Carole Huber

Televizijos aparatas jau yra tarp pagrindinių daiktų europiečio bute. 96 procentai gyventojų Vokietijoje namuose turi bent vieną televizorių. Panašūs skaičiai turėtų būti ir Lietuvoje.
Nors judančių vaizdų perdavimas per nuotolį šiandien ir atrodo savaime suprantamas dalykas, tai yra palyginti naujas išradimas. Europoje jis paplito tik po Antrojo pasaulinio karo, bet užtat labai sparčiai! Radijas perdavė tik garsą, o televizijoje prisidėjo dar ir vaizdas. Tapo įmanoma praplėsti asmeninės žmogaus patirties ribas. Žiūrovas galėjo „ranka paliesdamas“ išgyventi įvairiausias situacijas, pats jose nedalyvaudamas. Be to, vienu metu tą pačią informaciją gauna tūkstančiai kitų žiūrovų. Argi nuostabu, kad naujoji informacijos perdavimo priemonė sukėlė tokį susižavėjimą ir susidomėjimą?
Tas žavėjimasis neatslūgo iki šių dienų. Europos gyventojas kasdien vidutiniškai praleidžia prie televizoriaus nuo trijų iki keturių valandų. Ir tas laikas vis ilgėja. Anksčiau esamus TV kanalus buvo galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų, o šiandien eilinis vartotojas gali rinktis iš maždaug 40 programų, kurios visos kiaurą parą varžosi dėl žiūrovo palankumo. Pasiūla didžiulė, pasiimti, ko reikia – patogu. Nenuostabu, kad tokia patogia galimybe nieko neveikti žmogus naudojasi labai intensyviai. Paklausę, kas skatina žiūrėti televizorių, dažniausiai išgirsime šias priežastis: noras turėti pramogą, gauti informacijos, atsipalaiduoti.
Tačiau neišvaizdi dėžė su ekranu gali būti klastinga. Vis labiau akivaizdu, kad ji tampa monstru, ne tik kontroliuojančiu „vartotojų“ dienos eigą, bet ir diktuojančiu nuomones bei – svarbiausia! – suryjančiu begales brangaus laiko. Laiku nepažabojus „slibino“ gresia pavojus pačiam būti jo užliūliuotam, suvedžiotam ir galiausiai užvaldytam.
Taigi reikalinga žiniasklaidos kompetencija, o tai ne kas kita, kaip išmokti protingai elgtis ir prasmingai naudotis visu tuo, ką siūlo antena, kabelis ir palydovas. Tam reikia suprasti, kaip pati televizija veikia, kaip ji veikia mus, kokie jos privalumai ir trūkumai …ir išdrįsti pažvelgti, kas slypi už žydrojo ekrano.

Pramoga, tačiau – kokia?
Kapitalistiniame pasaulyje televizijos stotys veikia pirmiausiai pagal rinkos ekonomikos principus. Kad veikla būtų rentabili, visoms joms reikalingos įplaukos iš reklamos. Tačiau tam, kad gautų svarbiausius užsakymus, televizijos kanalas turi įrodyti, jog reklama bus transliuojama laidų, kurias žiūri daug žiūrovų, metu. Norėdama surinkti kuo didesnę auditoriją televizija pirmiausia turi patraukti žmones, kad jie neieškotų kito kanalo. Taigi programa pritaikoma prie žiūrovo norų. Tiesa, yra ir vertingų, informatyvių laidų. Tačiau pakanka pažvelgti į televizijos programų puslapius laikraštyje ar žurnale, kad pamatytum, jog masinė publika nori matyti toli gražu ne rimtas, gilesnio suvokimo siekiančias laidas. Populiariausi yra pokalbiai pikantiškomis temomis, banalūs serialai, žaidimai ir realybės šou. Šios laidos neišsiskiria nei žurnalistine, nei moraline kokybe. Svarbiausia, kad jos būtų patrauklios, kad paveiktų emocijas ir taip sukeltų kokią nors sensaciją. Šitaip – auditorijos tyrimai tai įrodo, nors tokiais įrodymais ir nėra ko džiaugtis – pramogauja dvidešimt pirmo amžiaus žiūrovas.

Ar mes suprantame, jog žiniasklaidos pasaulis – nesvarbu: faktai ar fikcija – rodo visai kitokį pasaulį, negu jį mato Dievas?

Informacija, tačiau – kokia?
Kai tokia situacija, kenčia netgi informacijos kokybė. Simpatiškas laidos vedėjo veidas jau tapo svarbesnis už žinią, kurią jis praneša. Tikrinama ne tiek vedėjo dalykinė kompetencija, kiek tai, ar jis patiks žiūrovams. Šį reiškinį pamatysime ir diskusijose, kai publika teigiamai reaguoja ne tiek į loginius argumentus, kiek į diskusijos dalyvių liežuvio miklumą ir išvaizdą.
Žinoma, esama ir įdomių, kruopščiai paruoštų, santūriai pateiktų reportažų. Tačiau faktas tas, kad daugelyje pranešimų trūksta esminės informacijos apie kontekstą. Paprastai žiūrovui pateikiamos tik antraštės ir išvados, neaiškinant jam, kokiomis prielaidomis ir tyrimais tie teiginiai pagrįsti. Sudėtingesni atskirų faktų tarpusavio ryšiai patogumo ieškančiai publikai pateikiami supaprastintai – mažomis, „sukramtytomis“ porcijomis. Žiūrovas turi manyti, kad apčiuopia įvykių pulsą. Tačiau kiekvieną, kuris bent sykį nuodugniai domėjosi kokia nors tema, tik nuostaba apima, palyginus tikruosius, pirminius faktus, ir tai, kokie banalūs, paviršutiniški, o neretai ir šališki būna TV pranešimai apie juos.

