KRIKŠČIONIŠKAS ŽURNALAS APIE DIEVĄ IR JO PASAULĮ

Babelio bokšto statyba

Max Thürkauf

Galima laukti, kad tokias kaip šios eseistines pastabas mokyti linkę filosofai paniekinamai sukritikuos. Atrodo, kad nuo tada, kai amatą išstūmė pramoninis gamybos ir vartojimo procesas, pati filosofija tapo procesu dėl savęs paties. Kadangi liečiasi tik giliausios amato ir filosofijos šaknys, sąryšis nėra akivaizdus. Bet jis egzistuoja.
Rankos, kuriomis žmonės pakeitė žemės veidą, yra valdomos to paties proto, kuriuo mąsto filosofai. Akivaizdesnės nei šis sąryšis yra jo pasekmės: iš filosofijos išėjo diplomuotos profesijos kaip kad chemikų ar fizikų, profesijos, kurios panaudojamos fabrikų darbui. Chemikai ir fizikai kaip vadinamieji mokslininkai, ir filosofai kaip aukšto stiliaus laiškų rašytojai. Diplomuotos filosofijos universitetuose moko valstybės tarnautojai, ordinariniai filosofijos profesoriai. Šie etatiniai darbuotojai reiškia pretenziją, jog jie esą vieninteliai teisėti sergėtojai filosofinės ugnies, kuri, prisiderinus prie pažangos, dega kaip elektra. Norint išvengti aukštos įtampos pavojų, dėl saugumo ji daugiausia varoma silpna srove. Neseniai vienas filosofijos daktaras savo disertacijoje nagrinėjo klausimą, ar Sokratą galima laikyti filosofu iš profesijos. Šiuolaikiniai mokslai turi tiksliųjų gamtos mokslų žymę. Dauguma šiuolaikinių mokslininkų mano, kad tik tikslieji mokslai turi mokslo rangą. Šiuo pagrindu šiandien stengiamasi visose mokslo srityse naudoti tiksliųjų gamtos mokslų metodus. Čia karaliene pripažįstama fizika, jos skeptrą visi naudoja kaip dalykų matą. Biologija ir net humanitariniai mokslai palaimingai leidžia sau taikyti netgi statistinės mechanikos įrankius. Nes ir jie norėtų tapti tiksliaisiais mokslais.
Būti tiksliam – mašinų eros reikalavimas, netikslios mašinos neveikia. Kai kas, pats to nežinodamas, tikslų painioja su tinkamu (teisingu) ar net tikru. Lig šiol fizikai buvo tokie mandagūs, kad bent jau expressis verbis (išreikštai) prie visų kitų mokslų pavadinimų nedėjo epiteto „netikslus“. Didžiuma to, kas šiandien vadinama pažanga, yra tiesioginė tiksliųjų gamtos mokslų požiūrio pasekmė.
Pastarasis remiasi metodų trilogija: mechanistiniu deterministiniu principu, sisteminiu atkartojamu eksperimentu ir diferenciniu kauzaliniu požiūriu. Mechanistinio deterministinio principo esmė visada yra sugalvota mašina, tai yra mechanizmas. Čia mašinos ir mechanizmo sąvokas reikia suprasti bendriausia prasme, tam tikru mastu kaip idėją Platono prasme. Pavyzdžiui, atomai (tiksliau atomo modeliai) gali būti suvokiami kaip išgalvotos mašinos ar mechanizmai, kurių, priešingai nei kitos mašinų idėjos, negalima sukonstruoti laboratorijoje kaip aparatų. Sisteminiame atkartojamame eksperimente sugalvotas mechanizmas įgyvendinamas laboratorijoje. Čia pedantiškai kruopščiai šalinami vadinamieji trukdantys veiksniai. Prie jų tarp kitų priklauso ir žmogus, taigi eksperimentatorius. Diferencinis kauzalinis požiūris įgalina kiekybiškai aprašyti mechanizmą ir eksperimentą, kaip įrankį taikant matematiką. Patys matematikai į šį fizikų elgesį neretai žiūri skeptiškai. Tikslieji gamtos mokslai ir jų karalienė fizika sutinka tik su tais dalykais, kurie iš principo gali būti apskaičiuojami. Šia prasme ir reikia suprasti epitetą „tikslusis“.
