Kontroversija atskleidžia kovą už islamo sielą

James A. Beverley

Osama bin Ladenas, liūdniausiai pagarsėjęs pasaulio teroristas, musulmonams visur pateikė baisiausią ryšių su visuomene košmarą: rugsėjo 11-ąją kaip islamo paveikslą, įsikūnijimą. Dabar musulmonai turi apibrėžti save santykyje su ta nešlovės diena.
Abdulazizas Sachedina, musulmonų mokslininkas iš Virdžinijos universiteto, sakosi neprisimenąs, kada būtų taip nuoširdžiai meldęsis, kad Dievas pasigailėtų musulmonų dėl kaltės už „tokią beprotybę, išlietą ant Niujorko ir Vašingtono… Jaučiau sielvartą ir, ko gero, pirmąkart per visą savo gyvenimą buvau trikdomas minties, kad įvykdžiusieji šį siaubingą terorizmo aktą visai gali būti mano draugai musulmonai. Kaip gali šie teroristai melsti Dievo gailestingumo ir užuojautos, kai savo blogio aktu užtraukė gėdą visai šios didžios religijos ir jos tolerancijos kultūros istorijai?“ Dabar kiekvienas islamo vertinimas, bet kokia reakcija į musulmonų doktriną ir kiekvienas musulmonų–krikščionių susidūrimas apibūdinamas tos baisios dienos įvykių šviesoje.

Islamas kaip taikos kelias
Esama trijų skirtingų rugsėjo 11-osios įvykių interpretacijų. Pirmasis požiūris – kad teroristų veiksmai nesimbolizuoja islamo. Prezidentas George’as W. Bushas geriausiai išreiškė šį supratimą pasakęs, kad „islamas yra taikos religija“. Vienas iš aidu į tai atsiliepusių vadovaujančių musulmonų yra Yusufas Islamas (buvęs roko muzikantas Catas Stevensas, kuris dabar prisideda prie musulmonų švietimo Anglijoje plėtros). „Šiandien aš pakraupęs nuo nesenų įvykių siaubo ir jaučiu pareigą pasisakyti, – sakė jis Londono laikraščiui. – Teroristai ne tik pagrobė lėktuvus ir sugriovė gyvenimą; jie taip pat pagrobė gražiąją islamo religiją.“
Per tarptikybinę ceremoniją „Yankee“ stadione rugsėjo 23 imamas Izak-Elas M. Pasha prašė: „Nesileiskite, kad žmonių nemokšiškumas priverstų jus užpulti savo gerus kaimynus. Mes esame musulmonai, bet esame amerikiečiai. Mes, musulmonai amerikiečiai, šiandien stovime su sunkia našta ant pečių, kad tie, kurie išdrįsta daryti tokias piktadarybes, savinasi mūsų tikėjimą. Jie išvis netiki į Dievą“.
Didžiausios musulmonų organizacijos visoje Šiaurės Amerikoje, įskaitant Amerikos ir islamo santykių tarybą, Šiaurės Amerikos islamo draugiją, Musulmonų studentų asociaciją, pasmerkė teroristų poelgį. Galingoji Amerikos musulmonų taryba (angl. AMC) rugsėjo 11-ąją išleido oficialų pareiškimą spaudai, kur sakoma, kad ji „griežtai smerkia šio ryto lėktuvų atakas į Pasaulio prekybos centrą ir Pentagoną ir reiškia gilų sielvartą dėl sužeistų ir užmuštų amerikiečių. AMC siunčia užuojautas visoms šios bailios teroristų atakos aukų šeimoms“.
Išskyrus Iraką, musulmoniškos tautos atsiribojo nuo šio Amerikos užpuolimo. „Iranas karštai pasmerkė savižudžių teroristų antpuolius Jungtinėse Valstijose, – rugsėjo 24 pirmajame puslapyje pranešė Iran Today, – ir pademonstravo gilų liūdesį bei užuojautą Amerikos tautai.“ Panašius jausmus išreiškė Bahreino, Egipto, Libano, Omano, Pakistano, Palestinos, Kataro, Saudo Arabijos, Turkijos, Jungtinių Arabų Emiratų ir Jemeno vyriausybės.
