Ollie Batchelor

Kiekviename iš mūsų slypi stiprus ir nesąmoningas išbaigtumo bei tobulumo ilgesys. Biblinis pasakojimas apie Edeno sodą rodo, kad šis ilgesys labai reikšmingas. Esame dvasinės būtybės, sukurtos harmoningai gyventi su Dievu, vieni su kitais ir su visa kūrinija. Tačiau šią vienybę suardė nuodėmė. Nuo to laiko mes bandome rasti kelią atgal į Edeno sodą. Trokštame gyvenime kažko labiau apčiuopiamo ir reikšmingesnio; jaučiame, kad kažko trūksta, kažkas ne taip, kaip turėtų būti, nors negalime parodyti, kas būtent blogai. Paulas Tournieris tai vadina „prislopintu nepasitenkinimu, kančia, apie kurią mes patys ne visada žinome“. Dainininkė Sinead O’Connor yra pasakiusi, kad „kaip giminė mes jaučiamės tušti“, o princas Charlesas pripažino, kad „giliai sieloje glūdi nuolatinis nesąmoningas nerimas, kad kažko trūksta, kažkokios sudėtinės dalies, dėl kurios būtų verta gyventi“.      Aštuntojo dešimtmečio pradžios daina „Woodstock“, raginusi „grįžti į sodą“, tik dar kartą patvirtino šią tiesą. Prisiminimai apie Edeno sodą sklando kolektyvinėje pasąmonėje.
Narkotikai pretenduoja patenkinti šį dvasinį poreikį mažiausiai trim būdais.

Kelias pas Dievą
„Aš mirsiu jaunas, bet tai – tarsi pabučiuoti Dievą“, – apie narkotikų vartojimą pasakė komikas Lenny Bruce’as. Narkotikai nuo seno buvo laikomi būdu išsiveržti į transcendenciją ir priartėti prie Dievo. Manoma, kad senovės Graikijoje Delfų orakulo šventikai, norėdami sukelti pranašauti padėsiančius regėjimus, įkvėpdavo nuo uolų garuojantį anglies dioksidą. Pejotės kaktusas buvo integrali ir actekų, ir Šiaurės Amerikos indėnų pamaldų dalis. Indijoje brahmanai šimtus metų rūkė jiems medituoti padedančias kanapes, o ne taip seniai tos pačios kanapės, vadinamos hašišu, marihuana arba tiesiog „žole“, tapo neatsiejama rastafarianizmo [1] dalimi. Narkotikai vartojami ne tik šiose ir daugelyje kitų institucinių religijų – siekdami patirti transcendentines būsenas, juos vartoja ir atskiri individai. XX a. pradžioje psichologas Williamas Jamesas aprašė žmones, kurie svaigindamiesi tokiomis dujomis kaip azoto suboksidas ir chloroformas pradėjo geriau pažinti Dievą. Septintajame de imtmetyje panašiems išgyvenimams patirti geriausiai žinoma priemone tapo LSD (lysergic acid diethylamide – haliucinacijas sukeliantis narkotikas). „Time-Life“ direktorius Henry Luce’as yra pasakęs, kad vartodamas LSD, jis dirstelėjo į Dievą. Neseniai kitas narkomanas, rašydamas apie internetą, pareiškė: „LSD man niekada nepadarė jokios žalos. Aš jau dvejus metus kiekvieną šeštadienio popietę regiu Dievą“. Kanapės, „Ecstasy“ tabletės, heroinas, magiškieji grybai ir meskalinas – visi jie vartojami siekiant transcendentinių patyrimų.

