Josh McDowell

Nors Suvienijimo Bažnyčia turi Rytų religijoms ir „New Age“ judėjimui būdingų bruožų, dėl jos pretendavimo į tikrą krikščionišką Bažnyčią ją priskiriame vakarietiškiems kultams. Biblija ir Jėzus Kristus jos teologijoje atlieka svarbiausią vaidmenį, o rytietiškos religijos bei „New Age“ judėjimas šią svarbą neigia.

Istorija
Suvienijimo Bažnyčios įkūrėjas ir vadovas yra Sun Myung Moonas, gimęs 1920 m. sausio 6 d. Šiaurės Korėjoje. Kai berniukas buvo dešimties metų, jo šeima atsivertė į krikščionybę ir tapo presbiterijonų Bažnyčios nare.
Šešiolikmetis Moonas, melsdamasis Korėjoje ant vieno kalno, patyrė regėjimą. Moonas tvirtino, jog matęs Jėzų Kristų, įpareigojusį jį įvykdyti užduotį, kurios pačiam Viešpačiui nepavykę užbaigti. Jėzus pasakęs Moonui, kad šis esąs vienintelis, kuris gali tai atlikti. Jėzaus labai prašomas, Moonas pagaliau priėmė iššūkį.       Po to Moonas kelis metus ruošėsi laukiančiai didžiajai dvasinei kovai. Laikotarpį tarp jo „atsivertimo“ ir atvykimo į Ameriką gaubia nežinia ir lydi prieštaringi vertinimai.

Moonas atvyksta į Ameriką
Naujajai Moono religijai sėkmingai įsigalėjus Tolimuosiuose Rytuose, ypač Pietų Korėjoje, 1971 m. pabaigoje jis atvyko į Ameriką, ir jo kultas suklestėjo. Šiandien munistų visame pasaulyje yra apie du milijonus (tiesa, tai Suvienijimo Bažnyčios duomenys).

Sun Myung Moono mokymas
Sun Myung Moonas aiškiai leido suprasti, kad laiko save šio amžiaus mesiju. Savo tvirtinimu, jog antrasis Kristaus atėjimas turėtų įvykti Korėjoje laikotarpiu nuo 1917 iki 1930 metų, jis sukėlė daug prieštaringų nuomonių tarp konservatyvių krikščionių ir evangelikalų. Šiame laikotarpyje yra ir jo gimimo data – 1920 m. sausio 6 d.
Moonas retai tiesiogiai ir atvirai tvirtino, jog yra mesijas. Suvienijimo Bažnyčios surengtoje konferencijoje San Franciske, Kalifornijoje, apie savo mesianiškumą jis pasakė kalbą, kuri buvo įrašyta.
„Pagal Evangelical Press naujienų tarnybą, Moonas teigė, jog pasaulis, norėdamas išsivaduoti iš Šėtono valdžios, turi surasti ‘tikrąjį tėvą’. ‘Tas žmogus turi būti mesijas, – kalbėjo jis. – Šiam tikslui aš ir buvau pašauktas Dievo… kad gyvenčiau su tikro tėvo širdimi ir mylėčiau visas žmonijos rases’“. [1]
Sun Myung Moono sekėjai ilgai tvirtino, kad jis yra jų mesijas.
„Dvasininkas Moonas yra Mesijas, antrojo atėjimo Viešpats… Jeigu tik įmanoma suprasti žmogaus nuopuolį, įmanoma suprasti ir tai, jog Tėvas yra Mesijas… Dvasininkas Moonas suprato tai. Žmogus, kuris tai suprato, turi būti be nuodėmės. Vadinasi, jis yra Mesijas.“ [2]
Be to, Moonas pasakė: „Mūsų nepranoko joks praeities didvyris ar šventasis kaip Jėzus ar Konfucijus“. [3]
Nors Moono doktrina prieštarauja krikščionybei, jis tvirtina, kad tokį mokymą perėmė iš paties Jėzaus apreiškimo:
„Galbūt jūs norite manęs paklausti: ‘Kokią teisę turi taip spręsti?’ Aš kalbėjausi dvasiniame pasaulyje su Jėzumi Kristumi. Kalbėjau ir su Jonu Krikštytoju. Tai įrodo mano galią. Nors dabar pat negalite patikrinti, ar mano žodžiai teisingi, tuo neabejotinai ilgainiui įsitikinsite. Tai paslėptos tiesos, kurios jums perduodamos kaip naujas apreiškimas. Jūs girdėjote mane kalbant apie Bibliją. Jeigu tikite Biblija, turite tikėti ir tuo, ką aš sakau“ (Moon „Christianity in Crisis“, p. 98).
Kaip visi religiniai lyderiai, Moonas tvirtina turįs išskirtinį pažinimą: „Mes – vieninteliai žmonės, tikrai suprantantys Jėzaus širdį ir Jėzaus viltį“ („The Way of the World“, p. 20).
Moono sekėjams šiuo klausimu nekilo jokių abejonių – Moonas esąs mesijas. Jie tvirtino, jog baigdami maldas „tikrųjų Tėvų“ vardu, mato jį dvasiniu pavidalu. Moonas yra pasakęs: „Dabar Dievas atmeta krikščionybę ir įtvirtina naują religiją, ir toji nauja religija yra Suvienijimo Bažnyčia… Mes paminame krikščionybę ir pavergiame ją“ [4].