Žymiausi intelektualai, teigę, kad teroristų aktai atstovauja tik radikaliųjų musulmonų sparnui, taip pat parėmė nuomonę, kad islamas yra taikos religija. Edwardas Saidas, kontroversiškasis Kolumbijos universiteto profesorius, The Nation leidinyje teigė, kad rugsėjo 11-oji yra kultinės religijos aktas. Lygindamas islamistus su dovydiečių atšaka ir šventiku Jimu Jonesu, jis sakė, kad rugsėjo 11-oji yra pavyzdys, „kaip kruopščiai suplanuotą ir siaubingą, patologiškai motyvuotą savižudišką antpuolį ir masines žudynes įvykdo maža pamišusių kovotojų grupė… kaip dideles idėjas pasičiumpa mažytė pakvaišusių fanatikų gauja ir panaudoja nusikalstamiems tikslams“.
Markas Juergensmeyeris, Kalifornijos universiteto Santa Barbaroje profesorius ir religinės prievartos specialistas, pasisakė panašiai: „Osama bin Ladenas islamui – tai, kas Timothy McVeigh’as [1] krikščionybei“.

Tamsesnioji pusė
Po pradinės islamo kaip taikos religijos pabrėžimo viešumon iškilo antroji interpretacija. Ėmė rastis redakciniai straipsniai, kur į islamą kaip tokį žiūrima ne taip optimistiškai ir kur kas labiau aliarmuojant dėl karingojo islamo užmojo ir gylio. Rašytojas Salmanas Rushdie, dėl kurio ajatola Chomeinis (Khomeini) kadaise išleido įsakymą bausti mirtimi, The New York Times rašė:
„Jei tai su islamu neturi nieko bendra, tai kodėl visame pasaulyje vyksta musulmonų demonstracijos paremti Osamai bin Ladenui ir Al Qaedai? Kodėl tie 10 000 kalavijais ir kirviais ginkluotų vyrų susitelkė prie Pakistano ir Afganistano sienos, atsiliepdami į tokio mulos kvietimą į džihadą? Kodėl pirmosios britų karo aukos – trys musulmonai, žuvę besikaudami talibano pusėje? [Islamistai] neapkenčia modernios visuomenės apskritai, kur klestėte klesti muzika, bedievystė ir seksas; ir konkrečiau, bjaurisi ir bijo perspektyvos, kad jų pačių betarpišką aplinką gali vestoksikuoti, ‘apnuodyti Vakarais’ liberalus Vakarų gyvenimo būdas.“
Skurdas – didysis jų pagalbininkas, ir jų pastangų vaisius yra paranoja. Šis paranojiškas islamas, kuris kaltina pašaliečius, „netikėlius“, dėl visų musulmonų visuomenių bėdų ir kurio siūlomi vaistai – tų visuomenių užsisklendimas nuo konkuruojančio modernybės projekto, dabar yra greičiausiai pasaulyje auganti islamo atmaina.
Kiti taip pat įvardijo tamsiąją islamo pusę neįtaigaudami, kad visi musulmonai – teroristai. Thomas Friedmanas, [knygos] From Beirut to Jerusalem autorius, tyčiojosi iš Osamos bin Ladeno jam skirtose New York Times skiltyse, sykiu perspėdamas apie teroristų populiarumą Saudo Arabijoje, Pakistane ir kitose musulmonų nacijose.
Britų žurnalistė Julie Burchill laikraštyje The Gardian parašė kritikuojantį straipsnį prieš „ilgalaikes britų žiniasklaidos pastangas pateikti islamą – net po Rushdie aferos ir dabar, viešpataujant talibano terorui – kaip kažką iš esmės ‘džiaugsmingo’ ir ‘vibruojančio’, kažką panašaus į afro-karibų kultūrą, tik su pasninkavimu ir fatva.“
Melanie Philips, rašydama leidinyje The Times of London, kelia išdavystės tarp britų musulmonų galimybę. „Tarsi dar neužtektų nerimauti dėl afganų karo vyksmo, košmaro šmėkla kyla namuose. Daugelio britų musulmonų laikysena galėtų kelti didžiausią įmanomą aliarmą, kad tarp mūsų yra penktoji kolona… Tūkstančiai susvetimėjusių jaunų musulmonų, kurių daugelis gimę ir užauginti čia, bet kurie laiko save vidine armija, laukia progos padėti griauti visuomenę, kuri juos išlaiko. Dabar mes apimti siaubo žvelgiame į bedugnę.“
Kai sugriuvo Pasaulio prekybos centras, ėjo savaitė po savaitės ir nebuvo jokio ženklo, kad islamo pasaulis vieningai stotų prieš terorizmą. Rickas Braggas The New York Times dienraštyje pranešė apie musulmonų berniukus, rugsėjo 11-ąją lakstančius savo mokyklų teritorijose Pakistane. Jie „džiūgavo, kaišiojo vienos rankos pirštus į kitos delną, vaizduodami lėktuvo įsirėžimą į pastatą“. Palestinos valdžia nusivarė nuo kojų stengdamasi užgniaužti jaunuolių džiūgavimus dėl mirčių Amerikoje.

