Rolf Höneisen

Vertinant iš Velykų perspektyvos visa, kas nutinka baisaus, yra ne paskutinis dalykas, o priešpaskutinis. Po kryžiaus buvo Prisikėlimas. Mirties galia palaužta.

Neseniai mirė mūsų kaimynas. Nuėjome į laidotuves, atsisveikinome… Kaip būčiau reagavęs, jei kitą dieną kažkas būtų paskambinęs prie durų ir pasakęs: „Kaimyno kapas atviras, o karstas tuščias?“ „Neįmanomas dalykas, – būčiau atsakęs, – tuomet kažkas išsikasė ir pasiėmė jo kūną.“
Tą patį pasakė ir moterys, pirmosios atėjusios prie Jėzaus kapo: „Paėmė Viešpatį iš jo kapo …“ (Jn 20,2). Lygiai tą patį papirkti aukštųjų dvasininkų sargybiniai visiems pasakojo popietę, po to, kai Jėzus prisikėlė iš numirusiųjų ir išėjo iš kapo: „Kai mes miegojom, atėjo mokiniai ir pavogė jį iš kapo.“ Kokiais baltais siūlais siūtas šis melas! Už miegojimą romėnų armijoje buvo baudžiama itin griežtai. Šituo niekas nenorėjo rizikuoti. Ir kaip galima miegoti, jei visiškai šalia ridenamas didžiulis akmuo?! O jei kareiviai vis dėlto miegojo, kaip jie galėjo atpažinti, kad pagrobėjai buvo mokiniai?
Norint palaidoti krikščioniškąjį tikėjimą – šią karštą gyvenimo po mirties viltį – reikia rasti argumentų prieš Prisikėlimą. Ir jų ieškoma …

· Sakoma, kad moterys prie kapo buvusios labai įaudrintų emocijų ir kupinos lūkesčių, dėl to pasidavusios vizijoms.
· Arba tvirtinama, kad Prisikėlimas buvęs dvasinis įvykis, fiziškai neregimas.
· Savo ruožtu haliucinacijos primetamos ir mokiniams.

Tačiau visa tai galima atremti. Romėnams ir žydams būtų buvę palyginti paprasta užkirsti kelią šnekoms apie Prisikėlimą. Kaip? Jei būtų radę ir visiems parodę negyvą kūną. Bet to jie negalėjo padaryti! Negyvėlio nebuvo. Jėzus gyvas.
Jo priešams nebeliko nieko kita, kaip tik šaipytis iš krikščionių, persekioti juos, kankinti ir žudyti. Bet nepaisant to, Evangelija sklido kaip vėjas. Prisikėlimas nebuvo melas. Niekuomet tiek daug žmonių nebuvo pasirengę mirti už melą, už tariamą negyvėlį, už haliucinaciją.

Prisikėlimas patvirtinamas faktais. Jėzus mirė nužudytas ant kryžiaus. Velykų rytą jo kapas buvo tuščias. Jo mokiniai matė Prisikėlusįjį. Jie kalbėjo su juo, lietė jį, valgė su juo. Prisikėlusysis pasirodė šimtams žmonių. Mes švenčiame Velykas, kadangi Jėzus gyvas! Jis prisikėlė! Ši žinia prasiveržė per visus pasipriešinimus.
Velykų sekmadienį dauguma sieja su šeimos susibūrimais, šokoladiniais kiškučiais ir kiaušiniais (margučiais), tačiau tą dieną svarbiausia juk egzistenciniai klausimai apie gyvenimą ir mirtį. „Kodėl mes gimstame, jei turime mirti“, – klausia 11–metis berniukas. O paklaustasis atsako irgi klausimu:

· „Kodėl tavo mama gamina skanų valgį, jei jis vis tiek bus suvalgytas?“
· „Kodėl upė išteka iš versmės, jei įsilies į jūrą?“
· „Kodėl maratono bėgikas startuoja, jei jis po 40 kilometrų pasieks tikslą?“
· „Kodėl einame į mokyklą, jei vieną dieną ją baigsime?“
· „Kodėl prausiamės, jei vis tiek išsipurvinsime?“
· „Kodėl iš ryto keliamės, jei vakare vis tiek eisime miegoti?“
· „Kodėl tulpė pražysta, jei ji paskui nuvys?“

„Aha“, – nutraukė berniukas.– „Gyvenimas turi tikslą, dėl to jis prasmingas.“
Na žinoma! Tai ir yra prasmė: tarp gimimo ir mirties išgyventi tai, kam mes sukurti, gabūs ir skirti. Mūsų Kūrėjas tikrai nori, kad savo gyvenimą gyventume siedami su juo, su gyvenimo šaltiniu. O tuomet mirtis jau yra ne baisi pabaiga, o prasmingo gyvenimo užbaigimas! Žmogaus gyvenimo tikslas nuo pat gimimo yra amžinas gyvenimas pas Dievą. Taigi tikslas yra vis dėlto ne mirtis – tikslas yra prisikėlimas amžinajam gyvenimui tokioje sferoje, kurioje nebėra nemeilės, egoizmo, karų ir ašarų.

