Richard J. Foster

Šiuolaikinėje visuomenėje pinigai demoniškai uzurpavo tą vaidmenį, kurį Bažnyčioje atlieka Šventoji Dvasia. Thomas Merton

Martinas Lutheris yra įžvalgiai pastebėjęs: „Reikia trijų atsivertimų: širdies, proto ir piniginės“. Iš šių trijų mums, šiuolaikiniams žmonėms, sudėtingiausias turbūt yra piniginės atsivertimas. Mums sunku net kalbėti apie pinigus. Pažinojau sutuoktinius, abu psichologus, kurie laisvai ir atvirai kalbėdavo prie savo vaikų apie seksą, mirtį bei kitomis sudėtingomis temomis, tačiau kai norėdavo pasikalbėti apie pinigus, eidavo į miegamąjį ir užsidarydavo duris. Viena psichoterapeutų apžvalga, kurioje jie vardijo, ko nedarytų su savo pacientais, atskleidė, kad skolinti klientui pinigus didesnis tabu, negu jį ar ją liesti, bučiuoti ar net seksualiai santykiauti. Taigi pinigai iš tiesų draudžiama tema.
Ir vis dėlto Jėzus apie pinigus kalbėjo dažniau negu bet ką kita, išskyrus Dievo karalystę. Aiškindamas pinigų klausimą, jis paaukojo nepaprastai daug laiko ir energijos. Jaudinančioje istorijoje apie našlės skatiką sakoma, kad Jėzus sąmoningai atsisėdo prie aukų skrynios ir stebėjo, kaip žmonės meta savo variokus (Mk 12,41). Jis matė, ką jie aukoja, ir atpažindavo dvasią, kurioje jie aukoja. Jėzui davimas nebuvo asmeninis reikalas. Jis nenukreipė akių sutrikęs – kaip dažnai mes darome šiandien, – tarsi būtų įsikišęs į kieno nors asmeninį reikalą. Ne, Jėzus tai laikė visų reikalu ir pasinaudojo proga pamokyti, kaip aukoti.
Jėzaus dėmesys pinigams vienas iš tikrai stebinančių dalykų evangelijose. Jo susirūpinimo mastas stulbinantis: nuo palyginimo apie sėjėją iki palyginimo apie turtingą ūkininką, nuo susitikimo su jaunu turtingu didiku iki susitikimo su Zachiejum, nuo mokymo apie pasitikėjimą Mt sk. 6 iki mokymo apie turto nešamus pavojus Lk sk. 6.

Du mokymai
Savo knygoje „Paprastumo laisvė“ detaliai aptariau biblinę pinigų perspektyvą Senajame ir Naujajame Testamentuose; nekartosiu savo minčių. Tačiau turime žinoti, kad ne tik Naujajame Testamente, bet ir visoje Biblijoje atsispindi du pagrindiniai požiūriai į pinigus.
Šie du skirtingi mokymai – tikras paradoksas. Kartais jie mums gali pasirodyti visiškai prieštaraujantys vienas kitam. Tai neturėtų stebinti. Dievas taip įkvėpė Šventojo Rašto autorius, kad jie tiksliai atspindėtų realų pasaulį, kuriame gyvename. Daugelis iš mūsų gerai pažįstame savo gyvenimo paradoksus ir peripetijas – taigi mes suprasime. Šį paradoksą bus sunku priimti tik išpuikėliams ir dogmatikams.

Tamsioji pusė
Pirmąjį mokymą pavadinčiau tamsiąja pinigų puse. Turiu omeny ir tai, kaip pinigai gali pakenkti mūsų santykiams su Dievu, ir radikalią turto kritiką, kurią taip dažnai įžvelgiame Jėzaus žodžiuose. Nuolat, kone monotoniškai kartojasi įspėjimai ir raginimai. „Vargas jums, turtuoliai“ (Lk 6,24). „Negalite tarnauti Dievui ir Mamonai“ (Lk 16,13). „Nesikraukite lobių žemėje“ (Mt 6,19). „Lengviau kupranugariui išlįsti pro adatos ausį, negu turtuoliui patekti į Dievo karalystę“ (Mt 19,24). „Žiūrėkite, saugokitės bet kokio godumo“ (Lk 12,15). „Išparduokite savo turtą ir išdalykite jį išmaldai“ (Lk 12,33). „Duok kiekvienam, kuris prašo, duok ir nereikalauk atgal iš to, kuris tavo paėmė“ (Lk 6,30). Šį sąrašą, žinoma, galima papildyti dar daugeliu teiginių.
Taigi šis mokymas labai aiškus ir labai griežtas. Šioje vietoje mums kyla tikra pagunda tučtuojau paneigti pinigų kritiką ar bent jau surasti Biblijoje pozityvesnių teiginių, kurie ją atsvertų. Tačiau būtent to neturėtume daryti, bent jau kol kas. Mes privalome leisti šiuo klausimu kalbėti Šventajam Raštui. Turime neskubėti išrauti šio mokymo geluonies. Prieš stengdamiesi paaiškinti, kodėl jis netinka mūsų laikais, prieš įvesdami tuziną išimčių, prieš bandydami šią problemą kaip nors interpretuoti, aiškinti ar spręsti, paprasčiausiai paklausykime Šventojo Rašto žodžių.
