Dirbtinio apvaisinimo ir abortų problemos Lietuvoje
Interviu su dr. A. Narbekovu
Šią vasarą visuomenė intensyviai diskutavo apie dirbtinį apvaisinimą. Kaip pakomentuotumėt apklausos rezultatus, anot kurių didžioji dauguma Lietuvos gyventojų teigiamai vertina dirbtinį apvaisinimą?
Ne visoks dirbtinis apvaisinimas yra nemoralus. Yra moralių dirbtinio apvaisinimo metodų, tačiau apie juos niekas nekalba. Suprantama ir teisinga, kad daug žmonių mano, jog dirbtinis apvaisinimas reikalingas. Tačiau niekas nekalba, jog dauguma žmonių (tik dabar negalėčiau pasakyti procento) nepritaria dirbtiniam apvaisinimui, kurio metu vartojamos donorinės lytinės ląstelės. Žmonėms aišku, kad daugeliu aspektų tai nemoralu ir nepriimtina, tačiau tie, kurie nori dirbtinį apvaisinimą Lietuvoje įteisinti, puikiai supranta, kad nevartojant donorinių lytinių ląstelių, visas dirbtinio apvaisinimo verslas iš esmės žlunga. Kalbėdamasis su tuose centruose dirbančiais gydytojais pastebėjau, kad jie puikiai žino, jog lytinių ląstelių donorystė yra būtinas dalykas. Kitose valstybėse apvaisinama ir donorinėmis lytinėmis ląstelėmis. Pritariu dirbtiniam apvaisinimui, kuris padėtų sutuoktiniams susilaukti savo vaikų vartojant jų pačių lytines ląsteles. Ir jeigu apvaisinimas įvyktų in vivo (gimdos ertmėje), viskas būtų nuostabu ir Bažnyčia moraliniu atžvilgiu negalėtų prieštarauti. Tai būtų geras, skatintinas dalykas. Bet tai, kas daroma Lietuvoje – t.y. apvaisinama mėgintuvėlyje, – nėra moralu.
Kai kurios partijos ir politikai nori uždrausti iki šiol legalų in vitro apvaisinimą. Ar šį projektą jūs irgi laikote „antraeiliu įstatymu“, kaip buvo rašyta spaudoje?
Suprantama, kad tai svarbus įstatymas, todėl nebuvo skubama jo priimti, kadangi reikia labai įdėmiai apsvarstyti ir iš tikrųjų nustatyti visas galimas arba negalimas taisykles, kuriomis vadovaujantis visa tai bus daroma. Bet Lietuvoj galioja toks dėsnis: jeigu nedraudžiama, tai galima. Taigi daroma, kas parankiau, patogiau. Dabar pas mus iš tikrųjų apvaisinama mėgintuvėlyje, o atlikę embrionai sunaikinami arba išmetami, vartojamos donorinės lytinės ląstelės. Todėl krikščionys demokratai supranta, kad reikėtų tą įstatymą tvarkyti ir neskubant priimti tokį, kuris atitiktų moralines normas. Tarp vyriausybės projektų buvo ir toks, kad dirbtinis apvaisinimas galimas tarp sutuoktinių, nevartojant donorinių lytinių ląstelių ir kad apvaisinimas įvyktų ne mėgintuvėlyje, bet in vivo. Aišku, kai kas bulvariniuose žurnaluose pakomentuodavo, kad tai padaryti praktiškai neįmanoma, bet žmonės, kurie išmano ir domisi tais dalykais, žino, kad yra būdų ir metodų apvaisinti in vivo.
Kokių etinių problemų kelia dirbtinio apvaisinimo metodai?
Kalbėdami apie embriono apsaugą, apie užsimezgusios gyvybės teises, turėtumėm pabrėžti dirbtinį apvaisinimą in vivo taikant metodikas, kai yra paimamos lytinės ląstelės ir perkeliamos į kiaušintakį, kur jos gali apsivaisinti. Jeigu tas apvaisinimas vyktų su abiejų sutuoktinių lytinėmis ląstelėmis, nematytumėm didelio moralinio prieštaravimo. Vis dėlto dirbtinis apvaisinimas neturi atstoti santuokinio akto. Santuokinis aktas turi dvi dimensijas, kurios yra neatsiejamos. Jeigu metodas nepakeičia santuokinio lytinio akto, tai jis yra moralus. Metodai, kurie atstoja santuokinį lytinį aktą, tampa jo pakaitalu, nėra moralūs. Tai gairė, pagal kurią griežtai būtų galima skirstyti – tai moralu, tai nemoralu. Dirbtinis apvaisinimas in vitro iš tikrųjų yra nemoralus ir nemoralus dėl to, kad atstoja santuokinį lytinį aktą, pažeidžia santuokos vienybę arba tiesiog pažeidžia pačią santuoką kaip dviejų asmenų neliečiamą vienybę. Be to, yra nužudomi atlikę embrionai, o tai tolygu abortui. Apskritai į vaiką tada žiūrima kaip į kokį produktą.
