„Gladiatorius“ ir ankstyvosios krikščionybės laikai
Holger Lahayne
Romėnų legionai, vadovaujami generolo Maksimo, paskutiniame lemiamame mūšyje prie Dunojaus nugali germanus. Senasis imperatorius Markas Aurelijus paskelbia ispaną Maksimą savo įpėdiniu, bet tą pačią dieną jį nuduria sūnus Komodas, siekiantis užimti sostą. Maksimui turi būti įvykdyta mirties bausmė, bet jam pasiseka pabėgti. Grįžęs į tėvynę Ispaniją, jis randa išžudytą šeimą ir vėliau kaip vergas parduodamas ir ruošiamas gladiatoriumi. Romos Koliziejuje jam vėl tenka susitikti su nekenčiamu naujuoju imperatoriumi. Pabaigoje abu susikauna arenoje ir žūva tiek gerasis, tiek blogasis, bet Marko Aurelijaus priešmirtinė valia – tikroji, geroji Roma – išgelbėta.
Ridley Scotto filmas „Gladiatorius“ Lietuvoje, kaip ir kitose šalyse, atnešė didžiulį pelną. Tuo nereikia stebėtis: puošnios dekoracijos, puikiai nufilmuotos kovų scenos [1], gerai arba labai gerai vaidinantys aktoriai (Marko Aurelijaus vaidmenyje Richardas Harrisas, Komodo – J. Phoenixas), įtemptas siužetas. „Gladiatorius“ – veiksmo filmas, kuriame daug kas primena klasikinį vesterną. Šis filmas nėra skirtas ypač intelektualiai auditorijai.
Tad dvi su puse valandos pramogos – ir nieko daugiau? Tokiems filmams kaip šis dažniausiai sunku atlaikyti kritikų nuosprendį. Jei lietuvių filmo patriarchas S. Macaitis apie pirmą filmo „Gelbstint eilinį Rajaną“ pusvalandį mano, jog jis „…skirtas tiems, kurie kino nebeįsivaizduoja be vis kraupesnių ir natūralistiškesnių prievartos vaizdų“, tai ir apie „Gladiatorių“ neverta laukti nieko geresnio. Antai žurnale „Veidas“ K. Gintalas padarė išvadą: „Žinoma, mokytis senovės Romos istorijos iš ‘Gladiatoriaus’ tikrai neverta. Istoriniai faktai čia traktuojami itin laisvai, jie – tik įspūdingos pramoginės nuotykių istorijos fonas“.
Norisi paklausti, kodėl K. Gintalas taip nusprendė? Žinoma, Maksimas – išgalvotas personažas, nes generolas tokiu vardu netarnavo Markui Aurelijui. Galima spėti, kad taip išreiškiamas nusistatymas prieš Holivudą (griežtą nuomonę išsakė ir A. Daškus [2]. Bet tikrovė liudija visai ką kita: „Gladiatorius“ pateikia gana tikslią tų laikų panoramą. Todėl filmas yra įdomus tiek krikščioniui, tiek ir šiandieniniam Biblijos skaitytojui, nes jis labai vaizdžiai parodo aplinką, kurioje gyveno ankstyvieji krikščionys.
Nors Maksimas ir buvo išgalvotas, bet jo portretas gerai atitinka aną laikmetį. Tais laikais Maksimo vardas („pravardė“) iš tikrųjų buvo populiarus ir reiškė „didis, kilnus“. Prisistatydamas Koliziejuje, pradžioje jis sako, kaip ir mes šiandien esame įpratę, savo vardą, o ne pavardę kaip darydavo romėnai (pvz., Gajus Julijus Cezaris).
Galbūt jo artumas kareiviams filme atrodo kiek neįtikėtinai, tačiau tai nestebina. Kai 100 m. prieš Kr. paprastą romėnų valstiečių kariuomenę pakeitė profesionali, generolai atsilygino (pradžioje iš savo kišenės) kareiviams – tai gerų santykių su daliniu pagrindas. Maksimo kreipimasis į „brolius“ rodo gerus tarpusavio santykius, nes legionai buvo sudaryti iš romėnų, kurie kaip ir kilmingas generolas buvo tautos elitas (tik apie 10 proc. visų imperijos gyventojų buvo Romos piliečiai).
Kai kurie generolai, kaip ir filme, turėjo didelį autoritetą tarp karių. Maksimas daug kuo panašus į Julijų Cezarį: jis taip pat turėjo legionų, tokių kaip dešimtasis, kuris prisiekė jam ištikimybę. Jis, kaip ir Maksimas, tapšnojo kai kuriems legionieriams per petį ir kartu ėjo į mūšį. Cezaris prie Alezijos mūšyje prieš galus pametė kardą, o Maksimas kovoje prieš germanus.
