Wim Rietkerk

Mūsų lūkesčiams, o ir mūsų baimės jausmams turi įtakos atitinkamos nūdienos tendencijos, kurios sąmoningai ar nesąmoningai liečia tiek krikščionis, tiek nekrikščionis – kaip tas legendinis Londono rūkas, kuris nestabteli net prie uždarų durų ir viską persmelkia. Niekas iš mūsų negali gyventi visiškai „sterilaus“ gyvenimo, o jei tai ir pavyktų, nebebūtų įmanomas ryšys su aplinkiniu pasauliu. Pasaulis, kuriame mes, kaip piliečiai, gyvename ir veikiame, visgi nėra „sveikas“, o tik, apskritai imant, „puolusio“ pasaulio atvaizdas, todėl reikėtų kruopščiai atskirti „žmogiškąjį“ nuo „puolusiojo“. Krikščionių noras gyventi visuomenėje ir prisidėti prie jos gerovės reiškia vidinę atsakomybę bei dalyvavimą, taip pat kritinės distancijos visuomenės atžvilgiu išlaikymą. Kaip žmonės, susiję su savo kultūra, bet nuo jos nepriklausomi, jie yra pašaukti „į pasaulį, bet nėra iš pasaulio“ (plg. Jn 17,11–18).

Narcisizmo kultūros apraiškos

Mūsų kultūra priversta nuolat keistis ir kiekvieną dešimtmetį atsinaujinti. Šiandienos kultūrai yra būdingas narcisizmas. Pirmykštės šios sąvokos reikšmės reikėtų ieškoti graikų mitologijoje. Dramos „Narcizas ir Ofelija“ dėmesio centre yra jaunas, patrauklus, dievų ir žmonių numylėtas vyras, kurį dievai norėjo apvesdinti su Echone – Dzeuso žmonos Heros dukra. Vienintelis mergaitės trūkumas buvo tas, kad ji nepajėgė normaliai kalbėti, o tegalėjo pakartoti paskutinius jai pasakyto sakinio žodžius. Jai neliko nieko kito, kaip tik būti gražia mergaite nimfa. Vieną dieną Narcizas susitiko Echonę miške ir, kadangi ji jam patiko, pradėjo kalbėtis su ja, betgi ji tegalėjo atkartoti jo sakinių paskutinius žodžius. Taigi nors jie ir įsimylėjo vienas kitą, jų ryšys nutrūko. Narcizas nepasirinko jos, ir tai savo ruožtu sukėlė jos globėjų dievų pyktį, nes šie pasijuto įžeisti. Supykę jie nubaudė Narcizą savimeile. Jie padarė taip, kad šis norėtų nenumaldomai grožėtis savimi. Visą dieną vaikinas pragulėdavo prie vandens, kad galėtų spoksoti į savo veidą. Vieną dieną jis apkabino savo atspindį ir nuskendo. Tačiau tai vėl sujaudino dievus, ir jie pajuto jam gailestį. Todėl jo atminimui mirties vietoje leido augti gėlei ir pavadino ją narcizu.
Antrąjį narcisizmo sąvokos kilmės aiškinimą randame S. Freudo psichologijoje. Jis vartoja ją charakterizuodamas ankstyvąją kūdikio psichikos raidos stadiją. S. Freudo nuomone, tuo metu vaikas dar neturi ryšio su išoriniu pasauliu. Tas pasaulis jį taip stipriai slegia, kad, pasitelkęs svajones ir „nykščio čiulpimą“, ieško prieglobsčio savo viduje. Bet kai subrendęs žmogus dėl sunkių gyvenimo aplinkybių patenka į tokią būseną, psichologai kalba apie narcisizmą, kurį apibūdina kaip sunkią psichinę ligą, kuri pacientą visiškai izoliuoja nuo aplinkinio pasaulio, ir jis teišgali liguistai rūpintis savimi bei savo gerove. Čia kalbama ne apie normalų „egoizmą“, bet liguistai perdėtą nepasotinamą savimeilę, lydimą rimtos komunikacinės nekompetencijos, peraugančios į neapykantą sau. Labai dažnai tokie pacientai sako: „Giliai viduje jaučiu tuštumą“.
