KRIKŠČIONIŠKAS ŽURNALAS APIE DIEVĄ IR JO PASAULĮ

Antano Rubšio Senojo Testamento vertimas ir du jo variantai

Paskaita Lietuvos katalikų mokslo akademijos suvažiavime 2000 m.

Vaclovas Aliulis

Truputis priešistorės

Vykstant Vatikano II Suvažiavimui, religijos persekiojimu pagarsėjusi Sovietų valdžia bandė taisyti savo įvaizdį pasaulio akyse. Pasiuntė į Romą kelis Lietuvos dvasininkus, deramai juos nuteikusi, leido Lietuvoje įkurti Liturgijos komisiją, kuri rūpintųsi liturginių knygų vertimu į lietuvių kalbą, matyti, tam, kad būtų galima parodyti pasauliui, jog kaip kitose šalyse, taip ir Lietuvoje vyksta liturgijos reforma, spausdinamos bažnytinės knygos.
Faktai rodo chruščiovinės politikos veidmainystę: tuo pačiu metu Lietuvoje buvo uždarytos kelios bažnyčios, sunaikintos Vilniaus Kalvarijų kryžiaus kelio koplyčios ir daugybė koplytėlių pakelėse, o klierikų skaičius vienintelėje Kauno kunigų seminarijoje buvo sumažintas iki 25; taigi tikro atšilimo nebūta. Vis dėlto vyskupai ir vyskupijų valdytojai sumaniai pasinaudojo susidariusia galimybe, ypač pabrėždami, kad jei Lietuvoje bus laiku išleistos liturginės knygos, jos galios ir išeivijoje, o ne atvirkščiai. Išleistieji į Romą Lietuvos dvasininkai susitiko su išeivijos dvasininkų vadovais bei atstovais ir tarp ko kita aptarė reikalą pagal Susirinkimo mintį parengti naują Šventojo Rašto vertimą iš originalo kalbų. Lietuvoje turėjo būti parengtas Naujojo Testamento vertimas, ir per keletą metų jį atliko kun. Česlovas Kavaliauskas. Vakarų Europos lietuvių vyskupas Pranas Brazys, MIC, apsiėmė suorganizuoti Senojo Testamento vertimą, bet 1967 m. staiga mirė, nespėjęs įvykdyti pasiryžimo. Paskui porą metų užtruko vyskupo skyrimas Europos lietuviams ir pats reikalas nuslinko į užmarštį.
Tuo tarpu Liturgijos komisijos rengiamiems Mišių skaitiniams reikėjo daugelio Senojo Testamento tekstų. Paprašėme kun. Č. Kavaliauską išversti reikiamus istorinių knygų tekstus, o Psalmyno vertėją kun. Antaną Liesį, MIC, – didaktinių bei poetinių knygų. Šiam reikalui pajudėjus ir negirdint vilčių iš Vakarų, kilo mintis rengti Lietuvoje Senojo Testamento vertimą jungtinėmis jėgomis, deja, nebe iš originalo, o iš patikimiausių naujų vertimų į didžiąsias Vakarų kalbas. Kun. Kavaliauskas sutiko ištisai versti istorines knygas, kun. A. Liesis – didaktines bei poetines, o pranašų raštus ir deuterokanonines knygas vargais negalais įsiūliau Antanui Dambrauskui, pripažintam „klasikinės literatūros vertėjų karaliui“. Jam labai nesinorėjo versti iš tarpinių kalbų, bet darbą atliko. Taip pat nemažai padirbėjo kun. Kavaliauskas, o lėtai dirbantis kun. Liesis išvertė tik Jobo ir Patarlių knygas. Tie vertimai yra, bet neaišku, kas ir kada jais pasidomės.