Ar intracitoplazminė spermatozoido injekcija nevertintina pozityviau nei kitos in vitro apvaisinimo formos?
Moralinėje teologijoje yra mažesnio blogio principas. Yra blogis, bet mažesnis blogis. Juk sakome, kad kontracepcija yra mažesnis blogis negu abortas. Intracitoplazminis apvaisinimas būtų mažesnis blogis dėl to, kad čia užtenka labai nedaug spermatozoidų, kad sutuoktiniai savo lytinėmis ląstelėmis galėtų būti apvaisinti. Galima apvaisinti vieną ar du kiaušinėlius ir išvengti atliekamų embrionų. Bet ši procedūra yra atliekama mėgintuvėlyje, ir apvaisinimas, kai susilieja branduoliai, įvyksta laboratorijoje. Tai laboratorinis produktas, praktiškai vaikas yra produktas. Čia vyksta manipuliacija lytinėmis ląstelėmis.
Beje, šis metodas turi labai daug kitokių trūkumų, kokių neturi kiti metodai. Vienas tokių esminių trūkumų yra tas, kad apvaisinime dalyvauja ne kaip gamtoje yra sąlygota – geriausios lytinės ląstelės, bet atsitiktinė ląstelė. Ji paimama ir dirbtiniu būdu įšvirkščiama į moteriškos lytinės ląstelės citoplazmą. To spermatozoido gyvybingumas nežinomas, svarbu, kad jis tebėra gyvas. Taigi apvaisinime gali dalyvauti ir jau nekokybiškos ląstelės. Gamtoj to neįvyktų, kadangi apvaisinime dalyvauja tie spermatozoidai, kurie praeina ilgą kelią ir kurie išgyvena. Paprastas žmogus kaime žino, kad jeigu jis panaudoja geras sėklas, gaus gerą derlių. Biologinė atranka vyksta iki žmogui atsirandant. Ląstelių atsiradimas ir kokybė lemia žmogaus atsiradimą.
Ar nevaisingumas bet kokiu atveju yra liga, kurią galima reikalauti išgydyti? Ar draudimas apvaisinti in vitro iš tikrųjų pažeidžia piliečių teises?
Pačia griežčiausia prasme nevaisingumas yra kokios nors ligos padarinys. Nevaisingumas yra kokios nors funkcijos nebuvimas. Koks nors organas turi kokią nors ligą. Galbūt užakę kiaušintakiai dėl persirgtų uždegimų arba vyriškos lytinės ląstelės yra nekokybiškos. Moteris gali būti nevaisinga dėl daugelio priežasčių. Žinome, kad kontracepcija, kurią jos vartoja, irgi gali padaryti jas nevaisingas. Po pirmo nėštumo nutraukimo – aborto jos dažnai lieka nevaisingos. Taigi nevaisingumas yra kaip simptomas arba kokios nors ligos padarinys. Geriau gydykim ligą, sukeliančią nevaisingumą. Po dirbtinio apvaisinimo moteris pagimdys vaiką, bet ji ir liks nevaisinga. Vaisingumas yra ne vien fiziologinė būsena, bet asmens savybė. Žmogui labai svarbu būti vaisingam. Jei pasakysite paaugliui, kad jis bus nevaisingas, padarysite jam didelę traumą, nes tai įžeis jo asmenį. Mes esame už nevaisingumo gydymą. Pavyzdžiui, galima išgydyti kiaušintakių nepraeinamumą ir moteris pastos, susilauks vaiko, ji pastos ir antrąkart, nes ji tapo vaisinga. Ji išgydyta. Yra daug būdų ir kelių gydyti nevaisingumui. Vis dėlto nevaisingumo gydymas dirbtiniu apvaisinimu praktiškai vaiką paverčia gydymo priemone. Mes gydome nevaisingumą vaiku.
Kaip jūs kaip kunigas paaiškintumėt faktą, kad katalikiškame krašte abortų skaičius toks didelis?