Asmeninis pasitenkinimas ir prasmė
Daugeliui žmonių atrodo, kad narkotikai juos patenkina; jie labiau pasijunta savimi. „Jų dėka aš patiriu gyvenimo pilnatvę“, – pasakė vienas amfetamino vartotojas. Kitas kalbėjo taip: „Vartodamas ‘Ecstasy tabletes, aš labiau subrendau protiškai ir nebesijaučiu tokiu nepastoviu bei paviršutinišku žmogumi kaip anksčiau. Galiu tvirtai pasakyti, jog gerdamas ‘Ecstasy , tapau geresnis“. LSD taip pat yra introspekcines tendencijas skatinantis narkotikas, kurio vartotojams atrodo, kad jie tampa įžvalgesni ir geriau supranta save. Septintajame dešimtmetyje Paulas McCartney yra pasakęs: „ LSD atvėrė man akis. Tapau geresnis, sąžiningesnis, tolerantiškesnis visuomenės narys“. „Aš tapau tikru žmogumi“, – tvirtino kitas vartotojas. O Holivudo legenda Cary Grantas pareiškė, kad po užsitęsusios depresijos LSD padėjo jam pasijusti kaip „naujai užgimusiam“. Jo pasirinkti žodžiai įdomūs, tačiau turint galvoje „dvasinį“ narkotikų vartojimo reikšmingumą, turbūt nenuostabu, kad apibūdindami savo patyrimus, žmonės kartais pasitelkia religinę terminologiją.
Tokį pasitenkinimo jausmą suteikia ne tik haliucinacijas sukeliantys narkotikai. Panašiai kalba ir heroino mėgėjai. „Pasijutau lyg galiausiai būčiau sugrįžęs į namus.“ „Radau, ko ieškojau visą gyvenimą.“ „Vartodamas narkotikus, jaučiuosi kažkam reikalingas“. Tai tipiški giriamieji žodžiai. Kai kuriems žmonėms narkotikai sukelia neabejotiną pojūtį, kad jie surado tai, ko ieškojo. Daugelyje eilėraščių, sukurtų veikiant narkotikams, kalbama apie grįžimą į namus arba seniai prarasto ir ilgai ieškoto mylimojo suradimą. Čia vėlgi aiškiai išryškėja panašumas su evangelikalų krikščionybės simbolika.

Bendrumo jausmas
Narkomanai visada kalbėjo apie patiriamą vienybės su kitais žmonėmis jausmą. Tuo pačiu užsiimantys žmonės paprastai jaučia tam tikrą bendrystę: alaus mėgėjai bare, rūkaliai įstaigos koridoriuje ar kartu dujas uostantis jaunimėlis. Ši bendrystė niekuo nesiskiria nuo tos, kurią patiria bet kokia kita panašų užsiėmimą turinčių žmonių grupė – kolekcionierių, sodininkų ar bėgikų. Tačiau vien narkotikų vartojimas taip pat gali pažadinti vienybės ar bendrumo jausmus. Iš dalies tai gali būti draudimų sulaužymo rezultatas, bet kai kurių narkotikų atveju yra ir kai kas daugiau. Sėdėdami su draugais, rūkydami kanapes ir klausydamiesi muzikos narkomanai jaučia tokį pat bendrumą, kaip ir vartodami narkotikus vieni. Per paskutinius du dešimtmečius daugeliui iš naujosios narkomanų kartos ypač stiprų bendrumo jausmą sukelia „Ecstasy“ tabletės. Neatsitiktinai dviejų pirmųjų populiarių rūšių pavadinimai buvo „Adomas“ ir „Ieva“, dar kartą grąžinantys į Edeno sodą. Daugeliui „Ecstasy“ tabletės sukelia nepakartojamus iš gyvenimus. „Niekas neprilygsta reiverių vienybei. Mes tikra bendruomenė.“ „Tai tikras priklausymo, bendrystės jausmas. Kodėl negali taip būti visada?“

Mes dar neradome, ko ieškojome
Narkotikai daugeliui žmonių neabejotinai sukelia jausmą, kad jie gyvena kažkokiame „kitokiame“ pasaulyje, tobulesniame ir svarbesniame nei anksčiau. Tai, žinoma, dvasinis patyrimas. Vis dėlto, kad ir kokios optimistinės skambėtų fanfaros, yra daugybė įrodymų, kad narkotikai nepateikia galutinių mūsų ieškomų dvasinių atsakymų.

Narkotikų sukelti išgyvenimai – tik realybės suvokimas
Narkotikų poveikis priklauso nuo narkotikų sudėties, paties vartotojo, jo situacijos ir nuotaikos, bet nėra susiję su transcendencija ar absoliučiosiomis reikšmėmis. Vartojant narkotikus, į mūsų smegenis patenka pašaliniai chemikalai arba atpalaiduojami natūralieji chemikalai, kaip serotoninas arba endorfinas. Tai gali sukelti malonų jausmą ir iškreipti įprasto pasaulio suvokimą, tačiau „mes turime suabejoti, ar regėjimai nesitelkia tik keliose paprastose molekulėse“. Cheminių elementų poveikį pripažino net Nicholas Saundersas, kuris dėl „Ecstasy“ tablečių gynimo ir domėjimosi jomis žinomas kaip „euforijos Buda“. „Visada atminkite, kad nemalonių pojūčių priežastis – chemikalai. Tie patys chemikalai gali sukelti ir nuostabių pasekmių.“ Nors mes galėtume ir netraktuoti narkotikų sukeliamų išgyvenimų kaip nesąmonės, paprastai jie yra būtent nesąmonė, nes neįmanoma įžvelgti jokios jų prasmės. Prasmę bandoma suteikti vėliau, kai vartotojas „atsitokėja“ ir bando prisiminti bei suprasti savo patyrimus. Vadinasi, jie yra tik medžiaga interpretacijoms, ir absoliučiai subjektyvioms.