Taigi tiksliųjų gamtos mokslų požiūris sudaro visai siaurą fragmentą iš visų žmogui įmanomų požiūrių. Nes tik labai maža dalis mūsų gyvenamo pasaulio dalykų apskaičiuojama. Plačios žmogui betarpiškai svarbios gyvenimo sritys fizikai yra beprasmės. Pavyzdžiui, kūniški skausmai, meilės vargai, moralė, etika, spalvos, menas ar religija. Bet ir su fiziškai apčiuopiama materija susijusio tokių vertybių nešėjo – gyvybės fenomeno – neįmanoma suprasti fizikiniais cheminiais dėsniais. Taip, atitinkamais matavimo prietaisais visoms gyvoms būtybėms galima nustatyti fizikinius cheminius procesus. Tačiau tai tik daliniai aspektai iš tampančių, esančių ir praeinančių visumų, kurias mes nuolat sutinkame kaip gyvius, pilnatvės. Net jei visais mokslui žinomais esančiais integravimo būdais susumuojame visus fizikinio cheminio tyrimo rezultatus, mums niekad neišeina gyvas padaras. Leiskite šį faktą iliustruoti nešvankiu, bet kiekvienam žinomu pavyzdžiu: galima nepriekaištingai pavaizduoti fizikinius cheminius antausio procesus, tačiau šie procesai nėra antausio esmė. Amerikiečių mokslininkas Linusas Paulingas, Nobelio premijos chemijos ir taikos srityse laureatas, sako: „Gyvybė yra tai, kas pranyksta mėgintuvėlyje“.
Nors ribotas tiksliųjų gamtos mokslų požiūrio pritaikomumas akivaizdus, vis labiau mėginama fizikos metodais persmelkti visas mūsų būties sritis. Jau vaikams mokykloje aiškiai duodama suprasti, jog tie, kurie geriau moka skaičiuoti, turi geresnius šansus tapti naudingais visuomenės nariais. Per pastaruosius keturis šimtmečius pasirodė, kad šia prasme tiksliųjų gamtos mokslų požiūris gali būti naudingas. Pasitelkę fiziką žmonės išmoko sukurstyti gamtos jėgas.
Technika – tiksliųjų mokslų duktė, tapusi fizikos ir chemijos šaukle. Technikos pasiekimai perkėlė tiksliųjų gamtos mokslų mąstymą į kasdienybę. Be mašinų, kurios gali kiek nori kartų padidinti rankos jėgą, materialią galią, fizika ir chemija būtų ir likę mokslais. Bet dabar jos tapo verslais, didžiausiais verslais istorijoje! Dauguma šiandieninių chemikų ir fizikų yra verslininkai. Per jų mašinas atsirado žinojimas, kuris yra galia, o ne žinojimas, kuris veda į išmintį. Virš Vokiečių muziejaus Miunchene įėjimo parašyta: „Žinojimas yra galia“.
Šis užrašas kvietė apsilankyti jau Hitlerio laikais. Ne pastangos pažinti, suprasti ar nusimanyti, bet technikos pasiekimai ir per tai galimas sandoris – štai tiksliųjų gamtos mokslų mąstymo taikymo viskam ir bet kokia kaina priežastys.
Kuo didesnė mašina, tuo didesnis sandoris. Kadangi žmogus toks padaras, kurį rytdienos alkis daro alkaną jau šiandien, mašinos jėgą jis naudoja besaikiškai. Taip technika tapo antspaudu, formuojančiu šiuolaikines ideologijas, kurios ribotai pritaikomą tiksliųjų gamtos mokslų požiūrį naudoja kaip savo pasaulėžiūros pagrindą. Neribotas techninių galimybių taikymas daro žemę pramonės išnaudojimo objektu. Technikos laimėjimai pateikiami kaip besąlygiško tiksliųjų gamtos mokslų mąstymo tinkamumo ar net teisingumo įrodymai. Materializmo, visai nesvarbu, dialektinio ar kapitalistinio, šaknys remiasi į mechanistinį deterministinį fizikos principą.
Mao Tse Tungas veikale „Iš kur ateina teisingos žmonių idėjos?“ rašo: „Apskritai kalbant teisinga tai, kas neša sėkmę, ir neteisinga tai, kas nenusiseka; ypač tai tinka žmogaus kovai su gamta“. Valstybinei Bažnyčiai palankūs technokratai remiasi Biblija, kur Pr 1,28 rašoma: „Pripildykite žemę ir valdykite ją“. Bet pateisinant pramonininkus tai turėtų skambėti taip: „Padarykite žemę savo išnaudojimo objektu“.
Technikos laimėjimai tiksliųjų gamtos mokslų mąstymą padarė kasdieniniu dalyku. Tuo kiti moksliniai požiūriai buvo nustumti į antrą planą. Pavyzdžiui, morfologija, kur stebint ir statant mėginama suprasti gyvybės pavidalus. Šį į gyvybės formų visumas nukreiptą stebėjimą į užkulisius tos scenos, kur mokslininkai žaidžia stiklo karoliukų žaidimą, nustūmė padaromi, diferencinio kauzalinio fizikos požiūrio skaičiais aprašomi daiktai, aparatai ir mašinos. Daugelis fizikų morfologijai teskiria šypseną; jie gali taip daryti, nes yra technokratinio sandorio bamba.
