Krikščionys kaip popmuzikos ir roko superžvaigždės: „U2“ ir Cliff Richard

Holger Lahayne

„U2“
9-o dešimtmečio pradžioje jauna grupė Europoje atkreipia į save visų dėmesį. Savo tėvynėje Airijoje aštuoniolikmečiai, devyniolikmečiai jie jau superžvaigždės. Neilgai trukus tuomet jų su niekuo nesupainiojamas stilius išgarsino muzikantus ir Didžiojoje Britanijoje bei žemyne. 1984 m. „U2“ išleidžia pirmąjį labai populiarų muzikinį kūrinį Pride, dainą apie Martiną Lutherį Kingą, 1968 m. nušautą Amerikos kovotoją už pilietines teises ir pastorių, kurioje, be kita ko, sakoma: „Vienas žmogus atėjo meilės vardu, / Vienas žmogus išdavė pabučiavimu“. Aliuzija į Jėzų Kristų – ne atsitiktinė, nes trys iš keturių „U2“ narių laiko save krikščionimis.
Dėl krikščionių pozicijos tuomet nekilo jokių abejonių. Gitaristas Edge’as (David Evans): „Aš tikrai tikiu, kad Kristus yra kaip pasaulį dalijantis kalavijas. Laikas ir mums stoti ir pareikšti žmonėms, kokios pozicijos mes laikomės“ [1]. Paulas Hewsonas (slapyvardis Bono), Evansas (abu išauklėti protestantiškai) ir mušamaisiais grojantis Larry Mullenas atsivertė būdami paaugliai, buvo pakrikštyti ir rado dvasinę tėvynę charizminėje „Shalom“ grupėje Dubline. Biografas Dunphy rašo: „Grupė susitikdavo dukart per savaitę, kiekvienas susitikimas trukdavo dvi tris valandas. Jie pradėdavo giesmėmis, gražiomis gospels giesmėmis, paskui žmonės diskutuodavo apie Biblijos vertybes… Jo žodis į susitikimą ateidavo per Bibliją, o kartais – kalbėjimo kalbomis forma“ (Joseph, p. 132).
Bono, grupės galva, laiške tėvui Bobby Hewsonui 1980 m., kai prasidėjo jų tarptautinė karjera, nedviprasmiškai rašo: „Sveikas, Tėve… Albumo parduota tūkstantis kopijų, ir pirmąkart gauname dienos laiką stotyje ‘Radio One’. Dabar už savęs turim keturis muzikos laidų vedėjus. Tai tik laiko klausimas… Tu turėtum žinoti, kad šiuo metu trys iš grupės yra atsidavę krikščionys. Tai reiškia, kad kiekvieną dieną paskiriame Dievui, susitinkame rytais melstis, skaityti ir leisti Dievui veikti mūsų gyvenimuose. Tai mums teikia jėgos ir džiaugsmo, nepriklausančių nuo gėrimo ar narkotikų. Ši jėga, manau, bus kokybė, kuri išves į muzikos verslo viršūnę. Tikiuosi, mūsų gyvenimai bus liudijimas žmonėms, kurie seka mumis“ [2].
„Į muzikos verslo viršūnę“ – kaip tik pradinėje fazėje „U2“ kaip grupei sėkmė buvo itin svarbi. Edge’as: „Per visą savo karjerą mes kovojome ir kovėmės už išlikimą: pirmiausia dėl to, kad ištrūktume iš Airijos, nemažai uždirbtume, tiesiog kad mums pasisektų“ (Flanagan, p. 43). Kad tai veda prie įtampos su tikėjimu ir jo vertybėmis, Bono, žinoma, savo aštriu protu įžvelgė: „Watchmano Nee [3] mintis buvo ‘kol sėkla nekris ir neapmirs žemėje, ji neduos vaisių’, tuo tarpu rokenrolo mintis tokia: ‘Žiūrėk į mane!’ ‘Šalin iš kelio!’, ‘Ieškokite geriausio!’ ‘Manęs niekas nepatenkina!’“ (Joseph, p. 132).
