Friedhelm Sticht
Ar mūsų gyvenimas panašus į kopimą į kalną: į viršų iki gyvenimo vidurio, o paskui tik žemyn?
Lankydamasis ligoninėse užėjau pas mirštantį vyriškį. Jo lova stovėjo mažoje vienvietėje palatoje. Man įėjus jis tik trumpai prasimerkė. Prisistačiau, kad esu sielovadininkas, ir paklausiau, ar galėčiau jam kuo padėti. Dabar jis jau plačiai prasimerkė ir pažvelgė į mane. Galiausiai pasakė: „Taip! Uždarykit duris iš kitos pusės.“ O paskui, po antrojo bandymo: „Staigiai apsisuki ir išeini!“ Senas kareivis bandė mirti taip, kaip gyveno.
Tačiau aš prisimenu ir kitokį mirimą. Keturių vaikų mama sužino, kad jos gyvenimas baigiasi sulaukus vos keturiasdešimties. Ji perbėga visas vilčių, maldos, abejonių ir klausimų fazes. Galiausiai gali priimti faktą, kad Dievas skyrė jos gyvenimui baigtis. Ji pasikviečia kiekvieną iš ketverto vaikų, pasikalba ir asmeniškai palaiminusi atsisveikina. Jos vyras lydėjo ją, kol ji sumerkė akis paskutinį kartą. Ji irgi bandė numirti taip, kaip gyveno.
Šie pavyzdžiai atskleidžia svarbią tiesą: mirtį ir mirimą galima įvertinti ir suprasti tik gyvenimo kontekste. Tai yra: taip pat tikrai, kaip nėra gyvenimo be gimimo, jo nebūna ir be mirties. Gimimas ir mirtis – tai du gyvenimo ribiniai taškai.
Tai, kas yra tarp jų, tam tikru mastu gyvenimo turinys, daug kuo lemia pabaigą. Išėjimas kažkiek susijęs su tuo, kaip buvo gyventa. Mirštant gyvenimas tarsi susumuojamas.
Esame mąstantys žmonės, todėl susimąstome ir apie gyvenimą bei mirtį. Tai įvairiopai atsispindi eilėraščiuose, apsakymuose, romanuose.
Fantazuoti sugebantys žmonės vaizdavo mirtį paveiksluose. Krinta į akis tai, kad vaizduojama ji personifikuotai. Tikriausiai taip buvo lengviau apie ją galvoti. Štai keletas pavyzdžių.
1505 metų eskize Albrechtas Düreris pavaizdavo mirtį kaip griaučius su dalgiu, jojančius ant tokio pat kaulėto žirgo. Jos žirgui po kaklu buvo parištas varpelis, – matyt, kad skelbtų besiartinančią mirtį, o ant pačios mirties kiaušo buvo karūna. Düreris šį paveikslą pavadino „Karalienė mirtis“.
1513 metais buvo sukurtas garsusis Dürerio vario raižinys „Riteris, mirtis ir velnias“. Barzdota, su gyvačių karūna ant galvos ir smėlio laikrodžiu rankoje – štai taip mirtis joja šalia riterio per kraupų tarpeklį. Ir baisiai raguotas velnias su arklio kanopomis.
Alfredas Rethelis irgi vaizdavo mirtį kaip skeletą – skubančią ant žirgo į miestą, su alebarda ant peties, o paskui mirtį kaip draugą, kuri apsirengusi vienuolio abitu skambina varpeliu, o senasis sargas tuo tarpu jau užmigęs aukštame krėsle.
Hansas Hohlbeinas jaunesnysis cikle „Mirties šokis“ irgi vaizduoja mirtį kaip skeletą. Ji ateina pas žmones vis kitaip: riterį perveria ietimi, kromelninkui, skubančiam su prikrauta pintine ant nugaros, neleidžia eiti, o mažą vaiką tiesiog paima už rankos.Nuo tų laikų radosi didelių permainų. Viena vertus, mirtis ir mirimas buvo paversti tabu. Anksčiau didelėse šeimose buvo savaime suprantama, kad seni žmonės miršta ten, kur gyveno, – šeimoje, o šiandien tokie dalykai mažose šeimose didmiesčių butuose beveik neįmanomi. Dėl to, kad žmonės miršta ligoninėse, senelių namuose ir slaugos skyriuose. Šeimos nariai su jais būna tik labai retais atvejais. Apie tai jau daug samprotauta ir prirašyta. Susidarė bažnytinės ir nebažnytinės grupės, stojančios prieš šią tendenciją izoliuoti mirštantįjį, pavyzdžiui „Humaniško mirimo draugija“ arba vadinamasis prieglaudos judėjimas (Hospitzbewegung).
Antra vertus, labai realistiniai mirties ir mirimo vaizdai mums pristatomi tiesiai į namus. Sėdėdami krėsle patiriame vaizdus, kaip karo ar neramumų zonoje vieni žmonės šaudo į kitus. Matome negyvėlių eiles, kartais net šūsnis. Mums parodomi netgi rumunų diktatorius su žmona po egzekucijos tysantys ant žemės. Kartais man kyla klausimas, kaip mes susidorojame su tokiais vaizdais. Juk nelieka daug laiko jiems „suvirškinti“. Iškart rodoma kokia nors pramoginė laida. Galimas daiktas, kad per tą patį kanalą netrukus vėl rodys filmą, kuriame šaudoma. Tačiau tuomet žinome, kad, nors vaizdai ir labai panašūs, „lavonai“ po filmavimo vėl pakils. Nė kiek neabejoju, kad tokie „giminingi vaizdai“ turi fatališką poveikį.
