KRIKŠČIONIŠKAS ŽURNALAS APIE DIEVĄ IR JO PASAULĮ

Technologija ir visuomenės moralė

Linas Andronovas

Šiuolaikinė technologija tapo neatsiejama mūsų gyvenimo dalimi. Nors ekonomika ir patiria krizę, lietuvių namai taip pat prisipildo įvairiausių technikos „stebuklų“: kompiuterių, automatinių skalbimo mašinų, mikrobangų krosnelių. Vis modernesnės įrangos galime rasti ir ligoninėse, įvairių įstaigų biuruose. Todėl ir šio straipsnio tikslas yra apžvelgti bei įvertinti technologijos vaidmenį visuomenės gyvenime, jos teikiamą naudą bei potencialią žalą. Viena iš aktualesnių, bet dažnai apeinamų temų yra technologijos panaudojimas medicinoje ne tik žmonėms gydyti, bet ir marinti. Bandysime patyrinėti tokias šiuolaikinio mokslo pritaikymo sritis kaip abortai ir eutanazija.
Patį žodį „technologija“ šio straipsnio kontekste reikėtų suprasti kaip praktinį mokslo pasiekimų pritaikymą įvairiose gyvenimo srityse. Nepaisydami stiprios sąmoningai ar nesąmoningai priimtos technologijos įtakos žmonėms, turime išlikti objektyvūs vertindami. Požiūrių į mokslo pasiekimų svarbą žmonijos gyvenime įvairovė yra plati, vieni moksle mato blogio įsikūnijimą, kiti technologiją linkę laikyti šiuolaikinio žmogaus dievų panteone. Ši diskusija atsispindi ryškioje abortą bei eutanaziją palaikančių bei siekiančių juos uždrausti grupių kovoje.
Internete Alano Gutmacherio instituto teikiama abortų statistika rodo, kad per metus pasaulyje atliekama apie 46 milijonai abortų arba 126 tūkstančiai per dieną. [1] Nyderlanduose, kur eutanazija legalizuota, šiuo būdu miršta nuo 5 iki 20 proc. ligonių. [2] Šie skaičiai rodo mūsų modernios medicinos paradoksą, kai veiksmai, kuriais naikinama žmogaus gyvybė, vadinami rūpinimusi ja. Šiandien Hipokrato priesaika, deja, yra tik atgyvena, neberodanti tų nematomų, tačiau be galo prasmingų ir gyvybiškai svarbių gydytojo etikos rėmų. Ar galime technologijos progresą kaltinti už šį didžiulį posūkį medicinos praktikoje?
Eutanazijos problema Lietuvai nėra labai aktuali. Išskyrus vieną palyginti neseniai nuskambėjusį įvykį, kai motina smarkiai sužalotam ir baisius skausmus kenčiančiam sūnui iš gailesčio suleido mirtiną vaistų dozę, dažniau tokių problemų nepasitaiko. Mūsų katalikiškame krašte, su vis dar stipriomis šeimos ir vyresniųjų pagarbos tradicijomis, mintis, kad galima numarinti savo nebeprotaujančią ar nebepajudančią motiną ar tėvą skamba groteskiškai. Be to, ir mūsų gana silpnai modernizuota medicinos sistema nesuteikia progos tokioms problemoms masiškai pasireikšti.