Prieštaravimai – biografas Flanaganas tiesiai juos išsako: „’Tu ir Larry, ir Bono abejojo, ar gera jums kaip krikščionims paaukoti savo gyvenimus roko grupei’. ‘Tai taikino du dalykus, kurie tuo momentu mums atrodė vienas kitą neigiantys, – sako Edge’as. – To prieštaravimo mes taip ir neišsprendėme. Tokia tiesa. Ir tikriausiai niekad neišspręsime. Dabar prieštaravimų net daugiau.’ …Atsirado daugybė žmonių, mums į ausį sakančių: ‘Tai neįmanoma, jūs, vaikinai, esate krikščionys, jūs negalite būti grupėje. Tai prieštaravimas, ir jūs turite eiti vienu arba kitu keliu’. Jie sakė ir daugybę blogesnių dalykų. Tad aš tik norėjau išsiaiškinti. Mane pykino nieko tikrai nežinantys žmonės ir aš pats, nežinantis, ar man tai teisinga… Na, kai kam tai prieštaravimas, bet tai prieštaravimas, su kuriuo aš galiu gyventi“ (p. 47, 48).
„U2“ nesileido išmušama ir per kelerius metus užkopė į popmuzikos dangų. 1987 m. pasirodė jų albumas „The Joshua Tree“, galutinai juos pavertęs superžvaigždėmis, su hitais kaip With or Without You, Where the Streets Have No Name arba I Still Haven’t Found What I’m Looking For. Džiūgavo ir daugelis krikščionių, juk grupė ir ten išpažino jų tikėjimą [4]. Keturi jauni airiai pasiekė, ko norėjo, bet ar juos ten atvedė intensyvus tikėjimas į Dievą, ar jų turbūt ne menkesnis tikėjimas sėkme? Įdomi netikinčio Flanagano citata: „Vos pradėję, ne ką temokėję dainuoti ar groti keturi ‘U2’ paaugliai manė, kad jie – neprilygstama bitlų, stounų ir ‘The Who’ tradicijos rokenrolo grupė. Jie taip manė, nepaisydami visų absurdiškų sunkumų ir triuškinančių įrodymų, jog yra priešingai. Ir jie buvo teisūs. Jie tikėjo, ir jų tikėjimas buvo atlygintas šimteriopai“ (p. 522).
„U2“ vis dažniau ėmė atsisakyti etiketės „krikščioniška grupė“. Su viešais išpažinimais irgi buvo labai santūrūs. Edge’as: „Manau, kad daug svarbiau tai, ką mes darome, negu tai, ką sakome“ (Joseph, p. 132). Ir Bono: „Labai svarbu, kad mes nenorime būti grupe, kalbančia apie Dievą. Nenoriu apie tai kalbėti muzikos kalba… Nenoriu apie tai kalbėti pasauliui, nes mes susidursime su situacija, kai žmonės mus matys su vėliava virš galvos. ‘U2’ taip dirbti neketina. Jei ką nors turime pasakyti, tai matoma iš mūsų gyvenimų, mūsų muzikos, mūsų atlikimo“ (Joseph, p. 134). „Tai [tikėjimas] yra tiems, kurie tuo domisi. To nereikia žmonėms, kurie tuo nesidomi“ (Flanagan, p. 480).
Tikėjimas – ne tik žodžių, bet ir gyvenimo dalykas: čia aiškiai atsispindi evangelikalinis charizminis „U2“ paveldas. Tačiau pažiūrėjus, pavyzdžiui, grupės 1988 m. filmą Rattle and Hum, kyla klausimas: ar iš ko nors aišku, kad trys iš keturių jaunuolių – krikščionys? Tuo tarpu to paties pavadinimo albume yra nuostabi giesmė (When Love Comes to Town), kuri kūrybiškai aprašo atsivertimą… [5]
Deja, ir krikščionių grupės narių gyvenimas nėra pats geriausias liudijimas. Pats Bono sakė: „Mes praktikuojame gan dekadentiškai savanaudišką, į meną orientuotą gyvenimo būdą“ (Flanagan, p. 79). Nors Hewsonų santuoka išlieka [6], tačiau verčia suklusti tokie sakiniai kaip šis: „Manau, kad ištikimybė prieštarauja žmogaus prigimčiai… Jei sakote žmonėms, kad geriausia lytiškai santykiauti – saugiu meilės ryšiu, galbūt jūs meluojate!“ (Flanagan, p. 82). Tokie kaip šis pasisakymai nėra grupės lyderio kalbos riktai. Bono visai sąmoningai mato grupę tarp dangaus ir žemės: „Mūsų galvos gali būti dar debesyse, bet mūsų kojos neabejotinai velka purvą… Dabar scenoje turime daugiau prieštaravimų nei kada nors anksčiau“ (Flanagan, p. 81).