Mokslininkas Christopheris Laschas narcisizmu vadina tikrų, gilių tarpasmeninių santykių stoką, silpnėjantį dabarties istorinio momento suvokimą bei priklausomybę nuo savivaizdžio bei išorinių efektų. Visus tuos klausimus vėliau išsamiau panagrinėsiu. Daug žmonių šiandien skundžiasi, kad jų santykiai su žmonėmis, kuriuos jie sutinka studijuodami, dirbdami ir apskritai gyvenime, yra netekę gilumo ir tikrumo. Nors paprastai jie pažįsta labai daug žmonių, bet tokie paviršutiniški kontaktai jų nepatenkina. „Man viskas atrodo kaip didžiulis sambrūzdis, – pasakė vienas, – jame kiekvienas turi savo ratelį, kuris kartais sukasi be kliūčių. Bet kur pagaliau yra viso to prasmė ir tikslas?“
Kaip mums trūksta nūdienos istorinio momento suvokimo, matome iš mūsų noro pamiršti ne tik 5-o bei 7-o dešimtmečių problemas (jų karus bei krizes), bet ir visą praeitį, nors jos baisumai dažnai nulėmė ir sugriovė artimų žmonių, tėvų bei senelių gyvenimą. Praeitis turėtų būti kaip atrama, iš kurios reikėtų semtis naujos energijos, bet modernus žmogus neteko jos suvokimo. Jis ramiai darbuojasi, kad patenkintų savo poreikius dabar ir šiuo momentu. Ch. Laschas sako: „…Modernus žmogus yra būtybė be ateities ir be praeities. Kiekvieną akimirką jis atgimsta iš naujo.“
Trečioji šiuolaikinio žmogaus savybė yra palinkimas į savivaizdį ir į išorinius efektus bei priklausomybė nuo jų. Mūsų visuomenėje pripažinimo kriterijus yra ne sugebėjimai ar charakteris, bet išorinis asmens poveikis kitiems. Šiandien net politikai yra renkami ne tiek dėl jų sugebėjimų, kiek dėl mokėjimo save reprezentuoti. Puikūs pramonės ir prekybos vadybininkai rado būdų, kaip save ir savo sugebėjimus brangiai parduoti; mūsų ekonomikos pasaulį sunku įsivaizduoti be reklamos, ir net švietimo sistema dabar yra apimta statuso mąstymo, ir titulų įsigijimas tampa svarbesniu už asmenybės tobulinimą bei erudiciją, todėl visą mūsų visuomenę traukia išoriniai veiksniai, savivaizdis bei parodomieji efektai, ir ji tapo nuo jų priklausoma.

Naujas žmogus: abejingas, pasyvus, nuobodžiaujantis gyvenimo stebėtojas

Tai matyti vien iš to, kad, pavyzdžiui, mes patys nemėgstame sportuoti, bet susidomėję stebime sporto varžybas. Patys nepatirdami džiaugsmo ir kančių, atgailos ir sielvarto, žiūrime per televiziją „Laukinę rožę“ ir šiuos išgyvenimus įgyjame tarpininkaujant informacijos priemonėms. Galėčiau pateikti dar kitų pavyzdžių, turinčių vieną bendrą dalyką: tiesioginio ryšio su tikrove nebuvimą. Kitais žodžiais tariant: mes tapome žiūrovais.
