Thomas Johnson
Šis straipsnis yra pirmasis iš serijos straipsnių apie Dešimt Dievo įsakymų. Čia pateikta pagrindinio visuomenės funkcionavimo ir išlikimo bei kiekvieno žmogaus dabartinio ir būsimo gyvenimo standarto apžvalga.
Prieš keletą metų buvo parašyta serija įdomių straipsnių ir apžvalgų keliuose literatūriniuose žurnaluose, visus juos pasufleravo Breto Elliso romanas „American Psycho“ (Amerikos pamišėlis). Pagrindinis romano herojus yra pamišėlis, kuris vykdo seksualinius kankinimus, kankinimus kankinimo aparatais, žmogžudystę, ketvirčiavimą ir kanibalizmą. Ir visa tai yra plačiai, labai detaliai aprašyta. Stipriausiai į šį romaną sureagavo rašytojai, kurie bendrai yra žinomi kaip krikščionybės oponentai. Vienas iš jų rašė: „Tai nėra menas“. Kitas teigė, kad jam labiau patiktų pasaulis, kur blogis yra suprantamas kaip šėtoniškumas, esantis aukščiau jo, ir kuriame blogis yra smulkmena, arba pasaulis, kuriame negalima atskirti gėrio nuo blogio. Knyga yra pilna gilios ironijos. Autorius nori atskleisti herojaus, kuris neturi prasmės ar moralės, charakterį.
Teisingumas, užuojauta, kaltė, liūdesys – šie žodžiai nieko nereiškia herojui, jis praradęs humaniškumą. Tačiau tai, kaip autorius tapo herojaus portretą, byloja, kad autorius yra labai panašus į pagrindinį herojų: jam gresia pavojus prarasti humaniškumą, nes jis jau prarado moralę. Greičiausia autorius, Ellisas, pats panašiai jautėsi, nes epigrafui jis pasirinko ištrauką iš p. Manners (Judith Martin): „Civilizacijoje turi būti tam tikri apribojimai. Jei pasiduosime bet kuriam impulsui, imsime žudyti vienas kitą“. Šis herojaus ir autoriaus apribojimų nepaisymas paskatino „New York Times“ apžvalgininką paklausti: „Normos, ar kas nors jas turi?“
Normų reikia
Mūsų civilizacijai gresia prarasti humaniškumą dėl moralinių normų trūkumo. Ir ne vien tik krikščionys apologetai taip teigia, netgi literatūros veikėjai, kurie nėra krikščioniško tikėjimo šalininkai, kartais pastebi šią problemą. Taigi aplinkinis pasaulis mūsų klausia: „Normos, ar kas nors jas turi?“ Po to paprastai seka klausimas: „Tačiau kieno normos?“ Būtų pernelyg įžūlu teigti, kad civilizacijai reikia mano normų, arba kad civilizacijai reikia jūsų standartų. Tačiau viskas pasikeičia, jei Dievas įsitraukia į pokalbį. Taigi mes, krikščionys, tikime, kad Dievas įsitraukė į šią diskusiją. Jis atėjo pas mus per Dešimt Dievo įsakymų ir, tiesą sakant, pasakė: „Jums reikia mano normų“. Noriu pažvelgti į Dešimt Dievo įsakymų šioje šviesoje. Dėstydamas šį šviežią požiūrį prisiminsiu kai kurias praeities didžiąsias Dešimties Dievo įsakymų studijas. (Dvi geriausias parašė Johnas Calvinas ir Charles Hodge’as). Tačiau kiekvienos kartos krikščionys turi sugrįžti prie savo tikėjimo ištakų ir apgalvoti viską iš naujo.
Dešimt Dievo įsakymų
Pagrindinė mano straipsnių serijos mintis yra dvejopa: pirmiausia, Dešimtyje Dievo įsakymų Dievas pasakė mums nustatytas, visiems laikams išliekančias normas, kurių mums reikia, be to, kad Dešimtyje Dievo įsakymų jis pateikė mums išbaigtą gyvenimo filosofiją, kuri leidžia mums suvokti pasaulį. Prieš nagrinėjant kiekvieną iš Dievo įsakymų, vertėtų pastebėti keletą bendrų dalykų apie juos. Pirmiausia tai, kad Dešimt Dievo įsakymų, ne kaip kitos taisyklės ir įsakymai, atlieka išskirtinį vaidmenį ir turi išskirtinį statusą Biblijoje. Tik Dešimt Dievo įsakymų pristatė pats Dievas girdimu balsu Izraelio žmonėms nuo Sinajaus kalno. Ir tik Dešimt Dievo įsakymų buvo iškalti akmenyje. Visas šis išskirtinumas buvo šių įsakymų universalaus pobūdžio ženklas: jie skirti visiems žmonėms visais laikais ir visose vietose. Ši universali Dešimties Dievo įsakymų paskirtis gali būti pastebėta lyginant juos su Biblijos įsakymais, kurie nepasižymi tokiu stipriu, universaliu pobūdžiu. Pavyzdžiui, įsakymas nevirti ožiuko jo motinos piene (Pakartoto Įstatymo 14,21) greičiausiai buvo atsakas į pagonišką religinę praktiką. Jei modernūs pagonys atgaivina šią praktiką, turime būti tikri, kad niekada joje nedalyvausime, tačiau visiškai įmanoma, kad šis įsakymas niekada tiesiogiai nelies daugelio iš mūsų. Taip pat ir įsakymas padirbti savo stogui turėklus buvo susijęs su praktika naudotis namo stogu kaip vidaus kiemu (Pakartoto Įstatymo 22,8). Jei kas nors naudoja namo stogą kaip vidinį kiemą, jis, be abejonės, turi paklusti Dievo įsakymui pritvirtinti turėklus, tačiau tai gali tiesiogiai neliesti daugelio iš mūsų. Abiejų šių įsakymų pritaikymas ribotas. O Dešimt Dievo įsakymų, priešingai, yra išskirti Biblijoje kaip universalūs; rodos, jie visada tinka visiems žmonėms įvairiose vietose.