Mintis, jog gimei tam, kad mirtum, nepatenkina. Taip gyventi negalima. Tokią mintį ištveriame tik labai stengdamiesi patys susikurti ką nors, kas būtų vertas dėmesio mūsų visuomenėje. Ištveriame ją tik skindamiesi gyvenime kelią alkūnėmis, kai darbas reiškia sėkmę, paėmę į žmonas gražią partnerę, kuri padailina mūsų įvaizdį.
Mintį, kad teks mirti, ištveriame tik tuomet, kai patirtus nusivylimus, bjaurius žodžius, trūkstamą protą, apskritai savo silpnybes atsveriame gražiais žodžiais arba pašėlusiomis sporto šakomis, o paskui dar ir kvaišalais. Tačiau juoda praraja širdyje, amžinybės ilgesys išlieka.
Apsakyme „Senis ir jūra“ Hemingway’us pasakoja apie vyrą, vis plaukdavusį savo valtimi gaudyti didelio laimikio. Daug kartų jis žvejojo bergždžiai. Bet vieną dieną pasitaikė geras laimikis. Ant jo meškerės užkibo didžiulė žuvis. Ilgose grumtynėse, išsekus visoms jėgoms, žuvis pavargsta. Išdidus žvejys prisitraukia žuvį prie valties ir parplukdo namo. Jis džiaugiasi, galvodamas, kaip jį sutiks, kaip žmonės gėrėsis jo laimikiu ir tikriausiai žavėsis juo pačiu. Uoste jis pririša valtį, patraukia virvę ir pamato siaubingą dalyką. Ant meškerės valo kabo tik skeletas. Rykliai suėdė jo žuvį.
Tai pasakojimas apie mūsų gyvenimą. Mes išplaukiame į laiko jūrą. Tikimės sėkmės – ir galiausiai pasiseka pagauti didelį laimikį. Įdėjome visas jėgas ir pavyko. Tačiau sėkmės negalime pargabenti namo. Laiko dantys ir kasdienos beprotybė viską paverčia niekais. Galiausiai nelieka nieko! Kodėl? Senis sako: „Aš per toli išplaukiau!“ Štai kas svarbiausia: pernelyg nutolome nuo mūsų gyvenimo pagrindo, nuo Dievo. Pernelyg atitolome nuo Dievo meilės, Jėzaus gyvenimo ir Dvasios galios. Ir galiausiai mums nieko nelieka. Dalykai praeina, jėgos išsenka, žmonės miršta, minčių statiniai svyruoja … Pabaigoje iš mūsų nieko nelieka … Nebent … mes nepasiduotume sėkmės ir egoizmo valdžiai, o atsiduotume į maloningas Dievo rankas. Nebent taptume viena su Prisikėlusiuoju.

