Atsakingai gyventi sekuliariame pasaulyje – Jer 29,1–9 pavyzdžiu
René Padilla
Lotynų Amerikos pastorius ir misijų teologas dr. René Padilla nuo 8 dešimtmečio pradžios atkakliai kviečia visokeriopai suprasti, ką reiškia sekti Jėzumi.
Gimiau Kite, Ekvadore, o užaugau Bogotoje, Kolumbijoje. Mano šeima buvo labai neturtinga. Tėvas labai sunkiai dirbo siuvėju, kad išmaitintų septynių asmenų šeimą. Visiems mums tėvai sugebėjo duoti gerą išsilavinimą. Lotynų Amerikoje tai anaiptol nėra savaime suprantama. Mano tėvai buvo išpažįstantys krikščionys. Bendrystė su kitais krikščionimis mums darė įvairią įtaką, taip pat suformavo ir rimtą požiūrį į mokymąsi.
Man teko didelė laimė, kad galėjau studijuoti Vytono kolegijoje, vienoje iš krikščioniškų kolegijų JAV. Čia privalu žinoti, kad vyresniosiose mano gimnazijos klasėse vyravo tuomet paplitusi nuomonė, jog marksizmas esąs vienintelis Lotynų Amerikos problemų sprendimas. Šeštojo dešimtmečio pradžioje beveik kiekvienas mokytojas buvo marksistas, marksizmu buvau tiesiog bombarduojamas.
Tačiau JAV susidūriau su visai kitokia nuostata. Ten buvo sudievinami kapitalizmo laimėjimai, o į neturtingųjų problemą nekreipiama dėmesio.
Šioje krikščioniškoje kolegijoje JAV įgijau puikius pagrindus tolesniam savo teologiniam darbui. Ėmiau suprasti, kad esama visiškai skirtingų krikščionių elgesio su visuomene būdų. Vėliau daug metų dirbau krikščioniškai studentų organizacijai IFES, veikiančiai Lotynų Amerikos universitetuose. Tuomet universitetuose vyravo įsitikinimas, kad Evangelija Lotynų Amerikos sunkumams neturi jokio poveikio. Buvo argumentuojama, kad Lotynų Amerika jau 500 metų esąs „krikščioniškas žemynas“ ir vis tiek viešpatauja didelė neteisybė bei išnaudojimas. Šis skausmingas prieštaravimas skatino mane mąstyti apie tai, ką bendra Evangelija turi su socialinėmis šio milžiniško žemyno bėdomis ir kokią atsakomybę už visuomenę ir jos problemas turi perimti krikščionys. Esu iš pagrindų ištyręs paulistinę socialinę etiką, t.y. pasaulėžiūrą žmogaus, kuris žino ir išpažįsta, kad Jėzus Kristus atėjo į šį pasaulį kaip Karalius ir Viešpats.
Tuomet evangelikalų bendruomenės Lotynų Amerikoje buvo labai uždaros ir nematė jokios atsakomybės dėl rėkiančio socialinio skurdo aplinkui. Viena pirmųjų mūsų užduočių buvo padėti bendruomenėms matyti bei jausti ir savo visuomeninę atsakomybę. Metams bėgant daug kas pasikeitė. Daugelis bendruomenių neišvengiamai vis labiau įsisąmonina, kad žmonės turi ne tik dvasinius, bet ir materialius poreikius. Ūkinės problemos, didelis nedarbas, švietimo problemos ir t.t. turi poveikį žmonių kasdienybei. Todėl viena centrinių mūsų užduočių – įgalinti krikščioniškas bendrijas matyti socialinius santykius ir žmones Jėzaus akimis ir sutikti juos jo dvasioje.
