KRIKŠČIONIŠKAS ŽURNALAS APIE DIEVĄ IR JO PASAULĮ

Dievo vedimas [1]

Ranald Macaulay, Jerram Barrs

Tai, kokią praktinę reikšmę turi žmogiškumo krikščionio gyvenime akcentavimas, labai aiškiai matyti iš Dievo vedimo. Vedimu mes vadiname būdą, kuriuo krikščionys sužino, ką turėtų daryti – ypač tai, ko iš jų nori Dievas.
Viena vertus, ir taip puikiai žinome, kaip sunku patiems pasirinkti „teisingą kelią“. Atrodo, prieš mus atsiveria tiek daug galimų krypčių, – ir kiekviena iš jų svarbi, kiekviena veda į visiškai skirtingą gyvenimą. Mes taip pat žinome, kad klystame ir esame riboti; praeityje buvo padaryta klaidų ir jos gali būti vėl pakartotos. Mūsų sprendimus dažnai aptemdo savanaudiškumas arba baimė. Mūsų suvokimas ribotas netgi dabartyje, o ateitis mums – užversta knyga.
Antra vertus, tikintieji žino, kad Dievas nėra ribotas kaip kad mes. Jis mato visą padėtį tokią, kokia ji yra, ir ateitis jam irgi aiški. Mes taip pat žinome, kad Dievas yra maloningas ir rūpinasi mumis kaip kad tėvas savo vaikais. Dievas per sandorą įsipareigojo vesti ir globoti tikinčius Jėzumi, ir jis turi galią tai padaryti.
Todėl mums būdingas įgimtas nenoras remtis savo pačių supratimu ir įgimtas troškimas sužinoti, kas Dievui atrodo geriausia. Dažnai Dievo valią prilyginame lobių žemėlapiui: jei tik galėtume gauti žemėlapį, tiksliai žinotume, kur ieškoti paslėpto lobio. Kitais žodžiais tariant, mes vis daugiau įsitikiname, kaip būtina ir kaip trokštama turėti priėjimą prie Dievo „bendrojo plano“, kurį jis numatė mūsų gyvenimui. Tačiau kaip sujungti mūsų poreikį būti vedamiems su Dievo gebėjimu vesti?