Bono filosofija slypi tokiuose sakiniuose: „Rokenrole yra galybė mėšlo, bet kai kuris mėšlas gan cool. Tai man svarbu, nes mes manėme, kad sėkmė yra didelis piktas vilkas. Atrodė, kad jis mus kompromituos, pavers mus šarlatanais… Taigi nusprendžiau, kad vienintelis kelias – užuot bėgus nuo prieštaravimų, bėgti į juos, apkabinti juos ir stipriai išbučiuoti“ (Flanagan, p. 56–57).
„U2“ krikščionys gyvena sąmoningai pasaulietišką, „kūnišką“ gyvenimą, kaip rodo ir biografo Flanagano pokalbis apie gospelsą The First Time („Pirmasis kartas“) „Zooropoje“ (1993), kur pasistveriamas biblinis sūnaus palaidūno motyvas: „Staiga Bono nebegali prisiversti dainuoti paties parašytų eilučių apie grįžimą į tėvo namus. Jis baigia posmą taip: ‘Aš išėjau pro užpakalines duris ir išmečiau raktą’. [7] Aš jo klausiu, ar jis žino ereziją, kad gali išnuodėmiauti savo kelią į išganymą. ‘Taip, – sako Bono. – Rasti Dievą mėgaujantis kūniškais malonumais’“ (p. 227).
Bono Tėvas Bobby Hewsonas grupės augimą apibendrina taip: „Jie pradėjo ir suklestėjo kaip gera, švariai gyvenanti grupė. Amerikoje tai ypač buvo žymu. Viename Amerikos laikraštyje rašė: ‘Dauguma rokenrolo grupių pradeda nuo alkoholio ir narkotikų ir galiausiai išvysta šviesą. ‘U2’ darė atvirkščiai!’ Aš su tuo nesutinku, nesutinku su šiuo jų smukimo įvaizdžiu… Šitaip pasikeitusi ji tapo kaip bet kuri kita sena rokenrolo grupė“ (p. 312).
Su pasaulietine gyvensena išvien eina labai kritiškas požiūris į kitus krikščionis apskritai. Štai Edge’as sakė: „Matai tiek daug dalykų, su kuriais nesutinki, ir tau darosi bjauru tęsti vardan krikščionybės ir Kristaus“ (Joseph, p. 33). Tam galima tik pritarti. Bet jo dažnai cituojamas posakis išgauna jau kitus tonus: „Neturiu nemalonumų su Kristumi, bet turiu nemalonumų su daugybe krikščionių“ (Flanagan, p. 47). Bono mano esąs aukščiau sekmadienio mokyklos „nerūkančių, negeriančių, nešokančių“ krikščionių lygio, kuriuos „U2“ tik paniekinamai vadina „švaručiais“: „Aš už savęs neturėjau sekmadienio mokyklos… mes turėjom kai ką daug stipresnio – šviesią baltą šviesą. Ji buvo per karšta. Bet ji niekada nepaliks mūsų. Ir sekmadienio mokyklos Dievo samprata atrodo švarutė“ (Flanagan, p. 433–434).
Matyt, tris krikščionis apie 1980 metus atbaidė jų tikėjimo brolių ir seserų teisiškumas (arba kas jiems atrodė kaip teisiškumas), kad jie dabar pasisako prieš bet kokias taisykles ir už grynai asmeninį tikėjimą. Edge’as: „Grupės centrinis tikėjimas ir dvasia tie patys. Bet aš dabar turiu vis mažiau ir mažiau laiko legalizmui“ (p. 49). Mušamaisiais grojantis Lary Mullenas: „Asmeniniame lygmenyje aš visai nepraradau tikėjimo. Aš jo nebepraktikuoju taip, kaip dariau būdamas jaunesnis, bet nepamečiau iš akių jo pagrindų… Savo tikėjimui niekad netaikiau jokių taisyklių. Mano tikėjimas – asmeninis reikalas“ (p. 488).
