Olaf Lahayne
Jungtinių Tautų 1984 m. priimtoje „Konvencijoje prieš kankinimą ir kitą žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ar bausmę“ sakoma: „šios konvencijos tikslams terminas ‘kankinimas’ reiškia bet kokį veiksmą, kuriuo asmeniui tyčia sukeliamas smarkus skausmas ar kančia, fizinis arba psichinis, siekiant gauti iš jo ar trečio asmens informaciją ar išpažintį, baudžiant jį už veiksmą, kurį jis ar trečias asmuo padarė ar įtariamas padaręs, arba gąsdinant ar darant spaudimą jam ar trečiam asmeniui, arba dėl kokios nors bet kokia diskriminacija pagrįstos priežasties, kai toks skausmas ar kančia sukeliama pareigūno ar kito oficialiai veikiančio asmens, arba jam raginant, arba su jo sutikimu, išreikštu ar tyliu. Tai neapima skausmo ar kančios, kylančių tik iš teisėtų sankcijų, joms būdingų ar su jomis susijusių“ [1].
Ištakos
Remiantis šiuo apibrėžimu, vadinamieji Dievo teismai nėra kankinimas tikrąja prasme, o istorinis pirmtakas.
Dievo teismai (arba ordalijos) buvo (arba yra) praktiškai visose tautose prieš susiformuojant valstybėms šiuolaikine prasme, nors tikslu ir forma jie tarpusavyje labai panašūs. Jų tikslas išaiškinti ginčytinus atvejus gentyje ar tautoje, taip pat rasti kaltąjį neišaiškintame nusikaltime. Jei kas nors būdavo apkaltinamas dėl nusikaltimo jam neprisipažįstant ar neįrodžius kaltumo, jis galėjo atsikratyti kaltinimo pasiduodamas Dievo teismui. Tam jis turėjo, pavyzdžiui:
• ištraukti akmenį iš katilo su verdančiu vandeniu,
• paimti į ranką įkaitusią geležį ir nunešti tam tikrą atstumą arba
• basom eiti per ašmenis.
Jei apkaltintajam tai pavykdavo, jei jis nesusižeisdavo ir nelikdavo jokių nudegimų, jo nekaltumas buvo laikytas įrodytu. Kita Dievo teismo forma buvo išbandymas vandeniu: čia kaltinamasis supančiotas būdavo įmetamas į vandenį; jei jis plaukė, buvo laikomas kaltu; jei skendo – nekaltu.
Nužudymo atvejais beveik visur buvo tokia ordalijų forma: kaltinamieji buvo atvedami prie pašarvotos aukos, kurią jie dažniausiai turėdavo paliesti. Kam prisilietus mirusiojo žaizdos vėl ima kraujuoti, tas laikomas žudiku.
Bet šie metodai leido piktnaudžiauti ir manipuliuoti, todėl jau seniai buvo suabejota jų patikimumu. Vis dėlto dažnai ir Europoje dar iki XVII a. buvo pasitikima tokių pagoniškos prigimties „išaiškinimo metodų“ išraiškingumu.
Mat su krikščionybės kaip valstybės religijos įvedimu tokie metodai kaltei nustatyti anaiptol nebuvo panaikinti. Nes „liaudis buvo taip užsispyrusiai įtikėjusi į ordalijas, kad Bažnyčia, ir čia laikydamasi kitur išbandytos politikos, manė, kad protingiausia – paslėpti pagonišką šio reikalo prigimtį po krikščioniškomis formomis“ [2]. Tuo būdu įvairios Dievo teismo formos paveikė „tikrojo“ kankinimo metodus.
Graikai ir romėnai, tiesa, jau antikoje buvo išvystę ordalijas į kankinimą tikrąja prasme. Pas juos paprastai buvo kankinami tik vergai ir svetimšaliai, ne tik tada, kai būdavo apkaltinami, bet ir tada, kai jie tik liudijo: šitaip norėta garantuoti, kad jų pasisakymai būtų ir faktiškai teisingi. Laisvi piliečiai čia buvo išimtys. Kai kurie dar tada ištobulinti kankinimo metodai, kaip bus parodyta vėliau, buvo taikomi iki Naujųjų amžių. Taigi pats kankinimas – tai tam tikra prasme sekuliarizuota Dievo teismo forma: nes tiesą turi atskleisti nebe pagonių ar krikščionių Dievas, o pats kaltinamasis.