Narkotikai neduoda galutinio atsakymo
Kad ir koks stiprus būtų narkotikų sukeltas patyrimas, norint jį pakartoti, reikia suvartoti dar daugiau narkotikų. Susigrąžinti pirmojo išgyvenimo gali nebepavykti, o jeigu ir pavyksta, malonūs pojūčiai ilgainiui darosi vis silpnesni. Vienas „Ecstasy“ vartotojas pasakė: „Man asmeniškai nusibodo taip gerai jaustis kiekvieną šeštadienio vakarą“. „Amžiną pasitenkinimą šeštadienio vakarą išlaikyti, atrodo, bus sunku.“ Kai psichiniai ir fiziniai poreikiai ima užgožti visa kita, padėtis pasikeičia tik vartojant vis daugiau ir daugiau narkotikų. Mus ima persekioti tamsiosios mūsų sąmonės galios, ir pragaro regėjimai gali aplankyti taip pat dažnai kaip ir dangiškos vizijos. Kartais nerimas, nepasitenkinimas, kurių bandome išvengti, vėl sugrįžta. „Viskas buvo nuostabu… Paskui paprasčiausiai pradėjo eiti blogyn. Visi dejavo, apėmė depresija, sėdėjai ir galvojai, ką daryti.“ Kaip pripažįstama Pulpo dainoje „Sorted for E s and Whizz“ („Ekstazi ir vilpesio išrinktieji“), tuštuma viduje vis auga. Tai, ko mes ieškojome ir radome narkotikuose – jausmai, nuotaikos ar dieviškų būsenų išgyvenimas, – lieka nepasiekiamai toli.

Narkotikai pakeičia mūsų savijautą, bet ne mus pačius
Narkotikų sukelti pasikeitimai yra ne tik praeinantys, bet ir pavir utini ki, nes nepakeičia mūsų vidaus. Nebevartokite narkotikų ir atsidursite vėl daugmaž toje pat vietoje, kur ir buvote. Kompozitorius Brianas Eno į reiškinį pakomentavo taip: „Man jau įgriso klausytis, kaip žmonės pasakoja apie narkotikų sukeltus mistinius išgyvenimus. Nemanau, kad tie išgyvenimai ką nors pakeičia. Pažįstu žmonių, kurie daug metų mėgavosi stulbinančiais narkotikų sukeliamais patyrimais, bet vis tiek liko tokie pat. Neatrodo, kad narkotikai jų elgesį būtų kaip nors pakeitę“.
Kai kurie narkotikai laikinai sukelia bičiulystės ar bendrystės jausmus, bet dažniausiai tai labiau susiję su nuovokos iškraipymu, negu su realiu žmogaus pasikeitimu. Kaip rodo gerai žinomi atvejai iš alkoholikų gyvenimo, draugiškumas savo sugėrovui gali greitai pereiti į pyktį ir agresiją. Vienybė kanapių rūkalių grupėje daugiau susijusi su dalijimosi sąvoka negu su tikra proto ir dvasios bendryste – tai paliudytų ir su dopingo vartotojais praleidę laiką, tačiau patys nesisvaiginę žmonės. Nes „Ecstasy“ vartojimas negarantuoja kvietimo patirti bendrų išgyvenimų. C. J. Stone as rašė: „Kartais, apsuptas turtingų hedonistų ir nuobodžiaujančių jaunų manekenių, kurios į mane net nežvilgteldavo, pasijusdavau tarp jų svetimas. Pradėjau atpažinti tai, ko anksčiau tuose pobūviuose neįžvelgiau … itin brangius narkotikus ir nuvertintą žmogiškumą. Ta nuostabi vienybė buvo prieinama tik tiems, kurie įstengė mokėti didelius pinigus“.