Tokią padėtį buvo bandyta paaiškinti psichologiškai bei sociologiškai, ir Christopheris Laschas vienoje savo knygoje („9-o dešimtmečio kultūra“) mėgina sujungti abi interpretacijas. Iš vienos pusės autorius vartoja S. Freudo sukurtą narcisizmo sąvoką bei teorijas – be to, reikia atkreipti dėmesį į tai, kad šios nepaprastos psichinės ligos priežastis yra suvokiama kaip nesirūpinimas, išsiblaškymas arba blogas motinos elgesys vaiko atžvilgiu. Lygiagrečiai Ch. Laschas naudojasi C. Marxo hipoteze, pagal kurią žmogus yra socialinė būtybė, formuojama arba žlugdoma visuomenės, t.y. didžiosios savo motinos. Autorius mano galįs narcisizmo šaknis rasti visuomenėje, žadančioje aukso kalnus, bet netesinčioje savo pažadų. Jo knygos paantraštė skamba: „Amerikietiškas gyvenimas praeinančių lūkesčių epochoje“. Čia Ch. Laschas pateikia labai gerus šeimyninio gyvenimo bei mūsų visuomenės valdymo aparato suirimo pavyzdžius ir visų pirma pamini tą faktą, kad žmonės labai ilgai tikėjo ūkio augimo bei socialinių garantijų utopija, turėjusia dovanoti kiekvienam laimę. Šių idealų žlugimas sukėlė sąmyšį, nusivylimą, neapykantą ir pagaliau apatiją.
Žvelgdami iš biblinio taško, galime sutikti su daugeliu Christopherio Lascho pastebėjimų, bet pagalbos jie mums nesuteikia. Skaitant Ch. Laschą kyla klausimas: kokios priežastys apskritai sąlygoja tokį procesą? Kodėl moderni valstybė negali patenkinti žmogaus laimės poreikio? Kodėl dinamišką visuomenę apėmė apatija?
Nei psichologija, nei sociologija negali padėti rasti atsakymo į šiuos gilesnius klausimus, ir, norint juos išsiaiškinti, reikia kreiptis į Dievo apreiškimą. Biblinėje išganymo istorijoje randame nuopuolio istoriją, kurią pritaikius mūsų visuomenei, atidengiami svarbūs užkulisiai. Čia kalbama apie pirmąjį Izraelio karalių Saulių. Jo gyvenimo istorija įtikinamai atspindi šiuolaikinio žmogaus problematiką.
Iš pradžių Saulius pažadino tarp izraelitų mesianizmo viltį. Jis buvo gražus, patrauklus vyras: „už kurį gražesnio Izraelyje nebuvo galima rasti“ (1 Sam 9,2). Bet pabaigoje, maištaudamas ir nepaklusdamas Dievo valiai, dėl savo kaltės nutolęs nuo Dievo, jis pakliūva į šiuolaikinio žmogaus poziciją – narcisizmą. Tai ypač ryškiai matyti iš jo santykių su Dovydu. Kai Saulius patirdavo depresijas, o Dovydas dar buvo nekaltas, lyra grojantis jaunuolis, tarp judviejų nebuvo jokių nesutarimų. Bet nuo tos dienos, kai karalius išgirdo žmones sakant gatvėje: „Saulius nugalėjo tūkstančius, o Dovydas dešimtis tūkstančių“ (1 Sam 18,7), jis ėmė neapkęsti Dovydo. Dabar jis tobulino tik savo paties įvaizdį, vis labiau didėjant nusiminimui. Išorinis blizgesys koja kojon žengė su vidine tuštuma, kol pagaliau Saulius, kaip ir Narcizas, baigė gyvenimą savižudybe. Sauliaus istorija paaiškina vakarietiškos kultūros istoriją, kadangi labai daug XVIII, XIX ir XX amžiaus kūrinių liudija apie didžiausius žmonių lūkesčius dėl ateities. Kartais tiesiogiai vartojama mesianistinė terminologija: mes esame pašaukti būti naujuoju Izraeliu, o