Biblijos mokymas apie pinigus tikrai nesudėtingas. [1] Jeigu skaitysime ją atviromis širdimis, aiškiai suprasime, kurlink veda Šventasis Raštas. Apie pinigus Biblija kalba daug aiškiau ir tiesiau negu apie aibę kitų dalykų. Taigi šį mokymą mums suprasti nesunku; mūsų problema slypi kitur.
Kai pradedame žiūrėti į tamsiąją pinigų pusę, sunkiausia įveikti baimę. Jeigu turime bent kokią nuovoką, šie Jėzaus žodžiai mus iš tikrųjų baugina. Jie baugina ir mane. Tačiau mes neįstengsime išgirsti, ką šiuo klausimu sako Šventasis Raštas, kol neįveiksime savo baimės.
O bijoti yra ko. Šie Jėzaus teiginiai paneigia beveik viską, ko buvome mokyti apie pasiturimą gyvenimą. Jų implikacijos glumina mus, Bažnyčią ir platesnįjį ekonomikos bei politikos pasaulį. Jie meta iššūkį mūsų privilegijuotam statusui pasaulyje ir kviečia ryžtis didžiulei aukai. Tai iš tiesų svari priežastis bijoti.
Toji priežastis dar labiau komplikuota. Mes galime bijoti likti be pinigų, nes jų neturėjo mūsų tėvai. Galime bijoti nesėkmės. Galime bijoti sėkmės. Mūsų tėvai gali nuogąstauti dėl mūsų uždirbamų pinigų. Mūsų būgštavimai gali kilti stebint tuos absurdus, į kuriuos nukrypsta kai kurie žmonės, neteisingai supratę Jėzaus mokymus.
Nenoriu į šiuos būgštavimus žiūrėti pro pirštus. Daugelis iš jų visiškai suprantami, ir su visais jais reikia kovoti. Vėliau aptarsiu, kaip galėtume įveikti savo nuogąstavimus. O kol kas užtenka žinoti, kad baimės dvasią pakeitę pasitikėjimo dvasia, vis geriau suprasime Jėzaus radikalią turto kritiką.

Šviesioji pusė
Jeigu visą dėmesį sutelksime tik į perspėjimus, gali susidaryti iškreiptas Naujojo Testamento mokymo vaizdas. Biblijoje aptinkame ir kitokį mokymą apie pinigus, kuris akcentuoja tai, ką aš pavadinau šviesiąja pinigų puse. Kalbu apie būdą, kuriuo pinigai gali būti panaudoti, kad stiprintų mūsų ryšius su Dievu ir laimintų žmoniją. Duodanti dvasia gali inspiruoti bei palaikyti maldingumą ir atsidavimą. Kai buvo išlaisvintas Zachiejus, kuris gavo malonę perkelti savo turtą iš žemės į dangų, Jėzus džiaugsmingai paskelbė: „Į šiuos namus šiandien atėjo išganymas“ (Lk 19,9). Visi Jėzaus suteikti patepimai buvo nekasdieniški ir šlovingi (Mt 26,6– 12; Lk 7,36–50; Jn 12,1–8). Gailestingasis samarietis kilniaširdiškai panaudojo pinigus ir labiau priartėjo prie Dievo karalystės.
Mokymas apie šviesiąją pinigų pusę siekia dar toliau. Kartais, atrodo, atsiskleidžia netgi nerūpestingas, kone atsainus požiūris į pinigus. Jėzus leido pasiturinčiai moteriai remti jo tarnavimą (Lk 8,1–3). Jis valgė su turtingaisiais ir privilegijuotaisiais (Lk 11,37; 14,1). Jis dalyvavo prabangioje vestuvių puotoje Kanoje (Jn 2,1). Apaštalas Paulius pertekliumi buvo toks pat patenkintas kaip ir pažeminimu, o gausa – kaip ir alkiu (Fil 4,12). Ir tai, žinoma, tik vienas šio mokymo pavyzdys.
Kaip turėtume išspręsti akivaizdų konfliktą tarp tamsiosios ir šviesiosios pinigų pusės? Be to, tučtuojau spręsti turbūt ir nereikia, nes tai neleis mums išgirsti Jėzaus mokymo apie tamsiąją pinigų pusę.

