Jėzus Kristus – superžvaigždė

Holger Lahayne

Dešimtys tūkstančių Lietuvos žiūrovų plūdo į metų koncertą: pirmąkart (legaliai) didžiuosiuose miestuose buvo atliekamas anglų Timo Rice’o ir Andrewso Lloydo Webberio garsusis 1970 m. miuziklas „Jėzus Kristus – superžvaigždė“ – muzikos „šedevras“, kaip skelbė reklama.
LNK televizija dovanojo roko operą savo penktajam gimtadieniui, o pagrindinis rėmėjas „Kalnapilis“ stengėsi – kaip įprasta per roko muzikos koncertus – kad renginys prasidėtų pusantros valandos vėliau, o publika kuo ilgiau sugaištų alinių palapinėse. Paskui vykęs reginys buvo išties profesionalus ir aukšto muzikinio lygio – išskyrus tai, kad kai kurie pagrindiniai aktoriai savo tekstus atidžiai skaitė iš lapo.
Lietuvių pastatymas 2000-aisiais buvo geras, jei ne tobulas pramoginis pasirodymas. Jau prieš tris dešimtis metų tai numatė teksto autorius Rice’as: „Mes abu nereligingi. Mums rūpi, kad tai būtų tik geras reginys. Mums visiškai nerūpi jokie religiniai apreiškimai. Jei atsirastų žmonių, kurie norėtų visa tai aiškindami kuo nors papildyti, pavyzdžiui, kad Kristus Dievas arba ne, – tai jų reikalas“. [1]
Tik „geras reginys“, be „religinių apreiškimų“: tai galėtų būti krikščionių ir Bažnyčių šio turnė ignoravimo pagrindas – nepaisant biblinės temos. Kitaip nei ypač po 1971 m. premjeros Brodvėjuje, „Superžvaigždė“ Lietuvoje dulkių nesukėlė. Tuomet krikščionys protestavo prieš Jėzaus sužmoginimą, o žydai prieš tariamai neigiamą jų paveikslą miuzikle. Šiandien postmoderno laikais tokios „detalės“ mažai ką bejaudina. Jaukiai įsikuriama kas kokioje stovykloje, o krikščionių pusėje greičiausiai atvirai pasakoma: „Tik negalvok eit! Tai pasaulietiška ir nedera tavo dvasinei pusiausvyrai“.
Kritikai ir skeptikai tarp tikinčiųjų dažniausiai – visiškai teisingai – numano, kad tokiems kaip Rice’as ir Lloydas Webberis šventasis Jėzaus Kristaus vardas beveik nieko nereiškia. Tačiau roko operos teksto, išskyrus atskiras frazes, beveik nė vienas nežino, o per renginį vargu ar atsirado tokių, kurie iš tikrųjų galėjo sekti turinį. Vidutinis žiūrovas net nepajėgus identifikuoti atskirų aktorių, išskyrus Jėzų (prisistatymas įvyksta tik pabaigoje). Norėdami sudaryti pagrįstą įvertinimą, pabandysime paeiliui išdėstyti bendrus „Jėzaus Kristaus – superžvaigždės“ žinios bruožus.

Nuo „Juozapo“ iki „superžvaigždės“
Septintojo dešimtmečio pabaigoje popmuzikoje į madą atėjo religingumas. Miuziklas „Plaukai“ (1968 m.) labiau siejosi su „New Age“ ir Vandenio era. Per 1969 m. Vudstoko festivalį būtų buvę sunku nepamatyti krikščioniškos religijos elementų. Tuomet populiariausios muzikos dešimtukuose pirmaudavo tokie gospelsai, kaip „Edwin Hawking Singers’ų“ „O happy day“ arba dainos „Spirit in the sky“. „Let it be“ Paulas MacCartney dainavo „when I find myself in times of trouble, Mother Mary comes to me“, o buvęs bitlas George’as Harrisonas meldėsi savo „My sweet Lord“ arba net „Harė Krišna, Harė Rama…“ (kūrinio pabaigoje).
Taigi autorių duetas su „Superžvaigžde“ pakilo ant pačios bangos. 1968 m. jie pateikė pirmąjį kūrinį Biblijos tema: „Joseph and the Amazing Technicolor Dreamcoat“ pagal Pradžios knygos Juozapą. Kritikos ir publikos atsiliepimai buvo nuo palankių iki vidutiniškų, tačiau autoriams pavyko bent išgarsėti. Tai sustiprino Rice’o/Webberio pasiryžimą singlu išbandyti, ar plėtojant dar vieną religinę temą jiems nepavyktų netikėtai vienu ypu sužibėti.
1969 m. pasirodė „Superžvaigždė“. „Singlas turėjo būti pavadintas ‘Jėzus Kristus’, tačiau mes žinojome, kad tuo neišvengiamai būtume papiktinę kai kuriuos žmones. Taigi pagalvojome, kad pakeitę pavadinimą, galėtume sušvelninti pyktį. Juk Jėzus buvo savo laiko superžvaigždė“, sakė Rice’as (Walsh, p. 96). Viena vertus, abu londoniečiai nenorėjo sukelti protestų, kaip buvo atsitikę Johnui Lennonui, pasakiusiam, kad „mes [bitlai] dabar populiaresni už Jėzų“. Vis dėlto 1970 m. pasirodžius visam albumui, kompozitorius Lloydas Webberis pareiškė, kad „plokštelė – tai rimtas bandymas suteikti diskusijai apie Jėzų Kristų naujų impulsų“, tačiau savaime suprantama, kad negalima atmesti Webberio biografo Walsho, kuris tam prieštarauja: „Tiksliau pasakius, tai buvo rimtesnis bandymas pateikti rinkai populiarią plokštelę, o jei kiltų nedidelis triukšmas, tai nepakenktų“ (p. 98). Žinoma, jauniems talentams (Webberis parašė miuziklą būdamas dvidešimt vienerių) visųpirm rūpėjo didelė sėkmė ir dideli pinigai.