mokslas bei technika suteiks mums galimybę sukurti naują pasaulį. Ar tai tapo tiesa? Ne, deja, ne, ir Ch. Laschas teisus tai pastebėdamas. O atsakymą, kurio jis mums visgi neduoda, rasime patys, kreipdamiesi į Šv. Raštą ir norėdami sužinoti, kur Saulius padarė lemiamą klaidą. Iš pradžių jis kovojo teisingą kovą – Pirmoje Samuelio knygoje, sk. 11 jis išlaisvino Jabešo gyventojus, bet šios sėkmės nepriskyrė vien tik sau: „nes šiandien Viešpats suteikė palaimą Izraeliui“ (1 Sam 11,13) – taip skamba jo baigiamasis žodis. Bet matome, kaip ilgainiui keičiasi Saulius ir ryškiausiai tai matyti pasakojime apie kovą su amalekiečiais, aprašytą 15?tame skyriuje. Izraelio karaliui anksčiau pavykdavo nugalėti priešus dėl to, kad Dievas suteikdavo jėgų pergalei pasiekti, o dabar jis ima šlovinti save: eina į Karmelį ir pastato sau paminklą (1 Sam 15,12). Po to pranašas Samuelis su žinia Dievo siunčiamas pas Saulių: „Viešpats šiandien atplėšė tavo karalystę nuo tavęs ir atidavė ją tavo artimui, kuris yra geresnis už tave“ (eil. 28). Nuo tos dienos Saulius pasidaro egocentriškas, kartais nuobodus, irzlus. Giliai viduje jis abejoja, kartais būna sentimentalus, bet jam daugiau nebepavyksta užmegzti ir išlaikyti sveikų žmogiškų santykių net su savo sūnumi Jonatanu. Tuo pat metu jis negali išsivaduoti iš savimeilės ir neapykantos sau. Jo istorija rodo, kad čia priartėja lemiamas posūkis. Sauliaus gyvenimas bei požiūris pasikeičia būtent tuomet, kai jis ima laikyti save pasaulio centru, t.y. pasistato sau paminklą vietoj to, kad vėl pasakytų: „Šiandien Dievas dovanojo išlaisvinimą.“
Šio amžiaus pradžioje Vakarų kultūra subtiliu būdu pradėjo vystytis kaip tik ta kryptimi. Vadovaujantys politikai bei mąstytojai ėmė sakyti: „Žmogus yra autonomiškas. Mes galime išspręsti problemas savo protu“. Iš pradžių impulsai ėjo iš deistų stovyklos, – esą žmogus turi taip gyventi, tarsi Dievas neegzistuotų (si deus non daretur). Greitai tokiomis mintimis buvo užkrėsta visa visuomenė bei kultūra.
Po kelerių metų įžymus filosofas Ludwigas Feuerbachas panoro tokio antkapinio įrašo: Homo homini deus (žmogus yra vienintelis žmonių Dievas). Nuo tos dienos kultūrą persmelkė ateizmas.
Grįžkime prie Sauliaus ir panagrinėkime dar keletą svarbių momentų. Be abejonės, Saulių ištiko tragiška lemtis, bet pranašas Samuelis ilgiau čia nesustoja, greičiausiai laikydamas dėl to kaltu jį patį. Jis tik pasako Sauliui: „Paklusnumas yra geriau negu auka“.
Graikų mitologijoje susiduriame su literatūrine tragedija, kurią pasigauna S. Freudas, norėdamas šiuolaikinį žmogų pavadinti Narcizu. Narcizas bet kuriuo atveju lieka tragiška figūra, kadangi jis kaip bevalė auka už savo nedidelį prasižengimą nubaudžiamas sunkia bausme. Biblijoje yra kitaip. Saulius yra realus personažas. Be to, Samuelis laiko Saulių visiškai atsakingu už savo poelgius ir ragina atgailauti, kadangi jis žino, kad Izraelio Dievas yra maloningas Dievas, visuomet pasiruošęs savo tautai suteikti naują galimybę sugrįžti ir pradėti iš naujo.