Tikėjimas yra asmeninis reikalas – bendrystė su bendruomene nebelaikoma reikalinga. Jie turi dvasinių interesų, tiki dieviška būtybe, tačiau nusigręžia nuo bet kokios institucionizuotos religingumo formos. Tuo „U2“ nėra viena muzikos pasaulyje. Nyderlandų teologas ir filosofas Janas Koenotas SJ taip pasisako apie įtampos lauką tarp religingumo ir roko: „Įsitvirtinusios religijos pasirodo kaip organizuotos jėgos, uždedančios įstatymus ir nustatančios Dievo atvaizdą. Roko kultūroje žodis ‘Dievas’, jei ir pasitaiko, vartojamas veikiau kaip patyrimo nei išpažinimo sąvoka. Rokas yra atvirumo ir laisvės kultūra kaip gyvenimo pažiūrų, taip ir visuomenės gyvenimo srityse. Taigi susidūrimas neišvengiamas“ [8].
Žinoma, atsakomybės už šią raidą reikia ieškoti ir bendruomenėse tarp krikščionių. Ten paprastai nemokama elgtis su „pašėlusiais“ menininkais, jų poreikiais ir specifinėmis problemomis. Užuot jaunus „U2“ muzikantus stačius prieš alternatyvą – roko karjerai taip arba ne – verčiau juos draugiškai lydėti ir globoti, kaip pavyzdžiui, daro ganytojai, kurie rūpinasi geriausiais sportininkais. Franky Schaefferis (pats filmų kūrėjas) taikliai nurodė, kad menininkai ir krikščionys pirmiausia turi vėl rasti bendravimo pagrindą: „Kadangi krikščionių sąlytis su menais neseniai buvo toks minimalus ir priešiškas, menininkas negali diskutuoti apie savo meną su bičiuliais tikinčiaisiais būdu, kuris būtų suprastas. Nėra bendro žodyno“ [9]. Ar „U2“ krikščionys galėtų jaustis mylimi savo tikėjimo brolių ir seserų, ar jie vis tebelaukia „pirmo karto, kai jaučiuosi mylimas“?
Evangelikalai jokiu būdu neturėtų vien dėl „U2“ gyvenimo būdo skubotai nuneigti jų tikėjimo ir išganymo. [10] Nes jie juk išpažįsta Dievą, Jėzų ir išganymą. Štai albumo Pop (1997) dainoje If God Will Send His Angels sakoma: „Jėzau, niekad manęs neapleisk!“, o dainoje Wake Up Dead Man – „Jėzau, Jėzau, padėk man / Aš vienas šiame pasaulyje / Papasakok, papasakok man istoriją / Apie amžinybę ir kaip viskas bus / Pabusk, pabusk, numirėli!“ Plokštelės Zooropa dainoje The Wanderer yra toks sakinys: „Jėzau – aš netrukus būsiu namie“, dainuojamas krikščionio, kaimiškos muzikos legendos Johnny Casho. [11] Tačiau reikia perspėti dėl grynai privataus tikėjimo iliuzijos ir sąmoningai pasaulietiško gyvenimo būdo, kuris, deja, dažniausiai veda prie visiško atsimetimo nuo krikščionybės. Muzikos žurnalistas Steve’as Turneris pagrindinę dvasinę „U2“ problemą apibendrina žodžiais, prie kurių nebėra ko pridurti: „Nuo tada, kai 9-o dešimtmečio pabaigoje paliko ‘Shalom’ grupę, jie buvo be dvasinio pagrindo ir todėl atskirti nuo sistemingo Biblijos mokymo, disciplinos, partnerystės, bendravimo ir garbinimo. Tai atvedė prie teologijos ‘darykis pats’, kuri liko neginčijama. Tai taip pat reiškė, kad jie mato save nebe kaip visos krikščionių bendruomenės dalį, jaunų ir senų, juodų ir baltų, madingų ir nemadingų, turtingų ir vargšų, bet kaip dalį elito, kuriam nebereikia laikytis Naujojo Testamento Bažnyčios gyvenimo pavyzdžio. Bono teigė, kad ‘gyventi Dvasia’ reiškia ‘tai mano gyvenimas, ir jis yra tarp manęs bei Dievo, ir niekieno kito’ – požiūris, kuris ignoruoja kolektyvinį matmenį ir veda prie to, kas vadinama ‘vienišo bastūno krikščionybe’“ (Joseph, p. 133).