Surasti Dievą – surasti save
Transcendencija, pilnatvė ir gyvenimas bendruomenėje – visa tai Dievo plano mums dalys. Kreipdamasis į Dievą, v. Augustinas pasakė: „Tu sukūrei mus sau, ir mūsų širdys nenurims, kol neras poilsio tavyje“. Mes esame našlaičiai ir, nuolat ieškodami jo, susirandame „daugybę fatališkų pakaitalų“. Kai kuriuos iš šių pakaitalų, kaip narkotikai, alkoholis, azartiniai žaidimai, visuomenė smerkia (kai jais mėgaujamasi nesaikingai), tačiau yra aibė kitų, į kuriuos pernelyg pasinėrus atsiveria dvasinė pražūtis, kad ir kaip garsiai jiems plojama. Darbas, pinigai, gera fizinė būklė, vartotojiškumas gali tapti mūsų tikrojo pašaukimo bei identiteto pakaitalais. Deja, alkoholiu arba narkotikais piktnaudžiaujantiems žmonėms šie pastarieji dalykai dažnai siūlomi kaip vertingesni pakaitalai ar tikslai, kurie esą suteiks gyvenimui naują prasmę ir siekius. Dėl to vieną tironiją paprastai pakeičia kita. Filme „Traukinių žymėjimas“ („Trainspotting“) tai pripažino heroino vartotojas, antiherojus Rentonas, kuris pasmerkė vartotojiškumą su jo „automobiliais, kompaktinių plokštelių grotuvais ir elektriniais konservų dėžučių atidarytuvais“, „atbukinančiomis, dvasią sugniuždančiomis loterijomis“, „trijų dalių kostiumais iš įvairiausių medžiagų, priderintais lagaminais ir šeštadienio rytmečio DIY (‘pasidaryk pats )“. „Pasirink gyvenimą.“ Jeigu tai gyvenimas, nenuostabu, kad jis ir daugelis kitų renkasi ką nors kita.
Narkotikai žada dvasinį pasitenkinimą, tačiau negali jo suteikti. Užkulisių, kuriais būtų galima artintis prie Dievo, nėra, nors jo malonė tokia didelė, kad gali pasitaikyti akimirkų, kai narkotikų apsvaigintiems žmonėms apsireiškia Dievas ir pakeičia jų gyvenimą. Šių patyrimų vertę rodo tai, kiek jie veda žmones į tiesą. Jėzus pasakė: „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas. Niekas nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik per mane“ (Jn 14,6). Dievas pasitinka mus ten, kur esame, ir nereikia ypatingų metodų, ritualų ar protą svaiginančių medžiagų. Vienintelė sąlyga – mes turime jo ieškoti. Sąžiningai, atkakliai ir noriai eidami ten, kur veda kelias. Šiaip ar taip, tai širdies, o ne pojūčių kelionė (Jer 29,13).
Henris Nouwenas rašė, kad bendrystės ilgesys yra „Dievo įžiebtas troškimas, kuris sukelia didžiulį skausmą ir begalinį džiaugsmą. Jėzus atėjo paskelbti, kad mūsų troškimas patirti bendrystę yra ne tuščias, kad jį patenkins tas, kuris ir pažadino į norą. Praeinantis bendrystės jausmas yra tik užuomina apie tą bendrystę, kurią mums pažadėjo Dievas“. Surasti Dievą, „tai surasti pasitenkinimą ir tikrąją gyvenimo pilnatvę. Kalbėdamas apie save, Jėzus tvirtino, kad jis yra vienintelis kelias pas Dievą ir vienintelis būdas mums rasti pasitenkinimą, supratimą bei prasmę. Jis pasotina mus išalkusius ir numalšina troškulį (Jn 6,35), jis išveda mus iš tamsos bei sumaišties ir apšviečia (Jn 8,12), jis pripažįsta mūsų vertę, reikšmę ir traktuoja mus kaip būtybes, sukurtas pagal Dievo atvaizdą. Dievas mus myli ir nuolat atgaivina, atperka ir sugrąžina į pilnatvę, kurią jis numatė nuo pat pradžių.