Rugsėjo 11-oji kaip islamas
Pagaliau yra požiūris, kad rugsėjo 11-oji simbolizuoja tikrąjį, autentišką islamą – supratimas, priimtas Osamos bin Ladeno ir daugelio jo sekėjų. Jo revoliuciniam įkarščiui netrūksta aiškumo. „Nutartis žudyti amerikiečius ir jų sąjungininkus – civilius ir kariškius – yra asmeninė kiekvieno musulmono pareiga, kas tik gali tai padaryti bet kurioje šalyje, kurioje tai įmanoma“, pasakė jis 1998 metų vasarį. Musulmonų ekstremistai iš Bangladešo, Egipto ir Pakistano taip pat pasirašė jo fatvą, pavadintą „Raginimas kilti į džihadą prieš amerikiečius“. Bin Ladenas ABC News žinių laidos rengėjui praėjusią žiemą pasakė, kad jei reikėtų, dėl sėkmingo smūgio amerikiečių taikiniams jis užmuštų net savo vaikus.
Ironiška, kai kurie krikščionių rašytojai irgi parėmė požiūrį, kad rugsėjo 11-oji parodo tikrąjį islamą. Iš jų įtakingiausias yra Robertas A. Morey, populiarus evangelikalų kulto stebėtojas, kuris pastaraisiais metais nusitaikęs į islamą kaip į mirtiną, negailestingą religiją. Būdamas The Islamic Invasion autorius, Morey dažnai įsiveldavo į atšiaurius ginčus su žymiais musulmonų gynėjais. Šie ginčai paskatino minios atakas prieš jį ir pakartotinius kvietimus su juo susidoroti. Morey apkaltino Mahometą, jog jis esąs rasistas, žudikas, iracionalus fanatikas ir pedofilas. Po rugsėjo 11-os Morey paskelbė dvasinį kryžiaus žygį prieš islamą ir pakvietė krikščionis pasirašyti tokį pasižadėjimą:
„Atsakydami į musulmonų Šventąjį karą, dabar paskelbtą mums, mes, žemiau pasirašiusieji, sekdami krikščionių Bažnyčios pavyzdžiu nuo VII amžiaus, pavedame save, savo turtą ir savo šeimas, kad prisidėtume prie Šventojo kryžiaus žygio kovoti prieš islamą ir jo netikrą dievą, netikrą pranašą ir netikrą knygą. Mes, žemiau pasirašiusieji, tikime, kad islamas yra visokio musulmonų terorizmo šaknis, o šis – islamo vaisius.“
Krikščionių mokslininkai kritikavo Morey už jo užgaulingą kalbą, bet jis lieka nepajudinamas. Jis teigia, kad musulmonai pradės III pasaulinį karą. Savo interneto svetainėje Morey kviečia krikščionis užpildyti „narsos pažymėjimą”, kuriame sakoma: „Aš noriu prisidėti prie Kristaus kryžiaus žygio prieš islamą. Tam tikslui ir kad parodyčiau esąs kryžiaus žygyje prieš islamą, čia aukoju nepaprastajam karo meto fondui“.

Karingųjų iškilimas
Šios trys interpretacijos kelia gilesnės analizės poreikį. Pirma, turime susigrumti su didžiuliu nepasitenkinimu islamo pasaulyje, tiek dabar, tiek per pastaruosius du šimtmečius. Nuo XIX a. pradžios islame pastebimas vis didėjantis radikalėjimas – ir kaip atsakas į Vakarų kolonializmo paplitimą, ir į musulmonų politinio vyravimo baigtį.
