Šykštumas yra nuodėmė – tačiau daugelyje bendruomenių pinigų tema lieka tabu
Marcus Mockler
Daug mėnesių vienoje elektronikos didmeninės prekybos tinklo reklamoje buvo teigiama: „Šykštumas yra puikus“. Biblijoje sakoma kaip tik priešingai: šykštumas tokia pat nuodėmė kaip ir pinigų godulys. Jei prekybos tinklas reklamuotųsi su seksualine nuodėme, jis tikrai susilauktų aštrios krikščionių kritikos. Tuo tarpu pinigų nuodėmės, regis, yra tabu. O juk Jėzus Kristus vargu ar kalbėjo apie kokią temą daugiau nei apie pinigus ir nuosavybę.
Naujajame Testamente kalbama apie dangų ir pragarą, nuodėmę ir atleidimą, bet beveik dažniausiai – apie santykius su šio pasaulio turtais. Jėzus šiai medžiagai skyrė ne tik pasiturintiems krikščionims nemaloniai daug vietos. Krikščionys turi būti pasiruošę pasitikėti Dievo aprūpinimu, kaip sakoma, skolinti net tada, kai negali tikėtis atgauti. Muitininkas Zachiejus atsivertęs pirmiausia sutvarkė savo finansinius reikalus. Didysis Jėzaus sekėjo gyvenimo tikslas yra krauti lobius danguje, nes žemiški lobiai prapuola dėl kandžių, rūdžių ir vagių (Mt 6). Šiuolaikiškai galima pasakyti: „Parodyk man savo banko žiniaraščius, ir aš pasakysiu, kuo tu tiki“. Tai galioja kaip tik ekonomiškai sunkiais laikais, kai didėja pagunda mąžtančias pajamas pasilaikyti vien sau.
Apie dešimtinės palaimą
Tačiau kiek turi aukoti krikščionys? Senajame Testamente kaip apatinės ribos reikalaujama dešimtos derliaus ir pajamų dalies – ir dėl to žadama didelė palaima: „Atneškite visą dešimtinę į sandėlį, kad būtų maisto mano Namuose, ir taip mane išmėginkite, – sako Galybių Viešpats. – Aš tikrai atidarysiu jums dangaus langus ir pilte apipilsiu visokeriopa palaima“ (Mal 3,10). Tai reiškia: aukojimas tampa pasitikėjimo Dievu klausimu. Pažado esmė ta, kad Dievas už davėjo pasiruošimą atsisakyti tam tikros sumos dosniai atlygina – ir šis atlygis suprastinas ne tik kaip dvasinis, bet ir kaip visiškai materialus.
Dešimtinės davimas naujatestamentiniu įsitikinimu, be abejo, nėra būtina sąlyga išganymui. Bet tai neturi nukreipti nuo to, kad Jėzaus Kristaus žinia persunkta raginimų dosniai duoti, net tada, kai pats esi beturtis. Vienas iš susitikimo su vargše našle, įdedančia į šventyklos aukų dėžę paskutinius savo pinigus (Mk 12), pamokymų tas, kad aukojimas gali būti tema ne tik turtuoliams. Praktikoje tam, kuris norėtų duoti bent dešimtinę, pasirodo esą naudinga atitinkamą sumą atidėti dar mėnesio pradžioje – pavyzdžiui, per ilgalaikį pavedimą į „dešimtinės sąskaitą“. Kas iš anksto paskaičiuoja, kaip savo poreikiams išleisti daugiausia 90 procentų pajamų, daug lengviau susidoroja su tuo, kad sumažėja pinigų suma.
Patraukli ankstyvoji bendruomenė
Pirmoji krikščionių bendruomenė Jeruzalėje ūkiniu atžvilgiu elgėsi ne itin protingai. Jos nariai pardavė savo žemes ir puoselėjo radikalų turto bendrumą, nes laukė labai greitai grįžtant į dangų įžengusio Jėzaus Kristaus. Vėliau ši bendruomenė taip nuskurdo, kad dėl jos Viduržemio jūros baseine teko rinkti aukas. Tačiau kaip tik dalijimasis tarpusavyje, dosnumas ir patirta bendrystė pirmuosius krikščionis padarė patrauklia grupe. Apaštalų darbuose (2,44–47) sakoma: „Visi tikintieji laikėsi drauge ir visa turėjo bendra. Nuosavybę bei turtą jie parduodavo ir, ką gavę, padalydavo visiems, kiek kam reikėdavo. Jie kasdien sutartinai rinkdavosi šventykloje, o savo namuose tai vienur, tai kitur lauždavo duoną, džiugia ir tauria širdimi drauge vaišindavosi, garbindami Dievą, ir buvo visos liaudies mylimi. O Viešpats kasdien didino jų būrį tais, kurie ėjo į išganymą“.
