KRIKŠČIONIŠKAS ŽURNALAS APIE DIEVĄ IR JO PASAULĮ

Ar ateitis bus geresnė?

Biomedicina, klonavimas ir genetinė ateitis

Hans-Jürgen Peters

Biomedicina – kas gi tai? Tai plati dirva, aprėpianti tokius įvairiarūšius dalykus kaip organų transplantacija, tyrimai su sunkiai sužeistais arba psichikos ligoniais (t.y. asmenimis, nepajėgiais duoti sutikimo), embrionų tyrimai, brovimasis į žmogaus genetinį kodą, žmonių klonavimas. Dar daug kas čia tėra tik ateities muzika, tačiau uvertiūrą jau girdime. Spaudoje buvo galima sekti, kaip greitai rutuliojasi reikalai šioje srityje ir kaip spėriai keičiasi sąmonė. Sensaciją sukėlė 1997 m. Edinburgo Roslino instituto embriologas Ianas Wilmutas su savo avele Doli, klonuota iš kitos avies genetinės medžiagos. Kai kurie jo kolegos buvo itin skeptiški – netolimoje ateityje dar nepavyksią klonuoti tokio kompleksinio organizmo kaip žinduolis. Kiti jau matė ant mūsų griūvančius tikrus furoro scenarijus ir stengėsi uždrausti klonavimą – bent jau žmogaus. Ianas Wilmutas tada pats atsakė į klausimą, ar jis ketinąs klonuoti žmogų: „Nematome jokio klinikinio būtinumo klonuoti žmogų“.
1999 m. sausio 21 d. savo elektroninio pašto laiškų dėžutėje radau žinutę iš mokslinio žurnalo bild der wissenschaft: „Britų mokslininkas Ianas Wilmutas iš Roslino instituto, klonuotos avies Doli dvasinis tėvas, nori dar šiais metais klonuoti žmogaus embrionus. Jis tai pranešė viename interviu BBC radijui. Šiuo metu jis derasi su amerikiečių įmonių korporacija ‘Geron’, norinčia remti jo tyrimus. ‘Man aišku, kad kai kuriems žmonėms tai – provokacija… Bet aš pasirengęs tai padaryti’, – sakė tyrinėtojas. Savo darbu jis norįs prisidėti prie to, kaip geriau suprasti tokias ligas kaip Alzheimerio ar Parkinsono“. Po septynių dienų iš ten pat atėjo pranešimas: „Dauguma Parkinsono ligų nėra sąlygojamos genetiškai“.
Britanijos vyriausybė jau gavo dviejų komisijų pareiškimus parengti Iano Wilmuto eksperimentams atitinkamus juridinius pagrindus. Vokietijoje tokios rūšies tyrimus draudžia embrionų apsaugos įstatymas – ar reikėtų sakyti „vis dar draudžia“? Daugelis instinktyviai reaguoja vidine gynyba. Tačiau jei netolimoje ateityje pasisektų tokiais tyrimais, gydant terapinėmis priemonėmis arba bent preventyviai, pažaboti tam tikras paveldimas ligas, galbūt netgi kai kurias vėžio rūšis, viešoji nuomonė pasikeistų. Tada jie iš biotechninių galimybių virstų moraline pareiga.