Generolo paaukštinimas į imperatorius taip pat nėra netikėtas. Pirmiausia valdžią užgrobia Cezaris, I a. juo pasekė Vespasianas, o III a. – „karių imperatoriai“. Tai, kad Maksimas yra ispanas, po pirmojo neitalo sosto valdovo Trajano (irgi ispano), nestebina. Galiausiai, kai mirštantis Markas Aurelijus įsivaikina Maksimą, tai atitinka tų laikų principą „įvaikinti geriausius“. Šioje vietoje „Gladiatorius“ iš tikrųjų nusižengia faktams. Filme Markas Aurelijus laikosi taisyklių ir nenori amoralaus sūnaus leisti į sostą. Tikrovėje būtent jis nusižengia įvaikinimo principams ir dar būdamas gyvas, 176 metais, paskiria Komodą regentu.
Beje, Marką Aurelijų matome tokį, koks jis iš tikrųjų galėjo būti: imperatorius, kuris mieliau rašo filosofinius veikalus ir neturi jokio noro kariauti. Dėl partų užpuolimų rytuose bei germanų markomanų ir kvadų šiaurėje, ilgą valdymo laikotarpį, nuo 161 iki 180 metų, Markas Aurelijus turi praleisti karo stovykloje, kur vėliau ir miršta (kaip ir filme prie Vindobonos, dabartinės Vienos). Netgi Marko Aurelijaus atsidavimas stoicizmui, kuris nuo I a. buvo labai populiari filosofija imperijoje, filme padaro vykusį įspūdį.
Apie Komodą irgi yra ką pasakyti: jis turėjo būti panašus į tikrąjį – visiškai amoralų valdovą. „Gladiatoriuje“ jis grasina seseriai Liusilei nužudyti jos sūnų. Istorinis Komodas irgi nesibaimino giminių žudymo. Valdymas jam buvo nuobodus – filme tai atsiskleidžia per pirmą jo pasirodymą senate ir vangioje įsakymų pasirašymo scenoje. Filmo Komodas baiminasi, kad artimiausi žmonės neįvykdytų prieš jį sąmokslo, – istorijoje tai buvo kasdienybė: Kaligula ir Domicianas nužudomi rūmų sąmokslo metu. Bet paralelė tęsiasi: jo sesuo Liucilė ir senato aristokratai tikrai norėjo pašalinti Komodą. 190 m. despotas pagaliau nužudomas. Kaip ir Ridley’io Komodas, istorinis imperatorius rėmėsi savo populiarumu tautoje. Ir tai, kas atrodo kaip kvailas režisūros sumanymas – Maksimo kautynės su Komodu filmo pabaigoje – turi istorinį pagrindą: imperatorius Komodas taip žavėjosi gladiatorių kovomis, kad dažnai ir pats jose dalyvavo – jam priskirta net tūkstantis kovų!
Pagrindiniai veikėjai filme parodyti istoriškai tiksliai. Tas pats pasakytina ir apie kariuomenę, politiką, religiją ir visuomenę.
Romėnų kariuomenė judėjo į priekį ir kovojo trumpais kalavijais (kaip labai efektyviu duriamuoju ginklu, visai kitokiu nei buvo viduramžių dviašmenis kalavijas) tiksliai taip, kaip rodoma filme. Disciplina ir mintis „tik kartu mes esame stiprūs“ (taip arenoje sakė ir Maksimas kitiems gladiatoriams) padarė Romą beveik neįveikiama karine galia. Kariuomenės ginkluotė atitinka tikslų tų laikų istorinį pavyzdį (bet filme jie nenusiima sunkių ginklų).
Filmas atspindi politinę situaciją: vienoje pusėje imperatorius, kitoje senatas, kaip vis dar aukščiausias valstybės organas. Senato aristokratai beveik visuomet palaikė įtemptus santykius su imperatoriumi ir puikavosi esą tikrosios romėnų tradicijos sergėtojais. Nestebina tai, kad daugelis imperatorių (kaip ir Komodas) savo valdžiai garantuoti ieškojo tiesioginio ryšio su tauta, nes senatas visai neatstovavo liaudžiai, nors ir kalbėjo liaudies vardu (filme senatorius Grakchas sako: mes ne iš liaudies, bet esame už liaudį). Filme perteikiamas ir senatorių skeptiškumas pasisekimą turinčiais generolais: Grakchas klausia Maksimo, ką jis darytų po karinio perversmo. Senato baimė dėl per daug galingo generolo pirmiausia kainavo Julijaus Cezario gyvybę.