Mechaniškų sprendimų nėra

Čia iškyla didelis pavojus sukurti mechanišką modelį ir ieškoti mechaniškų sprendimų. Taip veikia astrologijos ir ateities spėjimo mechanizmai. Šitaip elgdamiesi Dievo vedimą paverčiame nelyginant kompiuterių tinklu, į kurį galima įeiti ir sužinoti atsakymus į klausimus. „Reikalus tvarkyk penktadieniais“ arba „nevesk pirmąją mėnesio pusę“. Net ir turėdami geriausius ketinimus pasaulyje galime veikti visiškai arba iš dalies mechaniškuose rėmuose.
Visiškai mechaniški rėmai apima Dievo aukščiausiosios valdžios klausimą. Šventasis Raštas moko, kad Dievas yra begalinis ir visos kūrinijos aukščiausiasis valdovas, ir tam mes nuoširdžiai ir su dėkingumu pritariame. Tačiau tai nereiškia, kad iš individo atimama atsakomybė už jo veiksmus. Kadangi mes esame sukurti pagal Dievo paveikslą, galime elgtis atsakingai (o ne vien mechaniškai). Dėl to, kad esame panašūs į Dievą, mes renkamės, mylime, kuriame ir pan. Štai čia ir iškyla problema: kaip ribota asmenybė gali rinktis neribotos asmenybės akivaizdoje? Ar faktas, kad Dievas beribis, nereiškia, kad visa, kas ribota, yra kontroliuojama, ir tikram pasirinkimui nelieka vietos? Ir atvirkščiai, argi tai, kad ribota asmenybė gali rinktis Dievo akivaizdoje, neatima iš Dievo dalies jo neribotumo? Ar tai nereiškia, kad Dievo valdžia visai jo kūrinijai yra tokia silpna, tarsi žmogaus, bandančio išsilaikyti už slidaus kamuolio?
Biblija mums sako, kad nebūtina prieiti prie tokių išvadų. Dievo begalybės neveikia tas faktas, kad mes iš tikrųjų esame reikšmingi. Jis valdo visatą, todėl dabartinis nuodėmingas pasaulis staiga nenusiris į nebūtį kaip koks rutuliukas, nuriedėjęs nuo lėkštės. Tačiau žmogus dėl to nėra nužeminamas iki roboto. Biblija pabrėžtinai sako, kad abu šie dalykai yra tiesa.
Mūsų proto problema yra ta, kad mes manome, jog viena pašalina kita. Todėl mums reikia rūpestingai apibrėžti „intelektinę problemą“, – kuria prasme ji egzistuoja, o kuria – ne.
Ši problema kyla dėl mūsų proto ribotumo – mes nesugebame matyti, kaip abu dalykai tuo pat metu gali būti tiesa. Kaip mūsų kūnai yra riboti (pavyzdžiui, mes negalime būti dviejose vietose tuo pačiu metu), taip ir mūsų protai riboti. Todėl būtų teisinga pasakyti, kad negalime suprasti, kaip Dievo suverenitetas ir mūsų atsakomybė gali derintis vienas su kitu. Šia prasme krikščionys iš tikrųjų turi „intelektinę problemą“.
Tačiau tai nėra tokia problema, kuri atsiranda, kai bandoma patikėti kažkuo, kas prieštarauja protui. Jei Dievas yra asmeniškas ir begalinis, kodėl manyti, kad jis sukūrė ribotą asmenį, reiškia „prieštarauti protui“? Ši idėja nėra kvaila, net jei mes patys ir nesuprantame, kaip Dievas galėjo sukurti ribotą kūrinį, turintį laisvę pasirinkti.