Tuščias kapas anuomet prie Jeruzalės irgi buvo juoda praraja. Marija Magdalena, Marija, Jokūbo motina ir Salomė nuėjo prie kapo. Evangelistas Morkus pasakoja apie tai 16 skyriaus 1–8 eilutėse. Akmuo buvo nuritintas. Moterys atsargiai įžengė į kapą. Tai, ką pamatė, atėmė joms kalbos dovaną. Viduj sėdėjo jaunuolis baltais drabužiais. Jos sutiko angelą! Šis joms pasakė: „Nenusigąskite! Jūs ieškote nukryžiuoto Jėzaus iš Nazareto. Jis prisikėlė, jo čia nebėra. Štai vieta, kur jį buvo paguldę. Eikite, pasakykite jo mokiniams ir Petrui: jis eina pirma jūsų į Galilėją. Tenai jį pamatysite, kaip jis yra jums sakęs.“ To buvo per daug. Moterys išbėgo iš kapo. Morkus pasakoja: „…jas buvo pagavęs drebulys ir siaubas.     Persigandusios jos niekam nieko nesakė“ (Mk 16,8). O apie mokinius, išgirdusius apie Prisikėlimą, pasakyta: „Tas pranešimas jiems pasirodė tuščios šnekos, ir jie moterimis netikėjo“ (Lk 24,11).
Baimė, abejonės, netikėjimas – ir šiais, ir anais laikais. Mūsų širdis – baugšti ir abejojanti. Galvojame tik apie save. Mums trūksta laisvumo ir pasitikėjimo geruoju Dievu. Kaip tik tuomet, kai aplinkybių, į kurias patenkame, beveik negalime sieti su Dievo meile.
Įsivaizduokim, kas būtų, jei sode sutiktas prieš tris dienas palaidotas žmogus maloniai pasakytų man „Laba diena!“ Turbūt manyčiau, kad imu prarasti protą. Tikrai neatsakyčiau į pasveikinimą, o persigandęs pabėgčiau. Juk kaimyno mirtis buvo neatšaukiama…. Tačiau Jėzaus atveju buvo kitaip. Jis sakė moterims po trijų dienų grįšiąs. Tai žinojo ir mokiniai, kurie po jo nukryžiavimo, beje, drebėdami iš baimės, pasislėpė viename name (Jn 2,22). Tačiau nepaisant šio žinojimo, tuščias Kristaus kapas sukėlė jiems ne Velykų džiaugsmą, o baimę. Jie buvo įkalinti savyje.
Velykų sekmadienį švenčiame išgelbėjimą, žmogaus išgelbėjimą nuo jo prigimties, pavaldžios mirčiai. Patys išsivaduoti mes negalime. Mums reikia, kad atleistų mūsų kaltes, kad galėtume stoti prieš Dievo šventenybę. Mes visiškai priklausomi nuo pagalbos, esančios už mūsų suvokimo ir gebėjimų ribų. Esame priklausomi nuo to, kuris išvaduos mus nuo mūsų pačių.
Mūsų planetoje buvo vienintelė gyvybė, kurios mirtis turėjo išskirtinę prasmę. Dievas tapo žmogumi Jėzaus asmenyje. Tuo jis atidavė viską, kad išgelbėtų savo kūrinius. Jėzus gimė, kad visą savo gyvenimą atiduotų žmonėms. Galų gale jis mirė iš meilės, vietoj mūsų. Dievo kelias buvo naujai atverti mums gyvenimo tikslą. Jėzaus mirtis iš meilės baigėsi gyvenimu?
Tai mūsų viltis. Ji smarkiai pranoksta valdžią, pinigus ir procentus, yra kur kas daugiau negu tai, kas sunyksta, sudega, praeina. Jėzaus mirtis baigėsi gyvenimu. Tai Prisikėlimo viltis. Ją galima patirti susiejus save su Prisikėlusiuoju. Ją galima patirti per tikėjimą tikrai nukryžiuotu ir iš tiesų prisikėlusiu Kristumi. Ryšys su prisikėlusiuoju suteikia saugumo ir laisvės. Būti Dievo mylimu žmogumi reiškia būti laisvu nuo nuodėmės; tai sudaro gyvenimo prasmę. Kartais pakanka vieno netikėto įvykio, ir mes išmušami iš vėžių. Nereikia netgi juodos prarajos – užtenka šešėlio, ir kyla baimė. Dievo žodžiai? Jie pasitraukia tolyn. Tačiau būtent tikėjime Dievo žodžiais glūdi ta jėga, kuri atgaivina mirusiuosius.
Anuomet žydai ir netgi mokiniai laukė karaliaus, tokio kaip Dovydas, charizmatinio, tikinčio Dievą valdovo, kuris išlaisvins juos iš romėnų valdžios. Tačiau Dievo planas buvo daug gilesnis ir daug plačiau aprėpiantis. Dievas padarė tai, ko visiems, kurie skaito šias eilutes ir kurie jų neskaito, be išlygų reikia. Mūsų tikrasis gyvenimo poreikis yra kitoks, nei paprastai manome.
Kažkas tai suformulavo šitaip:

· Jei didžiausias mūsų poreikis būtų žinios, Dievas būtų atsiuntęs visapusį genijų.
· Jei mūsų didžiausias poreikis būtų technologija, Dievas būtų atsiuntęs mums technikos profesorių.
· Jei didžiausias mūsų poreikis būtų pinigai, Dievas būtų atsiuntęs mums ekonomistą.
· Jei mūsų didžiausias poreikis būtų pramogos, Dievas būtų atsiuntęs mums pramogų genijų.
· Tačiau kadangi mūsų didžiausias poreikis yra atleidimas, jis atsiuntė mums Išganytoją – nukryžiuotą ir prisikėlusį Jėzų Kristų.