Kankinimas jau vėlyvojoje antikoje buvo naudojamas persekiojant ir naikinant tariamuosius eretikus ir senųjų pagonių pinkles. Jau „358 m. imperatorius [Konstancijus II] už burtininkavimą ir pranašavimą grasino kankinimu“, 385 m. vyskupas Priscilianas buvo pirmasis krikščionis, oficialiai ir po sunkių kankinimų pačių krikščionių nubaustas mirties bausme. Apie 420 m. pats Augustinas pasisakė už kankinimo naudojimą: „Sugalvok visas įmanomas kančias, palygink jas su pragaru, ir niekis bus visa, ką išgalvosi. Kankintojas ir kankinamasis čia yra laikini, ten amžini… Tos bausmės turime bijoti, kaip bijome Dievo. Ką kenčia žmogus čia, yra gydymas, jei jis pasitaiso“ [3].
Kankinimas viduramžių Europoje
Nors ir už ankstesniųjų Romos imperijos ribų būdavo įvairių kankinimo formų, Centrinėje ir Šiaurės Europoje jos imtos naudoti sistemingai tik baigiantis XII a.
Tolesniais amžiais kankinimus rengdavo arba leisdavo rengti pirmiausia inkvizicijos tribunolai ir jų vardu veikiantys pasaulietiniai teismai. Iš dalies čia buvo perimti „išbandyti“ kankinimo metodai, iš dalies išplėtoti nauji.
Inkvizicijos įrankis
Kankinimo tikslas pirmiausia buvo demaskuoti eretikus, t.y. krikščionis kitų tikėjimo principų nei valstybinės Bažnyčios nustatytieji. Tai, ką reikėjo laikyti eretiku, nuspręsdavo susirinkimai, o galiausiai patys popiežiai.
1232 m. popiežius Grigalius IX išleido bulę „Inquisitio haereticae pravitatis“ („Eretikų sugedimo tyrimas“), kuri didelėje Europos dalyje įvedė sistemingą eretikų persekiojimą, tapusį prieš kelerius metus įkurto dominikonų ordino įrankiu.
1252 m. Inocentas IV sureguliavo kankinimų naudojimą eretikų procesuose bule „Ad exstirpiranda“ („Išnaikintina“). Kankinimo tikslas nebebuvo galimybė „nusiplauti“ kaltinimus, kaip ordalijų atveju, o tik įrodyti kaltinamojo kaltę.
Inkvizicijos galia ir įtaka kiekvienoje šalyje buvo labai skirtingos. Į Angliją dėl Didžiosios laisvių chartijos (1215 m.) apsaugos ji taip ir nepajėgė prasiskverbti.
Tuo tarpu Ispanijoje ji suruošė tikrą teroro viešpatystę, kuri vis dėlto iš tiesų prasidėjo tik pasibaigus rekonkistai (šalies atkariavimui iš musulmonų) 1492 m. Egzekucija ant laužų čia eufemiškai buvo vadinama „tikėjimo veiksmu“; vėliau portugališkas tokių įvykių pavadinimas „auto da fe“ buvo vartojamas visoje Europoje. Iberijos pusiasalyje pirmiausia buvo svarbu susekti ir demaskuoti vadinamuosius maranus ir moriskus (marranos, moriscos), t.y. tariamuosius apsimestinius krikščionis, kurie nukariavus musulmoniškas kunigaikštystes nors ir apsikrikštijo, tačiau slapčia tebegyveno kaip žydai ir musulmonai. Kadangi Ispanijos valdovai inkvizicijai suteikė plačius įgaliojimus, tokie didieji inkvizitoriai kaip Torquemada galėjo valdyti praktiškai kaip norėjo. Neatsitiktinai šį žmogų kolegos vadino tiesiog „dievu“. Per jo vadovavimo laikotarpį buvo sudeginta per 10 tūkst. žmonių. Vėlesniais 300 metų – dar 25 tūkst. Reikėtų pridėti beveik 300 tūkst. bausmių galeromis ir kalėjimu, nes tai labai dažnai prilygo mirties nuosprendžiui.