Be to, viešpatystės ir atsakomybės klausimas nėra vienintelis, kuriame pasireiškia ribotas mūsų suvokimas. Mes taip pat nesuprantame, kodėl žmogus turi tiktai vieną galvą, o ne dvi, arba kodėl kiaulės negalėtų skraidyti. Tai nėra vienintelis proto ribotumas.
Dar svarbiau tai, kad palaikydami ir absoliučią Dievo viešpatystę, ir žmogaus atsakomybę, nepuolame į iracionalumą. Priešingai, krikščionybės racionalumą kaip tik sunaikintų tvirtinimas, kad ribota asmenybė gali arba turėtų galėti suprasti Dievo begalybę, nes taip būtų panaikinamas skirtumas tarp ribotumo ir neribotumo – o su juo ir visas krikščioniškasis tikėjimas.
Tad viešpatystę ir atsakomybę laikyti problema klaidinga. Tai toli gražu ne problema; tai dar viena nuostabi krikščioniškos pasaulėžiūros dalis, suteikianti mūsų gyvenimui tikrą prasmę. Pasaulis nėra chaotiškas, nes Dievas yra virš visų, bet jame mes esame svarbūs.
Kuo tai susiję su Dievo vedimu? Mes stengiamės parodyti, kad krikščionys, ieškodami Dievo valios, neturi kurti mechaniško modelio. Dievas nėra didysis kompiuteris. Toks modelis klaidingas. Dievas bendrauja su mumis kaip su asmenimis. Todėl tikinčiojo niekuomet neturėtų trikdyti jo paties priimami sprendimai, tarsi tai reikštų brovimąsi į Dievo teritoriją. Aišku, tikintieji gali užsispirti (kaip Jona) ir atmesti Dievo duodamas gaires. Bet dėl šios priežasties jiems nereikėtų išsižadėti savo sugebėjimo spręsti, tarsi sprendimai patys savaime užtrauktų gėdą Dievui. Tai neteisinga prieštara, o jei toks veiksmas dar įvertinamas kaip krikščioniška dorybė, tai ir netikras religingumas. Mūsų žmogiškumo paniekinimas reiškia ir Dievo paniekinimą. Nesugebėjimas elgtis atsakingai dažnai baigiasi kvailais sprendimais ir todėl atneša skausmo.
Yra ir panašus argumentas, kad nuodėmingumas pateisina visišką nepasitikėjimą žmogiškais sprendimais. Mūsų prigimtis yra sugedusi, ir todėl, kaip tvirtinama, ją turi išstumti „dievybė“. Todėl visos gairės turinčios kilti absoliučiai ne iš mūsų, o, pavyzdžiui, per kalbėjimą kalbomis arba pagal tai, kaip susiklosto aplinkybės. Tai nereiškia, kad mes nuvertiname tokius Dievo vedimo būdus. Mes tik nesutinkame su visišku žmogiškumo atmetimu, kuris kartais lydi tokį požiūrį.
Tad kaip reikėtų ieškoti Dievo vedimo? Mes siūlome penkis principus, kurie išplaukia iš Biblijos mokymo šiuo klausimu. Principais, o ne taisyklėmis juos vadiname neatsitiktinai, kad būtų aišku, jog nepropaguojame metodų, parodančių Dievo vedimą.