„Gladiatoriuje“ paliečiama religinė tema. Maksimas pristatomas kaip protėvių kulto atstovas. Tai buvo oficialios religijos dalis. Filme parodytą anapusinio gyvenimo ir susitikimo su kitais žmonėmis („mes dar susitiksime“) viltį teikė tik mistiniai kultai. I a. iš Rytų jie atkeliavo į imperiją ir II–III a. taip išpopuliarėjo, kad tapo rimčiausi krikščionybės konkurentai. Germanijos ir Galijos legionuose tarp karių buvo labai mėgstamas Mitros kultas. Jis skatino gyventi moraliai, tai puikiai dera Maksimo personažui filme. Vienoje vietoje generolas meldžiasi „šventajam Tėvui“ – pagal monoteizmo tendencijas imperijoje? Bendra Maksimo religijos nuostata yra nenusakoma, tačiau aiškiai matosi anuometinis gilus žmonių religingumas ir nauja anapusinio gyvenimo viltis.
O gladiatorių kovos! Čia kone viskas autentiška. Ginkluotė, gladiatorių rūšys, kovos būdai, medinis treniruočių kalavijas – viskas vaizduojama teisingai. Kai gladiatoriai aptaškomi aukojamų gyvulių krauju [3]; kai dalyvauja imperatorius, tik ten „liaudis“ gali tiesiogiai jį paveikti (iki šių dienų suprantamu ženklu „nykštys aukštyn“ arba „žemyn“); istorinės kovos yra atkurtos (scenose prieš kartaginiečius).
Kaip jau buvo minėta, imperatoriai bandė „duona ir žaidimais“ laimėti piliečių prielankumą ir nukreipti juos nuo politinių problemų. Jau Cezaris dažnai naudojosi gladiatorių žaidimais. 80 m. kaizeris Titas atidarė naują Flavijaus amfiteatrą. Šis statinys pavadintas Koliziejumi. Jame buvo 50 tūkst. sėdimų vietų (filme paminėtas tikslus skaičius), antikos laikų žmonėms jis turėjo palikti stulbinantį įspūdį. Kai provincijos gladiatoriai pirmą kartą užlipa ant smėliu barstytos arenos, masių sukeltas riksmas juos prispaudžia beveik prie žemės – taip ir turėjo būti!
Gladiatorius“ parodo, kokioje aplinkoje gyveno pirmieji krikščionys. „Vydurinysis sluoksnis“ (tik Romos piliečiai turėjo teisę žiūrėti kovas, o vergams ir žemesnės klasės gyventojams šis renginys nebuvo prieinamas) linksminosi žiauriais ir iškrypėliškais spektakliais. Tad šiandien norisi paklausti, kas tai buvo per žmonės? Jei civilizuotiems romėnams tai sukeldavo džiaugsmą ir pertraukų metu jie prašydavo daugiau kraujo, kad jiems nebūtų liūdna – tai ko laukti iš „barbarų“? Jie aukodavo žmones, kaip galai druidų kulte, o germanai nedvejodami nuiminėdavo galvas (kaip romėnų žvalgui filmo pradžioje)…
Žinoma, filmai kaip „Gladiatorius“ visuomet yra ieškojimų ir fantazijos kombinacija. Ne viską galima priimti už gryną pinigą. Reikia išlaikyti skeptiškumą: ar filmas vaizduoja istoriją tikroviškai? [4] Krikščionims „Gladiatorius“ yra bet kokiu atveju vertas dėmesio, nes jis tiesiogiai parodo, kad pirmųjų tikėjimo brolių bei seserų ir pirmųjų Naujojo Testamento skaitytojų laikai buvo visai kitokie nei šiandien, po 2000 metų. Taigi mes turime susipažinti su tų laikų istorija ir kultūra, kad teisingai suprastume Bibliją. Jamesas Jeffersas taikliai apibendrina: „Jei nebandome persikelti į pirmųjų Naujojo Testamento skaitytojų kontekstą, labai greitai kyla pavojus tekste perskaityti savo kultūrą. Tuomet prieiname prie klaidingų išvadų dėl autoriaus ketinimo ir galų gale nebegalime pasakyti, ką tiksliai sako mums tekstas šiandien“. [5]
Holger Lahayne, studijavo grafiką ir teologiją