Prancūzijoje eretikų persekiojimas XIII ir XIV a. pirmiausia buvo nukreiptas prieš katarus, albigiečius ir valdiečius. Jų Bažnyčios atskilo nuo sugadinta laikomos Romos katalikų Bažnyčios ir pirmiausia daug kuo savarankiškoje Pietų Prancūzijoje turėjo nemažai sekėjų. Sumušę šias sektas, o netrukus ir tamplierių ordiną, karaliai galėjo padidinti savo turtus, o savo viešpatiją vis glaudžiau jungti į vieną centrinę valstybę. Tuoj po to 1331 m. inkviziciją Paryžiaus parlamentas paskelbė karališkuoju tribunolu („Cour royal“). 1390 m. pasauliečiams teisėjams buvo perduoti ir raganų procesai.
Vokietijos imperijoje, priešingai, pirmasis ir paskutinis didysis inkvizitorius buvo užmuštas 1233 m. Po to platų savarankiškumą turintys žemių kunigaikščiai galėjo patys nustatyti, kiek valdžios jie nori suteikti inkvizicijai. Sistemingai persekioti imta tik iš paskos Reformacijai ir prasidedantiems raganų procesams, bet ir tada kiekvienoje žemėje padėtis skyrėsi.
Lietuvoje krikščionybė tik 1386 m. tapo valstybine religija dėl unijos su Lenkija, o po Žalgirio mūšio Vokiečių ordinas prarado popiežiaus suteiktą teisę ir galimybę rengti kryžiaus žygius į pagonišką kaimyninę valstybę. Didelėje katalikiškoje lenkų–lietuvių karalystėje inkvizicija buvo taip pat įvesta, taigi ir čia kankinimas tapo įprastas; išimtį sudarė tik didžiuomenė ir dvasininkija.
Manoma, kad bendras inkvizicijos Europoje aukų skaičius yra 80 tūkst. Vis dėlto tai neliečia vadinamųjų kryžiaus žygių prieš eretikus, kurių aukų skaičius buvo daug didesnis, o tik oficialius eretikų procesus.
Mažiausiai iki Reformacijos pradžios dvasinė jurisdikcija glaudžiai bendradarbiavo su pasaulietine, pastarajai dažnai veikiant tik kaip vykdančiam organui. Norėdamas pakreipti tinkama linkme kankinimų naudojimą šio bendradarbiavimo rėmuose, imperatorius Karolis V 1532 m. paskelbė kriminalinės teisės kodeksą, vadinamąją Karoliną (Constitutio Criminalis Carolina). Tačiau dėl to kankinimai veikiau sustiprėjo ir buvo daugiau naudojami, nors šitai galėjo būti susiję ir su Reformacija bei vis stiprėjančia raganų beprotybe.
Prasidedant Naujiesiems amžiams
Absurdiškiausi ir kraupiausi kankinimo būdai faktiškai išsirutuliojo tik prasidedant Naujiesiems amžiams – iš esmės XVI a. pradžioje. Viena vertus, šį laiką formavo humanizmas, pakartotinis Antikos atradimas, kita vertus, ką tik atrastoje Amerikoje, Vokietijos imperijoje ir Vengrijoje valstiečių karų metu, o Rusijoje valdant Ivanui Rūsčiajam buvo vykdomos žiaurybės tokios rūšies ir masto, kokių iki tol nežinota.
Sykiu naują kokybę įgavo ir budelių bei eretikų teisėjų elgesys. Nes tik Ispanijoje inkvizicijai iki jos gyvavimo pabaigos užteko eretikų – tai susiję su musulmoniška pusiasalio praeitimi. Likusioje Europoje inkvizicija jau netrukus po jos įvedimo susidūrė su problema: „Bet kad ir kaip ši stengėsi susikurti aukų, eretiškumas gan greitai buvo išnaikintas – gausiems bei stropiems ‘šventosios tarnybos’ tarnams nebeteikė pakankamai darbo. Bet tai buvo lengva pataisyti praplėtus erezijos sąvoką… Inkvizicija netrukus po savo įsteigimo į veiklos ratą kaip eretiškus įtraukė visą burtininkystę, raganavimą ir kitų dalykų, ir taip tas ratas baisiai išsiplėtė“ [4]. „Raganų procesu inkvizitorius gavo lanksčią ir neišsemiamą medžiagą… Per du šimtus metų inkvizicija beveik viena tvirtai valdė raganų procesą, ir kai ji daugelyje šalių buvo nunešta į kapus, kaip liūdną palikimą paliko ją pasaulietiškiems teismams“ [5].