Šlovės nuojauta
Nors narkotikai nepateikia galutinių, patenkinančių atsakymų į klausimus apie mūsų identitetą ir gyvenimo tikslą, šlovės nuojauta išlieka. Tai žmogiškas prasmės ieškojimas, noras garbinti ir savo gyvenimo orientavimas į tai, kas regima. Kaip teigia Johnas Smithas, net stabmeldystėje egzistuoja vilties ženklai, nes žmonės vis dar ieško, vis dar ilgisi tos tikresnės ir didesnės meilės. Tačiau narkotikai ir alkoholis, kaip ir turtas, seksas, darbas ar bedvasis religingumas išduos mus, jeigu pasitikėsime jais. Nė vienas iš šių „pakaitalų“ atsakymo neduos. Sugėrovų draugija, dirstelėjimas į dieviškąją tikrovę ir amžinybės pojūtis, kurį gali patirti svaigalų vartotojai, – tai tik aliuzijos į šlovę. „Tai nėra pačios vertybės, tai tik dar nerastos gėlės kvapas, dar neišgirstos melodijos aidas, žinia apie dar neaplankytą šalį.“

Principai ir praktika
Stengiantis įtvirtinti tikrą krikščionišką poziciją, svarbu pagalvoti apie toli siekiančias narkomanijos bei specifinių ir bendrųjų jau įsigalėjusių Biblijos principų pasekmes ir implikacijas. Šiuos principus galima apibendrinti taip:
1. Neblaivumas ir apsvaigimas smerkiami, o blaivybė ir susilaikymas (nors nebūtinai abstinencija) skatinami.
2. Vaistai yra Dievo dovana, ir patys savaime jie nei geri, nei blogi. Svarbu, kaip jie vartojami. Tas pats vaistas gali pataisyti kūno ir psichikos sveikatą, gali būti ir kenksmingas bei destruktyvus. Kad ir kokia rizika slypėtų pačiose medžiagose bei jų vartojimo būduose, tikrosios problemos ir pavojai glūdi kiekviename iš mūsų ir mūsų visuomenėje.
3. Mes turime gerbti savo kūnus ir gerai jais rūpintis, nes visi esame sukurti pagal Dievo atvaizdą. Be to, kiekviename tikinčiajame Kristumi gyvena Dievo Dvasia. Rūpindamiesi savo kūnais, turime, kiek leidžia mūsų žinios bei sugebėjimai, prižiūrėti ir ugdyti visas jų funkcijas bei galimybes. Mes privalome atsispirti toms užgaidoms ir atsisakyti tų veiksmų, kurie kaip nors pakenktų ar žalotų mūsų kūnus. Per paskutinį šimtą metų gerokai padaugėjo informacijos apie įvairių svaigalų poveikį ir jų vartojimą, taigi dabar mes žinome daug daugiau apie jų daromą fiziologionę ir psichologinę žalą. Šis žinojimas pakeičia biblinius įspėjimus apie pavojų.
4. Labai svarbu, kodėl mes vartojame svaigalus ir kokiomis aplinkybėmis tai vyksta. Jėzus išgerdavo susibūrimuose, su draugais ir pažįstamais, tačiau kabėdamas ant kryžiaus, kai jo protas ir emocijos turėjo būti itin švarūs, jis atsisakė gurkštelėti skausmą malšinančio perrūgusio vyno. Tai rodo laiko ir vietos svarbą. Be to, tai liudija, jog reikia būti labai atsargiems vartojant svaigalus ir leidžiant jiems slopinti mūsų emocijas bei jausmus ar temdyti protus.
5. Mūsų apsisprendimą, ar vartoti ir kaip vartoti tam tikrus svaigalus, didžia dalimi lemia mūsų elgesio įtaka kitiems žmonėms ir tokie krikščioniško gyvenimo principai kaip savitvarda, Įstatymo laikymasis, šventumas.
Turint šiuos biblinius rėmus ir remiantis šiais principais, galima iškelti daugybę klausimų, kurie parodys, ar teisingai elgiamės su svaigalais.

