KRIKŠČIONIŠKAS ŽURNALAS APIE DIEVĄ IR JO PASAULĮ

Chameleonas ar avijautis?

Dick Keys

Kelkim bangas Tėvui

Tik kelios Biblijos temos yra svarbesnės už Jėzaus kvietimą būti druska ir šviesa. Jis pradeda Kalno pamokslą palaiminimais, apibūdindamas savo sekėjus, o baigia dvigubu palaiminimu tiems, kurie persekiojami.
Teigdamas, jog visuomenė yra susipriešinusi, Jėzus įterpia druskos ir šviesos simbolius:
„Jūs – žemės druska. Jei druska netektų sūrumo, kuo gi ją reikėtų pasūdyti? Ji niekam netinka, ir belieka ją išberti žmonėms sumindžioti. Jūs – pasaulio šviesa. Neįmanoma nuslėpti miesto, kuris pastatytas ant kalno. Ir niekas nevožia indu degančio žiburio, bet jį stato į žibintuvą, kad šviestų visiems, kas yra namuose. Taip tešviečia ir jūsų šviesa žmonių akivaizdoje, kad jie matytų gerus jūsų darbus ir šlovintų jūsų Tėvą danguje“ (Mt 5,13–6).
Jėzus kalba ne tiek apie mūsų individualų moralinį charakterį, kiek apie mūsų bendravimą su visuomene. Krikščionys įmetami į visuomenę tarsi akmenys į vandenį. Kokias bangas jie kelia? Jėzus kviečia mus kelti teigiamas, transformuojančias bangas, tuo pačiu metu išlaikant aiškų krikščionišką identitetą. Toks gyvenimo būdas – esant druska ir šviesa savo bendruomenėse – patrauks žmones prie Tėvo.
Mes turime išlaikyti tai, kas gera visuomenėje, atskleisdami jos gyvenimą ir skonį, kaip druska vartojama mėsai pasūdyti. Druska – ne cukrus, ji nėra saldi, tačiau pagerina bendrą patiekalo skonį. Taip ir su Dievo žmonėmis – jų konfrontacija su pasauliu gali sąlygoti ir konfliktą, tačiau jie pasaulį palieka geresnį.
Jei esame šviesa, turime nušviesti visas gyvenimo sritis Dievo šviesa, išstumdami tamsą. Mums gali tekti nemaloni užduotis sąžiningai diagnozuoti pasaulio problemas. Taip pat būdami šviesa, savo gyvensena turime atspindėti Dievo numatytus tikslus žmogui, vesti panašumo į Kristų idealo link, kuris ir realus, ir gražus.