Šis dalinai savavališkas inkvizicijos užduoties išplėtimas suprantamas: kadangi eretikams dažnai buvo prikišamas ir magijos praktikavimas, dabar sueretinti ir tariamieji burtininkai, bet pirmiausia – tariamosios raganos.
Čia nėra galimybės iš arčiau panagrinėti raganų manijos ištakų. Bet pažymėtina, kad dar vėlyvaisiais viduramžiais buvo vieningai sutariama, kad tikėjimas raganomis remiasi pagoniškomis tradicijomis ir haliucinacijomis, kylančiomis piktnaudžiaujant narkotikais; tikėjimas raganomis buvo laikomas prietaru. „Iki XIII a. buvo baustinas tikėjimas raganų egzistavimu, o paskui, kai pripažinta, kad šis prietaras neblogai gali įsikomponuoti ir Bažnyčios mokyme, kad jis teikia gerą dingstį kovoti su Bažnyčiai priešiškomis tendencijomis, staiga įstatymu imta bausti pačią raganystę“ [6].
Negana to, dabar erezija buvo laikomas netikėjimas raganomis! Tai buvo vienas iš 1489 m. išleisto „Raganų kūjo“ („Malleus maleficarum“) principų. Šis vadovėlis sukurtas remiantis 1484 m. demonologine bule („Summis desiderantes“), ir tolesnius tris amžius tik nuo tada tikrai ir prasidedantis raganų persekiojimas vyko jos pagrindu. Minėtoje bulėje popiežius Inocentas VIII teigė, kad „daugybė abiejų lyčių asmenų, pamiršę savo išganymą ir išsižadėdami katalikų tikėjimo, paleistuvauja su velniu ir savo burtažodžiais bei užkeikimais ir kitais bjauriais raganų menais, taip pat nusikaltimais ir piktadarystėmis žudo žmonių vaikus ir gyvulių jauniklius, pražudo laukų sėklas, vynuogynų vynuoges ir medžių vaisius, kankina žmogų bei gyvulį baisiomis vidinėmis ir išorinėmis kančiomis ir trukdo santuokiniam vyrų ir moterų subuvimui bei pastojimui“ [7].
Dar laiką tarp 1530 ir 1650 m. plačiose Europos dalyse apibūdina ginčas tarp Reformacijos ir senosios Bažnyčios šalininkų. Čia raganų manija dažnai patarnaudavo kaip pageidaujamas pretekstas persekioti spėjamiems kitatikiams. „Pasaulietiniai teismai šiuose procesuose buvo tam tikra prasme kaip dvasinių teismų budeliai“ (Helbing), taigi abeji ir buvo atsakingi už kankinimo paskyrimą ir vykdymą. Beje, kai tariamųjų raganų ir kitų eretikų persekiojimai daugiausia kilo iš katalikų ir buvo nukreipti (tarp kitų) prieš protestantus, Anglijoje, ypač nuo 1603 m. valdant Jokūbui I, taip pat kitose protestantiškose šalyse buvo daroma kaip tik priešingai. Liuteronai ir reformatai naudojo kankinimą taip pat kaip ir katalikai.
Šiaip ar taip, persekiojant ir raganas, ir eretikus greitai susiformavo tipiška elgsena. Raganystė buvo prilyginta „Crimen exceptum“, taigi nusikaltimams prieš jų didenybes. „Inkvizicijos kaip tokios įvedimas buvo savavališkas esamos hierarchinės Bažnyčios tvarkos pažeidimas, priskiriamas popiežiaus valdžiai, o proceso eiga, kurią naudojo inkvizicija – inkvizicijos procesas – rėmėsi visišku ligtolinio proceso nesilaikymu ir visišku kanoninės teisės pamynimu“ (Soldan). Nebereikėjo kaltintojų (be pačių teisėjų); nebebuvo leidžiama jokia nepriklausoma gynyba; skundikai galėjo likti anonimais, tuo tarpu nekaltumo liudytojai patys darėsi įtartini. Bet pirmiausia jau anksčiau plačiai paplito nuomonė, kad galioja tik savanoriškas prisipažinimas.