Osama bin Ladenas atseka savo radikalizmą nuo gimtosios Saudo Arabijos vahabizmo, judėjimo, kuris prasidėjo nuo reformatoriaus Muhammado ibn ‘Abd al-Wahhabo (1703–1787), islamo įstatymo ir tikėjimo grynumo šalininko. Vahabitai grasino otomanų turkų interesams ir išvien su saudidų dinastija galiausiai ėmė kontroliuoti Meką ir Mediną, švenčiausius islamo miestus.
Fundamentalistinis islamiškas puolimas prasidėjo ir Egipte – sulig Musulmonų brolijos (dar žinomos kaip Al-Ikhwan al-Muslimun) susiformavimu 1927 m. Iškamuoti pirmiausia britų valdžios buvimo, o paskui drungnos musulmonų vyriausybės, brolijos įkūrėjas Hassanas al-Banna ir Sayyidas Qutbas, svarbiausias jo idėjų paveldėtojas, stengėsi bet kokiomis priemonėmis, įskaitant prievartą, Egiptui grąžinti tikrą islamo valdymą. Brolija įsteigė šakas Jordane ir Sirijoje, o karingos grupės Indijoje, Irane ir Irake mėgdžiojo jos radikalizmą. Ketvirtajame dešimtmetyje Irane savo Fedayeen-e-Islami judėjimą pradėjo Muhamadas Nawab-Safavi, savo sekėjams sakęs: „Meskite į šalį savo maldos karolius ir įsigykite šautuvą: nes karoliai laiko jus tylius, tuo tarpu šautuvai nutildo islamo priešus“. Abulas A’la Maududi 1941 m. organizavo savo karingąjį Jamaat-e-Islami Pandžabe. Po to, kai 1947 m. susikūrė Pakistanas, Maududi ne kartą stengėsi įtikinti vyriausybę priimti griežtesnę islamo valdymo versiją.
Vakarai karingąjį islamą ėmė suvokti po Irano šacho radikalaus nuvertimo 1979 m. ir žiauraus šariato įstatymo įvedimo ajatolai Chomeiniui (Khomeini) vadovaujant. Amerika islamo fundamentalizmo pavojų patyrė per amerikiečių suėmimą Teherane, bombos sprogdinimą Pasaulio prekybos centre, sprogimus JAV ambasadose Afrikoje, JAV karo laivo Cole užpuolimą Jemene ir pagaliau per rugsėjo 11-osios siaubus.

Interpretuojant džihadą
Kiekviena diskusija apie islamo karingumą galiausiai nukrypsta į du fundamentalius rūpesčius. Pirma, kiek islamizmas (kuris praktikuojamas prievartai atvirų fundamentalistų musulmonų) įsišaknijęs pranašo Mahometo mokyme ir praktikoje? Ar jis išaukštintų Osamo bin Ladeno poelgį? Antra, ar prievartinius mūsų dienų džihadus sankcionuoja Koranas ir ankstyvų musulmonų vadovų veiksmai?
Pats pranašas traukė į daugelį karinių mūšių ir galėjo būti negailestingas priešams, net tiems, kurie užsipuolė jį tik žodžiais. Pradinės jo simpatijos žydams ir krikščionims kaip „Knygos tautoms“ užleido vietą šiurkštesniam elgesiui, kai jie nesilaikė islamo. Viename negarbingame epizode Mahometas nukirto galvas šimtams Beni Quraiza genties žydų vyrų, kurie neprisijungė prie jo mūšyje. Pranašas cituojamas sakęs: „Kalavijas yra dangaus ir pragaro raktai; lašas kraujo, pralieto už Alacho reikalą, naktis, praleista pasiruošus kovai, yra naudingesni negu du mėnesiai pasninko ar maldos: kiekvienam, kuris krinta mūšyje, atleidžiamos nuodėmės, ir teismo dieną jo rankoms bus suteikti angelų ir kerubų sparnai“.