Kadangi mechanistinis deterministinis ir diferencinis kauzalinis fizikos bei chemijos mąstymas valdo šiuolaikinį pasaulį, pažanga vadinama tai, kas yra šio mąstymo rezultatas. Taigi mašinos. Apie dvasinių ir sielos jėgų pažangą vargu ar galima kalbėti; kai dėl jos, žmonės tebėra tokie pat kaip ir prieš tūkstantį metų. Pažanga reiškia techninę pažangą, naujos, didesnės ir greitesnės (geresnės) mašinos.
Kadangi mašina su gyvybe neturi jokio ryšio, šis faktas verčia susimąstyti: nes mes esame gyvi padarai. Gyvos būtybės ir fizikai bei chemikai. Tad kaip pasaulis pasikeitė dauginant ir tobulinant mašinas, pasikeitė ir mokslininkai. Materialistiniame pasaulyje pirmiausia eina verslas (kapitalistinėse šalyse privatus, komunistinėse – valstybinis); atitinkamai dauguma šiandieninių mokslininkų pirmiausia yra verslininkai. Taikydami savo metodų trilogiją jie gamina ir parduoda žinias (paprastai jų santykis su fabriku būna pastovi darbo vieta).
Taip nemažai daktaro ar kitokio aukštosios mokyklos diplomo savininkų šiandien yra ne mokslininkai, o prekiautojai žiniomis. Jie mokslą paverčia „nusimanymu“, kuris vis greičiau virsta žinių gamybos ir vartojimo procesu, kur ypač gerai tinka „stalčiaus mąstymas“ žinioms kaupti.
Kadangi techninės, verslo ir politinės karjeros perspektyvos „mokslininkus“ vis labiau skubina, jie pasijunta esą verčiami giliau nesusimąstant taikyti savo metodus ir žinias, o susimąstyti būtina, atsižvelgiant į jų veiksmų veikimo apimtį. Tam jiems paprasčiausiai trūksta laiko. Jie painioja mokslinių metodų taikymą su moksliniu mąstymu.
Kai girdi kalbant kokį fiziką (arba ir chemiką bei biologus, kurie garbina karalienę fiziką), galėtum pamanyti, jog fizika ir gamta yra tapačios. Tai, žinoma, nėra tiesa, fizika – būdas vaizduoti tuos pasaulio vyksmus ir būsenas, kuriuos galima aprašyti kiekybiškai. Gamtoje nėra jokios fizikos, fizika, kaip ir kiekvienas mokslas, yra žmonių veikla. Tarp gamtos ir mokslo yra reikšmingas skirtumas: gamta neklysta.
Į šitai pirmiausia reikėtų atsižvelgti tada, kai pasitelkus techniką fizikiniai cheminiai faktai naudojami pramoniniams tikslams. Dėl dalykinių priežasčių šis taikymas dažniausiai būna besaikis ir kenkia griežtais matais susaistytam mūsų būties pagrindui – gyvybei. Fizika ir chemija gali suprasti vien tai, ką mokslininkas eksperimente gali pateikti pats. Gyvybės mes patys negalime sukurti jokiame eksperimente, todėl fizikos ir chemijos pažinimo priemonėmis jos suprasti neįmanoma. Gyvybė yra daugiau nei chemijos ir fizikos suma. Galvodamas apie manipuliacijas, kurios mokslinių žinių pagrindu technikos priemonėmis vis daugiau atliekamos su gyvais padarais, dėl gyvybės nesugrąžinamumo prisimenu tokius Oliverio Cromwellio žodžius, kuriuos jis pasakė fanatiškiesiems presbiterijonams: „Meldžiu jūsų, mano ponai, bent nepamiršti, kad galite klysti!“
Fizikai ir chemikai vadovaujasi savo atrastais gamtos dėsniais. Kas yra gamtos dėsnis? Kai gamtamokslinius metodus taikant tam tikram į tyrėjo akiratį patekusiam fenomenui pažįstama, jog stebint vyksmą koks nors būvis ar eiga nuolat pasitvirtina nepriklausomai nuo bandymo sąlygų variacijų, tada mokslas šį faktą iškelia į gamtos dėsnio rangą.