Judas Iskarijotas – superžvaigždė
Smarkiausiai provokavo ir provokuoja kūrinio personažas Judas. Jam teko daugiausia dainavimo partijų, iš jo perspektyvos pateikiama paskutinių šešių Jėzaus gyvenimo dienų istorija. Taigi miuziklas galėjo būti pavadintas „Judas Iskarijotas – superžvaigždė“. Ši Judo perspektyva iš tikrųjų nėra nauja: jau Niko Kazantzakio romane „Paskutinis gundymas“ (1988 m. Scorsese ekranizavo šį romaną) Judas stovi centre greta Jėzaus. Pirmoje dainoje „Dangus jų mintyse“ Judas dainuoja:
        Viskas aišku –
Galų gale supratau, prie ko visi
prieitume
Atplėšę mitą nuo žmogaus
Pamatytute, prie ko visi
prieitume – Jėzau!
Tu patikėjai tuo, ką žmonės
kalba apie tave:
Išties manai, kad kalbos jų apie
tave tiesa?
O visa gera, ką tu padarei,
bus išblaškyta…
Aš atmenu, kaip viskas
prasidėjo:
Tada mes Dievo neminėjom,
vadinome tave žmogum,
Tačiau tikėk manim, gėrėtis
tavimi aš dar nepalioviau,
Nors kiekvienas tavo žodis
šiandien
Kažkaip iškraipomas
….Per daug dangaus jų
[mokinių] mintyse. [2]

Judas bando savo protu aprėpti Jėzų; jis aiškiai mąstantis, viską mato ir supranta. Visųpirm jis ir toliau laiko save Jėzaus sekėju ir tikinčiuoju. Aiški Judo reabilitacija ir jo „aš noriu jam tik padėti“ laikysena matyti dainoje „Pasmerktas visiems laikams“, kuri atliekama prieš vyriausiuosius kunigus:
Jėzus nebesusitvarko kaip
anksčiau,
Be to, žinau, jog Jėzus ir pats
tai žino.
Jėzus neprieštarautų, kad atėjau
pas jus,
Apie atlygį nepagalvojau,
Patikėkite, neatėjau savo
iniciatyva.
Tik nesakykit, kad aš –
pasmerktas visiems laikams
[Choras] Puiku, Judai… [3]

Visųpirm pažymėtinas giedantis it angelai choras ir jo reziumė. Galiausiai Judas „Judo mirtyje“ aiškiai pasako, kad kalčiausias Dievas, o jis, Judas, myli savo Mesiją:
Nežinau, kaip jį mylėti,
Nežinau, kodėl jis mane
išnaudoja.
Jis žmogus, jis tik žmogus,
jis ne karalius…
Dieve! Nesužinosiu niekada,
kodėl man teko tavo
nusikaltimas,
Tavo bjaurus nusikaltimas.
Tu nužudei mane
[Choras:] Viso, Judai, vargšeli
Judai! [4]

Priešpaskutinėje roko operos dainoje dar kartą apibendrinama: pragmatikas ir iniciatorius Judas savo ruožtu galėjo pasiūlyti geresnį veiksmų planą, norėjo tikėti ir žinoti.
Žiūrėdamas į tave nesuprantu,
Kodėl nieko nebekontroliuoji…
Ateitum šiandien,
Susitiktum su visa tauta.
Izraely 4 m. pr. Kr. nebuvo
visuomenės informavimo
priemonių.
Nesuprask manęs klaidingai,
O, norėčiau tik žinoti,
[Choras:] Jėzau Kristau, Jėzau
Kristau, kas tu, ką tu paaukojai?
Jėzau Kristau superžvaigžde,
manai esąs tas, kuo tave laiko? [5]