Diskusija tarp eutanazijos priešininkų ir šalininkų pasaulyje iki šiol koncentravosi ties „aktyvios“ ir „pasyvios“ eutanazijos sąvokomis. Kitaip sakant, buvo bandoma nubrėžti aiškią liniją tarp dviejų visiškai priešingų koncepcijų: gyvybę palaikančių sistemų išjungimo, konstatavus paciento smegenų mirtį ar jo giminėms prašant, ir sąmoningo mirtinos injekcijos suleidimo. Dauguma diskusijos subjektų sutinka, kad konstatavus smegenų mirtį arba ex consilio nusprendus, kad pacientas nebegali gyventi be stacionarių aktyviai gyvybę palaikančių sistemų, bei esant iš anksto surašytam paciento testamentui, apibrėžiančiam gydytojų veiksmus tokioje situacijoje ir/ arba paliudytam jo artimų giminių, gydytojas gali teisėtai nuspręsti išjungti įrangą ir leisti pacientui mirti natūralia mirtimi (dar vadinama nesavanore eutanazija). Tačiau visai kitokio pobūdžio klausimai iškyla, kai gydytojas sąmoningai ir/arba iš gailesčio suleidžia mirtiną vaistų dozę, tuo teigdamas norėjęs išvaduoti pacientą iš begalinio skausmo, bei remdamasis žodiniu arba rašytiniu paciento leidimu tai daryti (vadinama savanore eutanazija). Gerai žinomas Kevorkiano atvejis iliustruoja tokią dalies medikų (ir ne tik) nuostatą.
    Savanorės eutanazijos koncepcija ir yra nūdienos diskusijų objektas. Nemaža dalis krikščionių ir tiesiog humanistų gydytojų, psichologų bei sociologų teigia, kad tokios sąvokos kaip savanorė eutanazija nėra ir negali būti. Vienas šios pozicijos atstovas Neilas Campbellas teigia, kad pacientas, paveiktas nepakeliamo skausmo ir grupės kitų sociologinių ir emocinių faktorių, nėra pajėgus atlikti aiškios valios aktą. Veikiamas baisaus skausmo, vienatvės bei nereikalingumo jausmo žmogus patiria per didelį stresą, kad sugebėtų aiškiu protu, raštiškai arba žodžiu išreikšti savo troškimą mirti. [3] Šis argumentas grindžiamas ne tik filosofiniais ar religiniais žmogaus gyvybės šventumo ir jos vertės principais, bet ir grynai praktinio pobūdžio eksperimentais. Šie eksperimentai liudija, kad technologija gali puikiai tarnauti žmogaus gyvybės išsaugojimui.
Gana išsamiai tokio pobūdžio eksperimentus aprašo Larsonas ir Amundsenas knygoje „Kitokia mirtis. Eutanazija ir krikščioniška tradicija“. Jie gana vienareikšmiškai teigia, kad po to, kai pacientas imamas profesionaliai ir efektyviai nuskausminamai gydyti ir jo šeima susitelkia bei apglobia ligonį meile ir rūpesčiu, noras mirti, o drauge ir eutanazijos akto savanoriškumas išgaruoja kaip kamparas. [4] Šiuo atveju nuskausminimo efektyvumas grįstas galimybe kompiuterizuotos sistemos dėka pacientui pačiam gauti tiek nuskausminamųjų preparatų, kiek jam reikia, kartu apsidraudžiant nuo rizikos sąmoningai ar netyčia gauti per didelę vaistų dozę. Taip jis gali jaustis nebepriklausomas nuo skausmo įtakos ir todėl nebetrokšti mirties. Tokio eksperimento metu psichologas ir socialinis tarnautojas dirba su paciento šeima, bandydami įtikinti, kad jau nurašytas giminaitis turi galimybę gyventi, turi galimybę vėl trokšti gyvenimo, trokšti būti kartu su savo artimaisiais ar net kažkuo minimaliai užsiimti.
Paradoksalu, kad kai kurios ligoninės ir slaugos namai Vakaruose ima naudoti aukščiau paminėtas kompiuterizuotas sistemas, kuriose vietoj nuskausminamųjų vaistų yra mirtinos dozės orfenaldrino ir pentobarbitalio. Laimei, tokie „išradimai“ dar netapo standartine ligoninių įranga nei Lietuvoje, nei kur kitur.

Etinės technologijos implikacijos kiek labiau jaučiamos medicininių abortų srityje. Šiandienos kova dėl abortų uždraudimo yra glaudžiai susijusi su palyginti neseniai išrasto preparato RU-486, kol kas legalizuoto tik Didžiojoje Britanijoje, Švedijoje, Prancūzijoje bei Kinijoje, vartojimu. 1999 m. lapkritį preparatas turėjo būti pradėtas vartoti ir Vokietijoje.