Biblinė Moono regėjimo analizė
Regėjimai Biblijoje reprezentuoja vieną iš „įvairių būdų“, kuriais „praeityje Dievas yra kalbėjęs mūsų protėviams per pranašus“ (Hbr 1,1). Mes to neneigiame. Tačiau iškyla pavojus priimti regėjimą kaip siųstą Dievo ir nepatikrinti jo svariu užrašytu žodžiu. Senajame Testamente regėjimai buvo tikrinami Šventuoju Raštu (Įst 13,1–4).
Jeremijo knygos 23,16 Dievas rūsčiai bara tuos, kurie lengvabūdiškai patiki savo regėjimais: „Savo pačių vaizduotės regėjimus jie skelbia, o ne žodžius iš Viešpaties lūpų“. Tai rodo, jog Dievas visada ištiria tuos, kurie tvirtina kažką sapnavę ar patyrę regėjimą. Sun Myung Moonas Šventojo Rašto išbandymo neišlaikė, kadangi jo regėjimas, kuriame jis matė Jėzų, prieštarauja tam, ką Jėzus kalbėjo Naujajame Testamente.

Valdžios šaltinis
Suvienijimo Bažnyčioje Moono raštai ir mokymas laikomi svarbesniais už Bibliją:
„Tikintiesiems, ypač krikščionims, gali būti nemalonu išgirsti, kad turi pasirodyti nauja tiesos išraiška. Jie įsitikinę, jog Biblija, kurią jie dabar turi, yra tobula ir absoliuti pati savaime“ („Divine Principle“, p. 9).
Toliau Moonas teigė: „Jėzaus ir Šventosios Dvasios žodžiai Naujajame Testamente praras savo reikšmingumą… [tai] reiškia, kad su naujojo amžiaus atėjimu baigėsi jų misijos periodas“ (ten pat, p. 118).
Pagrindinis veikalas, kuriame aprašyti apreiškimai Moonui, vadinasi „Dieviškasis principas“ („Divine Principle“).
Suvienijimo Bažnyčia Biblija remiasi – ir Moono pamoksluose (žinomuose pavadinimu „Mokytojas kalba“ (Master speaks)), ir savo leidžiamose knygose. Tačiau viename iš pamokslų Moonas atskleidė savo planą ilgainiui atsisakyti Biblijos, kai ji jau bus „atitarnavusi“: „Kol mūsų misija krikščionių Bažnyčioje nesibaigė, mes turime cituoti Bibliją ir, remdamiesi ja, aiškinti Dieviškąjį principą. Kai mums atiteks krikščionių Bažnyčios paveldas, būsime laisvi mokyti be Biblijos“ [5].

