Jürgen Kuberski
Po krikščionybės, islamo ir induizmo, budizmas yra ketvirtoji pagal dydį pasaulio religija, kuriai šiandien priklauso apie 295 mln. žmonių (6,2 proc. pasaulio gyventojų) Pietų ir Rytų Azijoje. Budizmo įkūrėjas Sidharta Gautama (apie 563–48 m. pr. Kr.) buvo turtingo kunigaikščio sūnus ir augo dabartiniame Nepale. Daug keliaudamas jis realiai suvokė senatvę, ligą ir mirtį. Po susitikimo su atsiskyrėliu Sidharta atsisakė ištaigingo gyvenimo ir tapo asketu, mokėsi jogos. Tačiau greitai jis nusigręžė nuo griežto asketizmo ir praktikavo tik didelį saikingumą („vidurinysis kelias“). Kai Sidhartai buvo 35 metai, meditacijos metu po medžiu jam „nušvito šviesa“, ir jis tapo „Buda“ (skr. praregėjęs). Po to Buda įkūrė ordino bendriją, kuri aktyviai platino jo mokymo. Budos mokyme svarbiausia yra „keturios kilniosios tiesos“, kurios ir sudaro budizmo pagrindą: 1) visa būtis yra kančia; 2) kančios priežastis yra geismas; 3) kančia įveikiama (kančia įveikiama, nugalint geismą); 4) kančios nugalėjimo kelias (yra saikingumas ir meditacija).
„Aštuongubas kelias“ paaiškina, kaip galima pasiekti išlaisvinimą, jį sudaro: 1) teisingas žinojimas; 2) teisingas nusiteikimas; 3) teisingas kalbėjimas; 4) teisinga veikla; 5) teisingas gyvenimo būdas; 6) teisingos pastangos; 7) teisinga dėmesio koncentracija; 8) teisingas susikaupimas. Meditacija turi užtikrinti išėjimą iš nenutrūkstamo sielų keliavimo (reinkarnacijos) ir įėjimą į „nirvaną“, į visišką išsivadavimą iš individualumo ir visokių skirtumų, kitaip sakant, į visišką ramybę.
Budizmas yra kilęs iš brahmanizmo, t. y. induizmo pradinės formos. Jis perima reinkarnacijos mokymą (t. y. pasaulio įsivaizdavimą kaip iliuziją, „maja“, kurią reikia įveikti) ir įvairias meditacijos technikas.
Skirtingai nuo brahmanizmo ir induizmo Buda atsisakė asmeninio „aš“ arba „savasties“ (Atmanas), kas būdinga reinkarnacijai, atmetė kastų tvarką ir apskritai suabejojo dievų egzistavimu. Kadangi pirmykščiame budizme nebuvo nei dievų garbinimo, nei kulto, nei ritualų, tai budizmas buvo tam tikra prasme ateistinė religija.
Geriausiai Budos mokymą išsaugojo hinajanos budizmo šaka. „Hinajanos“ pavadinimas (skr. mažasis vežimas) teigia, kad tik nedaugelis žmonių šią budizmo kryptį propaguojančių, ras vietos vežime ir bus išganyti: tik nedaugelis gali laikytis griežtų vienuolyno taisyklių (tarp jų neturto įžado, seksualinio saikingumo), pasitraukti iš pasaulio ir pasišvęsti meditacijai. Ši kryptis, kuri taip pat vadinama theravada (senolių mokymu), yra paplitusi visų pirma Pietų Azijos šalyse (Birmoje, Šri Lankoje, Kambodžoje, Tailande) ir sudaro 37 proc. viso budizmo. Kadangi tik vienuoliai gauna išganymą, daugelis bando nors trumpą laiką pagyventi vienuolyne.
Hinajanos budistų šventieji raštai yra surinkti Pali kanono raštų rinkinyje. Pali kalba parašytas rinkinys, atsiradęs 5–3 a. pr. Kr., 1-ame a. pr. Kr. buvo kanonizuotas. Rinkinys susideda iš trijų dalių ir todėl vadinamas „Tripitaka“, t. y. „Trigubas krepšys“: 1) Vinaja (ordino ir vienuolių gyvenimo taisyklės); 2) Suta (Gautamos pamokantys pašnekesiai ir pamokslai, posakiai ir dainos); 3) Abidama (traktatas apie dogmatiką, etiką ir filosofiją).