Žodžio galia

Gyventi, esant druska ir šviesa, daug sunkiau, nei paprastai manome, tačiau Jėzus ir nevertino socialinių jėgų naiviai. Jis mus įspėjo dėl atsisakymo skelbti tampant išsidvokusia druska ar paslėpta šviesa.
Greičiausiai Jėzus kalbėjo apie Negyvosios jūros krašto druską, kurios dalis buvo tokia atskiesta ir užteršta kitais chemikalais, kad vis dar atrodė kaip druska, tačiau nebeturėjo druskos savybių ir skonio.
Paslėptos šviesos simbolis dar akivaizdesnis – jis kalba apie šviesą, paslėptą po nepermatomu dangčiu, kurios užtektų visam namui apšviesti. Ji gali įkaitinti dangtį, tačiau namas liks tamsoje.
Kodėl krikščionims nepavyksta būti druska ir šviesa? Jiems nepavyksta, nes pasaulis pavojinga vieta, ypač tiems, kurie „neįsirašo“ savo visuomenėje. Jėzus sako, kad mes būsime išsiskirianti grupė, būsime niekinami ar net persekiojami. Išsidvokusi druska ir paslėpta šviesa parodo du, regis, saugesnius gyvensenos būdus. Kiekvienas iš jų leidžia išvengti pastovios trinties su cinikais ir persekiotojais.
Sociologai teigia, kad išsiskiriančios grupės, esančios didesnėje visuomenėje, dviem nuspėjamais būdais bando sumažinti potencialią trintį. Vienas – daryti kompromisus dėl savo išskirtinių įsitikinimų ir gyvensenos ir tokiu būdu sumažinti savo konfliktą su visuomene. Kitas būdas – išlaikyti savo išskirtinumą ir susivienyti, užsisklendžiant grupėje ir taip prarandant ryšį su visuomene. Mūsų nuostabai, šiais simboliais Jėzus norėjo parodyti būtent tai, dar tada, kai niekas net nesvajojo apie sociologiją.
Išsidvokusi druska – tai krikščionis, taip susiliejantis su visuomene, kaip chameleonas savisaugos tikslais keičia savo spalvą, kad susilietų su aplinka. Tai pavieniai krikščionys ar jų grupės, kurios prisitaiko, adaptuojasi, daro kompromisus ir taip tampa silpni. Kaip druska, praradusi savo skonį, taip ir krikščionis nepajėgus pasiekti Kristaus tikslų, kadangi disonansas su pasauliu tapo rezonansu ar net visišku susitapatinimu. Prarandamas išskirtinis krikščioniškas identitetas ir krikščionys nebeturi pasiūlyti pasauliui nieko, ko šis dar neturi.
Teologinės idėjos ir etiniai principai kertasi su visuomenei priimtinomis tiesos, sekso, valdžios ir pinigų sąvokomis. Tačiau krikščionis chameleonas abejingas toms idėjoms ir principams, atstumia juos ir palaipsniui praranda susidomėjimą jais. Šiandien vyraujančios idėjos yra tos, kurios netoleruoja Kristaus unikalumo ir prieštarauja jam. Tuo pačiu metu chameleonas gali patvirtinti tuos krikščioniškus mokymus, kurie rezonuoja su tuo, kuo visuomenė jau tiki.