Aiški Dievo valia
Dievo valios sąvoka krikščionybėje vartojama dviem reikšmėmis. Viena reikšmė – tai Dievo valia, aiškiai išdėstyta Šventajame Rašte ir skirta visiems, kita – Dievo valia, kuri nėra aiškiai išdėstyta Šventajame Rašte ir taikoma individualiai.
Pirmasis Dievo vedimo principas yra šis: Pakluskite konkretiems Šventojo Rašto teiginiams, kurie aiškiai parodo Dievo valią kiekvienam žmogui. Jų yra visame Šventajame Rašte ir jie nurodo bendras gyvenimo gaires visiems žmonėms.
Pavyzdžiui: „Tokia gi Dievo valia – jūsų šventėjimas…“ (1 Tes 4,3); „Visuomet džiaukitės, be paliovos melskitės! Visokiomis aplinkybėmis dėkokite, nes to Dievas nori iš jūsų Kristuje Jėzuje“ (1 Tes 5,16–18); „…iš širdies vykdantys Dievo valią. Noriai tarnaukite kaip Viešpačiui, o ne žmonėms“ (Ef 6,6–7); „Mat tokia yra Dievo valia, kad gerais darbais nutildytumėte neprotingus ir neišmanančius žmones“ (1 Pt 2,15); „Nebūkite neprotingi, bet supraskite, kokia yra Viešpaties valia“ (Ef 5,17). Šis paskutinis raginimas užrašytas po detalaus nevaisingų tamsos darbų aprašymo ir paliepimo neprisidėti prie jų, bet geriau „elgtis kaip šviesos vaikams“. Tokio gyvenimo vaisiai reiškiasi „visokeriopu gerumu, teisumu ir tiesa“ (Ef 5,9). Kitais žodžiais tariant, Dievo valia nėra paslaptis. Ji aiškiai išdėstyta, kad visi ją skaitytų ir suprastų.
Tai reiškia, kad Dievas jau davė gaires didesnei mūsų gyvenimo daliai. Tiesa, mums neliepiama gyventi viename, o ne kokiame nors kitame mieste, susituokti su A, o ne su B. Sprendimai, kur gyventi ir ką daryti, iš tikrųjų turi didžiulę reikšmę, nes būtent jie sudaro aplinką, kurioje gyvendami turėsime suprasti aiškius teiginius apie Dievo valią ir jiems paklusti. Kiekvieno iš mūsų gyvenimo sąlygos skirtingos, tačiau šių skirtumų nereikia perdėti. Mūsų išgyvenimų panašumai didesni negu skirtingumai: visi tikintieji turi kovoti su nuodėme, visi turi gyventi tikėjimu, visi bus gundomi. Todėl Biblijos suteikta informacija apie Dievo valią yra gairės, kurių pakanka didžiumai mūsų gyvenimo. Slaptos Dievo valios nežinojimas yra proporcingas ir atsveriamas aiškių, bendrų Dievo nurodymų, kurie tinka nepriklausomai nuo mūsų individualios aplinkos.
Šis pirmasis principas yra svarbus, nes Dievas mums atskleidžia savo slaptą valią tiktai tada, kai paklūstame jo aiškiai suvokiamai valiai. Mes negyvename materialistų visatoje. Dievas yra ir atsilygina tiems, kurie jo ieško (Hbr 11,6). Jis gali daryti įtaką mūsų gyvenimui. Jis yra atsiskyręs nuo mūsų ne dėl to, kad esame menki, bet dėl mūsų nuodėmingumo. Kai tik nuodėmė panaikinama „malone per tikėjimą“, šis atskyrimas išnyksta, ir mūsų gyvenimas tampa atviras Dievui. Šią atvirumo Dievui sąvoką turime išlaikyti bet kokia kaina, nes gyvename jau po Švietimo epochos, ir mūsų visuomenė pilna skepticizmo. Dievas nėra miręs. Jis nėra atsitvėręs nuo mūsų pasaulio. Jis gali paveikti mūsų gyvenimą šiuo istorijos momentu ir mums vadovauti. Todėl paklusti aiškiai Dievo valiai nėra bergždžias dalykas, nes jis pažadėjo gerbti tokį paklusnumą.
Atvirumas Dievui yra antrojo principo veikimo pagrindas. Kai siekia-me įvykdyti aiškią Dievo valią, galime būti tikri, kad jis neleis mums „pasiklysti“, bet išlaikys ir ves per gyvenimo pelkes ir tankumynus. Žmogus ne vienas stengiasi rasti teisingą kelią alternatyvų labirinte. Pats Dievas pažadėjo „ištiesinti tavo kelius“ (Pat 3,6).
Tačiau sąlygos, kurios lydi tokius pažadus, irgi aiškios: „Pripažink jį visur“ (Pat 3,6). „Kas geriau įsižiūri į tobuląjį… įstatymą ir jo laikosi, kas tampa nebe užuomarša klausytojas, o darbo vykdytojas, tas bus palaimintas už savo darbą“ (Jok 1,25). „Laimingas, kas atmeta nedorėlių patarimus… Kad ir ką jis darytų, jam sekasi“ (Ps 1,1–3). Dievas veda tuos, kurie laikosi jo aiškios valios.
Kad šie pažadai turi sąlygas, dar nereiškia, kad Dievas neves tikinčiojo tol, kol šis negalės pasakyti: „Aš tobulai įvykdžiau Dievo valią“. Jei išpažįstame savo nuodėmę, nusigręžiame nuo jos ir tvirtai laikomės Kristaus aukos kaip vienintelio pagrindo, per kurį galime turėti pasitikėjimą Dievo akivaizdoje, net jei atsigręžę ir matysime daugybę savo gyvenimo blogybių, galėsime būti ramūs ir tikri, kad Dievas mūsų neapleis. „Tie, kurie pasitiki manimi, nebus sugėdinti“ (Iz 49,23). Viskas gali atrodyti beviltiška, galime jaustis nuodėmingi ir sutrikę, bet Dievas neleis mums nuklysti.
Negana to, šis principas išvaduoja mus iš pasyvumo. Krikščionys dažnai nuleidžia bures, kai nežino, ką jiems daryti ateityje. Jie elgiasi taip, tarsi patys nieko negalėtų padaryti, tarsi Dievas turėtų viską atlikti už juos. Toks požiūris yra klaidingas. Net jei ir nežinome, koks žingsnis būtų teisingas ir netgi jei dėl to esame sutrikę, galime išvengti pasyvumo. Mes esame „traukiami“, nes žinome aiškią Dievo valią. Laikytis jos yra svarbiausias dalykas, todėl mums reikia tolydžio gerbti jau duotas Dievo gaires.