Dažniausi iškraipymai
Trokšdami kuo greičiau išspręsti šią problemą ir dėl to negalėdami suprasti tamsiosios pinigų pusės, biblinį mokymą iškraipome dvejopai. Pirmasis klaidingas supratimas tas, kad pinigai – tai Dievo palaiminimas, o skurdas – Dievo nemalonės ženklas. Toks požiūris virto asmeninės ramybės bei klestėjimo religija, kurios esmė – „Mylėk Jėzų ir būsi turtingas“. Daugelis Bažnyčių jau pasisotino gatavų palaiminimų triukais – nuo tikslių matematinių formulių (Dievas tave palaimins septyneriopai) iki subtilesnių, bet tokių pat destruktyvių formų. Šis klaidingas supratimas, žinoma, remiasi į dalį svarbaus biblinio mokymo apie begalinį Dievo dosnumą. Tačiau tai iškraipymas, nes jis suabsoliutina vieną Biblijos mokymo apie pinigus aspektą. Šis iškraipymas trukdo pamatyti tamsiąją pinigų pusę.
Su šia klaidinga traktuote kovojo net Kristaus mokiniai. Prisiminkite, kaip jie apstulbo, kai Jėzus paskelbė, kad kupranugaris lengviau išlįs pro adatos ausį, negu turtuolis pateks į Dievo karalystę. Jų sutrikimą pirmiausiai sukėlė įsitikinimas, kad jauno didiko turtas buvo ypatingos Dievo malonės jo atžvilgiu požymis. Nieko nuostabaus, kad jie paklausė: „Kas tada galės būti išgelbėtas?“ (Mt 19,25). Arba pagalvokite apie Jobo guodėjus – jų tvirtas įsitikinimas, kad Jobas veikiausiai nusidėjo, užtemdė tikrąją jo ekonominės nelaimės priežastį. Jėzus ne kartą prieštaravo šiai klaidingai ir destruktyviai doktrinai, įrodinėdamas, kad vargdieniai ir palūžusieji yra ypatingi Dievo laiminimo bei rūpesčio objektai (Mt 5,1–12). Jis aiškiai mokė, kad pats turtas dar nerodo, kad Dievas laimina (Lk 6,24). [2]
Antrasis mokymo apie pinigus iškraipymas atsiskleidžia dominuojančiame šiandienos ekonomistų požiūryje. Diskusijose apie ekonominį valdymą, beveik visada be išimčių, pinigai regimi kaip kažkas visiškai neutralaus ir nuasmeninto. „Tai tik mainų tarpininkas“, – sakome mes. Pagal šį mokymą, Dievas davė mums pinigus, kad juos leistume, investuotume, jų dėka vadovautume. Taigi visada akcentuojamas kuo geresnis Dievo mums duotųjų resursų panaudojimas.
Šio požiūrio šalininkai nemato, kad pinigai ne tik neutralus mainų tarpininkas, bet ir gyvenimo „jėga“. Ir labai dažnai demoniška „jėga“. Kol apie pinigus galvojame kaip apie nesusijusius su žmogumi, jų panaudojimas su moralinėmis problemomis neturi nieko bendra. Tačiau vos tik į pinigus pažvelgiame iš biblinės perspektyvos, kurioje juos atgaivina ir įkvepia energijos „jėgos“, mūsų santykis su pinigais bemat virsta moraliniu.

Pinigai kaip valdžia
Naujojo Testamento mokymas apie pinigus įgyja prasmę tik tada, kai suprantame jį „kunigaikštysčių ir valdžių“ kontekste. Geroji Dievo kūrinija turi „regimąją“ ir „neregimąją“ puses (Kol 1,16). Apibūdindamas tam tikrus neregimosios tikrovės aspektus, apaštalas Paulius vartoja tokius žodžius kaip „kunigaikštystės“, „valdžios“, „sostai“ ir „viešpatystės“ [3] Buvusi geroji Dievo kūrinijos dalis, kuri turėjo tą valdžią, dėl nuodėmės prarado ryšį su Dievu. Šios valdžios nupuolė ir dabar yra maištingai nusiteikusios prieš savo Kūrėją. Štai kodėl keisdamosios valdžios atneša tokių skirtingų rezultatų – gerų ir blogų, palaiminimą ir prakeikimą. Dėl to Paulius kalba apie valdžias (exousia) ir kaip apie stabilizuojančias jėgas Romos vyriausybėje (Rom 13,1), ir kaip apie demoniškas jėgas, su kuriomis turime kovoti (Ef 6,12). Jis buvo įsitikinęs, kad už žemiškųjų valdovų, socialinių institucijų ir daugelio kitų dalykų stovi neregimos dvasinės valdžios bei jėgos, kurios yra angeliško arba demoniško charakterio.
Pinigai – viena iš šių valdžių. Jėzus apibūdina turtą aramėjišku žodžiu mammon, taip suteikdamas turto sąvokai asmeninį ir dvasinį charakterį. Skelbdamas „Negalite tarnauti Dievui ir Mamonai“ (Mt 6,24), jis personifikuoja Mamoną kaip karaliaujantį dievą. Šie Jėzaus žodžiai aiškiai rodo, kad pinigai nėra kažkoks beasmenis mainų tarpininkas. Pinigai nėra kažkas morališkai neutralaus, resursai, kuriuos būtų galima naudoti geram ar blogam, priklausomai tik nuo mūsų požiūrio į juos. Mamona yra jėga, kuri siekia mus valdyti.
