kosminės egzistencijos statusą“.
Pasak Maharišio, natūralus žmogaus gyvenimo tikslas – bet kuriuo metu naudoti ir išlaikyti kosminę sąmonę. Pašalinus stresą per TM, galima šį tikslą pasiekti.

Krikščioniškas vertinimas

TM yra aiškiai religinė
Religinis TM pobūdis ganėtinai išryškėja per mantras, susijusias su induistine mitologija, per kosminės sąmonės įsivaizdavimą, kuris įšventintoje aplinkoje apibūdinamas kaip „Dievo sąmonė“.

Maharišio pažadai dėl TM poveikio yra melagingi
Buvęs TM mokytojas Raineris Seemanas apie vadinamąjį Maharišio efektą („vieno procento norma“) rašo: „Kadangi per visus tuos metus nuo šio efekto paskelbimo nepavyko apie tai pateikti moksliškai pagrįsto darbo, reikia suprasti, kad ši idėja gali būti suvokiama ir kaip reklaminis šūkis“.
TM, atrodo, turėjo netgi neigiamų padarinių žmogaus pusiausvyrai ir taikingumui. Meditacija tampa būtinybe, be jos atsiranda emocinė įtampa. Viena buvusių TM medituotojų pasakoja taip:
„…kai nenueidavau į meditaciją, aprėkdavau žmones, su kuriais aš, tiesą sakant, nebuvau susipykusi, būdavau nepakenčiama ir įnoringa. Aiškiai reikėdavo meditacijos“.
R. Seemanas taip pat pasakoja: „Nepaskelbtas TM tyrinėjimas, kuris iš tikrųjų turėjo parodyti, koks mažas yra skyrybų procentas tarp TM mokytojų santuokų Amerikoje, parodė aiškią priešingybę – aukščiausią skyrybų kvotą tarp visų palyginamų visuomenės sluoksnių“.
Jis pasakoja ir apie dažnai pasitaikančius psichiatrinio gydymo atvejus dėl TM technikų taikymo.
Tariamai moksliniai ir empiriniai TM poveikio įrodymai yra labai abejotini. Gary B. Schwartzas, Harwardo universiteto profesorius, atkreipia dėmesį į tai, kad narkomanai, norintys praktikuoti TM, prieš tai dvi savaites turi gyventi be narkotikų. Taigi narkotikų atsisakoma (jeigu tai pavyksta) visai ne dėl TM.

Jürgen Tibusek, konfesijų bei sektų mokslo, taip pat praktinės teologijos dėstytojas

Vertė Laurynas Latvis

Versta iš: Tibusek J. Auf der Suche nach dem Heil. – Giessen, 1989 © Brunnen Verlag





Teisusis klestės kaip palmė, augs kaip Libano kedras (Psalmė 92,12).