Su biomedicina siejami didžiausi lūkesčiai. Keletas pavyzdžių: kai kurie garsūs mokslininkai iš viso pasaulio, tarp jų keletas Nobelio premijos laureatų, padarė šia tema svarbius pareiškimus, paskelbė „Deklaraciją, ginančią klonavimą ir mokslinių tyrimų integraciją“. Ši deklaracija liudija nepalaužiamą tikėjimą tyrimų ir technikos pažanga žmonijos labui ir žmogaus proto pajėgumu – taip pat ir moralinės orientacijos klausimais. Čia randame tokius teiginius: „Su rūpesčiu žvelgiame į plačiai paskleistus kvietimus užvilkinti klonavimo tyrimus, juos nutraukti arba nutraukti jų tyrimų finansavimą“. Taigi šių mokslininkų rūpestis – ne žmonės, su kuriais daromi tyrimai, bet patys tyrimai. Toliau sakoma: „Reikia imtis bet kokių priemonių, neleidžiančių užblokuoti mokslinių tyrimų laisvės ir integracijos… Mes nematome nei būdingų etinių dilemų klonuoti aukštesnius nežmogiškus gyvūnus, nei mums atrodo aišku, jog tolimesnis klonavimas iš žmogaus audinių arba paties žmogaus klonavimo raida sukeltų moralinių problemų, neįmanomų išspręsti protu“.
Taigi gali būti, jog čia yra naujų moralinių problemų – o jų, be abejo, yra, – juk kalbama ne apie kokybinį šuolį. Nebus jokių tos rūšies problemų, kur protui keliami per aukšti reikalavimai, kurie mums iki šiol, autorių nuomone, buvo gera rodyklė visais kitais klausimais. „Moraliniai klausimai, kuriuos užduoda klonavimas, nėra nei didesni, nei sunkesni už tuos, su kuriais žmonija konfrontavo iki šiol“. Tada teigiama toliau: „Mes tikime, kad žmogaus protas yra stipriausias žmogaus įrankis tam, kad jis sutiktų su šiuo metu jam keliama problema“. „Žmogiškoji prigimtis, – referuojama deklaracijoje, – traktuojama kaip nepakartojama ir šventa… Tačiau kiek tai gali pasakyti mokslas, homo sapiens yra gyvūnų pasaulio atstovas. Turtingą žmogaus minčių, jausmų, troškimų ir vilčių repertuarą, regis, maitina elektroniniai smegenų procesai, o ne nemateriali siela“. Mus, kaip krikščionis, tai liečia tiesiogiai ir svarbu atidžiai į tai įsiklausyti: „Iš čia ir abipusiuose debatuose dėl klonavimo tučtuojau kyla klausimas, ar antgamtinių arba dvasinių pasaulio vaizdinių šalininkai tikrai disponuoja prasmine kvalifikacija, kad dalyvautų šiuose debatuose… Mes matome pavojų užgniaužti tyrimus dėl nenormalios potencialios naudos vien dėl to, kad jie konfliktuoja su kai kurių žmonių religine samprata“.
Amerikiečių mokslininkas Richardas Seedas čia iš viso nemato jokių problemų. 69 metų metodistas 1990 m. pareiškė norįs klonuoti žmogų. Jo kaip lankančio bažnyčią nekankina moralinės abejonės, jis iš karto priduria – priešingai: „Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą. Jo planas žmonijos atžvilgiu – kad mes taptume su Dievu viena, o tai būtų svarbiausias žingsnis šia kryptimi“ [1]. Panašiai Seedas kalbėjo 1998 m. viename interviu BBC: „Dievas norėjo, kad žmogus susitapatintų su juo. Klonavimas – pirmas rimtas žingsnis tapti tokiam kaip Dievas“ [2]. Jo nuomone, tėkmės šia kryptimi absoliučiai negalima sulaikyti, nors tai išgirdęs Clintonas ir pareiškė, jog šis žmogus veikiąs „neatsakingai, neetiškai ir neprofesionaliai“. Tačiau Seedas tiki faktiškąja normas nustatančia jėga. „Negalima sustabdyti žmogaus klonavimo, žmonės klonais susižavės tik tada, kai pusė tuzino laimingų ir sveikų klonų šokinės ekrane“ (L. Siegele, ten pat).
1998 m. balandžio 10 d. amerikiečių mokslininkas Gregory Stockas davė interviu laikraščiui Süddeutsche Zeitung klonavimo ir genotechnikos klausimais. „Mes pradedame keisti pasaulio sukūrimo projektus, net ir mūsų pačių. Mes tampame savo pačių sąmoningo noro formuoti objektu… Mes skverbiamės į sritį, iki šiol buvusią už mūsų įtakos ribų – ir nežinome, ar su šia galia elgsimės visiškai atsakingai“ [3]. Bet mes turime galimybę „apsiginkluoti“ dirbtiniais genais arba jų grupėmis. Galima, pavyzdžiui, sukurti daug atskirų genų, galinčių užkirsti kelią vėžiui, sulėtinti senėjimo procesą, stiprinti imuninę sistemą ir t.t. „Tam tikru būdu tai galima palyginti su kompiuterių programomis; kai kurie moduliai gerinami iki tol, kol šis gerinimas tampa visiškai naujos kartos programa“. Ateities vizija atrodo taip: „Palaipsniui augs atsakomybė gimdyti vaiką tik atlikus genetinę korekciją. Tradicinis dauginimosi būdas pamažu išnyks. Tik pagalvokite – galėtume tikrai ilgam apsaugoti vaiką nuo vėžio arba iš esmės pailginti jo gyvenimą. Jei kaip vaikas turėčiau konstatuoti, jog mano tėvai arba mano vyriausybė filosofiniais sumetimais man to nepadarė – tada ganėtinai įdūkčiau“.
Nenuostabu, kad invalidų draugijos taip smarkiai protestuoja prieš tokius pasisakymus. Viltis turėti genetiškai optimaliai sureguliuotą žmogų visuomet susijusi su nuvertinimu visų tų, kurie neatitinka sveikatos, o drauge ir buvimo žmogumi idealo. Ligonių kasos skundas, kad moterų gydytojas laiku nepastebėjo vaiko invalidumo, kaip tik galėtų būti užkirstas tokių protestų pagrindu. Kaltinimas skambėjo taip: nėštumo nutraukimas atsieina pigiau nei invalido reabilitacijos priemonės per visą jo gyvenimą.