Tuo tarpu inkvizicija galėjo kaltinamąjį leisti kankinti tol, kol išgaudavo norimą prisipažinimą. Paskui taip įkaltintasis būdavo įmetamas į kalėjimą arba sudeginamas – nes Bažnyčia taip vengė pralieti kraują. Tačiau jei, priešingai lūkesčiams, nebūdavo prisipažinimo, kaltinamasis dažnai vis tiek būdavo sudeginamas – nes tik velnias galėtų jam suteikti jėgų, nepaisant kankinimo, neprisipažinti. Vargu ar kelia nuostabą, kad taip elgiantis daugelis mirdavo dar kankinami. Čia pirmenybė buvo teikiama pasiturinčioms aukoms, nes jų konfiskuotas turtas iš dalies arba visas atitekdavo inkvizicijai. Nusižengimai tradicinei teisės sampratai raganų proceso atveju buvo turbūt dar ryškesni nei „klasikiniu“ eretikų persekiojimų atveju.
Nors prieš šią raganų maniją girdėjosi vis daugiau balsų, ji klestėjo nuo XVI a. iki beveik XVIII a. pabaigos: paskutiniai „oficialūs“ Europos raganų deginimai vyko 1793 lenkų Poznanėje, bet dar ir mūsų laikais būna pranešimų apie „privačias“ raganų egzekucijas (kad ir iš Pietų Afrikos). Raganų persekiojimo Europoje aukų skaičius įvairiais vertinimais svyruoja nuo vieno iki devynių milijonų mirčių. Tarp šių vargu ar priskaičiuoti tie, kurie savanoriškai prisipažino esantys ragana ar burtininkas. Kankinimams praktiškai vargu ar buvo nustatytos kokios nors ribos, nors valstybinės instancijos bent stengėsi nukreipti jį tinkama linkme. Šiaip ar taip kankinimas buvo naudojamas ir nuslūgus raganų manijai.
Metodai
Austrijoje imperatorė Marija Teresė raganų persekiojimą faktiškai baigė „jau“ 1740 m. Tačiau dar 1769 m. ji įvedė naują baudžiamąjį kodeksą, Terezianą (Constitutio Criminalis Theresiana), kuri numatė ir įvairius kankinimo laipsnius. Čia detaliai aprašomi kai kurie svarbiausi kankinimo metodai, susiformavę praėjusiais amžiais (žr. iliustracijas).
Šią teisėtvarką jau tuomet platūs sluoksniai kritikavo kaip visiškai atsilikusią. Iš tiesų ją jau 1776 m. savo mokytojo Josefo von Sonnenfeldo iniciatyva vėl panaikino imperatorius Juozapas II.
Prielaidos kankinti čia detaliai sureguliuotos. Paragrafas Nr. 1 teigia: „Šis skausmingas klausimas [t.y. kankinimas] yra teisinė priverstinė priemonė, siekiant priversti prisipažinti, trūkstant įrodymų, neigiantį piktadarį, kuris stipriai įtariamas dėl padarytos piktadarybės, arba galbūt apvalyti jį nuo ant jo krintančio įtarimo bei netiesioginių įkalčių“ (Scherr). Kankinti buvo galima tik įtariant tam tikrais nusikaltimais. Tiesa, šių nusikaltimų sąrašas tikrai ilgas: jis apėmė šventvagystę, ereziją, burtininkavimą, pinigų padirbinėjimą, žmogaus pagrobimą, žmogžudystę, išprievartavimą, vaiko išniekinimą, sodomiją, nusikaltimus prieš jų didenybes, valstybės išdavimą, dvipatystę, padegimą, net papirkimą ir paperkamumą, vagystę ir šmeižtą. Tiesa, iš kankinimų buvo išskirta diduomenė, dvasininkija, kiti aukšto rango pareigūnai, vaikai iki 14 metų, seniai per 60 metų, nėščiosios ir ligoniai.
Buvo skiriami įvairūs kankinimo laipsniai, naudojami kiekvieną kartą neatsakius į klausimą ar kai atsakymas neatitiko lūkesčių. Pirmiausia būdavo tik pagrasinama kankinimu (bauginimas); kai tai nepadėdavo, buvo galima naudotis trimis kankinimo laipsniais:
1. Nykščio suspaudimas: kaltinamojo nykštys būdavo veržiamas arba traiškomas tarp dviejų metalo plokščių, o reikalui esant budelis dar padėdavo kūjo smūgiais.
