Kritikuodamas Senąjį Testamentą „Spiegel“ pateikia neteisingas išvadas
Martin Heide
Žymiausias Vokietijos naujienų žurnalas „Der Spiegel“ kalėdinį 2002 m. numerį pavadino taip: „Dievo išradimas – archeologai seka Šventojo Rašto pėdomis“. Šio straipsnio krikštatėvis – abejotinas žydų archeologas Izraelis Finkelsteinas iš Tel Avivo universiteto, parašęs ir mokslo populiarinimo knygą „Jokių trimitų prieš Jerichą“. Jis tvirtina, kad remdamasis archeloginiais tyrimais, pirmą kartą galįs pristatyti tikrąją senovės Izraelio istoriją. Be to, skaitytojui susidaro įspūdis, lyg archeologija būtų tikslusis mokslas, kurio radiniai galėtų perteikti tik labai konkretų Izraelio istorijos vaizdą. Tuo tarpu Finkelsteinas archeologijoje atstovauja ekstremaliai užribio pozicijai. Archeologija, pavyzdžiui, negali pakankamai paaiškinti, kada arba kodėl buvo parašyti Biblijos tekstai. Argi tai galima sužinoti iš senųjų miesto mūrų? O gal tai liudija tam tikros molio asočių formos arba laidojimo būdai?
Ką galima rasti po 3000 metų?
Viena dažniausių klaidų, kurią, vertindami archeologinius duomenis, linkę daryti ypač teologai, yra nuomonė: „Jeigu ko nors konkretaus nerado, vadinasi, to ir nėra“. Padarykime paprastą mąstymo eksperimentą. Jeigu po 3000 metų tebeturėtume istorinių nacių laikų užrašų ir sakytume: norime pakasinėti ir pažiūrėti, ar tai, kas užrašyta, yra tiesa. Ką rastume? Turbūt nieko: beveik visi dideli nacių statiniai buvo sugriauti per karą, visos nacių emblemos, pavyzdžiui, svastikos buvo sunaikintos, didžioji dalis nacionalsocialistų kapų visiškai apleisti. Taigi po 3000 metų archeologams galėtų susidaryti įspūdis, kad istorijos knygos sufalsifikuotos, nes, sprendžiant iš radinių rezultatų, nacionalsocializmas toli gražu nesuvaidino tokio vaidmens, kokį jam priskyrė istoriniai šaltiniai.
Tyrimas ignoruojamas
Jei iš Saliamono ar Dovydo laikų randama labai mažai daiktų, tai dar nereiškia, kad biblinis pasakojimas apie juos yra klaidingas. Juk Dovydas arba Saliamonas neužkonservavo mums kelių griuvėsių tam, kad naujaisiais laikais galėtume „atkasti“ bent dalį jų laikų šlovės! Tai, kad dar niekas, kaip teigia „Spiegel“, nėra matęs Saliamono šventyklos plano, yra paprasčiausias nežinojimas, nes britų architektas ir archeologas Leenas Ritmeyeris jau keletą metų sėkmingai rekonstruoja pirmiausia Erodo, o po to ir Saliamono šventyklos planus.
Žmonių ir dievų vardai
Deja, „Spiegel“ žurnalistai linkę dar daugiau perlenkti lazdą. Pavyzdžiui, jie tvirtina: „Pradžioje Dievas turėjo nuogą palydovę“, o Jahvė, Senojo Testamento Dievas, iš pradžių buvęs orų Dievas. Kur įrodymas? Nėra. Neegzistuoja jokios Jahvės statulėlės nei figūrėlės, kurioje būtų dedikacija, pavyzdžiui, „Jahvė, mano orų dievas“. Nėra ir jokios statulėlės, ant kurios būtų parašyta „Esu Jahvės palydovė“. Tokie tvirtinimai yra grynos spekuliacijos. Tiesa, rastas vienas toks įrašas: „Jahvei ir jo Ašerai“. Tačiau šis įrašas nieko nesako apie tai, ar ji kilo iš tų laikų, kai izraelitų religija kaip tik palaipsniui perėjo nuo politeizmo į monoteizmą. Įdomus faktas, kad tuose įrašuose įsiamžino ir kai kurie izraelitai – ir būtent savo asmeniniu vardu. Tuose varduose dažnai slypėjo Dievo vardas (kaip Kristaus vardas yra šiandieniniuose Kristina, Kristijonas). Taigi žmonės, molio ąsotyje įspaudę „Jahvei ir jo Ašerai“, tuo pat metu išduoda mums savo vardą: tada, IX a. prieš Kristų, Jahvę jie tradiciškai priskyrė savo Dievui.
Pradžioje buvo monoteizmas
Tradiciškai izraelitai garbino Dievą Jahvę, tačiau ilgainiui jie prisiekė ištikimybę įvairiausiems stabams, tarp jų ir deivei Ašerai. Apie tai rašo ir Senasis Testamentas. Jeigu visgi tvirtinama, esą monoteistinis tikėjimas į vieną Dievą Jahvę išsirutuliojo iš politeizmo, tuomet ankstyvaisiais Izraelio laikais turėjo būti daugybė vardų, sudarytų iš dievo Baalo arba deivės Ašeros. Kaip tik to ir nėra. Archeologiniuose radiniuose – įrašuose, antspauduose, molio šukėse ir kitur – aptikta daugiau kaip tūkstantis žydiškų asmeninių vardų iš laikų, prieš išėjimą iš Egipto. Per 90 procentų šių asmeninių vardų, susijusių su Dievo vardais (pavyzdžiui, Joelis, Elija ir pan.), yra sudaryti iš Senajame Testamente žinomo Dievo, Jahvės, vardo.