Rūpinkitės gerove miesto,
į kurį jus ištrėmiau,
ir melskitės už jį Viešpačiui,
nes jo gerovė – jūsų gerovė. Jer 29,7
29 skyriuje kalbama apie laišką, kurį pranašas Jeremijas rašo savo tautos belaisviams Babilone. Šis laiškas – didžiulis iššūkis iš Jeruzalės į Babiloną išvarytiems tremtiniams. Jis turi jiems garantuoti, kad Dievas tebėra istorijos veikėjas ir dalyvauja jų likime. Jis siekia savo tikslo su Babilonu ir dėl to Dievo tautai yra sumanęs svarbų vaidmenį.
Po to, kai Babilono karalius Nebukadnecaras užkariavo Judą, Judos karalius Jechonijas kartu su didikais buvo išvestas į Babiloną. Netikri pranašai ir būrėjai skleidė tautoje žinią, kad Babilono imperija netolimoje ateityje sugrius, belaisviai greit vėl bus laisvi ir galės grįžti į tėvynę. Tautai tereikia paprasčiausiai laukti ir nesipriešinti. Šį „netikrų pranašų“ pranašavimą galima vadinti „magišku pageidavimu“. Žinia, kurią turi pranešti išvarytiesiems Jeremijas, reikalauja visiškai kitokio elgesio su pagonišku Babilonu, jų tremties vieta.
Dievo apleisti?
Tolesnės eilutės man yra simbolis ir pavyzdys to, kaip turėtų atrodyti Dievo tautos nuostata sekuliarioje visuomenėje ir jos atžvilgiu.
Tai prasideda 4 eilute. Belaisviai yra Babilone, nes to norėjo Dievas. Izraelio Dievas nėra genties Dievas, bet visų tautų Dievas. Pagonių karalius Nebukadnecaras 27,6 aiškiai vadinamas „Dievo tarnu“. Tautai primenama, kad už jos likimo slypi dieviškas užmojis. Esminis skirtumas, ar tikime esą paskirti į tam tikrą vietą Dievo, ar ne.
Viena mūsų dukterų su vyru ir keturiais vaikais gyvena neturtingųjų kvartale Buenos Airėse. Jie sąmoningai tam apsisprendė, nes nori ten tarnauti žmonėms. Prieš kelerius metus juos užpuolė ir apiplėšė penki ginkluoti jaunuoliai. Jiems tai buvo sukrečiantis patyrimas. Savo dukters paklausiau, ar jie nenorėtų geriau išsikelti iš tos vietovės, o ji atsakė: „Mes juk žinome, kam čia esame!“ Žinoma, jie svarstė, ar jiems nepalikti tos vietos, nes neturtas ir smurtas yra visur esantys. Yra daug ten gimusių žmonių, kurie mielai išvyktų, bet neturi pasirinkimo. Mano duktė ir jos vyras gali rinktis, jie galėtų pasišalinti. Tačiau jie lieka, nes žino, kad Dievas juos ten paskyrė, ir liks ten taip ilgai, kiek jis ir norės juos ten laikyti.
Kai pripažįstame, kad Dievas yra istorijos Viešpats ir nori mus įtraukti į savo veikimą, mes greičiau pasirengiame pritarti tam, kur jis mus paskiria. Tai nuostabioji Jeremijo žinios dalis: Dievas norėjo panaudoti savo mažą, varganą tautą tremtyje tam, kad paveiktų Babilono imperiją.
Vietoj ateities svajonių – atsakomybė už dabartį
Kaip turi atrodyti Dievo tautos gyvensena tremtyje? Ko laukia Dievas iš savo tautos?