Visada norėjo tapti apaštalu
Šalia Judo, kitų apaštalų vaidmenys yra viso labo antraeiliai. Tik Petras turi savo dalį (šalia mažos Simono Zeloto). Rice’as pristato juos kaip karjeristus, kuriems rūpi tik asmeninė šlovė. Beje, dainos melodija populiari tarp daugelio jaunų bendruomenių:
Visada norėjau tapti apaštalu.
Žinojau, pasistengęs tai
pasiekčiau.
Kai išeisime į pensiją,
galėsime rašyti evangelijas,
Kad kai mūsų jau nebus,
nuolat mus minėtų. [6]

Papiktinimą kelia Marijos Magdalenos vaidmuo, kuri – kaip Kazantzakio/Scorsese’ės kūriniuose – myli Jėzų tiek dvasiškai, tiek ir akivaizdžiai kūniškai, sudarydama emocinį polių, priešingą racionaliam Judui. „Lopšinė“ „Viskas puiku“ yra daugiareikšmė:
Stenkis nesirūpinti,
Neprasidėk su problemom,
kurios tave ėda.
Ar nežinai, viskas puiku,
viskas tikrai puiku!
Šiąnakt turi gerai išsimiegoti,
Šiąnakt pasaulis apsieis be
tavęs…
Miegok, aš tau patiksiu,
Ateisiu, kad patepčiau kaktą,
Pamatysi, viskas puiku,
Viskas puiku, puiku, o naktis
saldi…
Užsimerk, užsimerk,
atsipalaiduok ir šiąnakt daugiau
negalvok. [7]

Visiškai aiški antroji Marijos solo daina „Nežinau, kaip jį mylėti“:
        Nežinau, kaip jį mylėti,
Ką daryti, kad jį sujaudinčiau.
Aš pasikeičiau, taip, išties
pasikeičiau.
Per kelias dienas pamačiau save,
dabar atrodau kažkokia kita…
Jis žmogus, jis tik žmogus.
Turėjau daug vyrų ir vis kitaip,
Jis dar vienas.
Gal reikėtų jį partrenkti,
Gal reikėtų spiegti, šaukti,
Prabilti jausmingais žodžiais
apie meilę.
Nemaniau, prieisiu iki to –
ką visa tai reiškia?..
Jei pasakytų myli mane,
prapulčiau, išsigąsčiau.
Nežinau, ką daryti… bijau.
Aš jo taip noriu,
Aš jį taip myliu. [8]

Pasigydykit patys!
Vargu ar nustebins, kad Jėzus „superžvaigždė“ turi mažai ką bendro su Biblijos portretu. Rice’as jį apibūdina kaip neryžtingą, abejojantį, per daug reikalaujantį „Mesiją“ – tai visai ne didis oratorius, ne herojus, o Jėzus, nesutariantis su pačiu savimi. Įdomų pasažą aptinkame „Osanoje“ (nutolusios nuo Biblijos Osanos: „Osana, heisana, sana sana ho, sana hei, san ho, sana“), kur savo giedojimu neva Jėzus pats pritaria šiam džiaugsmo chorui.
„Šventykloje“ Jėzų taip smarkiai prispaudžia visi ligoniai ir luošiai („pažiūrėk į mane… pažiūrėk į mane“), kad jis galutinai pasimeta ir pasirodo visiškai nepanašus į didį stebukladarį:
        Jūsų čia per daug,
Nespauskite manęs!
O, aš toks mažas, nelįskit prie
manęs,
Pasigydykit patys! [9]

Per Paskutinę vakarienę („Paskutinė vakarienė“) jis kalba daug pasakančia tariamąja nuosaka (pereidamas prie tiesioginės) ir galiausiai rezignuoja:
        …šis vynas galėtų būti mano
kraujas… ši duona galėtų būti
mano kūnas
Tai yra…
ei valgydami ir gerdami
prisiminsite mane
Jei galvočiau, kad prisimenate,
turėčiau išeiti iš proto…
mano vardas nieko nereikš… [10]