Terminas „bioetika“ iš esmės susijęs su Peterio Singerio vardu. Australų filosofo pavardė jau seniai linksniuojama dėl to, kad jis skiria sąvokas būti žmogumi ir būti asmeniu. Būti žmogumi reiškia priklausyti tam tikrai biologinei rūšiai. Būti asmeniu – tai etinėmoralinė kategorija. Gali būti, kad atskiriems žmonėms ji dar netinka (embrionams, vaisiui nuo 9 savaičių, žmonėms su įgimtu stipriu smegenų pakenkimu) arba jau nebetinka (sutrikus smegenų veiklai, psichiškai stipriam debilumui, sergantiems silpnaprotyste), tačiau turi būti taikoma ir aukštesniems žinduoliams. Singeris žengia dar toliau: „Aš siūlau vaisiaus nuo 9 savaičių gyvybei nepriskirti didesnės vertės nei nežmogiškos būtybės, esančios tokioje pat stadijoje racionalumui, sąmoningumui, sugebėjimui suprasti, jautrumui etc. Kadangi vaisius nėra asmuo, tai nė vienas vaisius negali turėti tokių pat pretenzijų į gyvybę kaip asmuo“ [4]. Tam tikrais atvejais jis smarkiai užstoja eutanaziją. Čia jį veda mintis apie žmogaus laukiantį laimės balansą. Kalbant apie vaiką su sunkia paveldima yda (pavyzdžiui, kraujo ligos), jis pasirengęs pasverti šito vaiko laukiantį laimės balansą su kitu vaiku, nes sergantis vaikas visuomet kliudo gimti kitam, sveikam vaikui. „Gyvybės praradimas nutraukus nėštumą priešstatomas tam, kad geriau gyventų normalus vaikas, pradedamas tik tuo atveju, jei miršta neįgalusis“.
Eutanazijos istorijos tyrimo darbo grupės 1996 m. liepos mėn. pareiškimas nedviprasmiškai nurodo, kad Europos bioetikos konvencijoje leidžiama brautis į žmogaus genetinį kodą – genomą. Nedviprasmiškai pasakyta – už tai galima tik padėkoti – kad neturi būti leidžiama brautis į žmogaus genomą turint tikslą pakeisti būsimas kartas. Bet tai labai jau korėtas ribos nustatymas šiuo klausimu, nes prevenciniais, terapiniais ir diagnostikos tikslais skverbtis į genomą turėtų būti leidžiama. „Prevenciniai tikslai“ reiškia: skverbimasis į žmogaus genomą, pavyzdžiui, tam, kad būtų išvengta ligų. O jei čia kaip šalutinis efektas – kuris pradžioje galbūt nebuvo numatytas – pasikeistų žmogaus genetinė medžiaga ir vėliau apvaisinant atitinkamai būtų perduodama, turėtume tiksliai tai, ko norėta išvengti, būtent būsimų kartų meistravimą. Tačiau tai juk buvo padaryta ne siekiant pakeisti būsimųjų kartų genomą, o dėl prevencinių priežasčių. O jei kartos pasikeitimas yra šalutinis efektas, tai jis nebepatenka į šį nurodymą. Tai yra subtilybės, su kuriomis konfrontuojama tokiuose juridiniuose dokumentuose.