Didžiausia budizmo kryptis yra mahajanos budizmas, kuriam šiandien priklauso 56 proc. visų budistų. Daugiausia šios religijos išpažinėjų yra Kinijoje, Japonijoje, Šiaurės Indijoje, Tibete ir Mongolijoje. Pavadinimas „Mahajana“ (skr. didysis vežimas) parodo, kad šia galimas daugelio žmonių išganymas: pagal mahajanos budizmą „bodisatva“ (būsimasis buda, t. y. galintis praregėti) gali pasiekti nirvaną, tašiau to atsisako, kad padėtų išganyti kitus. Vietoj vieno Budos šia yra daug budų ir bodisatvų. Jie tampa dievais–išganytojais, kurių dėka galima gauti išganymą. Išganytas gali būti tas, kuris siekia tobulumo ir gyvena atsidavęs bodisatvai. Religiniams įvaizdžiams susimaišius, mahajanos budizmas (skirtingai nuo hinajanos) pasižymi ryškiu kultu, dievų ir Budos skulptūrų garbinimu, plastiniu rojaus įsivaizdavimu. Šventieji raštai – išsami literatūra sanskrito kalba – atsirado paraleliai su Pali kanonu. Raštai aiškiai neapibrėžiami kaip kanonas ir yra prieštaringi.
Šalia šių dviejų pagrindinių krypčių yra daug kitų budizmo mokyklų, kilusių iš mahajanos. Pavyzdžiui, vajrajanoje (skr. deimantinis vežimas) budizmas susijęs su mįslingais, magiškais ir mistiniais elementais. Jis paplitęs Himalajų šalyse. Šia svarbų vaidmenį atlieka užbūrimai, ritualai, meditaciniai vaizdai. Tibete paplitusi vajrajanos forma yra vadinama lamaizmu. Į Japoniją iš Kinijos atėjęs budizmas, vadinamas dzenbudizmu, yra žinomas savo griežta meditacine praktika. Viena iš karingųjų sektų Japonijos budizme yra Nicirensiosiu sokagakai (jap. moralines normas kurianti visuomenė). Ji stipriai išaugo paskutiniaisiais metais ir yra paplitusi Vakaruose.
Po II-jo pasaulinio karo daugelyje Azijos šalių budizmas buvo atnaujintas. 1950 m. buvo įkurta Pasaulinė budistų brolija, budistų oikumena.
Europoje budizmas paplito praėjusio šimtmečio pabaigoje. Didelę reikšmę vaidino 1875 m. įkurta „Teosofijos draugija“ bei vėliau – Visuotinė antroposofų draugija (1913 m. Rudolfas Steineris sukuria teosofijos atšaką – antroposofiją). Budistiniai pamokymai paplito literatūroje ir mene, pvz., Arthuro Schopenhauerio (1788–1860), Richardo Wagnerio (1877–1962), Hermanno Hesse’ės (1992 m. išleidusio savo įžymiąją „Sidhartą“) kūryboje. Paskutiniais dešimtmečiais Vakaruose ypač populiari tapo dzenmeditacija, perteikta D. T. Sudzukio, Allano Wotso, grafo Dürkheimo.
„New Age“ judėjime budistinės idėjos labai paplito. Buvo perimta meditacijos praktika, reinkarnacijos mokymas, imta laukti reinkarnuoto Budos kaip mesijo „Majtrėjos“ atėjimo.
Budizmo negalima suderinti su krikščionybės mokymu: krikščionys tiki į suasmenintą Dievą ir Kūrėją, kuris dalyvauja istorijoje ir apsireiškia Biblijoje. Šis Dievo apsireiškimas negali būti pakeistas žmogaus religiniais raštais. Krikščioniškajame tikėjime nėra pesimistinio požiūrio, kad viskas yra tik kančia, o kančios priežastimi laikomas ne geismas, bet žmogaus nuodėmė, kuri jį skiria nuo Dievo. Ši nuodėmė negali būti pašalinta žmogaus pastangomis, asketizmu, meditacija ar ritualais, tai gali padaryti tik Dievas, kuris per Jėzų Kristų prisiėmė sau kaltę ir siūlo mums atleidimą iš malonės. Biblija paliudija, kad žmogus turi savo individualųjį „aš“, kad išlaisvinimas yra ne žmogaus sunaikinimas, bet jo bendravimo su Dievu užmezgimas. Krikščionybė nežino reinkarnacijos, nežino bėgimo nuo pasaulio. Todėl negalima susieti krikščioniškųjų ir budizmo idėjų.
Jürgen Kuberski, teologas, publicistas, leidėjas
Vertė Vilma Kaktytė