2. Surišimas. Kaltinamajam būdavo kelis kartus lynu apvyniojami dilbiai, o tada lynas įtempiamas. Taip šis galėdavo įsirėžti giliai į raumenis, o daug kartų naudojant – iki kaulų.
3. Tempimas. Kaltinamajam supančiotos už nugaros rankos būdavo pritvirtinamos prie savotiškų įstrižai pastatytų kopėčių. Tada jis kėlikliu už kojų būdavo traukiamas žemyn. Alternatyviai jis laisvai kybodamas kėlikliu būdavo tempiamas už rankų aukštyn. Taip rankos būdavo iš lėto iškreipiamos ir išnarinamos. Bohemijoje reikalui esant dar papildomai buvo galima auką iš nugaros deginti fakelu; Austrijoje jam ant kojų galėta pakabinti svorius. Šiuos kankinimo metodus žinojo jau romėnai kaip equuleus (arkliukas).
Jei kas niekaip nenorėjo prisipažinti, visą šią „programą“ buvo galima taikyti daugiausia triskart!
Tokių „humaniškų“ apribojimų inkvizija nežinojo: čia dažnai pasitaikydavo ir dvidešimtkarčiai (!) kankinimai. Jau minėtas trečiasis kankinimo laipsnis tiko tik kaip pirma pakopa. Antra pakopa čia paprastai buvo vadinamasis vandens kankinimas: supančiotam kaltinamajam į burną ir nosį buvo kišami skudurai, kurie po to buvo vis drėkinami: šitaip kankinamajam grėsė lėtas uždusimas. Trečioje pakopoje (ugnies kankinimui) kankinamojo kojos būdavo suveržiamos ožiu. Tada tiesiai po jomis buvo pastatomas dubuo su įkaitusiomis anglimis. Kadangi kojos vėliau daug kartų būdavo apipilamos aliejumi, jos būdavo iškepinamos ant gyvo kūno. Tai irgi romėnų išradimas.
Dar vienas plačiai paplitęs kankinimo įrankis buvo vadinamieji ispaniški auliniai: aukai vis glaudžiau susispaudžiančiomis lentomis ar geležies plokštėmis buvo veržiami ir gan dažnai sulaužomi blauzdikauliai.
Taip pat gana gerai buvo žinoma „geležinė mergelė“, kuria auka lėtai gali būti perduriama gausiomis smailiomis vinutėmis. Vis dėlto tokie įrankiai turbūt iš tikrųjų niekad nebuvo naudojami, nes jie buvo pagaminti tik vėliau kaip eksponatai. Angliškas ypatumas buvo kankinimas nemiga (lot. tortura insomniae), kai kaltinamajam buvo trukdoma užmigti. Rusijoje buvo naudojamos įvairios kankinimo ledu formos. Be to, beveik visur būta fizinių bausmių su visokiais botagais ar šiekštais.
Buvo dar daug ir kitų kankinimo metodų, kurie dažnai naudoti tik laikinai ar paskirose šalyse. Naudotų kankinimų laipsnis priklausė nuo aukos nusikaltimo sunkumo. Terezianoje kai kuriems lengvesniems nusikaltimams buvo leidžiama tik grasinti kankinimu, bet ne naudoti; nors kaltinamasis apie tai dažniausiai nieko nežinojo.
Protestai
Nuomonė, kad kankinimas ir grynai juridiniu požiūriu yra netinkama tiesos sužinojimo priemonė, iš tikrųjų buvo plačiai paplitusi visais laikais. Kad jis, be to, dar ir aiškiai prieštarauja krikščionybės dvasiai, turbūt nė nereikia smulkiau dėstyti. Jau Senasis Testamentas žino kūno bausmių apribojimą daugiausia iki 40 smūgių; tarp gausių Penkiaknygės priesakų ir draudimų nėra kankinimo instrukcijų. Izraelitai turbūt buvo vienintelė senovės Rytų tauta, kuri nežinojo kankinimų. Tačiau daug teologų bandė kankinimus pateisinti ir Biblija (citatomis). Tiesa, tarp kankinimo priešininkų buvo ir kai kurių žymių krikščionių. Štai, pavyzdžiui, dar popiežius Mikalojus I apie 860 m. rašė: „…jei kas nors kankinimu priverčiamas prisipažinti kaltu dėl to, ko jis nepadaręs, ar nekris tada kaltė ant to, kas jį priverčia taip melagingai prisipažinti?“ [8].