Kai dėl Korano, daugelis atkreipė dėmesį į garsiąją surą 2,256: „Religijoje tenebūna jokios prievartos“. Ši eilutė gerai derinasi su kitomis Korano eilutėmis, kuriose džihadas reiškia asmeninę ir bendruomeninę dvasinę kovą ar siekį. Bet Korane taip pat vartojama džihado reikšmė kaip „šventas karas“, ir kalba gali būti itin griežta. Suroje 5,33 tvirtinama: „Bausmė tiems, kurie kariauja prieš Dievą ir jo Pasiuntinį bei su galia ir jėga traukia per šalį ją niokodami, yra tokia: egzekucija arba nukryžiavimas, arba rankų ir kojų iš priešingų pusių nukirtimas, arba ištrėmimas iš šalies; tai jų gėda šiame pasaulyje ir jiems lemta sunki bausmė Pomirtiniame“.
Tiek pranašo pavyzdys, tiek kai kurie pabrėžimai Korane įgaliojo ankstyvuosius islamo lyderius skleisti islamą kariniais veiksmais. Kruviną ekspansionizmą taip pat pateisino pirminis islamo įstatymas, padalijęs pasaulį į dvi sritis: Dar-al-Harb (karo žemę) ir Dar-al-Islam (žemę, valdomą islamo). Ir Paulio Fregosi Jihad in the West, ir žydų mokslininko Bato Ye’oro Decline of Eastern Christianity Under Islam (Rytų krikščionybės smukimas islamo valdomuose kraštuose) dokumentiškai rodo musulmonų karo žygių tikrovę, gerokai ankstesnę už liūdnai pagarsėjusius krikščionių kryžiaus žygius viduramžiais.
Iš šių realijų sūkurio tarp šiuolaikinių musulmonų išnyra dvi skirtingos perspektyvos. Islamistai savo veiksmus laiko tikru džihadu, arba „šventuoju karu“ prieš netikėlius ir islamo priešus. Jie mano, jog teisinga yra taikytis į Ameriką, „didįjį Šėtoną“. Osama bin Ladenas mano, kad Koranas remia jo žygį, kad pranašas laimintų jo bylą ir kad Alachas yra jo pusėje. Bet didžioji musulmonų dauguma mano, kad niekas Mahometo gyvenime ar Korane, ar islamo įstatyme nepateisina terorizmo.
Bernardas Lewisas, didis islamo istorikas, laikraštyje The Wall Street Journal pažymėjo, kad per visą istoriją musulmonai džihadui teikė ir dvasinę, ir karinę prasmę. Lewisas taip pat ypatingą dėmesį skiria islamo teisinėms tradicijoms dėl to, kas yra teisingas karas. Pastebėjęs daugelį apribojimų, daromų kariniam džihadui, jis rašo: „Tai, ko klasikiniai islamo teisininkai niekad nė iš tolo nesvarstė, yra šios rūšies neišprovokuotos, nepaskelbtos masinės niekuo dėtų civilių gyventojų žudynės, kurias matėme Niujorke. Šitam islame nėra jokio precedento ir įgaliojimo“.
Pastaraisiais mėnesiais nemažą dėmesį patraukė „Cilivizacijų susidūrimas“, Samuelio Huntingtono esė leidinyje Foreign Affairs (1993 vasara). Rašydamas tuoj po Persų įlankos karo, Huntingtonas analizavo besivaržančias mūsų laikų ideologijas ir ypatingą dėmesį atkreipė į susidūrimą tarp islamo ir Vakarų. Jo susirūpinimas turi akivaizdžių nuopelnų, nors kritikai įrodė esminį dalyką – kad islamas nėra monolitas. Yra konfliktų pačios islamo civilizacijos viduje.
Tai, kas gali iškilti kaip reikšmingiausias veiksnys dabartiniame mūsų pasaulio pavidale, yra ne islamo ir Vakarų susidūrimas. Iš tiesų, kai musulmonai stengiasi apibrėžti savo tikėjimą XXI amžiui, tarp jų iškyla susikirtimai. Islamas aiškiai nekalba tik vienu balsu. Jis rodo beveik tokią pat įvairovę kaip ir krikščionybė. Debatai islamo viduje užsitęs, nepaisant to, kaip ilgai truks karinės kampanijos prieš bet kurį islamistų judėjimą.

