KRIKŠČIONIŠKAS ŽURNALAS APIE DIEVĄ IR JO PASAULĮ

Kur šių dienų Valančius?

Holger Lahayne

Panagrinėjus 1858–1862 m. blaivybės judėjimo istoriją, apima didžiulė nuostaba: apie 80 procentų, o kai kuriose srityse per 90 proc. Kauno generalinės gubernijos suaugusiųjų davė įžadą „per visą savo amžių nebgerti arielkos, romo ir arako“ – kai prieš tai didžioji gyventojų dalis buvo paskendusi alkoholyje! Kas gi buvo atsakingas už tokį bent jau Lietuvoje beprecendentį atvejį ir kaip jį paaiškinti, nes panašūs dalykai šiandien sunkiai įsivaizduojami?
Blaivybės sąjūdžio iniciatorius, ką minint jo 200-ąsias gimimo metines žino kiekvienas, buvo Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius. Istorikai gali ginčytis, ar Valančius pasekė kitų šalių ir vyskupijų pavyzdžiu, – jis pats apie tą pradžią sakė: „Vienoj kelionėj mano 1858 metuose, apturėjęs įkvėpimą Dvasios Švenčiausios, idant apsakinėčiau blaivystę, pradėjau skelbti tą dorybę.. “ [1] Taigi blaivybės sąjūdžio ištakos – religinė inspiracija. Apskritai jis aiškiai įtrauktas į krikščionišką religinį kontekstą. „Blaivybės Gromatose“ Valančius rašė: „Dievas neapsakomai didžią malonę jums padarė, atsiųsdamas blaivybę arba nusiturėjimą. Dievo blaivybės malonė apsiautė mūsų žemę… Palaimintas Viešpats Dievas Izraėlio, jog aplankė mūsų šalį ir susimylėjęs ištraukė žmones iš girtybės tvano. Gailestingiausis Dievas įvedė tarp mūsų brangią blaivybę. Šv. Bažnyčia šaukia mano balsu unt visas šalis“ (ten pat, p. 221).
Valančiaus biografas V. Merkys teisingai reziumuoja: „Pabrėžta blaivybės religinė prasmė – sielų gelbėjimas nuo amžinosios pražūties, nuo pragaro, į kurį tiesiogiai veda girtavimas“ [2]. Čia Merkys paaiškina: „Popiežiaus patvirtintos blaivybės brolijos įstatai pabrėžė, kad pasigėrimas (ir tuo labiau girtavimas) yra mirtina nuodėme. Narį, kuris nesilaiko pasižadėjimo, pašalinus iš brolijos, kiti nariai turi morališkai pasmerkti. Tad sąmoningas mirtinos nuodėmės neatsižadėjimas suspendavo nusidėjusio kataliko teises, tarp jų ir naudojimąsi savo konfesijos kapinėmis“ (p. 367). Taigi sąjūdžio sėkmė priklausė ir nuo to, kad žmonės labai baiminosi dėl savo sielų išganymo.
Be abejonės, reikšmingas vaidmuo teko ir katalikų Bažnyčios struktūrai bei galiai. Jeigu vyskupas Valančius „1858 m. oficialiu raštu kreipėsi į kunigus, klierikus, seminarijos profesorius, ragindamas juos stoti į blaivybės brolijas“ [3], koks gi kunigas nepaklustų tokiam raginimui? Vyskupai anuomet buvo labai įtakingi Bažnyčios ganytojai, apie kuriuos galėjai pasakyti: „Kas jų klauso, tas klauso Kristaus“. Kaip teigia J. Tonkūnas, Bažnyčia „reguliavo ir kontroliavo daugelio gyventojų dvasinį ir dorovinį gyvenimą“ (p. 22), todėl ji ir galėjo įgyvendinti blaivybę. Valančius džiaugėsi, kad „avelės katalikiškos paklausė balso Bažnyčios ir jos vyresnybės dvasiškos“ (Merkys, p. 390). Žinoma, to jis ir tikėjosi.