Prieš dešimtį metų Vokietijos koncerno „Hoechst“ užsakymu sukurtas preparatas veikia per dvi fazes. Pirmoje fazėje (įvairiais duomenimis, iki 49 nėštumo dienų) moteris išgeria 600 miligramų mifepristono (RU-486), kuris pažeidžia placentos formavimąsi ir nebemaitinamas vaisius miršta. Po dviejų dienų geriamas prostaglandinas, kuris sukelia sąrėmius, ir vaisius pašalinamas iš gimdos. Antrajai fazei dėl kokių nors priežasčių nepavykus, reikalingas chirurginis įsikišimas. [5] Iš esmės visa procedūra primena persileidimą. Įvairių šaltinių duomenimis, šio preparato efektyvumas yra 90–95 proc.
Argumentai, ginantys teisę vartoti šį preparatą, grindžiami keletu dalykų. Visų pirma saugumu, nes absoliučia dauguma atvejų nereikalinga chirurginė intervencija. Antra, pakankamai paprasta procedūra, reikalaujančia praryti keletą tablečių ir kelis kartus apsilankyti pas gydytoją. Trečia, privatumu, nes visą procedūrą galima atlikti kone namie, o pasinaudojus juodosios rinkos paslaugomis, tai tampa visiškai įmanoma ir nekontroliuojama. Vartojant RU-486 būna, be abejo, ir šalutinių poveikių. Vartodamos šį preparatą, jau kelios moterys mirė. Komplikacijų metu galima nukraujuoti taip stipriai, kad prireiktų kelių kraujo perpylimo operacijų. Keletą kartų pacientėms reikėjo ir psichologo pagalbos, nes vaisius išmetamas nevalingai, ir tai gali atsitikti bet kur: darbe, namuose ar svečiuose. Tačiau nepaisant šių trūkumų, šis metodas (preparatas) yra vienas efektyviausių ir lengviausių aborto technikos būdų, leidžiantis moteriai pakankamai lengvai ir neskausmingai atsikratyti nepageidaujamo kūdikio.
Esant tokiai technologijai, pagunda yra didelė, todėl tie, kas neabejingi žmogaus gyvybės šventumui, negali tylėti. Būtent šio metodo efektyvumas ir paprastumas pasaulyje paskatino tūkstančius žmonių boikotuoti ne tik šį preparatą, bet ir visą jo gamintojo produkciją. Neatlaikęs tokio spaudimo, koncernas „Hoechst“ nutraukė jo gamybą, atidavęs patentą ilgamečiam šio projekto vadovui Eduardui Sakizui. Dar 1999 m. Sakizas intensyviai ieškojo galimo šio preparato gamintojo JAV, kurio pavadinimas, siekiant išvengti „Hoechst“ likimo, bus greičiausiai įslaptintas. Pasaulio opinijos spaudimas toks stiprus, kad net svarstoma galimybė uždrausti šio preparato vartojimą šalyse, kuriose jis iki šiol buvo parduodamas.
Technologija negali būti atsakinga už žmogaus prigimtį. Protestuojantys prieš panašius išradimus daro tai, ką mano esant reikalinga, ir jų pastangos tikrai nėra bevaisės. Tačiau problemos esmę slepia ne vieno ar kito žudančio preparato sukūrimas, bet „reikmė“ tokį preparatą kurti ir „pageidavimas“ tokį preparatą vartoti. Žvilgtelkime į dar truputį statistikos. Tas pats Alano Gutmacherio institutas teigia, kad dauguma siekiančių abortų moterų yra netekėjusios, ir nemažas skaičius jų yra nepilnamečių. Taigi klausimas, ko gero, yra ne „kaip“, bet „kodėl“ reikalingi abortai.