Mintį, kad kankinimo praktika prieštarauja elementariausiems krikščionybės bei žmoniškumo priesakams, sistemingai pakirto, tiesą sakant, tik inkvizicija ir raganų medžiotojai. Įžymesniems vėlesnių amžių kankinimo priešininkams priklausė juristas Agrippa von Nettesheimas (1486– 1535), filosofas Michelis Montaigne’is (1533–1592), jėzuitas Friedrichas von Spee (1592– 1635) ir juristas Christianas Thomasius (1655–1728). Štai pastarasis mano, „kad kankinimas, kaip nereligiškas, neteisus dalykas ir prieštaraujantis dieviškai bei prigimties teisei, jau seniai turėjo būti pašalintas iš krikščionių teismų“ (Hammes).
Argumentacija krikščionišku ir humanistiniu požiūriu rodo jau į švietimo amžiaus pradžią, kuri turėjo bent pradėti kankinimų pabaigą. 1764 m. rašytojas Cesare de Beccaria dar kartą surinko kai kuriuos kritikų argumentus: „Žmogus negali būti pavadintas nusikaltėliu, kol to nenuspręs teismas, ir visuomenė negali jo palikti neapginto, kol nebus išspręsta, ar jis pažeidė sutartis, kuriomis jam buvo teiktinas apgynimas, ar ne. Ne teisė, bet jėga teikia teisėjui galią taikyti piliečiui bausmę, kai dar nežinoma, ar jis kaltas, ar ne. Nusikaltimas būna arba neabejotinas, ar abejotinas, tai nėra nauja dilema; jei neabejotinas, tai jam negalima skirti kitokios, negu įstatymais numatyta, bausmės; tada kaltinamojo kankinimai nebus reikalingi, nes šiuo atsitikimu jo prisipažinimas nebus naudingas; jei nusikaltimas abejotinas, tai negalima kankinti nekalto, o pagal įstatymus kiekvienas, kieno kaltė neįrodyta, laikomas nekaltu“ [9].
Kankinimų kaip teisingumo įrankio atsisakymas
Tačiau tuo metu Prūsijoje kankinimai buvo išvis uždrausti jau dešimt metų. Danijoje jis panaikintas 1770 m., Austrijoje, kaip minėta, 1776 m., Prancūzijoje 1789 m., Rusijoje 1801 m. Ispanijoje tais pačiais metais buvo sudegintas paskutinis eretikas, o 1820 m. galutinai atšaukta inkvizicija. Iš Italijos ji visiškai išnyko tik 1859 ir 1870 m. su Popiežiaus srities pabaiga.
Kankinimai XX amžiuje
Taigi XVIII a., o vėliausiai XIX a. visos Europos valstybės panaikino kankinimą kaip oficialiai sureguliuotą teisės sistemos įrankį. Po to oficialiai jis ir nebuvo vėl įvestas. Tačiau iki I pasaulinio karo pabaigos buvo pranešimų iš daugelio šalių (tarp kitų iš Austrijos, JAV, Turkijos, Kinijos, Rusijos) apie „nežmoniškus“ kankinimus, kuriuos vykdydavo pirmiausia policininkai ir kariškiai. Tačiau vyriausybės dažniausiai stengėsi pašalinti tokius nesklandumus. Vienintelė išimtis Europoje, matyt, buvo carinė Rusija, kur žmogaus teisės tūkstančių opozicionierių buvo sistemingai pažeidžiamos.
Tačiau tai buvo niekis palyginti su tuo, ką turėjo atnešti dešimtmečiai po I pasaulinio karo. Fašistinėse ir komunistinėse valstybėse kankinimo metodai bent laikinai vėl buvo sistemingai taikomi, ir tai vyriausybės tyliai pakentė, jei ne skatino. Čia naudotasi iš dalies naujai išplėtotais metodais, pavyzdžiui, kankinant elektros šoku arba cheminėmis medžiagomis. Kitais atvejais tiesiog stebėtinos yra paralelės su raganų persekiotojų elgesiu.