Nėra tikėjimo – nėra vedimo
Kad nenuvertintume čia iškylančių sunkumų, privalome prisiminti trečiąjį principą – be tikėjimo Dievo vedimas neįmanomas. Tikėjimas – tai paprasčiausias pasitikėjimas. Nors tikėjimas apima pasitikėjimą tuo, kas nematoma, tai nėra iracionaliau, negu, sakysime, pasitikėti traukinio mašinisto, kurio nematome, buvimu. Turime svarų pagrindą manyti, kad objektyviai jis egzistuoja ir yra patikimas, ir įlipdami į traukinį parodome savo pasitikėjimą juo. Taip yra ir su tikėjimu į Dievą: mes turime objektyvių priežasčių būti įsitikinę jo egzistavimu; tada imame juo pasitikėti. Toks yra biblinės pasaulėžiūros tikėjimas.
Tačiau Dievo vedimo kontekste norėtume pavartoti frazę kovingas tikėjimas. Tuo nenorime pasakyti, kad tikėjimas tam tikru metu keičia savo reikšmę. Kovingas tikėjimas yra tikėjimas kovojant. Tikintieji pažodine prasme atsiduria kovoje. Kariai, kurie negali matyti visų kovos detalių ar suprasti, kodėl duodami tam tikri įsakymai ir kodėl neatvyko pastiprinimas, vis tiek pasitiki savo karvedžiu. Taip ir tikintieji, kariaudami su pasauliu, kūnu ir velniu, pasitiki Dievu, nors gali ir nesuprasti, kas šią akimirką vyksta.
Toks tikėjimas nėra automatiškas. Mums yra įsakyta turėti tikėjimą, tad jį būtų galima laikyti pirmojo principo aspektu, nes jis yra aiškios Dievo valios dalis. Nėra dažniau pasitaikančio nurodymo Biblijoje, kaip „tikėti Dievą“. Tokia yra Dievo valia, kad mes juo pasitikėtume. Tikėjimas į Dievą tinkamas dėl to, kad Dievas yra mūsų Išganytojas. Jis jau išvadavo mus ir įsūnydamas padarė savo vaikais. Mes esame „jo akies vyzdys“ (Įst 32,10; Ps 17,8; Zch 2,8). Jis pažadėjo niekada neleisti mums parpulti ir niekada nesulaužys savo pažado. Todėl mums dera jį mylėti ir juo pasitikėti.
Be to, tikėjimas yra būtinas. Laiško hebrajams autorius sako: „Be tikėjimo neįmanoma patikti Dievui“ (Hbr 11,6); po to jis kaip pavyzdžius pateikia žmones iš Senojo Testamento, kurie savo kovingu tikėjimu patiko Dievui. Pavyzdžiui, Abraomas iškeliavo nežinodamas, kur vyksta, Mozė „liko nepajudinamas, tarsi regėtų Neregimąjį“ (Hbr 11,27), ir taip toliau. Ar tai, kad vykstant kovai jie pasitikėjo Dievu, buvo nereikšminga? Tikrai ne. Biblija sako, kad Dievas juos įtvirtino dėl to, kad jie tikėjo. Tikėjimu jie pasiekė pergalę: „Tikėdami [jie] užkariavo karalystes, įvykdė teisingumą, įgijo pažadus, užčiaupė liūtams nasrus… atsigavo iš silpnumo“ (Hbr 11,33–34). „Štai pergalė, nugalinti pasaulį, – mūsų tikėjimas!“ (1 Jn 5,4).
Pagaliau tikėjimas yra svarbus dar ir štai dėl ko. Kartais kovoje, atrodo, nebelieka nieko, ką dar galėtume padaryti. Jaučiamės bejėgiai ir prislėgti, kaip ir Paulius, kai sakė: „[Neganda] baisiai mus prislėgė, tiek viršydama mūsų jėgas, jog nebesitikėjome išliksią gyvi“ (2 Kor 1,8). Jaučiame, kad negalime įvykdyti Dievo įsakymų, tegu ir žinome juos. Esame sutrikę ir prislėgti.
Kartais taip atsitinka, kai mūsų ateitis yra neaiški. Kad priverstų mus jaustis visiškai paklydusiais, velnias gali pasinaudoti mūsų nesaugia padėtimi, netikrumu tuo, ką turėtume daryti, bei mūsų pačių nevertumo pojūčiu. Gali netgi atrodyti, kad Dievas atsitraukė nuo mūsų, tartum daugiau mūsų nebemylėtų. Tokiais atvejais, kaip ir kenčiantis vaikas, mes turime sušukti savo dangiškajam Tėvui: „Iš nevilties gelmių šau- kiuosi tavęs, VIEŠPATIE! / VIEŠPATIE, išgirsk mano balsą!“ (Ps 130,1).
Lieka vienas dalykas – pasitikėti Dievu. Tai toks paprastas žingsnis. Tikėjimas nereikalauja didelių jausmų ar energijos. Jėzus jį pavadino garstyčios grūdeliu – labai mažu daikteliu (Mt 17,20). Iš tikrųjų tuomet, kai atsigręžiame į Dievą ir atsiduodame jam, šis grūdelis gali pasirodyti toks mažas, tarsi būtų niekas. Bet tai nėra niekas; juo kilnojami kalnai, o mes iškeliami iš purvinos duobės.