Į tai yra du atsakymai: netikri pranašai nusprendė savo ateities svajones padaryti gaire. Vienas jų, sumaišęs savo geidžiamus įsivaizdavimus su Dievo tikslais, buvo Hananijas (žr. 28,1–4). Nerealūs ateities lūkesčiai vedė į pasyvumą ir paralyžių. Yra ir šiandien krikščionių su panašia principine pozicija. Jų mėgstamiausia tema – Viešpaties sugrįžimas. Ir aš tikiu, kad Jėzus vėl ateis. Tačiau netikiu, kad galime tiesiog sėdėti sudėję rankas ir laukti jo atėjimo. Kas savo viltis sudeda vien į būsimą išganymą ir susitelkia į geresnę ateitį, tas bėga nuo atsakomybės dabarčiai. Jeremijas reikalauja priešingos tautos pozicijos ir 5–7 eilutėse (kurios pateikiamos liepiamąja nuosaka!) duoda aiškius nurodymus dėl gyvensenos: „Statykitės namus, įsikurkite. Veiskite sodus, valgykite jų vaisius. … Jūsų privalo tenai daugėti, o ne mažėti“ (eil. 5). „Statykitės namus, įsikurkite…“ – vadinasi, rimtai žiūrėkite į šiandieną, padarykite nemylimą tremties šalį savo tėvyne, įsitaisykite.
Johnas Perkinsas, juodaodis krikščionių vadovas iš JAV, parašė nuostabią knygą, kuri man daug reiškia ir kurios tema yra „persikraustymas“, naujos tėvynės sukūrimas. Perkinsas atėjęs iš neturtingos aplinkos. Vienintelis dalykas, kuris jam tikrai rūpėjo, buvo pinigai. Tada iš vieno savo vaikų jis išgirdo Jėzaus naujieną. Tapęs krikščioniu, ėmė galvoti apie gyventojų sluoksnį, iš kurio buvo kilęs. Perkinsas aplankė vieno kalėjimo kalinius ir konstatavo, kad ten sėdintys nusikaltėliai turi su juo daug ką bendra. Jie irgi buvo juodi ir kilę kaip ir jis iš pietinių valstijų. Jie irgi kadaise, ieškodami geresnio gyvenimo, atvyko į Kaliforniją. Bet jiems jo nepavyko pasiekti, ir jie taip pat atsidūrė kalėjime. Johnas norėjo tokiems žmonėms papasakoti apie Evangeliją prieš tai, kai jie pateks į kalėjimą. Jis nusprendė dirbti fermoje medvilnės rinkėju. Gyveno tarp neturtėlių ir įkūrė bendriją, iš kurios kilo daug socialinių projektų, pakeitusių tenykščių žmonių gyvenimą. Tada jis patyrė, ką tai reiškia – dėl Evangelijos sukurti naują tėvynę.
Johnas Perkinsas vis pabrėžia, kaip būtina naujoje vietoje visiškai dalyvauti, jei tikrai nori ką nors pajudinti ir pakeisti. Reikia dalyvauti žmonių, kuriems nori paskelbti gerąją naujieną, gyvenime, kad tikrai žinotum ir suprastum jų poreikius ir problemas: „Kai savęs klausi, ar tau nereikia traukti kur kitur, nes gyvenimas šioje vietoje dėl neturto, smurto ar narkomanijos tapęs pernelyg sunkus ir pavojingas, tada tai kaip tik yra priežastis likti. Dievas nori, kad tu imtumeis šių problemų ir kuo nors prisidėtum prie pasikeitimo. Tik tada, kai esi ten namuose, esi pasirengęs dalyvauti ir įsikurti“.
Tikėkite ateinančia karta!
Toliau Jeremijo sakoma: „Veskite žmonas, gimdykite sūnus ir dukteris, ieškokite žmonų savo sūnums ir leiskite dukteris už vyrų, kad ir jiems gimtų sūnūs ir dukterys“ (eil. 6) – o tai reiškia: kurkite šeimas, susilaukite anūkų, tikėkite ateinančia karta!
Pernelyg daug misionierių iš Vakarų vyksta į kurią nors trečiojo pasaulio šalį įsivaizduodami, kad liks ten tik tam tikrą laiką. Kad jie bus ten svečiai ketverius, aštuonerius ar ir dešimt metų. Iš savo patirties suprantu, kad jie turi gerų priežasčių grįžti į Vakarus, ypač kai kalbama apie vaikų išmokslinimą. Tačiau mums labiau reikia žmonių, kurie pasirengę atvykti ir likti, investuoti savo gyvenimą!