Kiek yra jau per daug?
Biblijoje aiškiai smerkiamas svaiginimasis ir besaikis alkoholio vartojimas. Galime teisėtai daryti išvadą, kad tai tinka įvairiems svaigalams. Neblaivumas ir apsvaigimas blogi ne tik savaime. Būdami girti ar apsvaigę, greičiau pasiduodame gundymui ir nusidedame. Nebevaldome savo minčių, žodžių ir veiksmų. Tai patvirtina visi neblaivumo atvejai. Tačiau jeigu pernelyg apsvaigęs žmogus taip praranda nuovoką, jog nebekontroliuoja savo veiksmų, kyla klausimas – kiek yra jau per daug?
Pirma, kai kurios medžiagos apsvaigina nei vengiamai. Tai pasakytina apie daugelį haliucinacijas sukeliančių narkotikų, kaip LSD, magiškieji grybai ir tirpikliai. Jų veikiami nevaldome savo minčių bei veiksmų.
Antra, nors vartodami kai kuriuos narkotikus, kaip amfetaminas, kokainas, heroinas ir „Ecstasy“ tabletės, galime nebūti visiškai apsvaigę bei praradę nuovoką, šios medžiagos veikia labai stipriai. Gausiai vartojamos, jos gali reikšmingai pakeisti elgesį ir žmogus gali prastai kontroliuoti savo veiksmus. Taigi bendrai kalbant, kiekvienas, vartojantis šiuos narkotikus „dėl malonumo“, nusivils nepatyręs stipraus efekto, todėl daugelis turi vartoti pakankamas jų dozes.
Trečia, yra svaigalų, kuriuos, norint pasitenkinti ir nebūtinai prarasti nuovoką, galima vartoti saikingai. Pavyzdžiui, saikingai galima vartoti alkoholinius gėrimus. Iš tiesų, kai kurie išgeriantys žmonės stengiasi nevartoti alkoholio tiek, kad nusigertų. Nedidelėmis dozėmis gali būti vartojami tokie narkotikai kaip kanapės bei gydytojo išrašyti raminamieji, antidepresantai ir nuskausminamieji vaistai. Antra vertus, šias medžiagas galima vartoti ir iki nuovokos netekimo. Reikia būti labai atsargiems.
Galiausiai egzistuoja keletas medžiagų, kurių veikiamas žmogus niekada nepraranda savikontrolės. Tai nikotinas įvairiose tabako rūšyse ir kofeinas arbatoje, kavoje bei kokakoloje.

Ar tai leistina?
Krikščionys raginami paklusti įstatymui, nebent yra svarbių priežasčių jam nusižengti. Tokiose situacijose įstatymas paprastai prieštarauja mūsų tikėjimui. Tačiau įstatymo laužymas vien dėl malonumo ar pasitenkinimo nepateisinamas. Krikščionys turi spindėti „tarsi žiburiai“ (Fil 2,15), kaip pavyzdys likusiai visuomenės daliai. Jei krikščionis bus suimtas ir apkaltintas kriminaliniu nusižengimu, padarytu neteisėtai vartojant svaigalus, tai didelio tikėjimo nerodys.
Remiantis vien valstybės įstatymais, nedraudžiama vartoti tokių svaigalų kaip kofeinas, tirpikliai, tabakas, alkoholis, tam tikros magiškųjų grybų rūšys ir gydytojo išrašyti vaistai. Daugelis kitų svaigalų, bent jau Jungtinėje Karalystėje, šio egzamino neišlaikytų. Turint galvoje, kad visa valdžia iš Dievo (Rom 13,1–7), krikščionys turi gerbti valstybės įstatymus. Tokiu atveju būtų galima manyti, kad į Saudo Arabiją atvykę krikščionys turi laikytis šios šalies įstatymų, draudžiančių vartoti alkoholį. Olandijoje įprastas kanapių rūkymas kavinėse reiškia, kad krikščionims vartoti į svaigalą draudžia ne vien „paklusnumo įstatymui“ faktorius, kad reikėtų atsižvelgti ir į kitus principus.