Istorinės reikšmės leidiniai
Pagaliau 1990 m. Lietuvos Vyskupų Konferencija surado Senajam Testamentui versti talentingą ir kompetentingą žmogų – kunigą profesorių Antaną Rubšį, 25 metus dėsčiusį biblinius mokslus, išvažinėjusį Biblijos kraštus ir tyrinėjusį jų paminklus. Manyčiau, kone atmintinai mokantį hebrajiškai ir aramėjiškai Senąjį Testamentą (antrojo kanono knygas graikiškai). Stebiuosi, kodėl anksčiau mums neatėjo į galvą tokia mintis, juk jau buvo žinomos kai kurios prof. Rubšio knygos Šventojo Rašto klausimais. Galbūt todėl, kad pažįstami išeivijos kunigai mums nepasiūlė.
Kunigas (vėliau prelatas) Antanas Rubšys išvertė Senąjį Testamentą per penkerius metus (1990– 1995). Tai pasigėrėtina sparta, panaši į Vulgatos vertėjo šv. Jeronimo apie 400 metus.
Kaip ir dera, pirmiausia buvo keturiais tomais išleistas bandomasis vertimas ir paprašyta pastabų, paskui vertėjas su savo talkininkais jį trejetą metų tobulino, kol galiausiai 1998 m. Lietuvos Vyskupų Konferencija išleido šį ST vertimą kartu su kun. Kavaliausko Naujojo Testamento vertimu viena didele knyga: Šventasis Raštas. Senasis ir Naujasis Testamentas („Katalikų pasaulio“ leidykla, 1998. Gaila, nepažymėta išleidimo vieta – Vilnius).
Pirmą kartą visa Biblija – Šventasis Raštas – buvo lietuviškai išleista 1735 m. Prūsų Lietuvoje, Karaliaučiuje; vertimo pagrindu buvo paimtas Martino Lutherio vertimas. Po 200 metų (1911–1937) Nepriklausomoje Lietuvoje, Kaune, išėjo arkivyskupo Juozapo Skvirecko viso Šventojo Rašto vertimas, tą faktą kai kas lygino su Lietuvos krikštu. Ir šis vertimas – ne iš originalo: arkiv. Skvireckas vertė iš lotyniškosios Vulgatos, tik atsižvelgdamas į originalius tekstus.
Naujasis 1998 m. Šventojo Rašto leidimas yra dvigubai istorinis: pirmą kartą ištisai iš originalo kalbų ir pirmą kartą su Lietuvos amžinosios sostinės Vilniaus arkivyskupo metropolito aprobata.
Prasideda trečiasis istorinis momentas: po metų (1999 m.) tas pats ištiso Šventojo Rašto vertimas, redaguotas Lietuvos Biblijos draugijos sudarytos komisijos, išėjo iš spaudos, vėlgi pirmą kartą, kaip ekumeninis lietuviškas Šventojo Rašto tekstas: Biblija arba Šventasis Raštas. Ekumeninis leidinys („Lietuvos Biblijos draugija“, Vilnius, 1999).
Nėra abejonės, kad ir po šimto metų šios knygos ir datos bus minimos kaip istorinės lietuvių tautos kultūros raidoje. Manau, kad prie tokių tikėjimo ir literatūros paminklų tegalime liestis su didžia pagarba.