Neramumai Palestinoje
Palestinos klausimas taip pat pakurstė islamo karingumo augimą. Įtampos Palestinoje tarp musulmonų ir žydų prasidėjo dar nuo pirmosios žydų imigrantų bangos XIX a. pabaigoje. Arabų nepasitenkinimą padidino britų vyriausybės 1917 m. Balfūro deklaracija, kaip ir Jungtinių Tautų parama žydų valstybei po 30 metų, leidusi 1948 metų gegužę susiformuoti Izraelio valstybei.
Penki karai tarp arabų ir žydų nuo Izraelio susikūrimo sudaro kontekstą šiuolaikiniams musulmonų–žydų priešiškumams. Šios įtampos padidėjo su pirmos intifados („sukilimo“) iškilimu 1987 m. ir antrąja intifada 2000-aisiais, nutrūkus deryboms Kemp Deivide tarp Yessero Arafato ir Izraelio ministro pirmininko Ehudo Barako. Islamo kovotojų grupės kaip „Hamas“ ir „Hizbollah“ kviečia į ginkluotą džihadą prieš Izraelį. Daugelis Palestinos musulmonų aukština antpuolį prieš Ameriką, bet taip pat teigia, jog tai iš tikrųjų buvo CIA (Centrinės žvalgybos valdybos) ir Izraelio Mossado darbas.
Visoje šioje sumaištyje – iš pažiūros begalinis prievartos ciklas Izraelyje ir Palestinoje. Štai tik penki teroristų aktų prieš izraeliečius per metus prieš rugsėjo 11-ąją pavyzdžiai:
Rugpjūčio 12. Per savižudžio bombos sprogdinimą kavinėje Kirjat Mockino vietovėje sužeistas 21 žmogus.
Rugpjūčio 9. Per sprogdinimą Pizza aikštėje Jeruzalėje užmušta 15, įskaitant 6 vaikus, ir sužeista 80 žmonių.
Liepos 1. Palestinietis savižudis, susijęs su Hamas, naktiniame klube Tel Avive susprogdino sprogstamąjį diržą ir sužeidė 120 bei nužudė 20 žmonių.
Gegužės 9. Du 14-mečiai žydų berniukai buvo negyvai užmėtyti akmenimis urve netoli Tekojos miestelio Vakarų krante.
Vasario 14. Palestiniečių autobuso vairuotojas įsirėžė į minią netoli Tel Avivo, užmušdamas 8 žmones.
Kita vertus, tokie skirtingi rašytojai kaip Noamas Chomsky, Hansas Küngas, Michaelis Lerneris, Edwardas Saidas ir Davidas Grossmanas (autorius The Yellow Wind, Geltonasis vėjas) pasisako už Izraelio palestiniečiams padarytų skriaudų pripažinimą. Taip pat jie pasisako už stipresnį Amerikos prieštaravimą prieš izraeliečių gyvenvietes Vakarų krante ir Gazoje. Per pastaruosius 15 metų argumentai už Palestinos valstybę išpopuliarėjo tarp saikingųjų žydų ir daugelio Izraeliui simpatizuojančių analitikų.
„Su ar be islamo fundamentalizmo, su ar be arabų terorizmo nėra jokio pateisinimo užsitęsusiai okupacijai ir Izraelio vykdomam palestiniečių tautos slopinimui, – New York Times redakciniame straipsnyje rašė Amosas Ozas. – Mes neturime teisės palestiniečiams atsakyti jų natūralios apsisprendimo teisės… Du didžiuliai vandenynai negali užstoti Amerikos nuo terorizmo; Izraelio Vakarų kranto ir Gazos okupacija nepadarė Izraelio saugaus – priešingai, mūsų savigyną ji labai apsunkina ir sukomplikuoja. Kuo greičiau baigsis okupacija, tuo geriau bus ir palestiniečiams, ir izraeliečiams.“

Žmogaus teisių apskaita
Šalia Palestinos klausimo glūdi kitas rūpestis. Ar islamas savo iš prigimties teokratine esme iš pamatų prieštarauja žmogaus teisėms? Kodėl musulmonų šalys turi tokias apgailėtinas reputacijas žmogaus teisių srityje? Duomenys, kurie tapo prieinami dėka „Freedom House“, organizacijos, kuri tikrina politines ir pilietines teises kiekvienoje pasaulio šalyje, tai patvirtina. Iš 41 šalies, kur bent 70 proc. gyventojų musulmonai, 26 laikomos nelaisvomis, o 13 – iš dalies laisvomis. Tik dvi jų laisvos – turima omenyje tai, kad gina politines ir pilietines laisves, kaip jas apibrėžia Jungtinių Tautų Žmogaus teisių deklaracija.