Pokalbiai su gydytojais ginekologais leidžia konstatuoti, kad kas antras pradėtas kūdikis yra nužudomas aborto keliu. Pateikiamos statistikos yra neteisingos. Ir vėl paradoksas – įstatymo nėra, yra kažkoks ministro pasirašytas įsakymas, leidžiantis daryti abortus. Vienas įsakymas – ir abortai legaliai vyksta visoje šalyje. Vis dėlto dabar daug apie abortą kalbama neigiamai, jis daugumai nebepriimtinas. Gydytojai dabar dažniau atsisako daryti abortą. Taip pat ir moterys, anksčiau patyrusios abortus, šiandien supranta, kad tai buvo jų kūdikių nužudymas. Viena iš priežasčių, dėl kurios abortų skaičius ir dabar tebėra didelis, yra ta, kad niekas teisingai nepaaiškina, kas yra abortas. Ir šiandien moterims kalbama apie mikroabortą, išsiurbimą, – sudaromas įspūdis, kad tai nėra tikras abortas. Manau, kad moterims, kurios nėra išsamiai susipažinusios – juk medicininį išsilavinimą teturi nedaugelis – priimtina tai, ką joms sako. Aš kaip kunigas patyriau, kad dalis pas mus apsilankiusių moterų, išgirdusios, kas yra abortas, tvirtina, kad to nežinojo. Vadinasi, jeigu jos būtų žinojusios, tikėtina, kad nebūtų sutikusios daryti abortą. Esu giliai įsitikinęs, kad jei klinikose prieš abortą moteriai būtų rodomi vaizdo filmai apie tai, ją sujaudintų žudomi kūdikiai. Jeigu būtų aiškinama, kas yra poabortinis sindromas ir kalbėtų tai patyrusios moterys, esu įsitikinęs, kad didžioji moterų dalis atsisakytų aborto. Bet kaip ir visam pasauly, taip ir Lietuvoj abortas nėra medicininė problema, jis yra ekonominė problema. Tas pats ir su nevaisingumu – jeigu čia nesisuktų dideli pinigai, problemos nebūtų. Jokia paslaptis, kad tai daug kam naudinga. Amerikoje yra specialių abortų klinikų, laikomų nusikaltėlių sindikatų rankose, ten sukasi didžiuliai pinigai.
Kokių teisinių įstatymų „pagerinimo“ galimybių galėtų tikėtis krikščionys? Ar prasminga siekti uždrausti vėlyvą abortą?
Jei žiūrėtumėm į įstatymus, labai sveikintinas įstatymas, sulaukęs kontroversiško vertinimo, buvo mirties bausmės panaikinimas. Buvo remtasi puikiu argumentu, jog konstitucijoje aiškiai parašyta, kad kiekvienas žmogus turi teisę į gyvenimą, į gyvybę. Didžiausias paradoksas, kad nusikaltęs žmogus, kuris kažką nužudė, turi teisę gyventi. O žmogaus, kuris yra dar negimęs, ta pačia konstitucija remdamiesi negalime apginti. Esame nenuoseklūs, nes nusikaltėliui konstitucija galioja, o negimusiam kūdikiui – ne. Aišku, negimęs kūdikis pas mus nelaikomas žmogumi. Nežinau, kokios kovos ar proceso reikia, kad uždraustų abortus. Ypač vėlyvąjį. Tai grynai leistina žmogžudystė.
Dirbtinio apvaisinimo klinikų steigėjai sunerimę, kad Lietuvoje labai mažėja gimstamumas. Jie teigia padedą didinti gimstamumą. Bet juk tie patys ginekologai daro abortus! Jeigu jie to nedarytų, tas gimstamumas būtų fantastiškai didelis. Jeigu daktaras rytą atėjęs į kliniką padaro kelis abortus, paskui poliklinikoje įdeda kelias spirales, skiria kontraceptiką, o po pietų jis eina ir kuria gyvybę… Ar tai nuoseklu? Jeigu gyvybę supranti kaip šventą dalyką, ją kuri, tai kaip gali ją naikinti? Išeitų, kad už mokestį galiu padaryti abortą ir už mokestį galiu padaryti vaiką. Nėra jokio moralinio stuburo.
Ką daro Bažnyčios ir krikščionys, norėdami užkirsti kelią abortams? Kaip ateity jie galėtų dar labiau prisidėti, kad pagerintų esamą padėtį?
Dažnai sakoma – „o kur žiūri Bažnyčia?“ Tada kyla klausimas, o kas yra Bažnyčia? Tikintys žmonės ir yra Bažnyčia. Į bažnyčią ateina ir tos moterys, kurios darėsi abortus, ir tie tikintys gydytojai, kurie daro abortus. Jei tikintieji to nedarytų, tai būtų akivaizdus pavyzdys visiems. Tas judėjimas turėtų prasidėti pačiame Bažnyčios viduje. Reikėtų, kad apie abortų problemą žmonės mąstytų kiekvieną dieną. Reikėtų daugiau šviesti šiuo klausimu.
Biomedicina daro didelę pažangą. Jai reikia be galo brangios technikos, kurią visų pirma panaudos tik turtingos šalys, tokios kaip JAV. Kokių naujovių Lietuvoje galima tikėtis per artimiausius metus? Kokios problemos ir diskusijos laukia mūsų?
Apvaisinimas labai greitai pasiekė Lietuvą. Naujoms technologijoms, apie kurias dabar kalba anglai arba amerikiečiai, naujoviškiems bandymams su embrionais, siekiant iš jų išauginti organus, neva dėl medicinos tobulinimo, nereikia ypatingų investicijų. Pas mus daromas dirbtinis apvaisinimas in vitro ir tų embrionų jau yra. Tvirtinama, kad užuot juos išmetus, galima iš to padaryti mokslą. Mes galime tyrinėti ir daryti bandymus. Taigi visi tie dalykai jau Lietuvoj.
Andrius Narbekovas, kunigas ir gydytojas, dėsto bioetiką Kauno Vytauto Didžiojo universitete