„Dieviškasis principas“
Suvienijimo Bažnyčios nariams „Dieviškasis principas“ yra neginčytinas autoritetingas veikalas, pranokstantis net Bibliją. „Dieviškasis principas“ laikomas „užbaigtu testamentu“, nes jame neva slypi šio amžiaus tiesa, kuri iki šiol dar nebuvo atskleista. Jis nėra parašytas paties Moono, tačiau tai jo mokymai, jo mokinių išversti į anglų kalbą.
„Dieviškasis principas“ – tai išsami Biblijos interpretacija, remiantis rytietiška daosizmo filosofija. Pagal šią teoriją, viskas pagrįsta jang ir in pradais (pozityviu ir negatyviu, vyrišku ir moterišku). Šis dualizmas visatoje prasideda nuo Dievo ir persmelkia visą kūriniją. Viskas, ką daro Dievas, laikoma jang ir in „duok–imk“ santykiais. Taigi paties Dievo prigimtyje slypi harmoningas davimas ir ėmimas su to pozityviu ir negatyviu aspektu (Tėvas ir Šventoji Dvasia).
Kūrinijos santykis su Dievu bei kitais sukurtais dalykais taip pat yra davimo–ėmimo santykis. Kai kūrinijoje sutrikdoma harmonija, nebelieka ir davimo–ėmimo ryšio tarp Dievo ir kitų kūrinijos objektų. Būtent tai „Dieviškasis principas“ vadina mūsų sugedusio pasaulio problema. Munistų misija – atnaujinti harmoningą Dievo dualizmą su kūrinija.
Svarbiausia šios sistemos problema, išryškėjanti dar prieš analizuojant ją bibliškai, yra ta, kad munistų turima Dievo koncepcija palieka jį su netobulumo potencialu. Dievas nebus absoliučiai tobulas, kol nebus atkurtas harmoningas kūrinijos ryšys su juo ir tarp pačių kūrinių. Nors kai kuriose Suvienijimo Bažnyčios knygose atsispindi tikėjimas, kad Dievas turi „tobulą intelektą, emocijas ir valią“ [6], Moonas vis dėlto tvirtina, jog Dieve esama neišbaigtumo. Jis moko, jog Dievui, kad pasiektų savo pilnatvę, reikalinga kūrinija („Outline of the Principle“, p. 22). Pasak Moono, Dievą reikia „gelbėti“ ir jis be žmogaus neturi meilės:
„Ar mes čia esame dėl kosmoso, ar dėl Dievo? Kaip jūs galite išgelbėti Dievą, jei jis jau yra visa žinantis, visagalis, nesikeičiantis ir unikalus? Tai dėl meilės, kurios Dievas neturi, jį išgelbėti galite netgi jūs. Dievas negali mylėti pats savaime, nes jam reikalingas objektas; jam reikia jūsų.“ [7]
Neigdamas tobulą Dievo visagalybę, Moonas tvirtina:
„Taip gerai pažinodami Dievą, jūs galite sakyti: „Dieve, tu visagalis ir visur esantis, bet kad ir koks didis būtum, tau reikia manęs, nes be savo objekto tu negali būti subjektu [‘duok ir imk’]. Aš – tavo partneris, be kurio tu negali būti tobulas“…Sujaudintas jūsų tikros meilės, Dievas tampa bejėgis… Dievo egzistavimo be žmogaus neįmanoma net įsivaizduoti. Subjektas ir objektas negali egzistuoti vienas be kito. Jei nėra žmogaus, išnyks ir Dievas.“ [8]