Anot evangelijų, Getsemanės sode Jėzus buvo „mirtinai nuliūdęs“ (Mt 26,38) ir grumdamasis su likimu pasirodė kaip tikras žmogus. Rice’as atsižvelgia į tai, tačiau jo Jėzus iš tikro žmogaus lieka tik žmogus, kuris – panašiai kaip mokiniai – nepamiršta paklausti apie savo atlygį. Kitaip nei „superžvaigždė“, evangelijų Jėzus žinojo, kodėl turi mirti. Jį kamavo ne jo mirties beprasmiškumas (Rice’o Jėzus dainos pabaigoje, ne be panašumo į Judą, atsiduoda fatalizmui), bet žiaurumas. Jėzaus pasikalbėjimas su Dievu Getsemanėje:
        Noriu išlikti,
Jei tik įmanoma,
Paimk šią taurę nuo manęs.
Nenoriu šių nuodų ragauti.
Aš visas degu, tad apsigalvojau,
Dabar manau kitaip,
nei pradžioje,
Tuomet buvau įkvėptas,
Dabar nuliūdęs ir pavargęs.
Žiūrėk, pranokau lūkesčius,
Bandei trejus metus – man jie kaip trys
dešimtmečiai.
Iš ko galėtum šitiek reikalauti?
O jei numirsiu?..
Noriu žinoti, noriu matyti, mano Dieve (2 k.):
Kodėl turėčiau mirti?
Ar ateity būsiu žinomas daugiau nei dabar,
Ar tai, ką pasakiau ir padariau, dar reikš ką nors?
Man reik žinot, man reik žinot, mano Dieve (2 k.)
…matyti…
Jei mirsiu, ką už tai gausiu? (2 k.)…
Dieve, tu labai reiklus,
Tačiau laikai visas kortas…
Imk mane dabar, kol neapsigalvojau. [11]

Kiekvienas, kad ir mažiausiai išmanąs apie krikščionišką religiją, nesunkiai pastebės, kad „Superžvaigždė“ baigiasi nukryžiavimu ir baigiamuoju instrumentiniu kūriniu. Trūksta prisikėlimo. Vien dramaturgiškai (paliekant teologiją nuošalėje) tokia pabaiga nepatenkina – tiesiog kažko trūksta. Žinoma, autoriai agnostikų pažiūras užtvirtino laikydamiesi šūkio: prisikėlimo scena reikštų tikėjimo išpažinimą.
Pastebėtina, kad „Superžvaigždėje“ yra ne vien abejotinų vietų. Rice’as iš dalies labai taikliai suaktualino Biblijos scenas, suteikdamas joms deramo kandumo, kaip tai yra kad ir „Karaliaus Erodo dainoje“, pagal banguojančią regtaimo melodiją:
        Jei tu Kristus, didis Jėzus Kristus,
Parodyk jog esi ne kvailys,
Pereik per baseiną.
Jei parodysi,
Galėsi eiti sau.
Pirmyn, karaliau žydų!
To paprašyčiau iš kiekvienos superžvaigždės…
Mirštu, kaip noriu pamatyti, kad tu – nesi tik
žmogus. [12]

Atvesti Kristų į žmones
Teologijos perspektyvoje „Jėzus Kristus superžvaigždė“ yra labai prieštaringas meno kūrinys – nepaisant kokybiškų pusių ir mito, kuris vis dar dengia šią garsiausią roko operą. Tačiau būdamas krikščioniu, negali iš tokio kūrinio per daug tikėtis. Vis dėlto į „Superžvaigždės“ koncertus susirenka tūkstančiai jaunų ir senų, tūkstančiai susijusių ir nesusijusių su Bažnyčia, pasiklausyti, šiaip ar taip, grynai į religiją nukreiptos muzikos. Neseniai ir Lietuvą palietė Rice’o žodžiai, pasakyti prieš 30 metų: „Mes sumanėme pabandyti atvesti Kristų į žmones, padaryti jį suprantamą ir iškelti iš aukšto Bažnyčios vitražo“ (Walshas, p. 106). Šis miuziklas iškelia klausimą: kas yra Jėzus? Tačiau aiškaus atsakymo neduoda. Taigi krikščionys turėjo puikią progą pateikti savo atsakymą, kas vis dėlto yra Jėzus. Galimybės tam buvo sudarytos. Organizatorius „Eriko pramogos“ leido teritorijoje statyti nekomercinės reklamos stendus ar stalus, ant kurių bendrijos ar krikščionių organizacijos galėtų pateikti savo Jėzų. Tačiau į tokią pasaulietiškumu užkrėstą teritoriją dauguma krikščionių nebedrįsta pasirodyti. Atrodo, jog misijų priesakas skamba ne „eikite į visų tautų žmones“, bet „eikite į Bažnyčias“. Vieta užleidžiama tokioms sektoms kaip krišnaistai, kuri per Visagino Country festivalį gerai lankomoje vietoje siūlė „maistą kūnui ir sielai“.

Holger Lahayne, studijavo grafiką ir teologiją

Vertė Julius Norvila