Cliffas Richardas
Kai 1960–61 m. gimė keturi „U2“ muzikantai, britas Harry Webbas (slapyvardis Cliffas Richardas) su savo dainomis populiarių albumų konkursuose jau buvo sąrašų priekyje. 1958 m., būdamas septyniolikos, jis kaip tik ir pradėjo karjerą ir šiandien, po daugiau kaip 40 metų, dar nepasitraukė iš pramogų verslo. Iki bitlų ir stounų iškilimo 1962–63 m. Cliffas buvo neginčijama superžvaigždė Anglijoje ir iki šiandien išlaiko Britų salų rekordą: nė vienas vietinis nepateko daugiau kartų į pirmą vietą populiariausių savaitės įrašų sąraše (jį lenkia tik amerikietis Elvis Presley). Hipių laikais apie 1970-uosius aistros dėl amžinojo viengungio kiek aprimo, tačiau 8-o dešimtmečio pabaigoje (albumai Rock’n’Roll Juvenile, Wired For Sound), o paskui vėl 9-o dešimtmečio pabaigoje (Always Guaranteed, Stronger) simpatiškasis anglas vėl įstengė išsiveržti į patį popmuzikos priekį. Galiausiai tūkstantmečių sandūroje jis privertė apie save kalbėti albumu Millenium Prayer (įgarsinta „Tėve mūsų“).
Kaip ir keturi airiai, Cliffas karjerą pradėjo būdamas paauglys ir tapo įžymus net greičiau nei anie. Muzikine prasme jį nuo „U2“ su jų pretenzingomis dainomis kartais skiria bedugnė, nors ir jis vienareikšmiškai save supranta kaip rokenrolo dainininką – Cliffas Richardas iki šiandien gina melodingą, lengvai suvokiamą „mainstream“ („pagrindinės krypties“) populiarią muziką. Nuo 8-o dešimtmečio pabaigos dainas jam dažniausiai rašo geriausi popmuzikos kompozitoriai kaip Alanas Tarney arba Stockas, Aitkenas, Watermanas.
Cliffas Richardas kaip ir „U2“ savo kaip krikščionio vietą mato sekuliarioje muzikos scenoje. [12] Turbūt svarbiausias skirtumas tarp anglo ir airių tai, kad trys iš „U2“ įsitraukė į tikėjimą prieš pradėdami karjerą, o Richardas – tik po pirmųjų aukštumų.
7-o dešimtmečio pradžioje stereotipiškas Richardo atsakymas dėl tikėjimo buvo „Aš tikiu į Dievą ir priklausau anglikonų Bažnyčiai.“ Jis nenorėjo būti laikomas ateistu, tačiau pats pripažino, jog „gyvenime nedaug nuo jo tesiskyrė“ [13]. Truputį vėliau prasidėjo jo religinės paieškos – ir Richardas vos netapo Jehovos liudytoju. Tačiau jo draugo Billo Lathamo dėka jis atsigręžė į Jėzų Kristų. Po posūkio prie Kristaus 1966 m. per Billy Grahamo evangelizaciją Londone jis sakė: „Anksčiau niekad neturėjau progos kalbėti tokiai gausiai kaip ši auditorijai, bet tai didelė privilegija – tiek daug žmonių pasakyti, kad aš – krikščionis. Žmonėms, kurie nėra krikščionys, tegaliu pasakyti, kad kol jūs nežengėte to žingsnio – pakviesti Kristų į savo gyvenimą – jūsų gyvenimas nėra tikrai vertas“ (Joseph, p. 99). Daugelis atkalbinėjo Richardą nuo tokio žingsnio: ką pagalvos fanai? O spauda! Bet jis vis dėlto neatsisakė šios minties ir nutarė išpažinti savo tikėjimą. Taigi Richardas žinojo, kuo jis rizikuoja atsiversdamas ir kokių pasekmių tai gali turėti. Trys „U2“ krikščionys didžiausios dvasinės patirties įgijo kaip dar gana nežinomi muzikantai ir karjeros ėmėsi kiek naiviai ir su tipišku jaunatvišku polėkiu (ir išdidumu). Pasverti šio pasiryžimo dėl Kristaus kainą „U2“ turbūt vargu ar teko, o Richardui – be abejo.