Biblinė „Dieviškojo principo“ analizė
„Dieviškasis principas“ į Dievą ir Bibliją žiūri per daosizmo „duok– imk“ santykių prizmę. Pagal Bibliją, Moonas savo sekėjus veda paskui kitą dievą (Įst 13,1– 4). Pirmas dalykas, į kurį turime atkreipti dėmesį, neigdami Moono dualistinį dievą, yra tai, jog Izraelio Dievas yra amžinas ir nesikeičiantis (Įst 33,27; Ps 90,2; Mal 3,6; Apd 17,25; Jok 1,17).
Kadangi tikrasis Dievas nesikeičia, jo pilnatvei nereikalingas žmogus ar koks kitas kūrinys. Jeigu Dievui reikia pasiekti pilnatvę, vadinasi, jis keičiasi, o tai prieštarauja Šventajam Raštui. Jeigu Dievas gali išnykti, kaip tvirtina Moonas, jis turi būti besikeičiantis. Pagal Bibliją, Dievas tobulas ir jam nieko netrūksta. Moono dievas nėra tobulas, nes jam reikia žmogaus, kuris apsaugotų jį nuo išnykimo.
Moono teiginiai visiškai prieštarauja Biblijai. Pagal Raštą, Dievo žodis nepraeis, nes yra amžinas: „Žolė nudžiūsta, gėlė nuvysta, bet Dievo žodis tveria amžinai“ (Iz 40,8). Jėzus pasakė: „Dangus ir žemė praeis, o mano žodžiai nepraeis“ (Mt 24,35). Idėja, jog Jėzaus žodžiai kažkaip praras savo reikšmingumą, visiškai svetima Biblijos mokymui.
Be to, Biblija kalba apie griežtą bausmę tiems, kurie ką nors pridės prie Šventojo Rašto apreiškimo: „Nieko prie jo žodžių nepridėk, kad jis tavęs nepapeiktų ir nepalaikytų melagiu“ (Pat 30,6). Šventasis Raštas aiškiai sako, jog tikėjimas buvo „vieną kartą visiems laikams“ duotas šventiesiems (Jud 3). Bet koks taip vadinamas apreiškimas, prieštaraujantis tam, kas buvo apreikšta anksčiau, pažeidžia draudimą prie Dievo žodžio ką nors pridėti ir turi būti atmestas. Šiai kategorijai priskirtinas ir „Dieviškasis principas“.

Suvienijimo doktrina
Moonui sunku pateisinti savo dualistinę intepretaciją, kuri taip daugeliu atžvilgių prieštarauja Biblijai.

Dievas suvienijimo teorijoje
Moonas atvirai puola biblinę Trejybės doktriną, pagal kurią Dievas yra vienas trijuose Asmenyse. Moonas moko, jog yra kelios „trejybės“ ir Tėvo, Sūnaus bei Šventosios Dvasios Trejybė atsirado kažkuriuo metu po Kristaus nukryžiavimo. Pagal jį, pirmoji trejybė buvo Adomas, Ieva ir Dievas. Po nuopuolio trejybė pasikeitė – Adomas, Ieva ir Šėtonas.
Be to, Moonas kalba apie naują trejybę, kuri greitai bus apreikšta – Dievas, trečiasis Adomas ir trečioji Ieva. Trečiasis Adomas ir trečioji Ieva, laikomi „Tikraisiais Tėvais“, yra ne kas kita kaip ponas ir ponia Sun Myung Moonai. [9] Ši naujoji trejybė vadinama dvasine ir fizine trejybe. O kol kas munistai turi tenkintis žemesnio lygio, tik dvasine, Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios trejybe.
Dualistinis Moono dievas apibūdinamas taip: „Dievo esminis pozityvumas ir esminis negatyvumas yra jo esminio charakterio ir esminės formos atributai… Taigi mes turime Dievo pozityvumą ir negatyvumą, atitinkamai ‘vyriškumą’ ir ‘moteriškumą’“ („Divine Principle“, p. 24).
Dievo pavidalą Moonas apibūdina neįprastais terminais: „Dievas, geros dvasios žmogus, šalia jo ir angelai vadinami bendru ‘gerųjų dvasių’ vardu“ (ten pat, p. 87). Pasak jo, „Dievo pavidalas yra toks pat kaip žmogaus“ („Master Speaks“, 5,5). Moonas teigia: „Dievas arba projektuoja visą savo vertę į savo objektą, arba jis nieko nesukuria… Taigi žmogus yra regima Dievo forma, o Dievas – neregima žmogaus forma. Subjektas ir objektas savo esme yra viena. Dievas ir žmogus yra viena. Žmogus yra įsikūnijęs Dievas“ („New Hope“, p. 5).