Pinigai nėra ir jėga ta prasme, kurią turime omenyje, kalbėdami, pavyzdžiui, apie „perkamąją galią“. Ne, pagal Jėzų ir visus Naujojo Testamento autorius, už pinigų stovi labai realios dvasinės jėgos, kurios juos įkvepia ir suteikia jiems gyvybę. Taigi pinigai aktyviai veikia. Jie patys sau įstatymas. Ir jie sugeba įkvėpti pasiaukojimo dvasią.
Būtent ši pinigų galia išryškina jų tamsiąją pusę. Dietrichas Bonhoefferis teisingai pasakė: „Mūsų širdyse yra vietos tik vienam visa apimančiam pasiaukojimui – mes galime būti ištikimi tik vienam Viešpačiui“. Turime pripažinti, jog Mamona sugeba gundyti. Pinigai turi jėgą, dvasinę jėgą laimėti mūsų širdis. Už mūsų monetų, sąskaitose esančių dolerių, ar kokią materialią formą benuspręstume suteikti pinigams, – stovi dvasinės jėgos.
Būtent tą, už pinigų esančią dvasinę tikrovę mes ir trokštame paneigti. Man daugelį metų atrodė, jog Jėzus pernelyg akcentuoja prarają tarp Dievo ir Mamonos. Nejaugi mes negalime parodyti, kaip toli pažengėme krikščioniškame gyvenime, atiduodami kiekvienam tai, kas pridera, – ir Dievui, ir Mamonai? Kodėl negalime būti džiaugsmingi šio pasaulio vaikai, kaip esame džiaugsmingi Dievo vaikai? Argi žemės gėrybės neskirtos mūsų laimei? Tačiau man nepavyko suprasti vieno dalyko, kurį taip aiškiai matė Jėzus, – tai yra būdo, kaip Mamona reiškia pretenzijas į mūsų širdis. Mamona kviečia mus visiškai atsiduoti ir iš pačios mūsų esybės išsiurbia bet kokį žmogišką gerumą.
Štai kodėl didžioji dalis Jėzaus pamokymų apie turtą savo pobūdžiu yra evangelistiniai. Jis kviečia žmones nusigręžti nuo dievo Mamonos ir garbinti vienintelį tikrąjį Dievą. Kai būsimieji Jėzaus mokiniai pareiškė savo apsisprendimą sekti jį, kad ir kur jis eitų, Jėzus atsakė: „Lapės turi urvus, padangių sparnuočiai – lizdus, o Žmogaus Sūnus neturi kur galvos priglausti“ (Mt 8,20).
Vienas turtingas jaunuolis paklausė Jėzaus, kaip galėtų įgyti amžinąjį gyvenimą, ir sulaukė stulbinančio atsakymo: „Eik, parduok, ką turi, išdalyk vargšams, tai turėsi lobį danguje. Tuomet ateik ir sek paskui mane“ (Mt 19,21). Šis įsakymas prasmingas tik suprantantiems, kad jaunuolio turtas buvo dievas, siekiantis visiško šio žmogaus atsidavimo. Atkreipkite dėmesį, kad kai jaunuolis pasišalino, Jėzus susikrimtęs nebėgo paskui jį ir nesakė, jog tai tik metaforiški žodžiai, jog iš tikrųjų tereikia mokėti dešimtinę. Ne, pinigai buvo tapę visa valdančiu stabu, kurį reikėjo tučtuojau sunaikinti.
Svarbiu įvykiu baigėsi Jėzaus pietūs pas Zachiejų. Šį muitininkų viršininką, kuriam pinigai buvo viskas, Kristaus gyvybė ir artumas taip išlaisvino, jog jis paskelbė: „Štai, Viešpatie, pusę savo turto atiduodu vargšams ir, jei ką nors nuskriaudžiau, grąžinsiu keturgubai“ (Lk 19,8). Tačiau dar labiau stulbina Jėzaus atsakymas: „Į šiuos namus šiandien atėjo išganymas“ (Lk 19,9).
Ar matote, kaip skiriasi šie evangelizavimo būdai nuo šiandieninių? Mūsų metodas – pasistengti, kad pasauliečiai būtų „išgelbėti“ ir vėliau pamokyti juos „krikščioniškos ekonomikos“. Mums išgelbėjimą paprastai sudaro teigiamas atsakymas į tris ar keturis klausimus bei iš anksto numatytos maldos sukalbėjimas. Tačiau Jėzus ragina iš anksto paskaičiuoti, kiek kainuos mokinystė. To nepadaryti būtų tokia pat kvaila klaida, kaip bendrovei imtis statyti dangoraižį neapskaičiavus išlaidų ar militaristui diktatoriui pradėti karą neįvertinus savo galimybių laimėti (Lk 14,25–32). Šį mokymą Jėzus baigia tokiais nerimą keliančiais žodžiais, jog mums net sunku patikėti, kad jis iš tiesų turėjo omeny tai, ką pasakė: „Taip pat kiekvienas iš jūsų, kuris neatsižada visos savo nuosavybės, negali būti mano mokinys“ (Lk 14,33). Kažin ar evangelizaciniame susirinkime išgirsime šį teiginį prieš kviečiant žmones priimti Kristų kaip savo Gelbėtoją. Tačiau Jėzus darė būtent tai, ir ne kartą.