Žmogaus teisių pažeidimą musulmonų šalyse galime išreikšti ir kitaip. Kodėl Saudo Arabijos vyriausybė priėmė Jungtines pajėgas Kuveitui išlaisvinti, bet draudžia į šalį atvykti nemusulmonams? Vakarų vyriausybės musulmonams leidžia laisvai kalbėti apie savo tikėjimą. Kodėl daugelyje musulmoniškų šalių to paties negali daryti krikščionys? Musulmonai teisėtai reiškia susirūpinimą dėl laisvių palestiniečiams atsakymo. Bet ar žydų teisės apgintos Indonezijoje? Ar indusai laisvi Pakistane?
Sudane žmonėmis prekiaujama kaip vergais – faktas, įrodytas dokumentais Paulio Marshallo knygoje Their Blood Cries Out. Ar vyriausybė Chartume užtvindyta protestais iš kiekvieno musulmoniško pasaulio kampelio? Panašiai niekas negali paneigti moterų beteisiškumo islamo kraštuose, nepaisant musulmonų apologetų aistros įrodinėti, kad yra priešingai. Vien plačiai paplitusi moterų lyties organų suluošinimo praktika musulmoniškose šalyse signalizuoja apie moterų priespaudą. Saudo Arabijoje moterims netgi draudžiama vairuoti automobilį.
Kol nebuvo staiga paleisti lapkričio viduryje, aštuoni ekspatriantai krikščionys buvo teisiami Afganistane, kaltinant juos evangelizavimu. Daugelyje musulmoniškų šalių Jėzaus sekėjai gali būti pasiųsti myriop už tai, kad dalijasi savo tikėjimu. Būtų nuostabu sužinoti, kad musulmonų lyderiai, kurie viešai solidarizavosi su prezidentu Bushu prieš Osamą bin Ladeną, jau būtų oficialiai skelbiami kaip smerkiantys tų krikščionių persekiojimą Afganistane. Jei ne, tai kodėl ne?
1999 m. pietavau su amerikiečiu, kurio tapatybę turiu nuslėpti, kad nesukelčiau jo gyvybei naujo pavojaus. Valgant jis man pasakė paprastą, bet gyvenimą keičiantį faktą. Prieš kelerius metus jis suprato, kad nebetiki islamu, ir atsisakė savo tikėjimo. Dėl to jis gavo grasinimų, jog būsiąs nužudytas – ne Sudane, ne Libijoje ar Irake, o Jungtinėse Valstijose. Ar Amerikos musulmonų vadovai susirūpinę, kad jų bendruomenių nariai grasina buvusiems musulmonams mirtimi? Ar Amerikos musulmonai trokšta, jog būtų įvestas šariato įstatymas, kuris nurodo, kad musulmonai, kurie atsisako savo tikėjimo, būtų nužudomi?

Permąstant islamą
Nors daugelis musulmonų stengiasi kaltinti Ameriką ir Izraelį visomis musulmonų pasaulio negerovėmis, vis daugiau musulmonų intelektualų ragina imtis naujos ir radikalios savikritikos islamo viduje. Šią nuomonę geriausiai išreiškė Kananas Makiya, knygų Republic of Fear (Baimės respublika, apie Saddamo Husseino Iraką) ir Cruelty and Silence (Žiaurumas ir tyla, galingas protestas prieš arabų intelektualų nedrąsą atkreipti dėmesį į tamsiąją karingų islamiškųjų Artimųjų Rytų pusę) autorius.