Marija Magdalena lieka verkti sode prie kapo. Trumpam pakėlusi akis pamato prieš ją stovintį Jėzų. Tačiau jo neatpažįsta. Marija palaiko jį sodininku: „Kur jį nunešei?“, – paklausia ir nori toliau raudoti dėl dingusio kūno, bet išgirsta savo vardą: „Marija!“ Čia, prie kapo, jos vardą galėjo žinoti vienintelis. Kaip tik tas, kurį ji laikė mirusiu ir pradingusiu. Kai jis pašaukia Mariją vardu, jai ateina Velykos. Ji atpažįsta Jėzų. Kai jis kreipiasi į ją asmeniškai, ji supranta: jis prisikėlė ir yra gyvas! Nuskubėjusi pas mokinius ji nebesako „Kapas tuščias!“, o „Jis prisikėlė ir gyvas!“ Tai ir yra skirtumas tarp aklumo ir regėjimo, netikėjimo ir tikėjimo.
Pamąstykite: kada paskutinį kartą tikėjotės, kad Dievas galėtų prabilti į jus? Ar apskritai suteikiate jam progą Jums kalbėti? Dievas kalba asmeniškai. Biblijos žodžius neša jo Dvasia. Žmogui atvėrus savo dvasią Dievo Dvasiai, atsiranda nauja. Toks žmogus atgyja. Tikėjimas reiškia klausyti, atpažinti, pasitikėti ir veikti. Kai Marija atpažino į ją prabilusį Jėzų, ji nuėjo pas mokinius. Tai jai pavedė Dievas. Tik jai nuėjus tikėjimas buvo įsisąmonintas. Taip patiriama Kristaus žodžių tiesa: žmogus pagauna jo žodį ir bando jį suprasti: „Kas nori vykdyti jo valią, supras, ar tas mokslas iš Dievo, ar aš kalbu pats iš savo galvos“ (Jn 7,17).
Tikėjimas reiškia keliauti su Nukryžiuotuoju ir Prisikėlusiuoju per visus gyvenimo tarpsnius. Didžioji mokinių problema dėl Prisikėlimo buvo, kad jie nesusiejo to, kas vyksta tuo metu, su tuo, kas pasakyta Šventajame Rašte. Tai mums rodo garsioji kelionė į Emausą. Prisikėlimo dieną du mokiniai ėjo į Emausą. Beje, išeiti su kuo nors pasivaikščioti ir einant kalbėtis – puikus atsipalaidavimo pratimas. Atlėgsta kūnas ir siela. Lengviau kalbėti. Mudu su žmona esame šitai daug sykių patyrę, nes turime šunį, kuris išsiveda mudu pasivaikščioti. Viena kaimynystėje gyvenanti sutuoktinių pora sykį juokais mums šūktelėjo: „Tai ir vėl išėjote su savo terapeutu?“ Jie turėjo galvoje mūsų šunį.
Mokiniams beeinant prie jų prisiartino dar kažkas – trečias keleivis. Jie jo nepažinojo. Tačiau tęsė pradėtą pokalbį. Jiedu ginčijosi dėl Jėzaus iš Nazareto, dėl jo egzekucijos ant kryžiaus ir pasakojimų apie jo Prisikėlimą. Jų žodžiai rodė, kad jie ne viską suprato.
Čia įsitraukė nepažįstamas palydovas – beveik piktai: „O jūs, neišmanėliai! Kokios nerangios jūsų širdys tikėti tuo, ką yra skelbę pranašai! Argi Mesijas neturėjo to iškentėti ir įžengti į savo garbę?“(Lk 24,25–26). Tas trečiasis buvo Jėzus, Prisikėlusysis. Tada jis apšvietė abu neišmanėlius išaiškindamas Šventąjį Raštą: „Ir, pradėjęs nuo Mozės, primindamas visus pranašus, Jėzus aiškino jiems, kas visuose Raštuose apie jį pasakyta“ (Lk 24,27).
Prisimenu, kaip sykį kariuomenėje įsišnekėjome su kitu kareiviu apie Dievą. Papasakojau jam, kaip atsitiko, kad įtikėjau Prisikėlusįjį. Kalbėjau apie Jėzų susižavėjęs, entuziastingai, tikėdamasis, kad tuo aistringu susižavėjimu persiims ir mano klausytojas. Bet nieko panašaus neįvyko. Nė kibirkštėlės, jokio nušvitimo. Tas žmogus nusivylęs pareiškė: „Tau gerai, vadinasi, turėjai lemtingą išgyvenimą. Apie panašius patyrimus man pasakojo ir kiti. Bet pats nesu sutikęs Jėzaus.“ Šitaip nieko nesuprasti! Išgėriau savo stiklą, ir mudu pakeitėm temą. Kas ten buvo nutikę? Bet anas taip nieko ir nesuprato…
O ką jis būtų turėjęs suprasti? Pasakojau jam apie asmeninę patirtį. Ji subjektyvi ir individuali. To paties niekas nepajus. Nedaviau savo ginklo draugui nieko apčiuopiamo. Nepastačiau pakylėjimo, ant kurio pasilypėjęs jis būtų galėjęs ieškoti Dievo tiesos. Nesusigriebiau priminti Biblijos pasakojimų. Būtent taip pasielgė Jėzus su dviem mokiniais pakeliui į Emausą. Nesusivokiau ginklo draugui pasakyti, kad pats paskaitytų Biblijoje, prieš ją koneveikdamas, kad pats turėtų pasigilinti į Jėzaus asmenį ir jo gyvenimą.
Skeptikai turėtų bent jau paklausti savęs: O kas, jei tai tiesa?…