Taigi Jeremijas belaisviams nurodo Babilone sukurti tėvynę ir su ja susitapatinti, užuot viduje atsiribojus. Bet tai dar ne viskas! Jis dar priduria: „Siekite gerovės miestui, į kurį jus ištrėmiau, melskitės už jį, nes jo gerovėje ir jūs turėsite ramybę“ (eil. 7). Taigi belaisviai turi rūpintis ne tik savo poreikiais, bet mąstyti apie viso Babilono gerovę. Prašom įsidėmėti: pagoniškos valstybės gerovę!
Svarbiausias žodis čia tekste yra „šalom“. Žinome šį žodį kaip Izraelyje vartojamą taikos, ramybės palinkėjimą. Senajame Testamente „šalom“ pasitaiko daugiau kaip 350 kartų ir yra kertinė didelio teologinio išraiškingumo sąvoka. Iš tiesų daugiausia ji verčiama kaip „ramybė, taika“, bet reiškia kur kas daugiau nei konfliktų nebuvimą.
Nėra taikos be teisumo
„Šalom“ yra biblinis simbolis viso to, ko Dievas linki žmonijai ir visai kūrinijai. Jis apima visą gyvenimą: pilnatvė, gerovė, sveikata, gausa, santaika su Dievu, su kūrinija, su artimu… Visa tai skamba šiame žodelyje: kūniška, dvasinė, sielos, materiali bendruomenės, visuomenės gerovė.
Pagrindinė išankstinė „šalom“ sąlyga yra teisumas: „Teisumo poveikis bus taika, o teisumo vaisius – ramybė ir apsauga, tverianti amžius“ (Iz 32,17). Kur nėra teisumo, negali užsukti ir tikra taika. Palikta Dievo tauta, ši maža tremtinių grupė turi dirbti dėl taikos ir ginti teisumą! Kaip tauta turi vykdyti nurodymą, nepasakyta. Tai yra jų misionieriška atsakomybė. Ir mes šiame pasaulyje esame piligrimai ir tremtiniai, pakeliui į amžinąją tėvynę. Tai mums vis kartoja Naujasis Testamentas. Bet Dievas mums šiame pasaulyje turi tikslą: savo „šalom“. Ir jis turi prasidėti, tapti tikrove dar čia – ir per mus.
Kaip galime stoti už taiką ir teisumą?
Gerbti kasdienybę
Pirma, rimtai vertinkime savo visiškai normalų gyvenimą su kasdieniniais būsto, darbo ir šeimos klausimais – įsisąmoninkime, jog mus į mūsų vietą paskyrė Dievas. Žinoma, belaisviai Babilone galėjo visai pagrįstai prieštarauti, jog neįmanoma gyventi dievobaimingą gyvenimą toli nuo mylimos Jeruzalės ir pirmiausia nuo šventyklos, jų dvasinio centro. Tačiau Dievas nori, kad jie ir „nemaldingame“ Babilono klimate laikytųsi jo įsteigtos, geros ir palaimintos gyvenimo ir tikėjimo tvarkos. Gyventi dvasiškai visai nereiškia padalyti gyvenimą į dvasinę ir pasaulietinę sritį, o visas gyvenimo sritis persmelkti tikėjimu.
Antra, „melskimės už miestą“. Tai svarbi mūsų atsakomybės dalis – laiduoti prieš Dievą už miesto žmones, jo atstovus ir tuos, kurie visuomenėje atsakingi už finansus, politiką, švietimą ir sveikatą.