Vertimo talka
Neabejojame prelato prof. A. Rubšio vertimo tikslumu, nesunku įsitikinti ir literatūrinės kalbos kokybe. Pats vertėjas, jaunas turėjęs palikti Tėvynę, nenutolo nuo krašto kultūros. Kaip pats sako, žemaičių kalbą moka dar geriau negu lietuvių, bet sveikas tarmės substratas nekenkia bendrinei kalbai, greičiau ją pagyvina.
Vertėjas puikiai supranta taisyklingos kalbos bei sklandaus ir vaizdingo stiliaus reikšmę, todėl surinko stiprią komandą, kurios darbą pratarmėje į Išminties knygų tomą (Putnam, CT, 1995, p. x) aprašo taip:
„Trys asmenys – rašytojas Jurgis Jankus, lituanistė Albina Pribušauskaitė ir žurnalistė Salomėja Narkėliūnienė – mano žemaitišką Senojo Testamento vertimą ne tik lietuvino, bet tikslino ir stilių, ir rūpinosi skyryba, duodami lietuviškam Dievo žodžiui sparnus, kad jis išliktų ištikimas Šv. Rašto tekstui ir būtų lengvai skaitomas. Šv. Raštas kalba vaizdais, o mūsų kalba savo dalyviais, pusdalyviais, padalyviais duoda veiksmui sparnus. Norėta perduoti vaizdinius, nenusikalstant ir mūsiškiam veiksmažodžiui. Reiškiu ypatingą padėką šiems mano kūrybingiems talkininkams.“
Tie patys trys asmenys vertėjui padėjo ir rengiant galutinį tekstą. Šį spausdinant 1998 m. dar talkino tuo metu „Katalikų pasaulio“ leidykloje redaktore dirbusi Sigita Papečkienė. Kartu išvardyti Naujojo Testamento vertėjas ir redaktorius, bet apmaudu, kad nebuvo pasirūpinta sužinoti ir įvardyti Lietuvos filologus, Naujojo Testamento redagavimo talkininkus, kurių vardų negalėjome atskleisti sovietmečiu: tai ses. dr. A. Kučinskaitė, V. Ališauskas ir velionis A. Žirgulys. Manau, šių kalbos mokovų ir Šventojo Rašto mylėtojų suteiktas šiuolaikinis biblinio teksto skambėjimas bus kiek nors padėjęs ir Senojo Testamento redagavimui.
Pasirodžius bandomajam Antano Rubšio Senojo Testamento leidiniui, Lietuvos Biblijos draugija panorėjo prisidėti prie jo skleidimo. Kad galėtų gauti finansinę Jungtinių Biblijos draugijų paramą, turėjo prisitaikyti prie reikalavimų, visame pasaulyje jos taikomų Biblijos leidiniams: nedėti teologinių komentarų, į atskirą bloką išskirti Senojo Testamento deuterokanonines knygas. Vyskupų Konferencija ir vertėjas sutiko, kad LBD rengtų tokį leidinį, siūlytų pataisų bei patobulinimų vertimo tekstui.
Šitaip atsirado dar viena vertimų grupelė. LBD Direktorių taryba sudarė tarpkonfesinę redakcijos komisiją iš keturių narių: specialiojo redaktoriaus Petro Kimbrio, redaktorių Alberto Latužio ir Danielius Oželio, leidybos vadovo Mykolo Mikalajūno. Neturėdami hebrajisto jie rėmėsi ypač prancūziškais ir angliškais ekumeniniais vertimais ir literatūrinės lietuvių kalbos išmanymu, kartais kreipdavosi konsultacijos į Jungtinių Biblijos draugijų ekspertus. Parengtus teksto patobulinimus siuntinėjo vertėjui į JAV.
Kiek žinau, vertėjas kai kuriuos pasiūlymus priimdavo ir įtraukdavo į galutinį variantą, kai kuriuos pripažindavo leistinais, bet į savąjį galutinį neįtraukė, tikriausiai, kai kuriuos ir atmesdavo. Šiaip ar taip (turbūt ne vien aš esu tuo nusivylęs), nepavyko ištisai suderinti viso ST teksto. LBD vadovai neseniai man sakė, jog vertėjas neprieštarauja, kad ekumeninis Senasis Testamentas eitų su jo vardu, bet skirtinga redakcija. Taip dar kartą suspindi prof. prel. Rubšio taurumas.

Vertimo variantai
Nebūdamas Šventojo Rašto mokovas apskritai ir Senojo Testamento ypačiai, negaliu imtis vertinti, pavyzdžiui, kaip vertimo tikslumas derinamas su skambumu. Galėčiau nebent palyginti vieną kitą bandomojo ir galutinio teksto vietą. Iš to būtų matyti, kurlink ėjo teksto tobulinimas. Dar įdomiau palyginti galutinį prel. Rubšio variantą su ekumeniniu ST tekstu. Ištisai tai padaryti būtų įmanoma tik lygiagrečiai juos išspausdinus, bet nežinau, ar kas nors to imsis, ar to reikia. Juk apytikrį vaizdą galima susidaryti panagrinėjus kelias ištraukas iš įvairių ST knygų blokų.

Pradžios knyga

Vyskupų Konf–jos leidinys Biblijos Draugijos leidinys
Pr 1,2 vėjas iš Dievo plazdeno dvasia iš Dievo dvelkė /išnašoje: Hebr. taip pat „vėjas“/
Pr 1,11 visų rūšių vaismedžius, nešančius žemėje vaisius visų rūšių vaismedžius, vedančius žemėje vaisius
Pr 1,17 Dievas sudėjo juos /šviesulius/į dangaus skliautą šviesti žemei, valdyti dienai bei nakčiai ir atskirti šviesai nuo tamsos. Dievas sudėjo juos /šviesulius/ į dangaus skliautą šviesti žemei, valdyti dieną bei naktį ir atskirti šviesą nuo tamsos.

Kaip matome, eina stilistinės dviejų redakcijų lenktynės, kurias laimi tai viena, tai kita pusė. Vaismedžiai vaisius „veda“ (BD) geriau negu „neša“ (VK); kita vertus, paskirties naudininkas „sudėjo… valdyti dienai bei nakčiai“ (VK) geriau už „sudėjo… valdyti dieną ir naktį“. Šiuo atveju BD leidinys pasiliko prie bandomajame leidinyje vartoto galininko, o VK leidinys yra patobulintas.