Spręsk pats
Tikėjimas neturi būti sulyginamas su pasyvumu. Šis ketvirtasis principas grąžina mus prie diskusijos apie viešpatystę ir atsakomybę. Norime pabrėžti, kad sprendimų priėmimas yra svari Dievo vedimo dalis. Tai, kad nėra ypatingų Dievo vedimo požymių (regėjimų, sapnų ar kokių aplinkybių), dar nereiškia, kad negalima imtis jokio veiksmo. Turėdami tinkamus santykius su Dievu, galime nuspręsti patys, ir mums nereikia bijoti, kad šitaip pažeisime Dievo autoritetą.
Tuo nenorime pasakyti, kad Dievas negali vesti neįprastomis priemonėmis. Angelas apsireiškė Marijai. Juozapui per sapną buvo nurodyta, ką daryti. Nuostabus dalykas yra žvelgti į Dievą, jaučiant visišką savo bejėgiškumą, ir matyti, kaip jis ateina į pagalbą kokiu nors nepaprastu būdu. Štai kas priverčia psalmininką sušukti: „Myliu Viešpatį, nes jis girdi ir klausosi mano maldavimų“ (Ps 116,1). Pabrėždami, kad sprendimų priėmimas yra svarbus, nenuvertiname tokių Dievo vedimo formų, kurios yra aiškiai antgamtinės.
Mes taip pat nesakome, kad tikintysis turėtų spręsti skubotai. Kartais apsispręsti reikia greitai, bet dažniausiai reikėtų palikti vietos galimybei, kad Dievas kokiu nors objektyviu būdu parodys savo valią. Todėl reikia „laukti Viešpaties“, t.y. tiesiogine prasme laukti, kol Dievas ims veikti. Tai labai svarbu, ypač dabar, kai Vakarų Bažnyčia šitaip akcentuoja efektyvumą bei greitus sprendimus. Kai jaučiame spaudimą, tampame panašūs į Izraelio tautą, netikėjusią, kad Dievas juos ves ir išlaikys saugius. Kaip ir jie, mes manome žiną geriau už Dievą, ir paskubomis žengiame pirmyn su savo pačių idėjomis.
Tad veiklumas (kaip ir pasyvumas) nėra atsakymas. Mes turėtume jaustis laisvi eiti pirmyn ir priimti sprendimus, bet drauge ir būti akyli, kad nenustotume „laukti Viešpaties“. Dabar pabrėžiame pirmąjį dalyką, kadangi kalbame apie dvasinio gyvenimo žmogiškumą ir kadangi kai kurie krikščioniškojo gyvenimo mokytojai neigia savarankišką sprendimų priėmimą. Abi pusės turi būti akcentuojamos, bet Biblija aiškiai sako, kad esame nelinkę laukti Dievo. Todėl turime būti ypač atsargūs, kad nepasikliautume vien savo pačių supratimu (Ps 146).
Tačiau iš Naujojo Testamento akivaizdu, kad sprendimų priėmimas yra reikšmingas Dievo vedimo aspektas. Pavyzdžiui, Apaštalų darbuose, 15,22 parašyta: „Tada apaštalai ir vyresnieji kartu su visa Bažnyčia nutarė pasiųsti į Antiochiją iš savųjų išrinktus vyrus“. Matyt, susirinkime buvo apsvarstyta, koks veiksmų planas būtų teisingas, o tada, po rūpestingo apmąstymo ir maldos, priimtas sprendimas. Kiti sprendimų pavyzdžiai randami Apaštalų darbų 19,21; 20,16; Laiško Titui 3,12; o Apaštalų darbų 15,36, Laiško kolosiečiams 4,7–8 ir Pirmo laiško tesalonikiečiams 3,1 apie sprendimus galima numanyti. Šiose ištraukose nėra prieštaros tarp žmonių priimamų sprendimų ir Šventosios Dvasios vadovavimo.
Tad kaip reikia priimti sprendimus? Pirma, jie turi būti priimami su malda. Jei laikas leidžia, visus sprendimo aspektus reikėtų atnešti Dievui ir ieškoti jo vedimo.
Antra, turėtume paklausti: „Ar esu pasiruošęs eiti ta kryptimi, kuri man nepatinka arba apie kurią dar negalvojau?“ Jei prašome Dievo mus vesti, turime būti tikri, kad esame tam pasiruošę. Ir dar: „Ar aš pasitikiu Dievu?“ Liguistai neužsiimdami savistaba, privalome užduoti sau šiuos du klausimus apie savo nusistatymą. Šiame gyvenime niekada neturėsime nei tobulo ryžto, nei tobulo pasitikėjimo Dievu, tačiau turime stengtis būti sąžiningi jo akivaizdoje.
Trečia, jei tik leidžia aplinkybės, turime stengtis laukti. Pradžioje klausimai dažnai būna neaiškūs, bet laikas padeda juos išaiškinti. Kartais nežinome, kad yra alternatyvių galimybių, kol tuo nepasidomime daugiau. Galbūt iki šiol neturėjome pakankamai laiko išsiaiškinti savo pačių motyvų. O visų svarbiausia, kad laikas suteikia Dievui galimybę paveikti situaciją taip, jog mums nebelieka abejonės dėl jo valios.