Jeremijo žinia mums
Norėčiau Jeremijo žinią apibendrinti trimis punktais:
1. Tai nedviprasmiška Dievo valia, kad visi žmonės patirtų Dievo „šalom“, tai yra taiką, ramybę ir gerovę. Pats Jėzus Kristus yra pasakęs: „Aš atėjau, kad žmonės turėtų gyvenimą, kad apsčiai jo turėtų“ (Jn 10,10). Bet alkstančiam ar šąlančiam, neturinčiam pastogės, esančiam kalėjime ar sergančiam negali nieko pasakoti apie „apstumą“. Lygiai taip kaip negali apie jį pasakoti tam, kuris, nors išoriškai turi viską, ko trokšta širdis, bet nepažįsta Dievo ir gyvena pykdamasis su artimaisiais. Kalbama apie santarvę visose gyvenimo srityse; Dievas norėtų, kad visi žmonės taptų sveiki ir tikri. Kad suprastų, jog Dievas turi užmojį su Babilonu ir galvoja apie visus šio pagoniško miesto žmones, belaisvių iš Judo mąstymas turėjo visiškai persiorientuoti. Taip pat ir mes turime pergalvoti savo nuostatas. Negalime pasaulį ar sekuliarizuotą visuomenę apibūdinti tiesiog kaip „puolusius“ ar demoniškus ir neprisileisti artyn, nes Dievas aistringai domisi šiuo pasauliu ir savo kūriniais.
2. Kas meldžiasi, pripažįsta, kad ne viską kontroliuoja, kad yra skurdžius ir jam reikia pagalbos. Kaip prisikėlusio Viešpaties bendrija mes atsakingi pasauliui ir privalome atsakyti už jo taiką ir melstis. Žiūrint žmogiškai paradoksalu, kad būtent maža deportuotųjų grupė turėjo kai ką organizuoti šiame pasaulio mieste, ir tai mums irgi artima – jaustis bejėgiais ir prieštarauti: ką gi mes galime padaryti? Turime nuostabią giesmę, kur sakoma: „Dievas mane pasiuntė kai ką nuveikti, ko jis kadaise nenorėjo pavesti angelams…“ Mes esame pagerbti leidžiant dalyvauti Dievo veikloje pasaulyje ir visuomenėje.
Nuostabu patirti, kad bendruomenės tarp Lotynų Amerikos neturtingųjų tikrai pagerina tenykščią situaciją. Priemonės yra ribotos, ir krikščionys dažnai turi sudėti dideles aukas. Vis dėlto tikiu, kad Dievui reikia šių bendruomenių, nes taip jis įgyvendina savo tikslą žmonijoje.
Svarbiausia beturčiams yra tai, kad vėl pripažįstamas jų žmogiškas orumas. Visuomenė nuolat jiems perduoda, kad jie yra beverčiai ir nereikšmingi. Puiki Evangelijos galimybė – perduoti žmonėms, kad Dievas juos myli ir vertina. Kas kartą tai įtikinamai patiria, tas atgauna savo orumą! Gana dažnai esu patyręs, kaip per tai visiškai pasikeisdavo žmogaus gyvenimas.
Visų gerovė yra ir mūsų!
3. Taika, ramybė, kurią Dievas nori duoti savo tautai, neatskiriamai susijusi su taika visai visuomenei. 7 eilutėje sakoma: „Rūpinkitės gerove miesto, melskitės už jį Viešpačiui, nes jo gerovė – jūsų gerovė“.
Negalime atsiskirti nuo pasaulio. Jo problemos yra ir mūsų problemos, ar tai būtų smurtas, narkomanija ar nedarbas ir t.t. Pradėkite stengtis dėl sprendimų ir nemanykite, kad pirma turite susidoroti su savo rūpesčiais. Kai „jam“ gerai klojasi, gerai seksis ir jums.
Dievas padarė mus savo planų dalininkais ir bendradarbiais, savo ambasadoriais. Misija reiškia kur kas daugiau nei tik kalbėti apie Evangeliją. Tai reiškia įkūnyti Evangeliją į kasdieninę veiklą, ja gyventi.
Kad Dievo meilė galėtų veiksmingai toliau lietis į šį pasaulį ir į kiekvieną atskirą žmogų, jo Dvasia nori regimai veikti per mūsų gyvenimą, mūsų mąstymą, kalbą ir veiklą.
Vertė Zigmantas Ardickas
Versta iš: © OJC–Salzkorn, 4/2002. Versta ir publikuojama leidėjams sutikus