Verta pastebėti, kad Saulius tik tada išsilaisvina iš savo depresinės nuotaikos, kai klausosi Dovydo – tikrojo karaliaus – muzikos. Dovydui grojant, „Sauliui palengvėdavo“ (1 Sam 16,23). Argi tai nestebina ir nepaguodžia mūsų, kad Dovydo psalmės turėjo tokį nuostabų poveikį psichinę įtampą jaučiančiam žmogui? Sauliaus ir Samuelio susitikimas (1 Sam 15) pagaliau baigiasi konstatavimu: „Nuo to laiko Samuelis nebematė Sauliaus iki pat jo mirties“ (eil. 35). Iki pat paskutinės Sauliaus gyvenimo dienos, atnešusios Samueliui tiek daug skausmo, nebuvo nei šalto nuosprendžio, nei širdingo atsisveikinimo. Iš to suprantame, kokią gilią užuojautą jautė Samuelis vyrui, kurį jis taip mylėjo. Šis pavyzdys moko mus, kaip reikėtų elgtis su artimaisiais, kurie apimti narcisizmo. Gailestingumas, atsakomybė bei Dovydo muzika yra tie trys svarbiausi raktai. Pasižiūrėkime, kokius atsakymus mes duotume šiandien į egzistencinius žmonių, tapusių narcisizmo aukomis, klausimus.

Ar kiekviena savimeilės rūšis yra bloga?

Kaip priimti visą fenomeną? Kaip patirti tarpasmeninių santykių gelmę bei realybę? Ar būtina nešioti kaukę? Ar žmonės, ypač krikščionys, turi slėpti savo silpnybes? Pagal kokius mastelius turime gyventi?
Šiuolaikiniams sauliams atsakymu į šiuos teisėtus klausimus galėtų būti Dovydo muzika.

Išsilaisvinimas iš narcisizmo

Ne krikščionys, ne jų gyvenimas bei jų tarpasmeniniai santykiai yra mastelis ir pagalba žmonėms, siekiantiems atsikratyti narcisizmo, liūdesio bei neapykantos sau. Priešingai, tikras krikščionis turi padėti savo bendraamžiui klausytis „Dovydo Sūnaus“ – Jėzaus Kristaus, kuris tik savo gyvenimu bei veikla gali išlaisvinti ir suteikti palengvėjimą.
Aš norėčiau, kad tai būtų suprasta ne kaip įvadinė pastaba, o kaip principas, nes tikroji narcisizmo problema gali būti įveikta tik taip: tikrojo išsilaisvinimo sąlyga yra sąmoningas saviraiškos (t.y. savojo „aš“ sudievinimo) atsisakymas ir sąmoningas atsigręžimas į Dievą, Jėzaus Kristaus Tėvą, kuris vėl turi tapti mano gyvenimo centru ir kuriam aš norėčiau paklusniai tarnauti. Pagalbą garantuoja egocentrizmo subyrėjimas ir sąmoningai ištartas „taip“ gyvenimui, orientuotam į Kristų, t.y. radikalus orientacijos pasikeitimas. Apmąstykime dar kartą, kaip Saulius patyrė nesėkmę: akivaizdu, kad jis ėmė dievinti tik save, ir po pirmų nežymių žingsnių nuo Dievo, pabaigoje visiškai nuo jo nutolo. Tuo tarpu Dovydas buvo Dievo vyras ne dėl savo religingumo, nuostabumo ir dievobaimingumo, o todėl, kad, nepaisant atsisakymų paklusti ir nusikaltimų Dievui, jo gyvenimo centras visad buvo Viešpats, kuriam jis atvirai išpažindavo visas savo nuodėmes. Tad ir šiandien tikras vidinis išsilaisvinimas ir prasmingas gyvenimas yra galimas tik tuomet, kai mes su giliu įsitikinimu savo gyvenimo pagrindu laikysime Jėzaus asmenį bei jo veiklą ir patikėsime kryžiui savo nusiminimą, kaltes bei mirtį. Remdamasis tokia tiesa, Jėzus klausė amžininkų, o šiandien klausia ir mūsų: „Kaipgi jūs galite įtikėti, jeigu vienas iš kito priimate garbę, o tos garbės, kuri iš vieno Dievo ateina, jūs neieškote?“ (Jn 5,44).