Bioetikoje turime reikalų su stipriųjų etika, negalinčia pakęsti kančios. Mūsų modernūs laikai pagrįsti laimės optimizacija ir visų kančių nugalėjimu. Išvydus šią viziją, invalidai, ligoniai ir senoliai tampa balastu. Ši stipriųjų etika yra mūsų visuomenės, nukreiptos į sėkmę, jaunystę, sveikatą, veidrodis. Senoliai, ligoniai ir invalidai iš esmės yra kaip dyglys visuomenei, kuri nori būti vis laimingesnė ir vis labiau viešpatauti.
Mes turime galimybę įsiskverbti į savo pačių atsiradimo istoriją ir kūrybiškai pakeisti būsimųjų kartų atsiradimo istoriją. Galime imtis genų formavimo, galime tikriausia žodžio prasme įsikišti kūrybiškai. Kyla klausimas, kokia yra viso to dvasinė prasmė. Ar tai „bendros kūrybinės galios“ garbė, kai tam tikra prasme kurdami žmogų dalyvaujame Dievo kūryboje? Ar čia žmogus jau atsiduria tokioje vietoje, kur jis nebebūna gimdytoju, bet pats tampa kūrėju ir drauge dievu? Ar čia nesupainiojama „gimdyti“ su „veisti“? Ir ar žmogus čia neišeina už savo ribų?
Mūsų įsitikinimu, žmogaus orumas, arba garbė susiję su Dievu Kūrėju. Nesvarbu, ar žmonės tai žino, ar ne. Dievas nori kiekvieno žmogaus, net ir tada, kai jis buvo nepageidautas žmonių, kai jo gyvenimas kitų laikomas nevertu. Kur nėra šio įsitikinimo, ant kortos statomas žmogaus orumas. Aš manau, kad mes skolingi savo metui ir savo visuomenei drąsaus argumento. Mūsų tikėjimas būtinas, kad žmogus išgyventų mūsų kultūroje. Ar tai (dar) galima įgyvendinti demokratiškai, jau visiškai kitas klausimas ir tai negali būti mūsų kalbų bei veiksmų masteliu. Žinome, kad žmonėms reikia Jėzaus, gal net tam, kad gyventų kaip žmonės. Kalbama ne apie mūsų Bažnyčių tvirtumą ir jų išlikimo klausimą. Jau seniai diskutuojama apie tai, ar gali ir kaip gali išlikti mūsų visuomenė bei jos kultūra, koks bendras pamatas ją dar laiko, koks tikėjimas ją dar formuoja ir kokios viltys palaiko. Kas palieka nuošalėje Dievą, tas imasi jo atsakomybės tvarkyti žmogaus gyvybę. Manau, kad tai liudija ir vykstančių debatų bioetikos klausimais eiga. Žmogus – tikras Dievo atvaizdas. Kas paliečia žmogų, paliečia Dievą, kas kėsinasi į Dievą, tas kartu kėsinasi į žmogaus orumą ir kūriniškumą.

Jau minėtas Peteris Singeris kartą pasakė, kad absoliuti gyvybės apsauga yra paveldėta tik žydiškoje–krikščioniškoje tradicijoje. Jam visa tai reiškia, jog žlugus krikščioniškajai Vakarų kultūrai, nebebus išlaikyta absoliuti gyvybės apsauga. Singerio nuomone, nėra grynai racionalaus pagrindimo absoliučiai apsaugoti gyvybę. Aš manau jo analizę esant teisingą. Šią mintį – priešingai nei tikroji Singerio intencija – galime priimti ir pažvelgti į ją visiškai rimtai iš naujo: jei ir toliau žengsime nukrikščionėjimo keliu, ką dabar ir darome, suprasime, jog pavienis žmogus patirs pralaimėjimą.
Kur užmirštamas Dievas ir jo atsisakoma, ten laikui bėgant miršta ir tai, kas kažkada buvo vadinama žmogaus orumu. Kur žmogus praranda Dievą, iš tiesų praranda pats save. Nes jeigu tiesa, kad mes sukurti kaip Dievo atvaizdas, tai nuo Dievo nusigręžęs žmogus iš tikrųjų praranda savo tikrąjį reikšmingumą ir tikslą. Tai reiškia, jis praranda žmogiškąją paskirtį, tampa pačia giliausia žodžio prasme nebe žmogumi. Reikia tik dėkoti Dievo malonei ir Dievo apsaugai, kad ne iš karto žmogus, gyvenantis be Dievo, pavirsta gyvuliu. Bet jei norime susiorientuoti, tai vienintelė galimybė išsaugoti savo žmogiškumą gerąja žodžio prasme – vėl pradėti teirautis apie Dievą ir kalbėti apie jį. Mes neturime likti skolingi savo meto žmonėms šių argumentų.

Hans-Jürgen Peters, evangelikų teologas, dėsto seminarijoje Marburge (Vokietija)

Vertė Ona Pulkauninkienė





Teisusis klestės kaip palmė, augs kaip Libano kedras (Psalmė 92,12).