Vedimo būdų įvairovė

Penktasis principas yra toks: Dievas veda savo žmones įvairiais būdais. Jau parodėme, kad sprendimų priėmimas yra vienas iš jų, tačiau jis ne vienintelis.
Apaštalų darbuose (1,15–16) pasakojama, kad broliai, norėdami sužinoti Dievo vedimą, metė burtus. Manyti, kad taip darydami jie buvo neteisūs ar nedvasingi (kai kas taip ir mano), pavojinga, nes tekste nepasakyta nieko, kas leistų suabejoti jų poelgio pagrįstumu. Apaštalų darbų 16,9 sakoma, jog Paulius Dievo vedimą sužinojo iš regėjimo. 13,2 skaitome: „Kartą, kai jie laikė pamaldas Viešpaties garbei ir pasninkavo, Šventoji Dvasia pasakė: ‘Išskirkite man Barnabą ir Saulių darbui, kuriam aš juos pašaukiau?“. Detalės mums nepateikiamos, tačiau akivaizdu, kad čia būta nepaprasto Dvasios vedimo. Tai tik keletas pavyzdžių, rodančių įvairovę būdų, kuriuos Dievas naudojo vesdamas savo žmones pirmaisiais Bažnyčios egzistavimo metais. Turime tvirtai pareikšti, kad tokia pat įvairovė galima ir šiandien.
Šiame skyriuje pabrėžėme, kad visos vedimo formos turi antgamtinę dimensiją, kad Dievo vedimas gali įgauti nepaprasto reiškinio formą, tokią kaip regėjimas, sapnai arba stebėtinas aplinkybių susiklostymas, ir kad vis dėlto Dievo vedimas gali būti antgamtiškas nebūdamas nepaprastas: mūsų sprendimai yra tiek pat svarūs, kaip ir kitos vedimo formos, nes Dievas visada su mumis elgiasi kaip su asmenybėmis.
Nemanome, kad sprendimų priėmimą reikia pabrėžti labiau negu kitus būdus. Daug kas priklauso nuo kiekvieno žmogaus aplinkos. Kai kurios Bažnyčios tradicijos ignoravo nepaprastas priemones, kurias kartais Dievas naudoja, vesdamas savo žmones. Tikintįjį, užaugusį tokioje tradicijoje, reikia padrąsinti „laukti Viešpaties“ tokiu būdu, kuris jam gali būti visiškai nežinomas. Didelei daliai evangeliškojo mokymo buvo būdinga priešinga tendencija, dėl kurios ir akcentavome sprendimų priėmimą. Pernelyg dažnai krikščionys būdavo priversti jaustis taip, lyg nuspręsti ką padaryti būtų kažkas nedvasingo, kad geriau būtų melstis ir leisti Dievui įspūdingu būdu parodyti savo valią. Tačiau tai nebūtina. Dievas gali tai padaryti. Niekada negalima atmesti tokios galimybės. Jis sukūrė mus sugebančius priimti sprendimus ir tikisi, kad šį sugebėjimą naudosime šventai ir šventam tikslui.

Ranald Macaulay, teologas, vienas iš „L’Abri“ draugijos britų filialo Gretheme steigėjų, ilgametis jo vadovas, gyvena ir dirba Kembridže

Jerram Barrs, kartu su Macaulay dirbo Gretheme, dėsto teologijos ir apologetikos kursus reformatų „Covenant“ seminarijoje Sent Luise (JAV)

Vertė Vida Šiukštienė





Teisusis klestės kaip palmė, augs kaip Libano kedras (Psalmė 92,12).