Klaidinga interpretacija
Antras dalykas, kurį reikia pastebėti apie Dešimt Dievo įsakymų, yra tai, kad esama vieno dažnai pasitaikančio neteisingo jų panaudojimo, kurį galime pavadinti „standartine neteisinga Dievo įstatymo interpretacija“. Standartinė neteisinga Dievo įstatymo interpretacija yra tai, kad mes galime panaudoti Dievo įstatymą pasiekti ar laimėti Dievo malonę, kad mus Dievas priimtų už paklusimą jo įstatymui. Tai yra darbų teisumas ar teisuoliškumas. Aš vadinu tai „standartine klaidinga interpretacija“ dėl daugelio priežasčių. Dažniausiai pasitaikanti nuomonė, kurią girdžiu tarp savo studentų, iš kurių dauguma net nevadina savęs krikščionimis, yra Dievo malonės nusipelnymas laikantis „taisyklių“. Krikščionybės istorija atspindi, kaip įvairiais laikotarpiais krikščionys klaidingai galvoja, kad jie užmezga teisingus santykius su Dievu darydami ką nors, ar tai būtų Dievo įstatymų laikymasis, ar ko nors mažiau prasmingo darymas. O Biblijoje turime visą knygą (Laiškas galatams), dalį kitų, parašytų paneigti minčiai, kad galime nusipelnyti Dievo malonės laikydamiesi taisyklių. Priežastis, dėl kurios ši klaidinga interpretacija yra taip dažnai sutinkama, yra ta, kad ji giliai įsišaknijusi mūsų nuodėmingose širdyse. Mūsų nuodėmingos širdys verčia mus manyti ar tikėti, sąmoningai ar pasąmonės lygmenyje, kad jei jau Dievas nustatė taisykles, tai, be abejonės, jų galime laikytis taip, kad visi, įskaitant ir Dievą, būtų patenkinti. Galbūt aiškiausia mūsų didybės ir nuodėmingos arogancijos išraiška yra požiūris, kuris, rodos, natūralus kiekvienam iš mūsų: „Mes galime užsitarnauti Dievo palankumą laikydamiesi jo įstatymų“. Artima asociacija tarp išdidumo, prigimtinės nuodėmės ir Dievo malonės užsitarnavimo laikantis įstatymų paaiškina, kodėl „standartinė klaidinga Dievo įstatymo interpretacija“ taip dažnai pasitaiko; ji nuolatos pastebima tarp krikščionių, nekrikščioniškose religijose ir netgi mūsų, krikščionių veteranų, širdyse.
Tinkamas naudojimas ir pasitikėjimas
Kad klaidingai neįgyvendintume Dievo įstatymo, turime elgtis dvejopai: 1) tinkamai jį naudoti, ir tai turėtų būti kitas straipsnis iš šios straipsnių serijos; 2) visiškai pasitikėti Dievo malone, kaip yra skelbiama Evangelijoje. Kai įstatymas mums kalba apie Dievo taisykles ir reikalavimus, Evangelija skelbia, kad Jėzus už mūsų nuodėmes numirė ant kryžiaus. Be to, Evangelija skelbia, kad tik per tikėjimą galime būti teisūs prieš Dievą, kai mums visiškai atleista už nuodėmes. Ir Dešimt Dievo įsakymų, ir atleidimo Evangelija ateina iš Dievo, ir abu dalykus randame Biblijoje, tačiau jie neturi būti painiojami tarpusavyje. Mūsų kaip krikščionių nuodėmingumas be paliovos verčia mus pamiršti Dievo malonės Evangeliją ir klaidingai panaudoti įstatymą. Taigi pažiūrėkime į žodžius, iškaltus akmenyje, ne tik dėl žemiškų standartų, tačiau dėl visos gyvenimo filosofijos. Ir darykime tai taip, kad šis veiksmas vestų mus į Dievo malonę, kuri yra skelbiama Evangelijoje.
Dr. Thomas K. Johnson, teologas ir filosofas, šiuo metu yra filosofijos profesorius Karolio universitete Prahoje
Vertė Kristina Misiutė