Priešingai negu chameleoniškumas, paslėpta šviesa yra krikščionių būrimasis į grupuotes, kurios apsaugo jų išskirtinumą krikščioniškame gete arba subkultūroje. Tai gimdo krikščioniškų grupuočių dialektus, grupuočių išsilavinimą, grupuočių muziką, grupuočių televiziją ir netgi krikščioniškos grupuotės geltonuosius puslapius – visa tai atrodo paslaptinga tiems, kurie joms nepriklauso. Daug laiko praleidžiama įtikinėjant grupuotės narius, kad jų įsitikinimai ir tradicijos yra pranašesnės už siaubingą blogį, slypintį už tvirtovės sienų.
Grupuotės gyvenimo psichologija reikalauja uždrausti atsakymus į daugelį gyvenimiškų klausimų. Tačiau Naujasis Testamentas nesuteikia mums tokių taisyklių, kad išlaikytume grupuotę. Jis suteikia per daug laisvės. Taigi, kai Bažnyčia ar krikščionių grupė tampa grupuote, Naujojo Testamento etika papildoma savomis taisyklėmis ir draudimais. Tai ypač svarbu greitai besikeičiančioje visuomenėje, kur Bažnyčia, nekurdama savo taisyklių ir draudimų, turėtų nuolat grumtis su naujais ir sudėtingais aplinkinio pasaulio pateikiamais klausimais.
Bažnyčiai ar grupei susibūrus į grupuotę, evangelizacija tampa ypatinga problema. Paprastai tokie žmonės nepažįsta nekrikščionių socialinio gyvenimo. Tuomet evangelizacija būna dirbtina ir išgalvota, o kartais netgi įkyri ir karinga.
Jeigu išsidvokusi druska simbolizuoja krikščionį chameleoną, tai paslėptą šviesą simbolizuoja avijaučiai. Avijaučiai – tai arktiniai gyvūnai, kurie iškilus grobuonių pavojui, apsupa ratu savo jauniklius ir paliegusius giminės atstovus, atsukdami ragus į priešininką. Jie dar geriau iliustruotų krikščioniškas grupuotes, jei būtų atsigręžę į rato vidų ir tik kartkartėmis aklai spirtelėtų užpakalinėmis kanopomis grėsmingo pasaulio pusėn.
Taip krikščioniška grupė gali apsisaugoti nuo blogos pasaulio įtakos, prarasdama ryšį su pasauliu ir paslėpdama savo šviesą. Tai bendruomenė karantine. Net ir ryški šviesa, uždengta nepermatomu dangčiu, vis dar yra tamsa.
Kaip ir išsidvokusios druskos atveju, jei šviesa paslepiama, prarandamas esminis krikščioniškas identitetas. Jėzus nesakė: „Bandykite elgtis kaip druska ir šviesa“, – jis sakė: jūs esate druska ir šviesa, neįmanoma paslėpti ant kalno pastatyto miesto. Jeigu išsidvokusios druskos sąvoka parodo krikščioniško identiteto praradimą per asimiliaciją su pasauliu, tai paslėptos šviesos sąvoka – identiteto praradimą užrakinant tiesą nuo pasaulio.