Kai jo mokinys Petras pirmas paliudijo Kristų esant Mesijumi, šis jam atsakė: „Palaimintas tu, Simonai, Jonos sūnau, nes ne kūnas ir kraujas tai tau apreiškė, bet mano Tėvas, kuris yra danguje“ (Mt 16,17). Tokiu nurodančiu į Dievą atsakymu Jėzus, Dievo Sūnus, pateikia modelį mūsų elgesiui. Jis nesako: „Tai yra mano sėkmė, mano darbo rezultatas“. Ne, garbę jis atiduoda savo Tėvui danguje, kuris jam tą dovaną suteikė ir kuris jį, kaip žmogų ir kaip Išganytoją, pasiuntė į šią žemę. Biblija patvirtina, kad savimeilė yra mūsų amžiaus ir mūsų kartos bruožas, pasireiškiąs paskutiniaisiais laikais, dar prieš Jėzaus sugrįžimą. Todėl reikėtų apmąstyti apaštalo Pauliaus žodžius: „Žinok, kad paskutinėmis dienomis užeis sunkūs laikai, nes…“ Ir tuomet jis nupiešia žmogaus paveikslą pasaulio pabaigos metu, ir jo pirmasis bruožas yra egoistiškumas, graikiškai autofilioi, kadangi jis tiesiogine prasme pamils pats save (2 Tim 3,1–5; plg. 2 Pt 2,14). Išsivadavimas iš šios griaunančios nevykusios būsenos gali įvykti tik valios pastangomis: atsikratykime savimeilės ir siekime Jėzaus meilės, Tėvo meilės, nekaltinkime savęs kaip asmenybės, bet savo kaltes bei egoizmą atiduokime Jėzui Kristui, kuris nori blogį panaikinti, atsikratykime savo poreikio tenkinti niekad nenumalšinamas aistras ir gyvenkime paklusnų bei sąmoningą gyvenimą iš Dievo suteiktos malonės ir pagal jo valią. Dievo, kuris savo Dvasia norėtų mane pakeisti ir padaryti šiam gyvenimui tinkamą.
Žinoma, kyla klausimai: „Ar krikščionio gyvenime nebėra vietos savimeilei bei asmeniniams interesams ar norams? Ar su narcisizmu reikia kovoti altruizmu?“ Čia labai svarbu pasiekti sveiką savimonę, kuri atitiktų Bibliją, o ne perimti tam tikrus asmeninius arba kultūrinius kai kurių krikščioniškų grupių įsivaizdavimus; nes, deja, daug krikščionių grojo per savo gyvenimą tik „vienos rūšies muziką“, kuri nebuvo nei graži, nei patraukli. Turiu galvoje atgrasų puritonišką kūno neigimą ir pasiaukojimo pabrėžimą. Tokia klaidinga elgsena dažnai grindžiama Jėzaus žodžiais: „Kas nori sekti paskui mane, tas turi išsižadėti savęs“. Visi žinome, kad tos klaidos tiesiogiai atvedė į asmenybės nuskurdimą bei ribotumą. Tenka sutikti krikščionių, asketiškai užgniaužiančių savo jausmus ir neleidžiančių pasireikšti kūniškajam džiaugsmui, kadangi tai jie priskiria nuodėmių sferai.
Toks nusistatymas atima džiaugimąsi Dievo duotais sugebėjimais, džiaugimąsi savo kūnu bei savo jausmais ir gali turėti rimtų pasekmių žmogui bei jo aplinkai.