• Nereikėjo jokio kaltintojo.
• Nebuvo laisvų gynėjų.
• Vieno šeimos nario suėmimas darė įtartiną visą šeimą.
• Išaiškinimo aparatas sudarė valstybę valstybėje.
• Kvotėjai pelnėsi iš kuo daugiau „prisipažinimų“.
• Dažnai pagrindinis priekaištas buvo sabotažas ir atitinkamai pikti kerai.
• Kiekvienu atveju buvo spėjama esant kitų sąmokslininkų ir bendrininkų, taip pat plataus sąmokslo.
• Lemiamas buvo viešas aukos prisipažinimas ir savikritika.
• Kad to pasiektų, kvotėjai praktiškai nebuvo niekaip ribojami, taigi jie galėjo kankinti savo nuožiūra.
• Svarbus buvo ir atgrasantis nuteisimo poveikis.
• Nuosprendžiai buvo standartizuoti ir skelbiami beveik serijiniu būdu.
• Išaiškinimo darbas rėmėsi dogma, kuri pateisina visas priemones, ir buvo atliekamas aukščiausio autoriteto vardu.
• Visa galiausiai vyko tariamai liaudies, netgi pačios aukos labui.
• Kvotėjas ignoravo, kad jis dažnai savo veiksmais prieštarauja mokymui, kuriam, kaip teigė, neva tarnavo.
Šis paskutinis (?) kankinimo suklestėjimas baigėsi 1945 arba vėliausiai 1989 m.
Šiandien visos pasaulio valstybės (išskyrus Šveicariją ir Vatikaną) yra pasirašiusios Jungtinių Tautų 1948 m. priimtą Bendrą žmogaus teisių deklaraciją. Prie to priklauso ir 5 straipsnis: „Nieko neleidžiama kankinti, su niekuo žiauriai, nežmoniškai ar žeminančiai elgtis ar bausti“.
Kadangi šis įsipareigojimas neturi įstatymo galios, kankinimo draudimas pabrėžtas dar keliose JT rezoliucijose. Tik 1984 m. priimta minėta įstatymo galią turinti konvencija prieš kankinimą, kurią ratifikuodama kiekviena valstybė įsipareigoja panaikinti visas kankinimą primenančias praktikas. Iki 1999 m. pabaigos šią konvenciją iš viso buvo ratifikavusios 118 valstybių.
Tačiau „Amnesty International“ dar ir šiandien turėjo „125 [iš 190] valstybių dokumentais konstatuoti kankinimą, žiaurų elgesį ir prievartą. 51 valstybėje nuo kankinimo yra mirę žmonės“ [10]. Šiandien tai mažiau vyksta Europoje, o daugiau Afrikos ir Pietų Amerikos diktatūrose ir, žinoma, nedaugelyje dar išlikusių komunistinių Azijos valstybių. Ten visų pirma kankinami opozicinių ir separatistinių grupių nariai. Pastaruoju metu, pavyzdžiui, buvo prikišamas tokių praktikų toleravimas šių šalių vyriausybėms: Egipto, Alžyro, Bahreino, Bangladešo, Birmos, Bolivijos, Brazilijos, Filipinų, Gvatemalos, Indijos, Indonezijos, Kambodžos, Kamerūno, Kenijos, Kinijos, Kolumbijos, Libijos, Meksikos, Nepalo, Nigerijos, Peru, Rusijos, Saudo Arabijos, Senegalo, Serbijos, Šri Lankos, Sudano, Turkijos, Venesuelos.
Taigi istorijoje, kaip parodyta, kankinimas buvo būdas išsiaiškinti ginčytinus dalykus tarp privačių asmenų; vėliau jis tapo normiškai taikoma pagalbine justicijos priemone; paskui jo taikymas buvo apribotas ypatingiems nusikaltimams ir galiausiai jis buvo oficialiai uždraustas ir panaikintas. Taigi šiandien kankinama tik slapčia ir neoficialiai – tiesa, kankinimo auką tai vargu ar paguodžia.
Olaf Lahayne, fizikas, dirba inžinieriumi Vienoje
Vertė Zigmantas Ardickas