Pasaulietiškumas, kuris išskiria
Chameleonas ir avijautis atstovauja dviem priešingiems pasaulietiškumo būdams. Chameleonas įsilieja ir tampa kaip pasaulis, tokiu būdu sumažindamas patyčių ir persekiojimo pavojų. Avijautis irgi pasaulietiškas, tačiau ne taip akivaizdžiai: jo pasitikėjimo šaknys yra daugiau tarpusavio palaikyme ir grupės izoliacijoje, suteikiančioje saugumo jausmą, negu Dieve.
Grupuotė gali manyti, jog yra dvasinis elitas, tačiau iš tikro ji mėgdžioja bet kokią mažą nereliginę grupelę, išsiskiriančią iš visuomenės. Būrimasis į grupuotes primena tai, ką vietnamiečiai imigrantai daro Kalifornijoje, ką žydai chasidai daro Niujorke ir dauguma amerikiečių – neeuropietiškose kultūrose. Būrimasis į grupuotes yra tai, ką kai kurie krikščionys evangelikalai daro šiandien.
Imigrantų grupės Amerikoje išbandė visus kelius: vienos susibūrė į grupuotes, kitos asimiliavosi, daugelis pasirinko abiejų taktikų kombinaciją. Tautinių ar etninių grupių susibūrimas į grupuotes ar asimiliacija didesnės šalies kultūroje nebūtinai yra blogas dalykas. Tačiau krikščionims nedera burtis į grupuotes, nes Jėzus kviečia mus identifikuotis su juo ir būti druska ir šviesa pasauliui.
Aš nebandau sumenkinti persekiojimo skausmingumo ir galios, tarsi krikščionys būtų bandę apsisaugoti bijodami nereikšmingų įžeidimų. Gali iškilti rizika prarasti darbą, įtaką ar saugumą bei susilaukti skausmingo susvetimėjimo su kitais. Toks spaudimas gali paskatinti mus patogiai pritaikyti Dievo tiesą arba pasislėpti už grupuotės sienų. Tačiau Jėzus kviečia mus nesirinkti nė vienos iš šių išeičių.
Ir chameleonų kompromisai, ir avijaučių būrimasis į grupuotes palengvina skausmingą pasaulio atstumtųjų ir nepritapėlių dalią. Abu būdai padeda pašalinti santykius, kurie galėtų sukelti trintį tarp krikščionių ir nekrikščionių. Abu būdai parūpina svarbųjį saugumą ne iš Dievo, bet iš žmonių socialinio komforto.
Jei esu chameleonas, aš toks panašus į nekrikščionis, kad nepatiriu jokių konfliktų dėl tikėjimo klausimų. Jei esu avijautis, aš taip izoliuotas nuo pasaulio, kad retai užmezgu asmeninį ryšį su tais, kurie yra už mano grupuotės ribų. Jausdami tokį galingą dvejopą socialinį spaudimą, mes nuginkluojami savo kompromiso su pasauliu arba izoliuojami savo pačių bandymais apsisaugoti nuo jo. Taigi mūsų tikėjimas privatizuojamas arba apribojamas. Mes sumenkinam Jėzaus paliepimą būti pasaulyje, bet nepriklausyti jam.
Ironiška, kad šios dvi priešingos reakcijos – kompromisas ir būrimasis į grupuotes – palaiko viena kitą. Viena iš didžiausių paskatų, kuri verčia krikščionis burtis į grupuotes, yra kompromiso ir blogio įtakos baimė. Jie stebi greitai besikeičiantį pasaulį ir regi prisitaikymo pavojų su smulkiausiomis jo detalėmis. „Nebėra nieko pastovaus. Žmonės negina savo nuomonės. Ką dar liberalai legalizuos?“
Tada jie žvelgia į tuos, kurie, jų manymu, daro kompromisus, ir sako sau: „Kur rasti kitų krikščionių, kurie padės atsilaikyti prieš reliatyvizmo ir moralinio pasyvumo potvynį?“ Atrodo, kad atsakymas – tai susibūrusių į grupuotes krikščionių siūlomas aiškumas ir įsitikinimai.
Kitoje pusėje viskas vyksta visai taip pat. Krikščionys žvelgia į tuos, kurie, jų nuomone, susibūrę į grupuotes, į jų pažiūrų siaurumą, izoliaciją ir karingumą ir sako: „Padėkit! Krikščioniškas tikėjimas negali būti toks. Turiu susirasti grupę, kuri pasiūlytų alternatyvą tokiam atšiaurumui!“ Vienintelė Bažnyčia ar grupė, kurią jie gali rasti, būtų tokia, kuri apkarpė teologiją ir etiką taip, kad jos patogiai derintųsi prie modernaus pasaulio.
Tai poliarizacijos galia. Kiekviena pusė paleidžia vaiduoklius, kurie dar labiau atitolina priešingą pusę nuo teisybės ir sveiko proto. Šį procesą iliustruoja toks pavyzdys.
Prieš keletą metų tą pačią savaitę gavau du laiškus. Vienas buvo iš „Moralinės daugumos“, o kitas iš Katharine Hepburn, rašančios apie planuojamą tėvystę ir motinystę. Turinys buvo beveik toks pat. Abu laiškus galima perfrazuoti taip: „Šioje šalyje gerai finansuojama stipri mažuma, kuri bando atimti viską, kuo Amerika tiki, taip pat ir jūsų asmeninę laisvę. Tačiau yra viltis – esame mes. Jūsų indėlis padės mums pasipriešinti šiai grupei ir tiems destruktyviems įstatymams, kuriuos jie remia, šiuo svarbiu mūsų tautai momentu“.
Retorika buvo vienoda, nors politinės pažiūros kategoriškai skyrėsi. Nė viena iš grupių neišsakė savo argumentų, atvirkščiai, – jos pabrėžė savo sekėjų baimę kitai grupei.