Bet tai ne biblinė, o platoniška pozicija. Jei Kristus ir ragino atsižadėti savęs, tai nereiškia, kad mes turime save neigti. Jis manė kaip tik priešingai: patys turėdami dieviškuosius turtus, esame labai vertingi, todėl mums reikia daryti kuo mažiau klaidų, kad visas tas gerąsias savybes priimtume kaip Viešpaties dovaną ir talentą, o ne savęs išaukštinimą. Trumpai apibendrinkime: mes turime visas mūsų gyvenimo sritis, mūsų kūną, jausmus bei protą suvokti kaip Dievo dovaną. Biblijos žodžiais tariant: „Džiaukis, jaunuoli, savo jaunyste ir būk linksmas per visą savo jaunystę. Daryk tai, ko tavo širdis trokšta ir kas tavo akims patinka, bet žinok, kad už viską turėsi Dievui atsakyti“ (Išm 11,9–10). Santykiuose tarp Dievo ir žmogaus yra labai daug erdvės gyvenimo džiaugsmui bei asmenybės augimui. Kur yra ribos? Kur turi baigtis krikščionio „egoizmas“? Iš tiesų krikščionis užsispyręs netvirtina, kad viskas, kas vyksta su jo kūnu bei jausmais, yra švaru ir gražu, nes juk esame puolusios žmonijos dalis – be to, nuodėmė suteikia mūsų esybei daug purvo ir kaltės. Kaip turėtume reaguoti į šias akivaizdžias silpnąsias vietas? Fizinėje, psichinėje bei moralinėje srityje dominuoja kitos problemos ir kitaip keliami klausimai, todėl norėčiau apie kiekvieną sritį pakalbėti atskirai. Fizinėje sferoje visų pirma turime rūpintis tuo, kas mūsų manymu, yra ypatingai silpna, pavyzdžiui, nepakankama fizine jėga, silpna nervų sistema, paveldimu nervingumu, ypatingu temperamentu. Reikia mokytis suprasti, kad gyvename puolusiame pasaulyje, o ne rojuje. Erdvės augti turėsime, jeigu susitaikysime su savo silpnybėmis ir ribotumu, kaip Kristus jau priėmė mus save nukryžiuodamas ir sukurdamas naują pasaulį. Mokydamiesi gyventi su savo trūkumais, daug žmonių pastebėdavo, kad jų silpnybės dažnai virsdavo jų privalumais.

Dvasinė kova

Psichinius trūkumus norėčiau įvardinti žodžiu „kova“, kadangi mes nuolat susiduriame su savo asmeninėmis psichologinėmis silpnybėmis. Galvoju apie pastangas, kurias apaštalas Paulius aprašo Laiške romiečiams sk. 7. Taip neturėtų būti, bet tikrovė yra tokia, kad visą gyvenimą privalome kovoti su savo neigiamais bruožais bei nuodėmingais polinkiais, kurie pasireiškia pavydu, opumu, nepilnavertiškumo kompleksu ir t.t. „Aš nedarau gėrio, kurio trokštu, o darau blogį, kurio nenoriu“ (Rom 7,19). Bet puikiai kovosime tik tada, kai būsime „Kristuje“, t.y. sąmoningai pasinaudosime jo galia bei nuodėmių atleidimu ir nuolat melsimės jam: „Ačiū tau, Viešpatie, kad tu mane jau išteisinai, pagydei ir kad padarei mane tavyje tobulą. Padėk man savo gyvenimu toliau perduoti tavo muziką…“ Moralės srityje Viešpats apriboja savimeilę įsakymu. Jis nesako: „nemylėk savęs“, bet sako: „mylėk savo artimą kaip save patį“. Taip paaiškėja, kad turime ne kovoti dėl savimeilės, bet ją praktikuoti.