Žinoma, Richardas tuoj pat po to susidūrė su prieštaravimu, kurį žinome jau iš „U2“ atvejo – ar karjera popmuzikos pasaulyje suderinama su tikėjimu? „Mano pirmoji reakcija buvo pasitraukti iš pramogų verslo ir įgyti išsilavinimą mokyti religinio švietimo srityje. Buvo daug priežasčių. Viena vertus, aš greit supratau, kokį spaudimą pramogų verslo gyvenimas daro krikščionims… Jis tave pastato į padėtį, kur tavo įsitikinimus beveik nuolat atakuoja žmonės, visiškai atmetantys krikščioniškas normas“ (Joseph, p. 99).
Po rimtų svarstymų baigti karjerą Richardas vis dėlto padarė tokią išvadą: „Pamažu ėmiau jausti, kad jei paliksiu pramogų verslą, tai būsiu tarsi skęstantį laivą paliekanti žiurkė. Kiek nustebęs aptikau, kad pramogų versle yra aktyvių kur kas sunkesnėse aplinkybėse atsidūrusių krikščionių nei aš… Be abejo, kaip krikščionis, gyvenantis nekrikščioniškame pasaulyje, turiu tikėtis spaudimo ir išmokti su juo tvarkytis. Tas pat būtų ir gamykloje ar filmavimo aikštelėje. Pabėgti nuo pasaulio – tai ne atsakymas į jo iššūkį… Taigi nusprendžiau likti. Paulius Korinte krikščionims liepė likti toje gyvenimo pozicijoje, kurią jie užėmė tada, kai atsivertė“ (p. 99).
Čia atpažįstami pirmieji aiškiai kito elgesio su problema „pasaulis“ požymiai: „U2“ ir Richardas mato, kad krikščioniškas tikėjimas ir popmuzikos pasaulio kriterijai ir vertybės vieni kito atžvilgiu įtempti. Bet „U2“ už šios įtampos mato tikrus, nesuderinamus prieštaravimus, su kuriais reikia tiesiog gyventi – o tai praktiškai reiškia: „apkabinamas“ pasaulietiškumas (žr. Bono citatą aukščiau). Richardas mato, kad jam grasina nekrikščioniški kriterijai, bet yra įsitikinęs, kad juos galima atlaikyti, rasti sprendimus, kaip susidoroti su įtampa. Jis iš anksto nepasiduoda be kovos kaip kad trys airiai.
Čia aiškėja ir dar kai kas svarbaus: Richardas nereikalauja jokių ypatingų teisių – kaip popžvaigždei jam galioja tos pačios, o ne „švelnesnės“ tikėjimo taisyklės. Jis turi savo vietą popmuzikos pasaulyje, kaip ir kiti „normalūs“ krikščionys kur kitur. Ir ten jis kaip krikščionis turi būti kaip tik savo vietoje kaip ir bet kuris kitas krikščionis.