Kristui pinigai yra stabas, nuo kurio mes turime atsiversti tam, kad atsiverstume į Dievą. Dievo Mamonos išsižadėjimas būtina sąlyga tapti Jėzaus mokiniu. Pinigai iš tikrųjų daug kuo panašūs į dievybę. Jie suteikia saugumą, gali numaldyti kaltės jausmą, suteikia laisvę, jėgą ir, atrodo, yra visur esantys. O blogiausia tai, jog jie pretenduoja į visagalybę.
Būtent pinigų troškimas turėti visą valdžią ir galią atrodo labai keistas ir netinkamas. Pinigams tarsi neužtenka tenkintis savo derama vieta šalia kitų mūsų vertinamų dalykų. Ne, jie turi būti pranašesni. Jie turi išsiskirti iš visa ko kito. Tai, sakyčiau, pinigų keistenybė. Mes darome juos daug svarbesnius negu jie yra iš tikrųjų. Mes tiesiog suteikiame jiems absoliučią svarbą. Stebėdami iš šalies, kaip žmonės desperatiškai grumiasi dėl pinigų, galime daug sužinoti. Tai vyksta ne tik tarp vargšų ir badaujančių. Pinigų įnirtingai gviešiasi turtuoliai, kurie net nebeturi ko pirkti. Vidurinioji klasė, kuri iš tiesų gerai apsirūpinusi (ir kurią iš globalinės perspektyvos galima laikyti turtinga), vis perka namus – daugiau, negu jiems reikia, naujus automobilius – daugiau, negu reikia, drabužius – daugiau, negu reikia. Daugelis iš mūsų galėtume gyventi turėdami pusę to, ką dabar gauname pernelyg nesiaukodami. Vis dėlto mums atrodo, kad vos suduriame galą su galu – ir taip jaučiamės, ar uždirbame 15 tūkstančių, ar 50, ar 150 tūkstančių.
Tik pagalvokite apie simbolius, kuriuos siejame su pinigais ir kurie neatspindi jų tikrosios vertės. Pavyzdžiui, jeigu pinigai būtų tik mainų tarpininkas, nebūtų jokios prasmės laikyti jų prestižo reikalu. Vis dėlto mes taip darome. Mes vertiname žmones pagal jų pajamas; suteikiame žmonėms statusą ir gerbiame juos pagal tai, kiek jie turi pinigų. Drįstame užduoti šį klausimų klausimą, kuris visada atskleidžia daug daugiau apie mus negu apie kitą žmogų: „Kiek jis (ar ji) vertas?“ Niujorko Kornelio medicinos centro psichologijos profesorius daktaras Lee Salkas yra pasakęs: „Žmonės visaip stengiasi išsiaiškinti, kiek uždirba kiti, kadangi mūsų visuomenėje pinigai yra jėgos, įtakos ir valdžios simbolis“.
Šiame amžiuje matėme, kaip buvo dėtos didžiausios istorijoje pastangos politinėmis priemonėmis pakirsti pinigų galią. Visos jos buvo nesėkmingos. Pavyzdžiui, ir Kinija, ir Kuba atsisakė pinigų kaip mainų būdo, todėl taupyti pinigus ir kaupti kapitalą pasidarė neįmanoma. Tačiau po kurio laiko šių imperatyvų teko atsisakyti, ir pinigai vėl atsirado – iš pradžių kaip mainų būdas, vėliau kaip galimybė taupyti. Pagaliau iš naujo įsitvirtino prekyba išsimokėtinai už dividendus. Šiuos pavyzdžius pateikiau ne kaip komunistinių režimų kritiką, o kaip pavyzdį to, ką Jacques Ellulas vadina „neįtikėtina pinigų galia, kuri atlaiko kiekvieną išbandymą, kiekvieną pralaimėjimą, tarsi prekybininko mentalitetas būtų taip įsiskverbęs į pasaulio sąmonę, jog nebebūtų jokios galimybės jam pasipriešinti“.
Šie keisti faktai prasmingi tik tuo atveju, jei suvokiame dvasinę pinigų realybę. Už pinigų stovi neregimos dvasinės jėgos, kurios gundo ir apgaudinėja, kurios reikalauja absoliutaus atsidavimo. Būtent šį faktą turėjo omeny apaštalas Paulius, sakydamas, kad „visų blogybių šaknis yra meilė pinigams“ (1 Tim 6,10). Daugelis teisingai pastebėjo, kad Paulius pasakė ne „pinigai“, o „meilė pinigams“. Tačiau turint omeny kone universalią meilę pinigams, šie du pasakymai praktiškai reiškia tą patį.