Pirma konstatuokime objektyvų faktą, kad save mylime, o tada sąmoningai pamilkime artimą kaip save patį. Taip nustatysime, kad savimeilė yra laisva nuo narcisizmo, kitaip ji varžytų mūsų santykius su artimaisiais. Norėčiau užbaigti straipsnį citata iš B. Pascalio „Minčių“: „Mes nepasitenkiname gyvenimu, kurį gyvename sau ir kuris atitinka mūsų egzistenciją: norime kitų akivaizdoje gyventi iliuzinį gyvenimą ir todėl stengiamės kurti iliuziją“.
Čia narcisizmas vėl pasireiškia pastangomis gyventi iliuzinį gyvenimą prieš kitus. B. Pascalis išskiria abi gyvenimo formas ir toliau dėsto savo mintis: „Nepaliaujamai stengiamės pagražinti bei išlaikyti mūsų chimerinę būtį, nesirūpindami tikrąja. Ir jei mes esame ramaus būdo arba dosnūs ir ištikimi, tai pasistengiame, kad tai taptų žinoma, kad šios dorybės būtų priskirtos mūsų šešėliniam gyvenimui (kurį norime gyventi kitų akyse), ir mes esame net pasiruošę nuo jų patys atsiskirti, kad tik suteiktume jas chimerinei būčiai. Lengva širdimi tampame bailiais, kad tik įgautume didvyrio reputaciją. Svarbus mūsų egzistencijos menkumo ženklas yra tas, kad esame nepatenkinti geromis savybėmis, jeigu jų nepastebi kiti ir dažnai išmainome tikrąją būtį į iliuzinę“.
Aš tikiuosi, kad ši citata dar kartą pabrėš, kad savimeilę bei savivaizdį turime pritvirtinti ir pastatyti ant uolos, kuri vadinasi Kristus. Nes tik per Jėzų Kristų, mūsų gyvenimo Viešpatį, yra įmanoma užmegzti tikrus ryšius su mus supančiais žmonėmis. Tik per jį pavyks rasti ryšį su pačiu savimi ir išsiugdyti ne atstumiantį bei naikinantį, o patrauklų savigarbos jausmą. Būdamas Išganytoju, jis priima mane tokį, koks aš esu, ir mano tikrąją egzistenciją, kokia ji yra, ir man nebereikia ieškoti išsigelbėjimo, bėgant į šešėlinį ar iliuzinį gyvenimą. Jis taip pat parodo, kaip mes galime užmegzti ir formuoti tikrus ir tvirtus tarpasmeninius santykius. Tai pareikalaus iš mūsų, kad meilės sumetimais pažvelgtume po kaukėmis, už fasadų, juos kartais pašalindami (Jn 4; Lk 19,1–10). Be to, mes, krikščionys, turime mokėti atskirti perlus nuo purvo. Jėzui žmonės yra vertingi, jie yra kaip perlai nuodėmės purve. Mes turime mylėti perlus, o purvo nekęsti. Ir pagaliau aš tik tada artimiau pažinsiu žmones, kai būsiu pasiruošęs su jais susitapatinti, t.y. suprasti jų situaciją iš jų pozicijos – taip kaip Jėzus, Dievo Sūnus, susitapatino su mumis nusileisdamas į žemę. Suvokdami savo reikšmingumą Dievui, sustiprinsime savo asmenybę ir charakterį, pasitikėjimą savimi. Jei savo kasdienybėje, pasaulio realybėje vadovausimės šitomis nuostatomis, sėkmingo gyvenimo niekas mums nepažadės, užtat stovėsime ant žemės ir žinosime, kad mūsų egzistavimui reikalinga pagalba. Tik šis realus ir naujas požiūris į mus pačius ir į kitus padės nugalėti narcisizmo valdžią ir sudaužyti jo grandines.

Wim Rietkerk, teologas, daugelį metų vadovauja tarptautinės „L’Abri“ bendrijos Olandijos skyriui

Vertė Nijolė Feldmanaitė