Ką aš bloga darau?
Nedaug yra tokių medžiagų, kurios nedaro jokio poveikio mūsų kūnams. Pastaruoju metu vis daugiau sužinome, kokių pavojų kelia mūsų valgomas maistas, kvėpuojamas oras, geriamas vanduo. Žiūrint į svaigalo mums daromą žalą, svarbu išlaikyti pusiausvyrą, nebūtina vengti tų medžiagų vien dėl to, jog kyla truputį kenksmingo poveikio rizika. O jeigu taip elgiamės, turėtume išlikti nuoseklūs ir susieti artimas gyvenimo sritis, pavyzdžiui, mitybą su savo svoriu, mankšta, persidirbimo galimybe.
Kai matome konkretaus svaigalo organizmui padarytą žalą, turime ją bei to svaigalo vartojimą ir apsvarstyti. Pavyzdžiui, saikingai vartojamas heroinas yra nelabai kenksmingas ir padaro kūnui mažiau žalos negu alkoholis, net kai abu vartojami reguliariai. Ketvirtis visų ligonių vyrų Jungtinėje Karalystėje į ligoninę guldomi dėl alkoholio sukeltų sveikatos sutrikimų. Heroino atveju daugiau problemų kelia narkotiko negrynumas, priklausomybės nuo jo susiformavimas ir vartojimo būdas, ypač injekcijos. Neteisėtai pirkti narkotikai gali būti negryni, falsifikuoti, ir todėl jie visada potencialiai pavojingi sveikatai.
Nikotinas paprastai rūkomas, ir šis jo vartojimo metodas nei vengiamai nuodija organizmą. Cigaretės dūmuose yra daugiau kaip 3 tūkst. chemikalų. Nors nuo vienos cigaretės žmogus nemiršta, kiekviena vis po truputį kenkia širdžiai, plaučiams ir kitiems organams. Apskaičiuota, kad vidutiniškai kiekviena cigaretė sutrumpina rūkaliams gyvenimą keliomis minutėmis. Kanapių rūkymas, nors turintis privalumų ir atpalaiduojantis, taip pat pavojingas. Tai ypač kenkia plaučiams. Kol kas mažai ištyrinėta, kokią žalą daro oralinės kanapių dozės, bet veikiausiai saikingai taip vartoti daug saugiau.
„Žalos“ ir „vartojimo priežasčių“ principai iš tiesų įvilioja mus į labai drumzlinus vandenis, ir gerai pasielgtume, jeigu remdamiesi jais, nespręstume apie kitus žmones. Šie principai vertingiausi tuo, kad padeda kontroliuoti save, neužmiršti tų medžiagų žalos ir nuspręsti, kaip sumažinti nepageidautinus padarinius. „Kol gyvename savo kūnuose, rūpinkimės jais, kad galėtume nešti Dievo karalystės džiaugsmą bei ramybę tiems, kuriuos sutiksime savo kelyje“ (Henri Nouwen).

Ar tai įprotis?
Kaip jau išsiaiškinome, psichologiškai gali būti žalingi visi svaigalai, tačiau kai kurie, kaip alkoholis, heroinas, „Valium“ ar tabakas gali kenkti ir fiziologiškai. Vartojant tam tikrus narkotikus, kaip heroiną, nikotiną ir kokainą, greičiau susiformuoja priklausomybė nuo jų. Nors įmanoma vartoti bet kokius svaigalus ir nepriprasti prie jų, turime būti labai atsargūs (net jeigu jie įsigyti teisėtai), nes gali atsirasti priklausomybė. Rizikuoti neverta. Kaip tvirtina viena prie rūkymą nusistačiusi kampanija, „geriausias būdas mesti rūkyti yra niekada nepradėti“.
Apriboti svaigalų vartojimą padeda pagalvojimas, kaip dažnai griebiamės kokios nors medžiagos ir ar galime apsieiti be jos. Praleisti kurį laiką be svaigalų – geras būdas sumažinti fizinės ir emocinės priklausomybės nuo jų susiformavimo riziką.

Kodėl juos vartojame?
Žmonės vartoja svaigalus dėl įvairių priežasčių: siekia patirti pasitenkinimą, atsipalaiduoti, pajusti bendrystės jausmą, nuslopinti skausmą, atsiriboti nuo emocinių problemų ir taip toliau. Svaigalų vartojimas kaip toks gali būti nenuodėmė. Tai paprasčiausiai būdas susidoroti su savo pačių ir kitų žmonių nuodėmių padariniais bei puolusio pasaulio, kuriame gyvename, negerovėmis. Pasitenkinimas ir draugingumas savaime tikrai nėra blogi dalykai, bet, kaip jau matėme, jeigu svaiginsimės, norėdami pasiekti šių tikslų, visada atsiranda pavojus, jog mums gali pradėti reikėti narkotikų, kad pasilinksmintume ar taptume komunikabilesni. Svaigalų vartojimas, norint išvengti nemalonių pojūčių, yra sudėtingesnė priežastis, kuri siekia gilesnį žmogaus ir visuomenės poreikį. Šiuo tikslu vartojami teisėtai, neteisėtai gauti narkotikai ir daugybė nuotaiką keičiančių vaistų. Mes gyvename greitos pagalbos ieškančioje visuomenėje. Mūsų pirmoji reakcija į emocinį diskomfortą dažnai būna noras išvengti jo, atsiriboti nuo jo arba pabėgti. Jėzus parodė, kad skausmą reikia atlaikyti ir iškęsti. Mąstant apie tai, ar turėtume vartoti svaigalus, svarbu pamėginti sąžiningai pažvelgti į priežastis, kodėl tai darome, ir vėlgi pradėti ne nuo kitų, o nuo savęs.