Paulius įžvelgė tą patį dalyką, kurį kalbėdamas apie pinigus ne kartą minėjo Jėzus, – pinigai yra dievas, siekiantis sąjungos su mumis. Teigdamas, jog meilė pinigams yra visų blogybių šaknis, jis nenorėjo pasakyti tiesiogine prasme, kad pinigai sėja blogį. Jis turėjo omeny, jog nėra to blogo, kurio nepadarytų pinigus mylintis žmogus, kad tik pasipelnytų. Nebelieka jokių apribojimų; mylintis pinigus dėl jų padarys viską. Būtent tuo ir pasireiškia gundantis pinigų charakteris. Mat pinigus mylintis žmogus pusiaukelėje nesustos. Tai apsėstas žmogus. Pinigai – jo vienintelė viso gyvenimo problema. Tai dievas, reikalaujantis visiško atsidavimo.
Štai kodėl Jėzus išvarė iš šventyklos prekiautojus. Tai buvo sąmoningas veiksmas, simbolizuojantis, jog ateinant Mesijui, Izraelio religijoje nebeliks vietos Mamonos garbinimui. Turime atminti, jog prekiauti šventykloje daugeliu atžvilgių buvo naudinga tiek prekiautojams, tiek ir lankytojams. Tačiau Jėzus už viso to įžvelgė stabmeldystę, grėsmę vienintelio tikro Dievo šlovinimui.
Geriau supratę tamsiąją pinigų pusę – jų demonišką tendenciją, – labiau vertinsime Jėzaus radikalią turto kritiką. Be šio supratimo labai lengvai galime kritišką Jėzaus atsiliepimą apie pinigus priskirti nesąžiningiems turtuoliams. Juk tiems, kurie sąžiningai uždirbo pinigus ir išmintingai juos naudoja, ši kritika netaikoma, tiesa? Tačiau didžioji Jėzaus mokymo dalis negali būti siejama tik su nesąžiningais turtuoliais, jis vienodai griežtai kalba ir tiems, kurie savo turtą susikrovė teisėtai. Labai aišku, jog jaunas didikas savo turtą įgijo sąžiningai (Lk 18,18– 30). Istorijoje apie turtuolį ir Lozorių nėra nė užuominos, kad turtingasis žmogus būtų buvęs pasmerktas dėl nesąžiningumo (Lk 16,19– 31). Palyginime apie turtingą ūkininką, kuris nugriovė savo klojimus, kad galėtų pasistatyti didesnius, akivaizdu, jog jis buvo sąžiningas (Lk 12,16–21). Mes pavadintume jį išmintingu – Jėzus pavadino jį kvailiu.
Šią radikalią turto kritiką reikia suprasti dvasinės realybės kontekste. Tai viena iš kunigaikštysčių ir valdžių, kurią reikia užkariauti bei atpirkti Jėzaus Kristaus krauju, dar prieš ją panaudojant geram Dievo karalystėje.

Kova su tamsiąja pinigų puse
Kaip įveikti dievą Mamoną? Ar džiaugtis juo ir stengtis jį panaudoti geriems tikslams? O gal jo visiškai išsižadėti ir bėgti šalin?
Į šiuos klausimus sunku atsakyti iš dalies dėl to, kad Biblija nepateikia krikščioniškos doktrinos apie pinigus. Jei kas bando remtis Biblija, įrodinėdamas kokią nors ekonomikos teoriją ar pateikdamas dešimt finansinės sėkmės taisyklių, didžiai klysta ir iškraipo Šventąjį Raštą. Biblija siūlo mums kai ką geresnio: perspektyvą, iš kurios galima priiminėti visus ekonominius sprendimus. Šventoji Dvasia su mumis; Jėzus – mūsų dabartinis Mokytojas, kuris ves mus per pinigų labirintą, kad ir koks jis būtų individams bei visuomenei sudėtingas.
Tai suprasdamas norėčiau pateikti keletą praktinių pasiūlymų, kuriuos galite perkošti per savo unikalios asmenybės bei aplinkybių filtrą. Galbūt jie pravers kaip gairės jūsų kelyje.
Pirmiausia pakalbėkime apie mūsų jausmus pinigų atžvilgiu. Daugeliui iš mūsų sunkiausia ne priimti Biblijos mokymą apie pinigus, o įveikti baimę, nesaugumo ir kaltės jausmą pinigų atžvilgiu. Pinigai mums kelia tikrą grėsmę. Mes bijome, kad turime per mažai, ir bijome, kad turime per daug. Mūsų būgštavimai dažnai iracionalūs. Pavyzdžiui, žmonės, uždirbantys dvidešimt kartų daugiau negu vidutiniškai Kenijos pilietis, bijo, kad netektų badauti. Kai kurie iš mūsų, priešingai, nuogąstauja, kad kiti nepervertintų mūsų turto ir nepadarytų išvados, kad esame godūs.