Pr 1,21 Dievas sukūrė didžiąsias jūros pabaisas bei visus judančius visų rūšių gyvūnus, kurie knibžda vandenyse. Dievas sukūrė didžiuosius jūros gyvūnus bei kitus judančius visų rūšių gyvūnus,Knibždančius vandenyse.*
Pr 1,20 Teknibžda vandenyse gyvūnų gausybė. Teknibžda vandenys gyvūnų gausybe.
Pr 1,24 Tepagimdo žemė visų rūšių gyvūnus. Tepagimdo žemė visų rūšių gyvūnų.

* Neovulgata, prancūzų ekumeninis leidinys TOB ir kt. teikia „jūros pabaisas“.

Atrodo, BD redaktoriai bus persistengę su „vandenų knibždėjimu“ ir su dalies kilmininku „tepagimdo visų rūšių gyvūnų“. Manau, dalies kilmininko reikėtų, jeigu būtų „visokių rūšių gyvūnų“, bet „visų rūšių gyvūnai“ yra apibrėžta sąvoka. Tučtuojau, Pr 1,25, BD (kaip ir VK) vartoja galininką: „Dievas padarė visų rūšių laukinius žemės gyvulius“ ir t.t.
Prieiname prie rūpimiausios mums eilutės, pirmųjų žmonių:

Pr 1,27 Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą, pagal savo paveikslą sukūrė jį; vyrą ir moterį;sukūrė juos. Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą, pagal savo paveikslą sukūrė jį; kaip vyrą ir moterį sukūrė juos.

Pirmutinė abejonė: kuo remdamiesi VK ir BD antroje šio sakinio dalyje rašo: „pagal savo paveikslą sukūrė jį“, kai Neovulgata (Nvg), Italijos Vyskupų Konferencijos (CEI) leidinys, Vokietijos tarpkonfesinė Biblija „Einheitsübersetzung“ (EÜ) ir prancūzų TOB teikia „pagal Dievo paveikslą sukūrė jį“? Vokiečiai dar rašo: „Kaip Dievo paveikslą… kaip vyrą ir moterį sukūrė juos“. Iš mūsų nagrinėjamų dviejų lietuviškų vertimų ši eilutė sklandesnė BD leidinyje, ir visiškai nesuprantamas VK kabliataškis po „vyrą ir moterį“ prieš „sukūrė juos“.
Pateikti Pradžios knygos pavyzdžiai rodo, kad BD ieško aiškesnės išraiškos, negu mato pateiktą VK. Kartais pavyksta, kartais persistengiama.
Labai svarbus yra būsimos pergalės prieš piktąjį gundytoją pažadas, Dievo duotas nusidėjusiems pirmiesiems mūsų tėvams (vadinamoji protoevangelija):

Pr 3,15 /VIEŠPATS Dievas tarė žalčiui:/Aš sukelsiu priešiškumą tarp tavęs ir moters, tarp tavo palikuonių ir jos palikuonių;jis kirs tau per galvą,o tu kirsi jam į kulną. /VIEŠPATS Dievas tarė žalčiui:/Aš sukelsiu priešiškumą tarp tavęs ir moters, tarp tavo ainijos ir jos ainijos;ji trupins tau galvą,o tu kirsi jai į kulną.

VK leidinyje daromas gramatiškai neišaiškinamas šuolis iš daugiskaitos „palikuonių“ į vienaskaitą „jis“. Išnašoje prel. Rubšys paaiškina, kad „jis“ nurodo į kolektyvinį daiktavardį „palikuonis“, tačiau tai ne kolektyvinis daiktavardis. Manau, BD leistinai ir tinkamai pasinaudota kuopiniu daiktavardžiu „ainija“ ir išvengta gramatinės ekvilibristikos. Jau minėti autoritetingi šaltiniai – NVg, CEI, EÜ ir TOB – vartoja kuopinius daiktavardžius: semen, stirpe, Nachwuchs, descendance, taigi jiems nereikia peršokti iš daugiskaitos į vienaskaitą.

Pranašų knygos
Pora nuotrupų iš Jeremijo, Amoso ir Michėjo knygų
Prabėgomis gretinant atsiverstas kaip papuolė pranašų knygų vietas, bendras vaizdas toks, kad vertimas labai gyvas ir įspūdingas, o variantų skirtumai neesminiai.