Kaip mano svaiginimasis veikia kitus?
Mums reikia užduoti sau du klausimus apie tai, kokią įtaką kitiems žmonėms gali turėti mūsų svaigalų vartojimas.
Pirma, ar mano elgesys veikia kitus tiesiogiai? Pavyzdžiui, tyrimai rodo, kad rūkymo atveju žalojama ir šalia esančių žmonių sveikata (pasyvusis rūkymas). Svarbu gerbti kitus ir tausoti jų sveikatą. Kitas pavyzdys – alkoholinių gėrimų vartojimas, vairuojant automobilį. Mes galime vairuoti išgėrę ir nenusižengti įstatymui. Tačiau ar būsime tinkamai atsakingi už kitų žmonių saugumą? Vairuotojui daro įtaką net menkiausias alkoholio kiekis. Jeigu vairuotojo kraujyje alkoholio yra tik truputį mažiau už draudžiamą kiekį, iškyla keturis kartus didesnė tikimybė, kad jis padarys avariją, negu tuo atveju, jei būtų negėręs. Paskaičiuota, kad jeigu būtų nesėdę už vairo gydytojo išrašytus raminamuosius vaistus vartoję žmonės, Jungtinėje Karalystėje per metus būtų išvengta 1600 avarijų, kuriose žuvo 110 žmonių. Kaip krikščionys, mes turime būti atsakingi, kad ir kokias svaiginamąsias medžiagas vartotume.
Antra, kokį pavyzdį, vartodami svaigalus, rodome jaunesniems ar labiau paveikiamiems žmonėms? Krikščionys turi kontroliuoti savo elgesį, kad nepadarytų blogos įtakos neseniai įtikėjusiems arba silpnesniems individams, kurie gali panūsti juos pamėgdžioti (1 Kor 8,1–13). Matydami mus patenkintus vartojant kokį nors svaigalą, kiti gali pamanyti, jog tai normalu, priimtina, ir pasekti mūsų pavyzdžiu. Tai gali sukelti problemų. Jautrumas kitų žmonių reikmėms ir situacijai – svarbus principas.

Kaip išvengti uodų ir kupranugarių
Žmonių nuomonėms ir Biblijos interpretacijoms pernelyg dažnai suteikiamas dieviškų nurodymų statusas. Įvedamos taisyklės, kurios pasirodo itin griežtos ir „sausos“. Karštai puldamas savo meto religinius lyderius, Jėzus smerkė juos, kad susirūpinę Įstatymo išore, jie užmiršo už jo glūdinčius principus – teisingumą, gailestingumą ir ištikimybę. Jie taip įniko košti uodus, kad galiausiai pradėjo ryti kupranugarius (Mt 23,24). Laimė, mes išgelbėti ne dėl Įstatymo laikymosi, o iš malonės. Šiame straipsnyje iškelti klausimai siūlo modelį, pagal kurį galime nustatyti savo elgesį svaigalų atžvilgiu. Tai nėra taisyklės, kuriomis vadovaudamiesi galėtume teisti kitus ar jaustis geresni šalia jų. Šie klausimai padės pamąstyti tik apie savo pačių elgesį. Ketvirtasis iš dvylikos Anoniminių alkoholikų programos punktų teigia, kad būtina „be baimės ir įžvalgiai patikrinti savo pačių moralę“. Nusidėję Adomas ir Ieva pasislėpė nuo Dievo, nes nenorėjo, kad jis sužinotų, ką jie padarė. Gyvybiškai svarbu būti atviriems ir sąžiningiems, prašant Dievo padėti ir vadovauti mums, formuojant savo požiūrį į svaigalus. Taigi gerai pasielgtume pakartodami psalmininko žodžius: „Ištirk mane, Dieve, pažink mano širdį, išmėgink mane ir perprask mano mintis. Pažiūrėk, ar neinu klystkeliu, ir vesk mane amžinuoju keliu“ (Ps 139,23–24).

Ollie Batchelor, narkotikų ekspertas Britanijoje, anglikonas, vadovauja Narkomanų pagalbos ir tyrimų įstaigai

Vertė Jolanta Kriūnienė

Versta iš: Batchelor O. Use and Misuse – A Christian Perspective on Drugs. – Leicester, 1999
© Inter-Varsity Press