Į šiuos jausmus reikia žiūrėti rimtai. Jie dažnai kyla iš vaikystėje įgytos patirties. Prisimenu, vaikystėje turėjau vieną sugebėjimą, atnešusį man neįprastų „turtų“: mokykloje mokėjau lošti stiklo rutuliukais geriausiai už visus. Per didžiąją pertrauką visada aplošdavau kurį nors berniuką. Kartą paėmiau didžiulį maišą rutuliukų, po vieną mėčiau juos į purviną nutekamąjį griovį ir su pasitenkinimu stebėjau, kaip kiti berniukai puolė jų rinkti. To vienintelio atvejo užteko, kad pradėčiau kai ką suprasti apie jėgą, kurią gali suteikti turtas, ir manipuliacijas juo.
Kai kurie iš mūsų augo Depresijos metais ir pažįsta tą persmelkiantį nerimą dėl gresiančio skurdo. Todėl taupumo, šykštumo dvasia mumyse kone instinktyvi ir baugina jau vien mintis apie nuosavybės atsisakymą. Kiti iš mūsų augo prabangos eroje ir pernelyg gerai pažįsta pertekliaus keliamus dvasinius pavojus; taupumas tokiems žmonėms atrodo daugiau yda negu dorybė. Tik susitaikę su šiais ir daugeliu kitų jausmų, kurie suformavo mūsų supratimą apie pinigus, galime atsiliepti į Biblijos kvietimą būti ištikimiems Dievui.
Antra, sąmoningai sukaupę valią, liaukimės neigti savo turtą. Pažvelkime plačiau. Užuot lyginę save su kitais į mus panašiais, kad visada galėtume tvirtinti, jog esame palyginti skurdūs, tapkime pasaulio piliečiais, žiūrinčiais į save visos žmonijos kontekste.
Tie, kurie turi automobilį, priklauso aukštesniajai pasaulio klasei. Kurie turi namą, yra turtingesni negu 95 procentai šios planetos gyventojų. Tas faktas, jog sugebėjote nusipirkti šį žurnalą, turbūt rodo, kad esate tarp pasaulio turtingųjų. Faktas, jog turėjau laiko parašyti šį straipsnį, rodo, kad priklausau tai pačiai kategorijai. Būkime sąžiningi ir atvirai pripažinkime, kad esame turtingi. Nors daugeliui iš mūsų sunku subalansuoti savo biudžetą, turime pripažinti, jog kaip pasaulio piliečiai esame tarp pačių turtingiausiųjų.
Prašau atkreipti dėmesį, kad nenoriu priversti jūsų pasijusti dėl to kaltais; tenoriu, kad suprastumėte tikrąją situaciją pasaulyje. Mes esame turtingi. Jau pats faktas, jog turime laiko skaityti knygą ar žiūrėti televizorių, rodo, kad esame turtingi. Mums nereikia gėdytis savo turto ar stengtis paslėpti jį nuo savęs ir kitų. Tik pripažinę, jog esame turtingi, ir nebandydami pabėgti nuo savojo turto, galėsime su juo kovoti ir panaudoti jį geriems Dievo tikslams.
Trečia, sukurkime atmosferą, kurioje taptų įmanoma išpažintis. Daugelyje pamokslų pinigai būdavo keikiami arba giriami, bet nebuvo mokoma susiformuoti teisingo požiūrio. Daugelis iš mūsų jaučiamės atskirti ir vieniši, tarsi būtume vieninteliai, kurie skaičiuoja savo auksą naktimis. Daug geriau būtų sukurti priėmimo atmosferą, kurioje galėtume išsikalbėti apie mūsų visų problemas bei rūpesčius, išpažinti savo būgštavimus ir pagundas. Mes galime su užuojauta išklausyti išpažinties žmogaus, kurį sugundė seksas; vienodai laisvai išklausykime tuos žmones, kuriuos gundo pinigai. Išmokime išgirsti vieni kitų širdies šauksmą: „Atleisk man, aš nusidėjau! Mano širdį užvaldė pinigai!“
Mums reikia kitų, kurie suprastų mūsų baimę bei širdgėlą, priimtų tai ir pakeltų į Dievo akivaizdą. Mat Bažnyčia turi funkcionuoti kaip Bažnyčia: ji privalo sukurti aplinką, kurioje mūsų neteisingas santykis su pinigais galėtų iškilti į paviršių ir mes galėtume būti išgydyti.
Ketvirta, suraskime kitą žmogų, kuris padėtų mums keliauti per pinigų labirintą. Manau, jog geriausia, jei tai būtų jūsų vyras ar žmona. Jūs susitartumėte padėti vienas kitam atpažinti gundančias pinigų jėgas, kai jos pradės imti viršų. Tai reikia daryti meilės ir gailestingumo dvasia, bet daryti reikia. Visa, kas tampa visiškai asmeniniu dalyku ir niekada neatveriama kitų pataisymams, bus iškraipyta. Visiems mums reikia kiek įmanoma padėti, kad iškeltume į paviršių savo slapčiausias mintis. Galbūt norime turėti daugiau, negu reikia, – mums reikalingas žmogus, kuris padėtų pripažinti tą faktą. Galbūt turime drąsiai žengti į verslo pasaulį dėl Kristaus ir jo karalystės – mums reikia tų, kurie padrąsintų šiam tarnavimui. Gal į mūsų verslo reikalus įsismelkė godumo dvasia – mums reikia žmonių, kurie padėtų ją pamatyti. Gal mūsų būgštavimai trukdo džiaugtis gyvenimu – mums reikia žmonių, kurie atvestų mus į tikėjimą.