Jeruzalės bendruomenė turėjo evangelistinę įtikinimo jėgą – taigi kaip tik tai, ko labai trūksta krikščionims Vidurio Europoje. Evangelistinis teologas Karlas Heinzas Michelis, „Gnadenthalio Jėzaus brolijos“ bendradarbis, šia tema rašo: „Mūsų buvimas krikščioniu pernelyg įkalintas piniguose ir nuosavybėje, tuo tarpu brolis greta mūsų badauja ir miršta iš bado. Kol mes nepradedame tikrai taisytis, ypač materialinėje srityje, tol Evangelijos žygis mūsų pasaulyje lieka pristabdytas. Tai jau ypatinga nešlovė – nepakankamą Evangelijos veikimą tarp mūsų dar ideologizuoti kaip apokaliptiškai nulemtą laiko ženklą. Šventasis Raštas tokio ženklo neįvardija! Tik mūsų netikėjimas, ypač laikantis materialių gėrybių ir tam tikro gyvenimo lygio, kaltas dėl to, kad mūsų, vakarietiškų krikščionių, žodis jau vargiai bepriimamas“.
„Tu esi tuo, ką perki“
Taigi agitacinė kalba už tinkamus santykius su pinigais krypsta į tai, kad visai gerai uždirbant išleisti tik nuosaikiai ir, be kita ko, remti kitus. Anglas Johnas Wesley (1703–1791), metodizmo reformų sąjūdžio įkūrėjas, viename įžymiame pamoksle tai suformulavo taip: „Uždirbk tiek, kiek gali. Taupyk, kiek gali. Duok tiek, kiek gali“. Taupyti ir aukoti turėjo būti krikščionių liaudies sportas. Bet tai vėl lemiamai priklauso nuo gyvensenos. Apaštalas Paulius žinojo: „Dievas myli linksmą davėją“ (2 Kor 9,7).
Šiuolaikinė visuomenė labiau nei kada nors apibrėžia save per vartojimą: tu esi tuo, ką perki. Naujausios mados, labiausiai atnaujintos elektronikos, madingiausio automobilio vaikymosi atvejais nuolat kalbama apie vertybes, kurios visos yra trumpalaikės. Krikščionys gyvena šioje visuomenėje, todėl yra tapę šios raidos dalimi ir nekritiškai perėmę vartojimo įpročius. „Mes perkame daiktus, kurių iš tiesų nenorime turėti, tam, kad padarytume įspūdį žmonėms, kurių iš tiesų nemėgstame“, taip skamba vienas žinomas sąmojis.
Čia nesistengiama postuluoti atsitraukimo iš vartotojų pasaulio. Dar neaišku, ar krikščionybė būtų patrauklesnė, jei jos šalininkai keliautų per šalį surūdijusiais senų markių automobiliais ir apsmukusiais skarmalais. Bažnyčios istorijoje vis būdavo ir grupių, kurios neturto idealą iškeldavo iki įstatymo. Taip įgaunamas statusas, kuris su Biblija ne ką siejasi. Kalbama apie saiko laikymąsi (tas saikas kiekvienam krikščioniui gali nesutapti), apie grįžimą prie paprastumo. Kiek procentų tuo, ką turime, naudojamės rečiau nei kartą per metus? Kiek žmonių pripažįsta, kad kraustydamiesi į kitą butą jie buvo pašiurpę nuo to, kiek prisirinko nereikalingų daiktų. Tas patyrimas, deja, retai paskatina keisti elgesį perkant.
Ką žinojo Bodelschwingas
Tai, kad santykiai su pinigais turi gilią dvasinę prasmę, žinojo senasis Friedrichas von Bodelschwingas (1831–1910), bažnytinės labdaringos veiklos Vokietijoje pradininkas. Kartą jam milijoninę auką pasiūlė stambus amerikiečių pramonininkas Andrew Carnegie. Pagunda buvo didelė, nes aukotojas su savo dovana nesiejo jokių sąlygų ir pinigus būtų galima gerai panaudoti. Tačiau Bodelschwingas sunkia širdimi atsisakė. Jis žinojo: kai šalyje taptų žinoma, kad ši neįtikėtinai didelė suma įėjo į labdaringą „Betelio“ sąskaitą, žmonės nustos aukoti šiai didelei misijai. O dar blogiau Bodelschwingui būtų buvę tai, kad žmonės nustotų už „Betelį“ melstis. Tam išmintigam vyrui buvo aišku, kad jo darbas be didelės užtarėjų auditorijos būtų neįveikiamas. Tai primena atvejį iš Apaštalų darbų (3 skyrius): kai Petras prie šventyklos pamatė luošį, prieš jį išgydydamas pasakė tokius žodžius: „Sidabro nei aukso aš neturiu, bet ką turiu, tą duosiu. Jėzaus Kristaus Nazariečio vardu kelkis ir vaikščiok!“ Tikriausiai šiuolaikinis gerovės krikščionis turi pripažinti, kad jis turi sidabrą ir auksą, tačiau jo dvasiniai įgaliojimai įstrigę pusiaukelėje.
Vertė Zigmantas Ardickas
Versta iš: © „idea“. Versta ir publikuojama leidėjams sutikus