Augantis eutanazijos skaičius parodo mūsų technokratiškų valstybių ir visuomenių mąstyseną, kai žmonės vertinami ne pagal tai, kas jie yra, bet pagal tai, kiek jie naudingi visuomenei ar konkrečiai šeimai. Nebenaudingi darbininkai, tėvai ar vaikai atiduodami į įvairias prieglaudas. O šiandien net jų gyvybei kyla pavojus, nes prisidengiant gailestingumo vėliava, jie yra tyliai naikinami. Nuskausminimo terapija ir gera priežiūra yra per brangios priemonės prižiūrėti visuomenei nebenaudingą žmogų. Priežiūra gali tęstis ir 10 ar 20 metų. Šis žiaurus pragmatizmas yra tiesioginė mūsų natūralistinio ir technokratiško požiūrio į gyvenimą išdava.
Tos pačios priežastys sąlygoja ir abortų paplitimą bei toleravimą. Beskaitinėjant abortų šalininkų laiškus internete, teko aptikti keletą tokią poziciją ginančių autorių. Viena moteris, aiškiai apgailestaudama dėl jai nuo vaikystės įdiegtų krikščioniško fundamentalizmo dogmų, kurias jai suformavo Jehovos liudytojų denominacija (?!), teigė, kad reikia pašalinti „sėjospjūties“ stigmą, žyminčią seksualiai aktyvias moteris, ir tvirtinančią, kad nepageidaujamas nėštumas yra nuodėmingo gyvenimo padarinys. Jos nuomone, visas šis ginčas yra ne dėl „vaisiaus teisių“, bet dėl noro kontroliuoti moterį, paversti ją gimdymo mašina bei apkaltinti palaidumu, jeigu ji turi tiek vyrų, kiek jai atrodo reikalinga.
Visgi šios diskusijos aktualumas slypi būtent „vaisiaus teisėje“ gyventi. Abortų šalininkai negali logiškai paaiškinti skirtumo tarp mažo žmogaus motinos įsčiose (patogiai vadinamo „vaisiumi“ arba „gemalu“), tarp mažyčio ir bejėgio naujagimio, maištingo paauglio, suaugusio žmogaus ar senučiuko. Vienas iš tokių argumentų yra toks, kad bandymas sulyginti žmogų su „vaisiumi“ yra tas pats, kas lyginti vištą ir kiaušinį. Tačiau ar kas nors yra kada matęs iš kiaušinio išsiritantį kūdikį, arba moteriai gimstant viščiuką? Kiaušinis niekad nevirs žmogumi, o „gemalas“ užaugs ir taps vienu iš mūsų, žmonių, taps dabar jo mirtį laiminančios visuomenės nariu. Jeigu kas nors pamėgintų surinkti visus tuos žmones, kurie gydytojo nurodymu arba motinos/tėvo noru turėjo būti išpilti į ligoninės atliekų kriauklę kaip niekam nereikalinga rausva masė, tačiau dėl kokių nors priežasčių liko gyvi, ir dabar yra mylintys šeimos tėvas, motina, vaikas, gerbtinas visuomenės narys, ir pažvelgtų jiems į akis, vargu ar jis arba ji galėtų remti technologinės ir kiekybinės abortų liberalizacijos šalininkus ir jų transcendentalaus etinio pagrindo stokojančias idėjas.
Ši nuostata dar labiau stiprėja plačiau pasidomėjus kitais pasaulyje naudojamais abortų technikos būdais. Vienas iš tokių giliai sujaudinančių yra vadinamasis dalinio gimdymo abortas (angl. Partial Birth Abortion). Teoriškai šis metodas taikomas tik tada, kai iškyla grėsmė motinos gyvybei. 4–6 mėnesių kūdikis yra ištraukiamas kojomis į priekį iki pasirodo jo galvutė ir tada specialiu prietaisu išsiurbiamos jo smegenys. Supliuškus kaukolei, jis yra visai pašalinamas. Šio metodo problema yra dvejopa. Visų pirma sulyginus nenormalių nėštumų statistiką su faktiniu dalinio gimdymo abortų skaičiumi, pamatysime, kad šie skaičiai nemažai skiriasi, parodydami, kad tokių abortų kiekis gerokai viršija būtinybę juos naudoti. Antra, šiuolaikinės medicinos dėka jau gali išgyventi 27–28 savaičių ir dar mažesni kūdikiai, t.y. abortuojamas jau nebe „gemalas“ ar „vaisius“, bet dar negimęs „naujagimis“. Todėl galime daryti išvadą, kad darvinistinio modernizmo įtakoje visuomenė pati nustato „žmogaus“ laikymo „žmogumi“ normas, kurios, retrospektyviai vertinant, tampa labai neapibrėžtos ir remiasi tik medicinos įrangos tobulėjimo kanonais.