Penkta, raskime būdų susisiekti su vargstančiais. Viena iš didžiausių turto blogybių yra ta, jog jis leidžia mums atsiriboti nuo vargšų, kad nebematytume jų kančios. Tada mes galime susikurti iliuzinį pasaulį, neleidžiantį vertinti gyvenimo meilės savo artimui šviesoje.
Tad ką gi daryti? Galime sąmoningai apsispręsti būti tarp vargšų – ne pamokslauti jiems, o mokytis iš jų. Mes galime skaityti knygas apie neturtingųjų gyvenimą, kaip „Rūstybės kekės“ ar „Dainos iš lindynių“. Galime liautis žiūrėti televizijos programas, kurios koncentruojasi tik į turto pasaulį. (Jeigu jas žiūrime, turėtume nepamiršti, jog šis svajonių pasaulis gali lengvai atskirti mus nuo didžiosios žmonijos dalies skausmo, kančių ir agonijos).
Šešta, išgyvenkime vidinį aukojimąsi. Abraomui buvo liepta paaukoti savo sūnų Izaoką. Galiu gerai įsivaizduoti, jog tuo metu, kai jis lipo nuo kalno, žodžiai „mano“ ir „man“ jam jau buvo visiems laikams praradę prasmę. Apaštalas Paulius kalba apie tokią būseną, „kai nieko neturime ir viską turime“ (2 Kor 6,10). Įstoję į vidinio aukojimosi mokyklą, patiriame būseną, kurioje mums niekas nepriklauso, tačiau viskas pasiekiama.
Mums būtina pakeisti savo supratimą apie nuosavybę. Galbūt viską, ką turime, reikėtų paženklinti užrašais „Duota Dievo“, „Priklauso Dievui“ ir „Turi būti panaudota Dievo tikslams“. Turime išmokti sau nuolat priminti, kad ši žemė – Viešpaties, ne mūsų.
Septinta, duokime džiaugsmingomis ir dosniomis širdimis. Duoti yra geras būdas išvyti iš savęs seną šykštuolį. Net vargšai turi žinoti, jog jie gali duoti. Paprasčiausias pinigų ar kokio nors kito brangaus daikto atsisakymas kai ką padaro su mumis. Jis pražudo demonišką godumą.
Kai kurie žmonės pajus norą kaip šventasis Pranciškus Asyžietis išdalyti viską ir pasveikinti „poną neturtą“. Tai nėra įsakymas mums visiems, bet Viešpaties žodis kai kuriems žmonėms, kaip liudija Jėzaus susitikimas su jaunu turtingu didiku. Neturėtume neapkęsti šitaip aukotis pašauktų žmonių, bet džiaugtis kartu su jais jų augančiu išsilaisvinimu nuo dievo Mamonos.
Likusieji iš mūsų gali rasti kitų būdų duoti. Galime suieškoti skurstančių žmonių, kurie neturėtų kuo mums atsidėkoti, ir duoti jiems. Galime aukoti Bažnyčiai. Galime aukoti švietimo įstaigoms. Galime aukoti misijoms. Už tuos pinigus, kuriuos nusprendėme paaukoti, galime surengti puikią šventę kitiems: šią gerą idėją siūlo biblinis atvejis (Įst 14,22–27). Kad ir ką darytume, duokime, duokime, duokime. Gordonas Cosby yra pasakęs, kad „atiduoti pinigus – tai laimėti pergalę prieš tamsiąsias mus slegiančias jėgas“.

Galbūt jums buvo sunku skaityti šiuos apmąstymus; man buvo sunku juos rašyti. Aš taip norėjau pakalbėti apie gerąją, pozityviąją, šviesiąją pinigų pusę! Mums visiems patinka teigiamas požiūris, todėl natūralu ignoruoti negatyvius, kritinius aspektus. Vis dėlto turime pripažinti nenuginčijamą faktą, kad daugelis Jėzaus atsiliepimų pinigų atžvilgiu yra apie tamsiąją jų pusę. Dabar mes suprantame, kodėl: tik pripažinę ir įveikę pragarišką pinigų charakterį, galime pretenduoti priimti jų gerąsias savybes ir pasinaudoti jomis.

Richard Foster, teologijos profesorius, daugelio knygų dvasiniais klausimai autorius

Vertė Jolanta Kriūnienė

Versta iš: Foster R. The Challenge of the Disciplined Life. – San Francisco, 1985 © HarperCollins