Jer 7,5–7 Tik tuomet, …jei neišliesite nekalto kraujo šioje vietoje /Šventykloje/ ir nedarysite sau žalos, sekdami paskui svetimus dievus, aš būsiu su jumis šioje vietoje – krašte, kurį daviau senovėje tavo tėvams amžiams. Tik tuomet, …jei nepraliesite nekalto kraujo šioje vietoje /Šventykloje/ ir nedarysite sau žalos, sekdami paskui svetimus dievus, aš būsiu su jumis šioje vietoje – krašte, kurį senovėje amžinai atidaviau tavo tėvams.

Nors vartojami bemaž tie patys žodžiai, BD teksto pabaiga „senovėje amžinai atidaviau savo tėvams“ daug sklandesnė už KV „daviau senovėje tavo tėvams amžiams“. Tinka sakyti „išlieti kraują“ (VK), kalbant apie ritualinę auką, o apie kovas, grumtynes ir žudynes geriau „pralieti kraują“ (BD).
Tie patys mūsų minimi keturi šaltiniai leidžia padaryti du bendrus priekaištus abiem mūsiškiams variantams. Sintaksiškai nesiderina laiko prieveiksmis „tuomet“ su sąlygos jungtuku „jei“. Taip pat nesiderina „būsiu su jumis krašte, kurį (ati)daviau tavo tėvams“. Anie keturi – lotyniškas, itališkas, prancūziškas ir vokiškas vertimai teikia „su jumis …jūsų tėvams“, neturi „tuomet“, o „tik jei“.

 Am 1,4. 7 Pasiųsiu ugnį ant Hazaelio namų, ji praris BenHadado tvirtoves… Pasiųsiu ugnį ant Gazos sienų, – ugnį, kuri suris jos tvirtoves. Pasiųsiu ugnį Hazaelio namams, ir ji prarys Ben Hadado tvirtoves… Pasiųsiu ugnį Gazos sienoms, ir ji surys jos tvirtoves.

Nvg, TOB ir EÜ grasina ne „tvirtovių“, o „rūmų“ sunaikinimu. Prel. Rubšio bandomajame leidinyje buvo netaisyklinga veiksmažodžio „ryti“ būsimojo laiko forma „surys“, galutiniame VK ji pataisyta į „suris“, o skrupulingieji BD redaktoriai klaidą pražiūrėjo, paliko „surys“ (plg. lyti, lyja, lis; gyti, gyja, gis).

 Mch 3,5 Taip kalbėjo VIEŠPATS apie pranašus, klaidinančius mano tautą, šaukiančius: „Taika“, – kai turi ko nors pavalgyti, bet skelbiančius karą tiems, kurie nieko nekiša jiems į burnas. Taip kalba Viešpats apie pranašus, klaidinančius mano tautą, šaukiančius: „Taika!“, kai turi ko pavalgyti, bet skelbiančius karą tiems, kurie nieko nekiša jiems į burnas.

Nvg, TOB ir EÜ turi esamąjį laiką „kalba“ (kaip BD), ne „kalbėjo“ (VK), be to, „skelbiančius šventąjį karą“. Tai svarbi detalė, neaišku, kodėl mūsiškiai ją praleidžia.

Poetinės bei didaktinės knygos
Kai mėginau gretinti įvairių psalmių tekstus, skirtumėliai tokie reti ir nežymūs, kad abu variantus, manyčiau, galima laikyti tapačiais. Mėgindamas lyginti juos su dabar vartojamais liturgijoje velionio kun. Antano Liesio, MIC, tekstais, randu, kad šie pastarieji melodingesni, ritmingesni, be to, daugeliui įprasti. Drįsčiau siūlyti juos palikti ir naujuose liturginių knygų leidimuose, galbūt vietomis kiek pataisius pagal prel. Rubšio ar kun. Dominyko Valenčio vertimus. Matau prasmingą užduotį mūsų literatūrologams: palyginti Skvirecko, Liesio, Rubšio, Valenčio, Sigito Gedos psalmių vertimų poetiką, taip pat minėtųjų penkių vertėjų plius Česlovo Kavaliausko ir Alfonso NykosNiliūno Giesmių giesmės vertimus.
Koheleto knygoje, kuri BD „perkrikštyta“ į Mokytojo, tikriau poroje jos skyrių, kuriuos suspėjau palyginti, skirtumai ne itin gausūs ir tik stiliaus, ne prasmės. Pavyzdžiui, žinomas posakis Vanitas vanitatum et omnia vanitas Koheleto lūpose skamba: „Rūkų rūkas! Viskas yra rūkas!“, o Mokytojo: „Miglų migla! Viskas migla!“ Turbūt „rūko“ ir „miglos“ šalininkai galėtų valandų valandas ginčytis ir kiekvienas likti prie savo nuomonės. „Viskas rūkas/ migla!“ stipriau skamba negu „Viskas yra rūkas/migla!“
Atvertęs Patarlių knygą pasidomėjau jos pabaiga, pagyrimu pavyzdingai žmonai, sumaniai šeimos motinai (Pat 31,19–31). BD variantas truputį daugiau pašlifuotas literatūriškai, nors neaišku, kodėl jame „atlyginimui“ duota pirmenybė prieš „atlygį“.
Baigdamas šį knebinėjimą darau išvadą, kad tik transatlantiniai atstumai kalti dėl KV ir BD skirtingumų. Manau, dirbant drauge būtų buvę galima parengti vieną tekstą.