Cliffas Richardas anaiptol nėra intelektualas, jis kartais net koketuoja su savo kultūriniu nemokšiškumu ir daug mieliau žiūrės televizorių arba vaizdajuostes nei skaitys gerą knygą. Tačiau krikščionio ir pasaulio temą jis apmąstęs daug įtikinamiau, nuosekliau, o ir bibliškiau nei, pavyzdžiui, įžvalgusis Bono, kuris draugauja su rašytoju Salmanu Rushdie arba režisieriumi Wimu Wendersu. Tereikia pastebėti tokias eilutes, kur jis išlaiko pusiausvyrą tarp krikščioniškojo kultūrinio nemokšos ir prisitaikėlio prie pasaulio: „Aš esu kultūrinis linksmintojas. Tai mano darbas. Kaip aš dabar tai suprantu, mano pareiga – atlikti tą darbą geriausiai, kaip sugebu, ir Dievo šlovei, kol jis nepašaukė manęs palikti tai ir daryti ką nors kita. Tai man neatrodo nė kiek ‘pasaulietiškiau’ nei būti banko valdytoju arba parduotuvės savininku. Pačiame šiame darbe nėra nieko ypač nemoralaus ar purvino, su sąlyga, jei nesusižavi romantiška aureole ar finansiniu atlygiu. Iš tiesų, dabar matau, kad man naudinga būti pramogų versle, nes taip patikrinama tai, ką aš tikiu, ir sustiprinamas pats mano tikėjimas“ (Joseph, p. 100).
Richardas niekad nepersikėlė į krikščioniškos muzikinės scenos getą. Jam niekad neatrodė problemiška leisti visai normalius populiarios muzikos albumus su įprastinėmis meilės dainomis ir sykiu įrašinėti gospels albumus (kaip 1967 m. Good News arba 1978 m. Small Corners) ir dainuoti per evangelizacijas.
Tačiau, žinoma, jį kritikavo kai kurie krikščionys, neįstengę pakartoti šio špagato: „Netrukus po to, kai baigiau dainuoti miuzikle Time, kažkas pastebėjo, kaip vis dėlto gaila, kad aš ilgiau nei metus turėjau nutraukti didžiąją dalį savo krikščioniškos tarnystės. Tuo jis turėjo omenyje, kad negalėjau kaip paprastai lankyti visos šalies krikščioniškų bendruomenių ir universitetų, kalbėti ten ir atsakinėti į klausimus tikėjimo tema. Nors supratau, ką jis tuo norėjo pasakyti, bet aš pats manau, kad jis neteisingai supranta ir pernelyg siaurai mato tai, kas yra krikščioniška tarnystė. Mano nuomone, ir pats krikščionio gyvenimas yra tarnystė. Viešas kalbėjimas apie savo tikėjimą sudaro santykinai mažą jos dalį, kurią vieni krikščionys daro mielai, o kiti – visai ne. Štai kokio nors prekiautojo daržovėmis, kuris yra krikščionis, tarnystę sudaro tai, kaip jis tvarko savo krautuvę ir kaip elgiasi su klientais“ [14].
Be abejo, klajonės briaunomis popmuzikos versle Richardui ne visada buvo lengvos. Bet jis išlaikė aiškų požiūrį į nekrikščioniškas vertybes ir problemiškus elementus. Štai apie savo pagrindinį vaidmenį miuzikle Time 1986 m. jis sakė: „Mane trikdo, kad tiesa, kuriai atstovavo Time, ne visada buvo suderinama su tikrove, kurios moko Biblija“ (Richard, 1990, p. 27). Bet tai jam nereiškė visiško atsitraukimo: „Man atrodė, kad per Time niekas nebuvo nukreiptas į klaidingą ar žalingą mokymą… Time analizė šiaip ar taip buvo teisinga: žmogus godus ir egoistiškas… Nors tai tiesa, tačiau ne visa, o tik jos dalis… Taigi aš kiek nejaukiai jausdamasis ėjau į vaidinimą, nors Dave’as priėmė daugelį mano pageidautų scenarijaus pakeitimų. Bet kai Dievui ką nors pasiūlai ir prašai panaudoti, tada jis taip ir padaro… Jau kelis kartus per savo karjerą Dievui sakiau: ‘Štai mano sugebėjimai, aš darysiu tai taip gerai, kaip galiu, ir stengsiuos tavęs nejuodinti. Panaudok juos ir pasirūpink, kad tu gautum visą garbę’“ (Richard, 1990, p. 31).