Makiya London Observer straipsnyje „Kovojant su islamo kukluksklanu“ rašo:
Arabai ir musulmonai šiandien turi drąsiai pažvelgti į tai, kad jų apmaudas ant Amerikos jau seniai atsišvartavo nuo bet kokių racionalių pamatų, kurių galėjo kada nors būti. Kaip ir tarpukario metų antisemitizmas, šiandien jis giliai paniręs sąmokslininkiškuose minties šablonuose, įsišaknijusiuose visiškame nežinojime, kaip veikia tokia kaip Jungtinių Valstijų, juo labiau Izraelio, visuomenė ir valstybinė santvarka. Jo straipsnis baigiasi žodžiais:
„Musulmonai ir arabai turi būti priekinėse linijose naujoviško karo, kurį verta kariauti dėl jų pačių išgelbėjimo ir dėl jų pačių sielų. Ir tai, kaip jums pasakys geri senamadiški musulmonų mokslininkai, yra tikroji džihado prasmė, prasmė, kurią pagrobė teroristai ir savižudžiai sprogdintojai ir visi tie, kurie jiems ploja ar randa pateisinimų. Atsikratyti to, ką jie padarė mūsų vardu, šiandien yra civilizacinis XXI a. iššūkis kiekvienam arabui ir musulmonui pasaulyje.“
Rugsėjo 11-osios įvykiai kai kuriuos nemusulmonus paskatino persvarstyti savo prieš Jungtines Valstijas ir Izraelį nukreiptą retoriką. Reikšmingiausia čia Australijos aktyvistė Helen Darville, knygos The Hand that signed the Paper autorė. Ji rašo:
„Nuo tos dienos stebėjau, kaip nyksta jaukūs mano jaunystės kairuoliški pietetai. Tie pietetai daugeliui jūsų turėtų būti žinomi. Pagrindinis – sena patarlė, kad norint suprasti siaubus, reikia norėti juos išvysti kontekste. Ir jei tai juos sušvelnina, tegul taip ir būna.
Palestiniečių, džiūgaujančių lėktuvams įsirėžus į dangoraižius, vaizdai sukėlė man šleikštulį. Viena riebulė moteris su bjauriais akiniais ilgai išliks mano atmintyje. Neikite ten, skandavau pašnibždomis, kai ji klykė iš džiaugsmo. Neikite ten. Ten ėjo naciai, ir tame kelyje tyko beprotybė. Esama be skaičiaus daug pranešimų apie Rytų Europos valstiečius, drąsinančius vokiečių budelius ir besistengiančius iš jų rankų išprašyti karabinus: leiskit man juos nušauti, Herr Soldat.“
Daugybė tų valstiečių buvo išauklėti Bažnyčioje. Krikščionių antisemitizmas turi ilgą ir baisią istoriją, kaip ir krikščionių agresija prieš islamą per kryžiaus žygius ir prieš draugus krikščionis per religinius karus. Bet po kiekvieno prievartos protrūkio Bažnyčia būdavo priversta paklausti savęs: ar to siekia krikščionybė? Ar dėl to atėjo Kristus? Ar taip norime gyventi jo vardu?
Ilgainiui atsakymai ateidavo, ir išskyrus nedidelius radikalius pakraščius krikščionybė kaip visuma atmetė karą, prievartą ir neapykantą kaip būdus palaikyti krikščionybės žiniai.
Tokioje kryžkelėje islamas stovi nuo rugsėjo 11-osios. Įtampos, su kuriomis susidurta per amžius, iškilo į paviršių. Ar islamas – taikos religija? Ar jis tiki žmogaus teisėmis? Ar jis gali rasti būdą būti žmonių bendruomenės dalimi, labai atkakliai nereikalaudamas savojo kelio?
Šiandien girdime tiek daug skirtingų pasisakymų apie islamą būtent todėl, kad musulmonai yra pačiame kovos už islamo sielą įkarštyje. Mes būtume išmintingi kaip krikščionys, nužeminti savo pačių praeities, prisimindami, kad stengiamės suprasti ir angažuoti musulmonus iš meilės Kristui.

James A. Beverley, teologijos ir etikos profesorius Toronto Tyndale’o seminarijoje, knygos Understanding Islam, parašytos po rugsėjo 11-osios ir išleistos 2001 m. lapkritį, autorius. Informaciją apie knygą galima rasti jo interneto svetainėje www.religionwatch.ca

Vertė Zigmantas Ardickas

Versta iš: Christianity Today, January 7, 2002. © Christianity Today International. Versta ir perspausdinta leidėjams sutikus.