Abortus ir eutanaziją sieja keletas bendrų dalykų, kurių vienas yra savanaudiškumas. Naikinami silpniausi ir negalintys patys apsiginti jau/dar nenaudingi visuomenės nariai. Nyderlanduose, dėl eutanazijos legalizavimo ir paplitimo, pagyvenę žmonės jau baiminasi būti hospitalizuoti ar išvežti į prieglaudas. Jie bijo, kad giminės net nepasiklausę jų pačių gali susitarti su gydytoju dėl eutanazijos. Kitas bendras dalykas – natūralistinė filosofija, žmogaus vertę apibrėžianti grynai materialistine prasme, sulyginančia žmogų, pavyzdžiui, su arkliu, kurį nuvarius reikia nušauti. Šioje filosofijoje nėra vietos biblinio Dievo žodžiui, jo įstatymams ir priesakams. Ji nevykdo netgi savo pačios deklaruojamų principų, nes originalioje Hipokrato priesaikoje, šalia įvairių pažadų rūpintis ligoniais, yra ir šios priesaikos: „… Aš neduosiu nuodų tam, kuris manęs jų paprašys, ir niekada nepasiūlysiu jų pats. Taip pat neduosiu moteriai pesaro abortui įvykdyti“ [6].
Abi mūsų apžvelgtos technologijos pritaikymo sritys, sukeldamos nemažai etinio pobūdžio dilemų, be jokios abejonės, duoda peno plataus masto religinėms ir filosofinėms diskusijoms. Kita vertus, šitoks mokslo panaudojimas yra sąlygotas dvasinės, moralinės ir intelektinės mūsų visuomenės būklės. Negalima technologijos kaltinti dėl medicinos ar kompiuterijos moralumo ar nemoralumo. Neįmanoma įrodyti, kad technologija yra prigimtinis blogis, nes daugybė puikių dalykų, palengvinančių mūsų buitį ar sveikatos priežiūrą, neleistų to tvirtinti. Ko gero, vienintelis teisingas kelias suprasti ir įvertinti šią situaciją, yra matyti ją kaip žmogiškosios prigimties, turinčios ir gėrio, ir blogio pradus bei nuostabaus žmogaus sugebėjimo kurti sintezės rezultatą.
Visada bus Frankenšteinų, atliekančių įvairius eksperimentus ir naudojančių mokslo pasiekimus blogiui kurti. Mūsų užduotis yra nustatyti aiškius technologijos taikymo standartus, kurie turi remtis ne tik visuotinai priimtomis normomis, bet ir transcendentaliais moralės principais, kuriuos mums nurodo Šventasis Raštas. Visuomenėje be absoliutų ilgainiui viskas tampa leistina. Reikia viltis, kad Lietuvos visuomenė sugebės sustiprinti ir išlaikyti taip garsiai ir išdidžiai deklaruojamų krikščioniškų principų autoritetą, net jeigu jie būtų labai nepopuliarūs. Krikščioniškas tikėjimas pateikia labai aiškius gyvenimo principus, kurie šiuolaikinėje pliuralistinėje visuomenėje tampa pasirinkimo reikalu. Žmonės turi galimybę pasirinkti tiek nekurti blogį nešančios technologijos, tiek nenaudoti ir taip neskatinti jos kūrėjų, nes nepalaužiamas rinkos dėsnis teigia, kad nesant paklausai, nebus ir pasiūlos.

Linas Andronovas, studijuoja evangelinę teologiją Lietuvos krikščioniško fondo kolegijoje





Teisusis klestės kaip palmė, augs kaip Libano kedras (Psalmė 92,12).