Informacija niekad nebūna grynai objektyvi. Pagal ką matuojame, su kuo lyginame teiginius, dėstymą ir komentarus, kurie mums pateikiami televizijoje?

Atsipalaidavimas, tačiau – koks?
Jau pačioje televizijos prigimtyje glūdi tai, kad ji skatina vartotojo pasyvumą. Kas sekundę žiūrovą užgriūva vis nauja informacija, vis kitokie dirgiai. Nelygu transliacijos laikas ir žiūrėjimo įpročiai, jis vos per valandą susiduria su šimtais žmonių, istorijų, situacijų. Netgi fiziškai neįmanoma ilgiau susimąstyti ties visa gauta informacija ir matytomis situacijomis, visa tai sąmoningai įvertinti, „atsijoti“. Todėl žiūrovas automatiškai užima pasyvią poziciją, tiesiog leisdamas įvairiems įspūdžiams veikti jo emocijas. Tam tikram laikui jis užsimiršta, pamiršta savo pareigas, problemas, aplinką. Kadangi žiūrint televizorių nebelieka erdvės mąstymui, daugelis mano, kad tai atsipalaidavimas. Tačiau ar iš tiesų taip yra? Ar priešais mirgančią dėžę praleistos valandos leidžia žmogui jaustis pailsėjusiam, nusiteikusiam naujiems darbams? „Kiekvieną kartą jaučiuosi suglebusi, nebenoriu nieko veikti, nebent perjungti kitą kanalą“, – prisipažįsta viena žiūrovė. Viena iš priežasčių, dėl kurių žiniasklaidos tyrinėtojas Jerry Maridanas laiko televiziją pavojinga, yra tai, kad televizija slopina kūrybinę žmogaus fantaziją. Pasak jo, žiūrovas dažniausiai neskuba atsistoti, imtis aktyvių veiksmų, siekti savo tikslų. Televizija jį paverčia suglebusiu, pasyviu ir apolitišku.

Elgsenos ir smegenų tyrinėtojai vieningai teigia, kad pasyvumas yra palankiausia sąlyga tikslingai įtakai ir manipuliacijoms.

Ir sąmoningai, ir nesąmoningai…
Vaidai, pavydas, gobšumas, savanaudiškumas, garbės troškimas, jau nekalbant apie smurtą ir atviras sekso scenas – visa tai įvairiausiuose deriniuose rasime daugumoje televizijos laidų. Nuolat pasyviai leistis veikiamam tokio turinio sunkiai suderinama su Biblijos raginimu aktyviai mąstyti apie tai, kas teisinga, garbinga, teisu, tyra, mylėtina, girtina (Fil 4,8). Tai, į ką sutelkiame dėmesį, mus tikrai paveiks – visiškai nepriklausomai nuo to, ar patys sąmoningai tai suvokiame, ar ne.

Ranką prie širdies pridėję prisipažinkime, kiek laiko per dieną praleidžiame skaitydami Bibliją, melsdamiesi, dirbdami bendruomenėje? O kiek laiko praleidžiame televizijos siūlomame tariamos tikrovės pasaulyje?

Žmogiškų santykių žudikė ir laiko grobikė
Įjungus televizorių nuščiūva pokalbiai. Užuot kalbėjęsi ir domėjęsi kitų gyvenimu, visi įsistebeilija į ekraną. Mėginimas ką nors pasakyti, žiūrėk, bus nutildytas nekantriu „ša!“. „Didžiausias televizijos pavojus glūdi ne tame elgesyje, kurį ji sukelia, o tame, kuriam ji užkerta kelią“, – teigia psichologas Urie Bronfenbrenneris. Ir ko tik nebūtų galima patirti, sužinoti ir nuveikti per tą brangų laiką! Išėjus pasivaikščioti į mišką būtų galima išties pailsėti! Vakaras, praleistas garsiai skaitant ar žaidžiant – puiki proga suderinti pramogą su bendravimu. Juk gilias žinias geriausiai įgyjame aktyviai rinkdami informaciją ir dalydamiesi ja su kitais.

Ar ginamės nuo „nusikaltėliškų“ televizijos – santykių žudikės ir laiko plėšikės – veiksmų?

Gyvenimas iš pirmų rankų
Televizija parduoda mums gyvenimą iš antrų rankų. Tai, kas rodoma, paprastai susiję ne su mumis, o su kitais žmonėmis, kurie iš esmės mums nieko nereiškia. Gyvenkime gyvenimą iš pirmų rankų! Patys veikime, palieskime, užuoskime, patirkime! Kokie gi momentai gyvenime gražiausi? Argi ne tie, kai po įdėtų pastangų džiaugiamės sėkme? Kai gauname ir dalijame meilę? Kai randame prasmingą savo vietą visuomenėje? Dievas dovanojo gyvenimą ne tam, kad tiesiog leistume jį prie kalbančios dėžės su judančiais paveikslėliais. Tam jis pernelyg brangus!

Europietis prie televizoriaus vidutiniškai praleidžia tris keturias valandas per dieną[1]. Per savaitę susidaro 24 valandos, per mėnesį – 96, o per metus – 1152 valandos. Taigi 48 dienos per metus praleidžiamos žiūrint į mirguliuojantį ekraną.

Vertė Kristina Sprindžiūnaitė

Versta iš: © „ethos“, 2003/5, internete: www.ethos-magazin.ch. Versta ir publikuojama leidėjams sutikus