Pavyzdžiai iš Biblijos

Biblijos istorija iliustruoja tris būdus, kaip įveikti tokią įtampą. Pirmąjį galime pamatyti kaip dominuojančią chameleono nuodėmę – asimiliaciją ir kompromisą – kai izraelitai užgrobė Pažadėtąją Žemę su Jozue.
Dievo žmonės nepaisė sandoros sąlygų ir pranašų perspėjimų priimdami kanaaniečių stabmeldystę. Jie bandė išlaikyti geriausius abiejų pasaulių dalykus sujungdami nešventas apeigas su Viešpaties garbinimu. Tačiau jie buvo nuteisti, kai VI a. pr. Kr. Dievas leido babiloniečiams nugalėti juos ir ištremti į Babiloną.
Antroji nuodėmė iliustruojama, kai žydai sugrįžta iš Babilono ir pradeda linkti avijaučių pusėn. Jie buvo pasiryžę daugiau nebebūti chameleonais, tarsi apmąstę skurdų pagonių stabmeldystės įrodymą jų užgrobtuose miestuose. Tačiau imta burtis į grupuotes.
Toks būrimasis į grupuotes klestėte klestėjo fariziejų teologijoje ir etikoje I a. Šie dvasiniai lyderiai turėjo šimtus taisyklių vien tik šabo laikymuisi. Kai Jėzus pasakė, kad turi, gali veikti ir veiks ne vien žydų gyvenime, jie bandė numesti jį nuo uolos jo paties mieste.
Trečiasis būdas įveikti įtampą – Jėzaus įkurta Bažnyčia, kuri turi būti pasaulyje, tačiau nepriklausyti jam. Būti druska ir šviesa reiškia ignoruoti didžiulį socialinį spaudimą, verčiantį eiti į kompromisus arba burtis į grupuotes. Tai reiškia paneigti pranašavimus tų, kurie mano, kad Bažnyčia būtinai poliarizuosis į išsidvokusią druską ir paslėptą šviesą.
Bažnyčia turi būti gyvas kūnas, kuris sueina draugėn priimti sakramentų, šlovinti, melstis, mokyti ir vienas kitą palaikyti. Tada, prieš vėl susiburiant draugėn, ji turi eiti į visuomenę ir tarnauti. Per artimo meilę ir draugystę, nedarydama kompromisų dėl Dievo žodžio Bažnyčia turi pasiekti tuos, kurie yra už jos ribų.
Vienas iš mano mėgstamiausių pavyzdžių, kaip reikia gyventi esant druska ir šviesa, yra apaštalo Pauliaus raštuose. Jis primena tesalonikiečiams apie savo tarnystę, kai buvo su jais:
„…mes ją ir skelbiame taip, kad patiktume ne žmonėms, bet Dievui, kuris tiria mūsų širdis. Kaip žinote, mes niekada nepasižymėjome įteikliomis kalbomis ir niekada – tepaliudija Dievas – nebuvome pasidavę godumui; niekada nesivaikėme žmonių garbės, nei tarp jūsų, nei kitur. Būdami Kristaus apaštalai, mes galėjome būti jums našta, vis dėlto tarp jūsų buvome švelnūs, tarsi motina, globojanti savo kūdikius. Taip jūsų ilgėdamiesi, trokštame pasidalyti su jumis ne tik Dievo Evangelija, bet ir savo gyvybe, nes tapote mums be galo brangūs“ (1 Tes 2,4–8).
Čia išryškėja dvi temos. Pirmoji – Paulius nedarė kompromisų ir liko ištikimas Dievo žodžiui, nebandė sumažinti konflikto meilikavimu, kad jo žodžiai skambėtų maloniau. Jis buvo sūri druska.
Antroji – nėra užuominos apie tai, kad jo disonansas ir atsisakymas eiti į kompromisus sąlygojo grupuotišką, karingą požiūrį į netikinčiuosius. Iš tiesų jis buvo švelnus jiems tarsi auklė su vaiku. Jis gyveno ne už tvirtovės sienų, tačiau su meile dalijosi savo gyvenimu jų namuose. Nesunku įsivaizduoti Paulių ilgai vakarojantį su jais, kai jie kentėdavo ir abejodavo ar nesutardavo su savo vaikais. Pasaulio šviesa nebuvo paslėpta po dangčiu, tačiau per Paulių švietė jų namuose.