Jėzus Kristus suvienijimo teologijoje
Moonas, neigdamas unikalų Jėzaus Kristaus dieviškumą, į Jėzaus asmenį žiūri nebibliškai:
„Jėzus, savaime suprantama, pats nėra Dievas“ („Divine Principle“, p. 258). „Krikščionybė pavertė Jėzų Dievu po jo nukryžiavimo. Štai kodėl tarp Dievo ir žmogaus atsivėrė praraja. Jėzus yra žmogus, kuriame įsikūnijo Dievas, tačiau pats savaime jis nėra Dievas“ („New Hope“, p. 12–13).
Moonas kalba savo sekėjams, kad jie gali ne tik prisilyginti Dievui, bet ir pranokti jį: „Jūs galite lygintis su Jėzumi Kristumi ir jausti, jog galite būti didesni už patį Jėzų“. [10]
Pasak Moono, Jėzus buvo nevykėlis: „Abraomas buvo tikėjimo tėvas, Mozė buvo tikėjimo žmogus, Jėzus buvo žmogaus sūnus, bandantis įvykdyti savo misiją gyvybės kaina. Tačiau tam tikra prasme jie visi – nevykėliai“. [11] Esą tokia buvusi Dievo valia, kad Jėzaus misija būtų nesėkminga: „Pagal jo valią žmones dėl netikėjimo vėl turėjo ištikti nesėkmė“ („Divine Principle“, p. 196).

Kristaus mirtis ir prisikėlimas
Moonas neigia kryžiaus jėgą: „Taigi mes turime suprasti, jog Jėzus atėjo ne tam, kad mirtų ant kryžiaus“ (ten pat, p. 144).
Šventasis Raštas moko, kad „Dievas Kristuje sutaikino su savimi pasaulį“ (2 Kor 5,19). O Moonas skelbia: „Į fizinį Jėzaus kūną per kryžiaus kančias buvo įlindęs Šėtonas“ (ten pat, p. 148).
Jis visiškai neigia išgelbėjimą per atpirkimą:
„Mes turime suprasti, jog per nukryžiavimą Dievas ir Jėzus prarado viską… Atpirkimo nebuvo; išgelbėjimo nebuvo; ir krikščionybė neprasidėjo. Taigi mirdamas ant kryžiaus Kristus nieko neišgelbėjo“ („The Way of the World“, p.13).
Moonas sudvasino kūnišką Kristaus prisikėlimą: „Prisikėlęs Jėzus jau buvo nebe tas, kuris gyveno su savo mokiniais prieš nukryžiavimą. Tai nebebuvo fizinėmis akimis regimas žmogus, nes jis peržengė erdvę ir laiką“ („Divine Principle“, p. 360).

Žmogaus nuopuolis ir naujasis Adomas
Pagal „Dieviškąjį principą“, ligšiol dar niekas teisingai nesuprato Pradžios knygoje aprašyto žmogaus nuopuolio. „Dieviškasis principas“ moko, kad buvo du nuopuoliai (dualizmas) – fizinis ir dvasinis. Abu nuopuoliai savo pobūdžiu buvę seksualiniai. Ieva turėjo neleistinus seksualinius santykius su Liuciferiu, ir tai sukėlė dvasinį nuopuolį. Po to jos seksualiniai santykiai su dvasiškai nebrandžiu Adomu lėmė fizinį nuopuolį (ten pat, p. 72).
Kadangi yra dualistinis požiūris į nuopuolį, turi būti dualistinis požiūris ir į atpirkimą, siejamą ir su fiziniu, ir su dvasiniu išgelbėjimu. Jėzus įkūnijo antrąjį Adomą, o Šventoji Dvasia – antrąją Ievą. Jėzus turėjo susirasti tobulą nuotaką ir vesti ją, kad gimtų nenuodėmingos atžalos ir taip atsirastų nenuodėminga rasė, kuri išgelbėtų žmogų dvejopai – fiziškai ir dvasiškai.
Jonas Krikštytojas prarado tikėjimą, ir jam nepavyko paruošti Jėzui kelio. Dėl to žydai išsižadėjo Jėzaus ir nukryžiavo jį. Nukryžiavimas nebuvo svarbiausia Dievo valia, kadangi tai išgelbėjo žmoniją tik iš dalies (dvasiškai).
Kad žmonija būtų išgelbėta fiziškai ir atsirastų nenuodėminga karta, turi būti inicijuotas naujas planas su trečiuoju Adomu ir trečiąja Ieva. Moonas moko, kad Jėzus kalbėjo ne apie savo antrąjį atėjimą, o apie kito „viešpaties“, trečiojo Adomo, atėjimą: „Jėzus pažadėjo, jog ateis Viešpats ir nepriekaištingai išpildys Dievo valią“ (ten pat, p. 196).