Senasis Testamentas yra senesnis
Daug kitų dalykų „Spiegel“ žurnale yra polemiškai iškreipti arba pateikti falsifikuotai. Anot jo, „galutinė šventųjų Senojo Testamento raštų redakcija buvo padaryta, ko gero, tik po Kristaus gimimo“. Kaip tik to ir nebuvo: turime Kumrano rankraščius su išlikusiais ankstyvaisiais tekstais, kurie nuo dabartinių Senojo Testamento tekstų šiandien skiriasi tik nereikšmingomis detalėmis. Kumrane ir apylinkėse aptiktas kaip tik tas tekstas, kurį turime dar ir šiandien – vadinamasis mazoretų teksto tipas. Senasis Testamentas, be abejonės, Kumrano laikais, apie 100 m. pr. Kr., buvo baigtas.
Aukšta rašymo kultūra
„Spiegel“ ėmėsi labai vienpusiškų arba klaidingai parinktų ar pavaizduotų epigrafikos radinių. Samarijoje esą rasta keletas vyno kvitų, „Arade sudūlėję molio laiškai. Šiaip piemenys ir alyvmedžių augintojai beveik niekuomet nesinaudojo užrašais“. Vis dėlto visame Izraelyje daugiau kaip penkiolikoje vietų rasta vadinamujų ostrakų, arba molio šukių, be to, maždaug tiek pat tokių, ant kurių atrasti grafiti. VII a. rašymo kultūra buvo palyginti aukšta; pavyzdžiui, iki šiol rasti 4000 vyno ąsočių rankenų, užantspauduotų karaliaus Ezekijo oficialiais rūmų registratūros antspaudais. Rašyti ant tokio didelio skaičiaus molio ąsočių tik tuomet prasminga, jeigu pakankamai daug gyventojų moka skaityti; kitaip pakaktų palikti tik simbolį.
Patvirtinimas nebibliniais šaltiniais
Toliau „Spiegel“ rašo, kad Senojo Testamento knygose paminėti „iš viso 42 karaliai nurodant jų valdymo laikotarpį“. Paskui rašoma: „Tyrinėtojai tikslingai peržiūrėjo Mesopotamijos dantiraščių archyvus. Ir iš tikrųjų: ten paminėti iš viso penkių biblinių karalių vardai“. Tai irgi netiesa. Iš tikrųjų Mesopotamijos šaltiniuose paminėta dešimt Biblijos karalių. Jeigu pridėsime dar netiesiogiai paminėtus vardus bei nemesopotamiškus šaltinius, tas skaičius pakils iki 20 – taigi bus keturis kartus didesnis, nei pateikia „Spiegel“!
Ginčas dėl kupranugario
Klaidingi Senojo Testamento aiškinimai – tai dar viena „Spiegel“ straipsnio kolona. Ten rašoma: „Abraomas nuolat jodinėja ant kupranugarių. Kaip jam tai pavyko? Kroviniams nešti šiais gyvuliais pradėta naudotis tik po 1000 m. prieš Kristų“. Faktas tas, kad pastaraisiais metais nebeabejojama, kad Artimuosiuose Rytuose kupranugariai buvo prijaukinti gerokai prieš 1000 m. prieš Kr. Daugelis kupranugarių liekanų radinių iš seniausiųjų laikų byloja apie tai, kad kupranugariai kaip nešuliniai gyvuliai buvo naudojami net iki 3-io tūkstantmečio prieš Kristų. Tikrai nemalonu, kai bandydamas įpiršti mintį, kad Senasis Testamentas yra sufabrikuotas, „Spiegel“ savo teiginius grindžia prastai ištirtais „tariamais“ faktais.
Monetų pirmtakas
Kelios eilutės kalba ir apie Juozapo laikus: „Kodėl Pradžios kn. 42 skyriuje už grūdus žydai atsiskaito metaliniais pinigais? Seniausios atrastos monetos yra iš Mažosios Azijos ir jos atsirado tik VII a. prieš Kristų“. Iš to autoriai daro išvadą, kad Senasis Testamentas buvo parašytas tik daug vėliau, taigi po VII a. pr. Kr., kai monetos jau buvo įprastas dalykas. Kaip yra iš tikrųjų? Pradžios 42,25 vartojamas hebrajų kalbos žodis atitinka vokišką žodį „sidabras“, tačiau jis yra daugiskaitoje. Pažodžiui išvertus tai reikštų „sidabro gabalų“; tai dažniausiai verčiama žodžiu „pinigai“ (taip yra ir lietuviškame Biblijos draugijos vertime. – Red.). Sekant „Spiegel“ logika išeitų, kad XIV a. prieš Kristų antikinio Ugarito miesto dantiraščiai iš tikrųjų buvo parašyti tik VII a. pr. Kr., nes tuose tekstuose (Kereto epe) aptinkama tokia pat forma kaip ir Senajame Testamente, būtent „sidabro gabalai“. Bet nei Ugarite, nei Pradžios knygoj sidabro gabalai nereiškė monetų, bet sidabro svorio vienetą, kuris buvo nustatytas ir tarnavo skaičiavimo vienetu – tai lyg mūsų monetų pradininkas.
Biblija yra autentiška
Būtų galima parodyti dar daugiau vietų, kur „Spiegel“ savo tuščiais argumentais bando atakuoti Senąjį Testamentą. Atidžiau pažiūrėjus šie argumentai atrodo lyg avantiūristinės spekuliacijos apie tai, kas neva „iš tikrųjų“ įvyko Senojo Testamento laikais. Autentišką pasakojimą apie Izraelio karalystes kaip ir anksčiau tebeturime sudarytą liudytojų, pačioje Biblijoje.
Dr. Martin Heide, orientalistas ir semitų kalbų ekspertas, dėstytojauja Miuncheno ir Bazelio universitetuose
Vertė Vilija Ulienė