Venkime dvigubo pavojaus
Kas nutiks, jei Bažnyčiai nepavyks sekti Jėzaus mokymu būti druska ir šviesa? Mums nepavyks evangelizacija, nesiseks gyventi kartu ir negalėsime teigiamai veikti visuomenės.
Jei pasuktume chameleoniškumo pusėn, labai gražiai pritaptume prie modernizmo arba senovinio Švietimo amžiaus humanizmo. Plaukdami pasroviui tikėtume, kad galime dirbti visi kartu ir gerinti gyvenimą žemėje, jei tik pripažinsime, kad mūsų religiniai įsipareigojimai nėra svarbūs. Tuomet prarastume savo išskirtinumą ir sugebėjimą pasiūlyti ką nors daugiau, negu siūlo mūsų pasaulietiška visuomenė. Taptume nereikšmingi ir nereikalingi. Trumpai tariant, taptume išsidvokusia druska.
Tačiau pasukę avijaučio pusėn, nesąmoningai eitume postmodernizmo šablono link. Susibūrusi į grupuotes ir savo kultūroje užsidariusi Bažnyčia atitinka postmodernizmo aprašomą visuomenę, susidedančią iš daugelio tautų kultūrų, kur kiekviena tauta taip atsiskyrusi nuo kitų, kad bendravimas per tokius kultūrinius barjerus tampa visiškai neįmanomas. Skirtumai užtemdo bendrumą. Besiburianti į grupuotes Bažnyčia prisideda prie stiprėjančios susiskaldymo dvasios, kada kiekvienos grupės „bendrą kalbą randanti bendruomenė“ skatina pasiskirstymą pagal rasę, klasę, lytį, tautybę ir etniškumą. Tokia kryptimi einanti Bažnyčia atsiribos ne tik nuo visuomenės, bet ir nuo sąlyčio su ja. Trumpai tariant, uždengta šviesa.
Mus supančios poliarizacijos jėgos tokios stiprios, kad gali paskatinti apgaudinėti pačius save, tad mes tuo pačiu metu tapsime chameleonais ir avijaučiais. Kai kurie geriausiai žinomi krikščioniško būrimosi į grupuotes lyderiai (blogiausiai pagarsėję televizijos evangelistai) begėdiškai susiliejo su blogiausiu visuomenės elgesiu sekso, pinigų ir šlovės srityse. Kitaip tariant, mes tuo pačiu metu galime būti išsidvokusi druska ir paslėpta šviesa įvairiose gyvenimo srityse.
Teologijos lygmenyje turime daug galingų ir gyvybiškai svarbių atsakymų į daugelį šiuolaikinio pasaulio problemų. Tačiau jei nesugebėsime būti druska ir šviesa, išduosime savo pašaukimą ir tapsime bejėgiai bendraudami su aplinkiniais. Jei mus veikia poliarizacijos jėgos, kurias apibūdinome, būsime įstumti į reliatyvizmą ir atšiaurumą.
Apologetas Francis Schaefferis sakydavo, kad santykiuose su kitais lengva rodyti Dievo šventumą arba Dievo meilę. Ganėtinai paprasta būti šaltam, neinančiam į kompromisus su nuodėme arba šiltai ją toleruoti. Tačiau labai sunku ir be Šventosios Dvasios veikimo net neįmanoma vienu metu rodyti Dievo šventumą ir meilę. Kai šie du dalykai eina kartu, mes nebesame nei šiurkštuoliai, nei meilikautojai.
Nors daugelis Bažnyčios sričių neišvengia kritikos, aš nenuleidau rankų dėl Bažnyčios, anaiptol, – esu įsitikinęs, kad tai didis vilties šaltinis. G. K. Chestertonas kartą pasakė, kad yra pesimizmas, kuris „į milijonus ausų šnibžda, kad viskas taip blogai, jog neverta taisyti“. Užuoj taip sakęs, jis stengėsi priminti žmonėms, „kad pirmiausia reikia mylėti ir tik po to taisyti…“

Dick Keyes, teologas, su žmona Mardi vadovauja „L’Abri“ draugijos Amerikos filialui Masačiūsetse

Vertė Kristina Misiutė

Versta iš: Keyes D. Chameleon Christianity. – Grand Rapids, 1999 © Baker Books





Teisusis klestės kaip palmė, augs kaip Libano kedras (Psalmė 92,12).