Šventoji Dvasia suvienijimo teologijoje
Pasak Moono, Šventoji Dvasia yra moteriškasis Dievo aspektas: „Daugelis žmonių gauna apreiškimus, jog Šventoji Dvasia yra moteriška Dvasia; mat ji atėjo kaip Tikroji Motina, tai yra antroji Ieva“ (ten pat, p. 215). Ši laikina antroji Ieva išeis, kai įsitvirtins nauja trejybė ir Šventąją Dvasią pakeis ponia Moon, trečioji Ieva. [12]

Išgelbėjimas suvienijimo teologijoje
Dualistinis žmogaus nuopuolis reikalauja dualistinio išgelbėjimo: „Kas būtų įvykę, jeigu Jėzus nebūtų buvęs nukryžiuotas? Jis būtų įvykdęs ir dvasinį, ir fizinį išgelbėjimą“ („Divine Principle“, p. 147). Moonas šią mintį paaiškina taip: „Dieviškasis žmogaus išgelbėjimo planas paprasčiausiai reiškia žmogaus pradinės gėrio būsenos atkūrimą… Joks išgelbėjimas neprilygsta tam atkūrimui. Dievas ruošiasi iš Pragaro karalystės atkurti Dangaus karalystę“ („New Future“, p. 77).

Biblinė suvienijimo teologijos analizė
Biblija nekalba apie kiekvieną klaidingą žmogaus sukurtą doktriną atskirai. Dievo žodis atmeta visus klaidamokslius, kurie neatitinka jo tiesos. Kadangi Moono dualistinis dievas (jang ir in) nėra biblinė Trejybė (Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia), atmesdami Moono požiūrį, turime remtis bibline traktuote. Dievo žodyje randame tris amžinus Asmenis kaip Dievą, Trejybę. Moono dualistinį dievą paneigia aiškus Trejybės iškėlimas.
Iš čia nurodytų Rašto vietų matome, jog unikalūs Dievo atributai vienodai, be apribojimų, taikomi visiems trims Asmenims – Tėvui, Sūnui ir Šventajai Dvasiai. Visi trys Asmenys amžini (Įst 33,27; Jn 1,1–14; Hbr 13,8; 9,14). Visi trys Asmenys visagaliai (Jer 32,17; Mt 28,18; 1 Kor 1,24; Lk 1,35–37). Visi trys Asmenys visa žinantys (Ps 139,1–6; Jn 16,30; 1 Kor 1,24; Iz 40,13). Visi trys Asmenys visur esantys (Jer 23,24; Mt 18,20; Ps 139,7–10).
Kalbėdamas apie Kristaus atliktą darbą, Laiško hebrajams autorius pasakė: „Vienintele atnaša jis šventinamuosius padarė tobulus amžiams“ (Hbr 10,14). Šventasis Raštas liudija, jog Kristaus ant kryžiaus atliktas darbas yra užbaigtas ir pakankamas išgelbėti individą. Jėzus padarė viską, kas būtina visiškam žmonijos išgelbėjimui. Jo darbas atliktas sėkmingai.
Biblija aiškiai sako, kad Jėzus Kristus atėjo į šią žemę su ypatingu tikslu – numirti už pasaulio nuodėmes: „Žmogaus Sūnus irgi atėjo ne kad jam tarnautų, bet pats tarnauti ir savo gyvybės atiduoti kaip išpirkos už daugelį“ (Mt 20,28).
Biblija vaizduoja du vieno Mesijo, Jėzaus, atėjimus! Pirmasis įvyko, kai Jėzus Nazarietis gimė iš mergelės Marijos: „Jėzui gimus Judėjos Betliejuje karaliaus Erodo dienomis, štai atkeliavo į Jeruzalę išminčiai iš Rytų šalies ir klausinėjo: ‘Kur yra gimusis žydų karalius?’“ (Mt 2,1–2).
Biblija daugelyje vietų kalba apie antrąjį Kristaus atėjimą, kuris bus regimas, kūniškas sugrįžimas iš dangaus: „Vyrai galilėjiečiai, ko stovite, žiūrėdami į dangų? Tasai Jėzus, paimtas nuo jūsų į dangų, sugrįš taip pat, kaip esate jį matę žengiant į dangų“ (Apd 1,11); ir „Štai jis ateina su debesimis, ir išvys jį kiekviena akis“ (Apr 1,7).
Nėra tokio biblinio mokymo, kad mesijas antrą kartą gims fiziškai, kad įvykdytų neužbaigtą išgelbėjimo dalį – išgelbėtų žmoniją fiziškai. Jėzus išgelbėjo žmoniją ir fiziškai, ir dvasiškai savo pirmuoju atėjimu, mirdamas ant kryžiaus ir fiziškai prisikeldamas. Jis – vienintelis gelbėtojas. Nereikia kito mesijo, nes Jėzus „išgelbėjo mus fiziškai“ savo prisikėlimu (Rom 8,23). Kadangi jis buvo prikeltas iš numirusių, būsime ir mes (1 Kor 15,21–22). Mūsų laukiantis prisikėlimas iš numirusių rodo tobulą fizinį atpirkimą (Jn 5, 28–29; Fil 3,21; 2 Kor 3,18).
Tai, ko laukia munistai, Jėzus jau įvykdė: „Ir nėra niekame kitame išgelbėjimo, nes neduota žmonėms po dangumi kito vardo, kuriuo galėtume būti išgelbėti“ (Apd 4,12). Kitas mesijas ir nebiblinis, ir nereikalingas.