Pasitelkus šiuos induktyvius metodus savo gamtos dėsnius atrado diferencinis kauzalinis, taip pat ir morfologinis požiūris. Reikia laukti, kad šių gamtos dėsnių pobūdžiai skiriasi vienas nuo kito panašiai kaip ir metodai, kuriais jie buvo atrasti. Morfologijos metodas – įdėmiai žvelgiantis ir stebintis tyrimas gyvybės formų srityje: įdėmus žvelgimas – tai mąslus ir jautrus matymas. Morfologijos dėsniai apima pastebėtą gyvų būtybių formų tapsmą, buvimą ir nykimą erdvėje ir laike. Tuo tarpu tiksliųjų gamtos mokslų dėsniai vaizduoja diferencines stebėjimų išraiškos formas, kurios įgyjamos iš mechanistinio deterministinio modelio įsivaizdavimo pozicijų. Galiausiai čia visada kalbama apie pažinimą dalykų, kuriuos patys sukėlėme. Dėl šios priežasties gyvybės fenomenas niekur nepasirodė kaip kokio nors diferencinio kauzalinio dėsnio pagrindas. Visuose mechanistiniuose modeliuose gyvybė sąmoningai arba nesąmoningai įsivaizduojama kaip nesanti.
Kai kas morfologiniam ir diferenciniam kauzaliniam gamtos dėsniams yra bendra. Kalbama apie faktą, apie kurį, mėginant susidoroti su gamta, galvojama nenoriai. Būtent, kad gamta nesusaistyta nė vienu mūsų atrastų dėsnių (maždaug kaip mes saistomi valstybės ir visuomenės įstatymais). Šiandien, kai mokslas ekstrapoliuoja milijonus ar net milijardus metų į praeitį ir taip pat ateitį, būtų nemoksliška postuluoti tokį sąryšį remiantis kasdieniniais patyrimais ir pora šimtų metų istorijos. Bet namai ir užtvankos buvo ir tebėra statomi taip, tarsi nebūtų žemės drebėjimo.
Gamtos dėsniai atsiranda iš gamtamokslinių metodų taikymo gamtai. Gamta ir jos materija turi tokią įvairovę ir daugialypumą, kad sugeba nuolat atitikti vieną iš jai taikomų mokslinių metodų. Tad gamta eksperimentuose, kurie reikalauja atomų, visiškai sugeba ir atsakyti atomais. Klausimas, ar atomai gamtoje „tikrai“ egzistuoja, yra beprasmis. Nes gamta su savo įvairove tikrai sugeba aparatuose, kurie įrengti ieškoti atomų, leisti pasirodyti atomams. (Būtų klaidinga manyti, kad vaistų buteliuko paviršius sudarytas iš lašų vien todėl, kad buteliukas taip sukurtas, jog išpilant skystį susidaro lašai). Atominė bomba ir atominės elektrinės neįrodo, kad atomai egzistuoja. Visiškai įmanoma manyti, kad atominės bombos gamybos receptą būtų buvę galima atrasti kitų teorijų nei tuomet taikyto atomo modelio teorijos pagrindu. Nuo Ernesto Rutherfordo ir Nielso Bohro atomo modelis patyrė reikšmingų pasikeitimų. Atominės bombos išradimo laikų atomas buvo kitoks nei šiandieninis, jie vienas nuo kito skiriasi maždaug taip, kaip kad vėjo malūnas nuo reaktyvinio lėktuvo. Atomas kis ir ateityje; turbūt tol, kol sąvoka „atomas“ taps beprasmė. Vienas žymiausių šimtmečių sandūros fizikų, Ernstas Machas, kurio vardas šiandien visuotinai žinomas dėl viršgarsinių lėktuvų „Macho skaičiaus“, labai smarkiai abejojo atomo realumu.
Tai, ką šiandien vadiname pažanga, yra ne kas kita, kaip mašinos tobulinimas. Mašina, kaip ir jos motina fizika, su gyvasties esme neturi nieko bendra. Gyvybė – fenomenas už mašinos. Visur, kur mašina naudojama be saiko, ji naikina gyvybę; o dėl technokratinio verslo ji taip ir naudojama. Mes nesugebame suvaldyti jau turimos technikos. Ne techninė pažanga šiandien reikalingesnė, reikalingas apmąstymas, apžiūrėjimas (mąslus matymas), atsižadėjimas ir kūrinijos išlaikymas. Kūrinijoje nėra nevertingos gyvybės (kaip teigia kai kurie molekuliniai biologai ir genetikai). Kūrinijai gresia mirtis – per mašinas!
Ten, kur gyvybė gyviausia, ji ginasi – sąmoningai ar ne – nuo gyvybę naikinančio mašinų sandorio. Jaunime gyvybė gyviausia – jaunimas maištauja.

Vertė Zigmantas Ardickas

Versta iš: Thürkauf M. König Nobels Hofstaat. – Novalis Verlag, 1981. © Novalis Verlag.
Versta ir perspausdinta leidyklai sutikus.





Teisusis klestės kaip palmė, augs kaip Libano kedras (Psalmė 92,12).