Kitas svarbus faktorius, be abejonės, buvo paties Valančiaus – „didžiausio XIX amžiaus lietuvių vado“ – asmuo (Tonkūnas, p. 4). Valančius įžvelgė padėties rimtumą ir, pasitelkęs diplomatinį meistriškumą, veikė su didele energija bei ryžtu. Be „Lietuvos Mozės“ [4] nebūtų plataus blaivybės sąjūdžio Lietuvoje.
Šiandien, po 150 metų, plintančio alkoholizmo laikais galima laukti antrojo Valančiaus, – apie tai pagalvojo ir V. Adamkus per 1997 m. rinkimų kovą. Tiesa, katalikų vadovai šiandien praktiškai visi pritaria blaivybės sąjūdžiui, tačiau taip drąsiai ir sumaniai, kaip tai darė Valančius, nė vienas vyskupas šio įsitikinimo negina. Daugeliu požiūrių jiems išties sunkiau. Pasaulio valdančiuosius, kitaip nei caro laikais, savo pusėje jie turėtų, tačiau visuomenė nuo Valančiaus laikų stipriai pasikeitė nutoldama nuo Bažnyčios. Kas gi šiandien taip stipriai baiminasi dėl savo sielos išgelbėjimo? Kokį kataliką šiandien dar gąsdina pašalinimas iš Bažnyčios dėl sunkių nuodėmių arba griežtas draudimas skirtis, pakartotinai tuoktis, daryti abortą ar girtuokliauti? Katalikų Bažnyčia prarado didelę dalį savo ankstesniojo autoriteto. P. Subačius rašo: „Bažnyčia tebėra autoritetinga institucija, tačiau tas autoritetas, stokodamas iškilių asmenų, su kuriais jis galėtų būti tapatinamas ir per kuriuos būtų bylojama katalikų bendruomenės vardu, tampa abstraktus ir neapčiuopiamas. Todėl argi verta stebėtis, jog Bažnyčia apskritai pasitikima, tačiau jos patarimais nesikliaujama, raginimų neklausoma, o persergėjimai ironizuojami“ („Naujasis Židinys“, 2001/1–2).
Valančių ištiko Bažnyčios likimas: visų gerbiamas ir mylimas – bet kas dar šiandien konkrečiai paklūsta anuomet jo pasakytiems žodžiams: žmonės, negerkite taip daug! Neatsitiktinai knygų apie Valančių knygynuose sunkiai surasi – ir tai jo jubiliejaus metais! Tiesa, yra Motiejaus Valančiaus blaivybės judėjimas, apie kurį Telšių vyskupas A. Vaičius 1989 m. pasakė: „Šiandien taip pat neturime geresnių priemonių kovoti prieš girtavimą, kaip vyskupo Motiejaus Valančiaus blaivybės brolijos. Tad būtina jas atgaivinti!“ (Tonkūnas, p. 37). Tačiau šiandien jos nedaro didesnės įtakos visuomenėje ir dargi meta šešėlį. Su dar mažiau aktyvesnėmis pasaulietinėmis blaivybės organizacijomis ginčijamasi nebent dėl paramos.
Atgaivinti šiandien nepakaks. Šių dienų Valančius turbūt nebus nei vyskupas ar kardinolas, gal netgi ne katalikas. Jis (arba ji) nebeapsiribos prieš 150 m. gyvenusio vyskupo priemonėmis: šventu išsižadėjimu. Valančius buvo žmogus, padaręs tai, ko labiausiai reikėjo jo laikais. Tokio šiuolaikiškumo reikia ir šiandieninėje kovoje su alkoholizmu. Šių dienų Valančius turi būti kūrybingas, profesionalus, dirbantis pagal šių laikų standartus ir pragmatiškai – tuo pat metu ryžtingas kaip ir vyskupas iš Žemaitijos. Jis (arba ji) turi būti ir realistiškas: pliuralistinėje ir atviroje mūsų visuomenėje 80 proc. žmonių visiškai degtinės nebeatsisakys. Tačiau pasiektume daug, jeigu alkoholį vartotume tik kai kuriomis konkrečiomis gyvenimo progomis.

Holger Lahayne, žurnalistas, studijavo grafiką ir teologiją





Teisusis klestės kaip palmė, augs kaip Libano kedras (Psalmė 92,12).