Pabaiga
Nors Suvienijimo Bažnyčios pretenzijos stulbinančios, faktai kalba ką kita. „Dieviškojo principo“ mokymas visais pagrindiniais klausimais prieštarauja Biblijai, todėl negali būti laikomas Dievo apreiškimo užbaigimu.
Moonas negali pateikti jo mesianiškumą įrodančių faktų, ir turi būti laikomas netikru pranašu, apie kuriuos Jėzus įspėjo: „Sergėkitės netikrų pranašų, kurie ateina pas jus avių kailyje, o viduje yra plėšrūs vilkai. Jūs pažinsite juos iš vaisių“ (Mt 7,15–16).

Liudijimo būdai
Priešingai tam, kas atvirai skelbiama, aštuntame XX a. dešimtmetyje keletas munistų „praregėjo“. Jeigu žmogus išsižada religijos, įžvelgęs jos viduje prieštaravimus, vadinasi, jis mąsto – bent jau tiek, kad atsiribotų nuo to tikėjimo. Tarp munistų per kelis dešimtmečius tokių atsirado nemažai.
Ar „praregėjimo“ istorijos teisingos, ar ne – mūsų liudijimą lemia ne jos. Mes tikime, jog apkaltinti ir įtikinti netikintį gali Šventoji Dvasia (Jn 16,8–13). Daugelis munistų buvo laimėti Viešpačiui, skelbiant jiems Evangeliją kaip ir kitiems žmonėms. „Tasai, kuris yra jumyse, didesnis už tą, kuris pasaulyje“ (1 Jn 4,4).
Susitikus su munistu, reikia akcentuoti, kad tai, ko jie laukia, mes jau turime. Mes esame visiškai išgelbėti per Jėzų Kristų – ir dvasiškai, ir fiziškai. Galima pasiremti eilutėmis apie kūno prisikėlimą iš numirusių (1 Kor 15). Į žemę sugrįš tas pats Mesijas, kuris įžengė į dangų. Jie kitaip interpretuoja visas eilutes apie Kristaus sugrįžimą, nes nelabai supranta, ką reiškia žodis „Kristus“. Svarbu paminėti eilutes, kuriose grįžtantis Jėzus pavadintas savo vardu. Tai išsklaidys bet kokius nesusipratimus, nes munistas savęs nevadina Jėzumi (Jn 14,3; Apd 1,11; Fil 3,20–21; 1 Tes 4,14; Tit 2,13; Apr 22,20).

Josh McDowell, teologas, apologetas ir evangelistas, daugelio knygų autorius

Vertė Jolanta Kriūnienė

Versta iš: McDowell J., Stewart D. The Deceivers. – San Bernardino, 1992 © Here’s Life Publ.