Richardas nepriklauso dainininkams, kurie savo koncertus išnaudoja evangelizavimui (tiesa, keletą gospelsų jis visuomet įtraukia į koncertų programą). Tačiau jis mielai išpažįsta savo tikėjimą, daug dažniau nei „U2“. Čia jis taip pat pabrėžia gyvenimo kaip liudijimo svarbą: „Man atrodo, kad atsakomybei priklauso tai, kad aš – ir kaip popmuzikos dainininkas, ir kaip privatus asmuo – stengčiausi gyventi tokį gyvenimą, kuris mano pajautimu būtų naudingas ir siektinas. Tai reiškia, kad aš taip dažnai kaip tik galiu kalbu apie savo tikėjimą ir paaiškinu, kad rokenrolas anaiptol nėra aukščiausias dalykas gyvenime…“ (Richard, 1990, p. 61).
Savo koncertus jis paprastai rengia kaip įprastus populiariosios muzikos koncertus, nes apie liudijimo dainomis galimybę jis įsitikinęs tik iš dalies: „Štai jau du dešimtmečiai [rašo 9-o dešimtmečio viduryje] rengiu savo koncertus kaip krikščionis ir esu įsitikinęs, kad kai norima perteikti kokią svarbią tiesą, pasakytas žodis kur kas svarbesnis nei dainuojamas tekstas… Profesionaliam dainininkui tai galbūt keista nuomonė, bet esu tikras, kad nebūtinai didžiausią įtaką daro tai, ką dainuojame ir vaizduojame, o priklauso nuo to, kaip gyvename ir ką sakome – ir scenoje, ir privačiai. Tai sritys, per kurias paprastai daroma patvariausia įtaka“ (Richard, 1990, p. 115).
O šalia scenos jis yra tikrai daug pasakęs! Ypač veiksmingos ir įspūdingos buvo laidos per britų televiziją, kur jis atsakinėjo į jaunimo klausimus apie Dievą ir pasaulį – visada Richardas argumentų sėmėsi iš Biblijos ir kaip pasaulietis pademonstravo tikrai neįprastai gilų Dievo žodžio supratimą. (Tuo pat metu buvo sukurtos ir jo knygos „The Way I See It“ ir „Questions“).
Kodėl Cliffas Richardas (iki šiol) galėjo išlaikyti savo kaip krikščionio nepriekaištingumą? Greta šaknų Biblijoje, jo sėkmės paslaptis, be abejo, yra ir jo sugebėjimas vertinti save kritiškai – dorybė, kurios kaip tik ir pasigendama iš „U2“. Skaitydamas Richardo autobiografijas, būni tiesiog apstulbęs, kaip dažnai ir garbingai dainininkas kalba apie savo klaidas ir silpnybes: „Dvidešimt metų pramogų versle padarinys yra tas, kad esu siaubingai išlepintas“; „prisipažįstu, jog esu nedisciplinuotas žmogus“ (Richard, 1981, 101). Jis neslepia savo tuštybės ir muzikinės garbėtroškos, o apie dvasines temas jis sako: „Lankyti pamaldas man dar niekad nebuvo lengva“ (Richard, 1990, p. 35); „Net ir būdamas budrus negaliu taip paprastai mesltis“ (Richard, 1981, p. 223). Įtikinamai nuolankiai jis išpažįsta: „kad išlaikyčiau teisingą požiūrį į pramogų verslą, man reikia begalės maldų ir daug malonės… Man reikia kitų krikščionių pagalbos ir maldų“ (Richard, 1981, p. 218).
„U2“ 9-o dešimtmečio pradžioje prarado „sukibimą su žeme“ ir išskyrė save iš normalių krikščionių bendrystės – kad ir kas galėtų būti apkaltintas dėl tokios raidos. Iki šiandien jie puoselėja draugystę su kitais krikščionimis, bet šie – irgi menininkai. Kiekvienam būtinas taisymas iš bendrabrolių pusės neįvyksta arba nėra leidžiamas. Richardas taip pat žvaigždė, kuri negali taip paprastai vaikščioti gatvėmis ir mieliau išeina iš bažnyčios nesibaigus pamaldoms, kad tik netektų tuoj po jų dalyti autografų. Tačiau dvasine prasme Cliffas niekad nesijaučia kuo nors pranašesnis ir visada save suvokia kaip pasaulinės krikščionių šeimos dalį.

Holger Lahayne, žurnalistas, studijavo grafiką ir teologiją

Vertė Zigmantas Ardickas