· Jei Jėzus yra Dievo Sūnus, tuomet jo mokymas yra daugiau nei protingos išmintingo mokytojo mintys; tai dieviškosios įžvalgos, kuriomis galiu pasikliauti, grįsti jomis savo gyvenimą.
· Jei Jėzus prisikėlė, jis ir šiandien dar gyvas, galiu jį sutikti asmeniškai.
· Jei Jėzus įveikė mirtį, jis ir man gali atverti duris į amžinąjį gyvenimą.
· Jei Jėzus pažino netekties ir kančios skausmą, jis gali padrąsinti ir paguosti mane gyvenimo sūkuriuose. Juk kančia ir skausmas neišvengiami nusikaltimų pilname pasaulyje.
· Jei Jėzus myli mane taip, kaip sakosi, tuomet jam rūpi mano gerovė. Tai reiškia, kad nieko neprarasiu, o tik laimėsiu, jei pasikliausiu juo ir jo tikslais.
· Jei Jėzus yra tas, kuo tvirtina esąs, tuomet jis – mano Kūrėjas ir Išganytojas – vertas mano ištikimybės, mano paklusnumo ir pagarbos.

Prisikėlimas suteikia mums naują požiūrį į pasaulį. Galiu matyti pasaulį iš Velykų perspektyvos. Velykos – tai faktas, kad Kristus pirmasis prisikėlė iš numirusių; po jo seks kiti, mirtis prarado savo galią. Arba, kaip pasakė krikščionis iš Afrikos: „Mirtis nebeturi rankų“. Žvelgiant į pasaulį iš Velykų perspektyvos, visa, kas nutinka baisaus, nėra pabaiga, o tik priešpaskutinis dalykas. Juk ir kryžius buvo ne paskutinis, o priešpaskutinis dalykas, po to buvo Prisikėlimas.
Jėzus sako: „Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas. Kas tiki mane, nors ir numirtų, bus gyvas. Ir kiekvienas, kuris gyvena ir tiki mane, neragaus mirties per amžius. Ar tai tiki?“ (Jn 11,25–26).
Pirmoji krikščioniška tiesa kupina meilės, vilties ir jėgos. Prieš 2000 metų ją skelbė Paulius, Petras ir kai kurie kiti. Ji plito kaip gaisras atviroj vietoj. Ši tiesa šiandien daro įtaką milijonų žmonių gyvenimui visame pasaulyje. Evangelija turi savyje jėgą, išlaisvinti mūsų gyvenimą nuo lenktynių dėl valdžios ir sėkmės. Nes Dievas sako mums: „Klausyk, žmogau, aš tave myliu. Sugrįžk, atsisakyk to, kas mus skiria vieną nuo kito. Dėl to aš atidaviau viską. Aš tau atleisiu ir dovanosiu tau santarvę.“

Vertė Kristina Sprindžiūnaitė

Versta iš: © „ethos“ 04/00. Versta ir publikuojama leidėjams sutikus