Vardyno klausimai
Susidūrę su Koheletu/Mokytoju, pastebėjome skirtingus Šventojo Rašto knygų pavadinimus. Jų yra ir daugiau: Danielio/Danieliaus, Ezdro/Ezros, Ezekielio/Ezechielio, Kronikų/Metraščių, Makabėjų/Makabiejų, Rutos/Rūtos, Laiškas žydams/Laiškas hebrajams.
Galima rimtai abejoti, ar reikalingi šie skirtumai. Nebus mums lengva susigaudyti tarp skirtingų sutrumpinimų. Ar neatsitiks kaip Babelio bokšto statytojams, kad kai vienas prašys pjūklo, kitas paduos jam kirvį?!
Esame girdėję, kad įvairios biblinės mokyklos nevienodai transliteruoja hebrajiškąsias raides. Narsūs BD redaktoriai keliais atvejais pasirinko kitą raktą nei prel. Rubšio vartotasis – pavydėtina drąsa! – todėl turime visą krūvą skirtingų formų. Štai jų žiupsnelis iš Pradžios ir Samuelio knygų (pirmoji forma VK): Eva/Ieva, Hana/Ona, Enochas/Henochas, Zila/Cila, Jabalis/Jabalas, Jaredas/Jeredas, Metušelahas/Metušelachas, Šemas/Semas, Hamas/Chamas, Finehas/Finehasas…
Vietovardžių skirtingumai: Šilo’as/Šilojas, Mizpa/Micpa…
Galime suprasti BD redaktorių, ypač Petro Kimbrio, tobulumo siekimą, norą daugiau paisyti prigijusių senų vardų: Ieva, Ona, Semas, Chamas, bet …vardai, ženklai, santrumpos turi padėti žmonėms susikalbėti, o ne painioti. Manyčiau, niekaip nederėjo keisti vardų rašybos nesuderinus su vertėju. Čia jis tikrai galėtų protestuoti.
Narsūs ir dar labiau stropūs BD redaktoriai padarė dar vieną didžiulį darbą: parengė Biblijos vardų žodynąrodyklę. Ta knyga neseniai išėjo iš spaudos: „Biblijos vardų žodynas“ (Sudarė Petras Kimbrys, „Aidai MM“, 2000). Ir vėl nenurodyta išleidimo vieta, bet suprantama, kad Vilnius.
„Biblijos vardų žodynas“ parengtas be galo stropiai: pateikiamos biblinio tikrinio vardo lietuviškosios formos, hebrajiškos arba graikiškos formos transkripcijos, vardo pobūdžio nuorodos (asmenvardis, vietovardis ar kt.) ir visos Biblijos vietos, kur tas vardas minimas, pažymėta ir vardo kirčiuotė. Deja, leidykla iškrėtė pokštą sudarytojui, patį vardą paliko nekirčiuotą, todėl negalima žinoti, pavyzdžiui, ar žodį Setas tarti su ilgąja, ar su trumpąja e.
Žodynas išleistas aukščiausios šiuo metu kalbos tvarkymo institucijos, Valstybinės lietuvių kalbos komisijos prie Lietuvos Respublikos Seimo lėšomis pagal Valstybinės kalbos vartojimo 1996–2005 m. programą. Vadinasi, yra privaloma jo laikytis. Galima kritikuoti, apgailestauti, kad nesuderinta su didžiausiu mūsų biblinės hebrajų kalbos mokovu prel. prof. Rubšiu, bet Commissio locuta, causa finita (iki kito jos sprendimo).

Vaclovas Aliulis
, teolog. lic., Lietuvos Biblijos draugijos prezidentas, Vilniaus marijonų vienuolyno vyresnysis





Teisusis klestės kaip palmė, augs kaip Libano kedras (Psalmė 92,12).