Visame kame, ką žmonės mąstė ir patyrė žvelgdami į mirtį, ką jie išreiškė ar priėmė, tai, ar jie kalbėjo apie mirtį kaip apie draugą ar kaip apie priešą, ar matė gyvenimą tik šiapus, svajojo apie Eldoradą ar apie amžinai žalius medžioklės plotus – klausimas, į kurį visa tai vedė ir šiandien dar veda, toks: ar mūsų gyvenimas nutrūksta, ar jis veda į tikslą.
Šie pavyzdžiai atskleidžia svarbią tiesą: mirtį ir mirimą galima įvertinti ir suprasti tik gyvenimo kontekste. Tai yra: taip pat tikrai, kaip nėra gyvenimo be gimimo, jo nebūna ir be mirties. Gimimas ir mirtis – tai du gyvenimo ribiniai taškai.
Tai, kas yra tarp jų, tam tikru mastu gyvenimo turinys, daug kuo lemia pabaigą. Išėjimas kažkiek susijęs su tuo, kaip buvo gyventa. Mirštant gyvenimas tarsi susumuojamas.
Esame mąstantys žmonės, todėl susimąstome ir apie gyvenimą bei mirtį. Tai įvairiopai atsispindi eilėraščiuose, apsakymuose, romanuose.
Fantazuoti sugebantys žmonės vaizdavo mirtį paveiksluose. Krinta į akis tai, kad vaizduojama ji personifikuotai. Tikriausiai taip buvo lengviau apie ją galvoti. Štai keletas pavyzdžių.
1505 metų eskize Albrechtas Düreris pavaizdavo mirtį kaip griaučius su dalgiu, jojančius ant tokio pat kaulėto žirgo. Jos žirgui po kaklu buvo parištas varpelis, – matyt, kad skelbtų besiartinančią mirtį, o ant pačios mirties kiaušo buvo karūna. Düreris šį paveikslą pavadino „Karalienė mirtis“.
1513 metais buvo sukurtas garsusis Dürerio vario raižinys „Riteris, mirtis ir velnias“. Barzdota, su gyvačių karūna ant galvos ir smėlio laikrodžiu rankoje – štai taip mirtis joja šalia riterio per kraupų tarpeklį. Ir baisiai raguotas velnias su arklio kanopomis.
Alfredas Rethelis irgi vaizdavo mirtį kaip skeletą – skubančią ant žirgo į miestą, su alebarda ant peties, o paskui mirtį kaip draugą, kuri apsirengusi vienuolio abitu skambina varpeliu, o senasis sargas tuo tarpu jau užmigęs aukštame krėsle.
Hansas Hohlbeinas jaunesnysis cikle „Mirties šokis“ irgi vaizduoja mirtį kaip skeletą. Ji ateina pas žmones vis kitaip: riterį perveria ietimi, kromelninkui, skubančiam su prikrauta pintine ant nugaros, neleidžia eiti, o mažą vaiką tiesiog paima už rankos.Nuo tų laikų radosi didelių permainų. Viena vertus, mirtis ir mirimas buvo paversti tabu. Anksčiau didelėse šeimose buvo savaime suprantama, kad seni žmonės miršta ten, kur gyveno, – šeimoje, o šiandien tokie dalykai mažose šeimose didmiesčių butuose beveik neįmanomi. Dėl to, kad žmonės miršta ligoninėse, senelių namuose ir slaugos skyriuose. Šeimos nariai su jais būna tik labai retais atvejais. Apie tai jau daug samprotauta ir prirašyta. Susidarė bažnytinės ir nebažnytinės grupės, stojančios prieš šią tendenciją izoliuoti mirštantįjį, pavyzdžiui „Humaniško mirimo draugija“ arba vadinamasis prieglaudos judėjimas (Hospitzbewegung).
Antra vertus, labai realistiniai mirties ir mirimo vaizdai mums pristatomi tiesiai į namus. Sėdėdami krėsle patiriame vaizdus, kaip karo ar neramumų zonoje vieni žmonės šaudo į kitus. Matome negyvėlių eiles, kartais net šūsnis. Mums parodomi netgi rumunų diktatorius su žmona po egzekucijos tysantys ant žemės. Kartais man kyla klausimas, kaip mes susidorojame su tokiais vaizdais. Juk nelieka daug laiko jiems „suvirškinti“. Iškart rodoma kokia nors pramoginė laida. Galimas daiktas, kad per tą patį kanalą netrukus vėl rodys filmą, kuriame šaudoma. Tačiau tuomet žinome, kad, nors vaizdai ir labai panašūs, „lavonai“ po filmavimo vėl pakils. Nė kiek neabejoju, kad tokie „giminingi vaizdai“ turi fatališką poveikį.
Visame kame, ką žmonės mąstė ir patyrė žvelgdami į mirtį, ką jie išreiškė ar priėmė, tai, ar jie kalbėjo apie mirtį kaip apie draugą ar kaip apie priešą, ar matė gyvenimą tik šiapus, svajojo apie Eldoradą ar apie amžinai žalius medžioklės plotus – klausimas, į kurį visa tai vedė ir šiandien dar veda, toks: ar mūsų gyvenimas nutrūksta, ar jis veda į tikslą.
Jei priimu viską, kas apie tai parašyta Biblijoje ir ko čia nereikėtų plėtoti, man išaiškėja štai kas: per tai, kad Jėzus Kristus mirė ir prisikėlė, jis išpirko gyvenimą žmonėms. Gyvenimą pačia plačiausia prasme (žr. Jn 10,10). Dabar į pirmąjį planą iškyla ne tiek žmogaus silpnumas ir laikinumas (plg. teiginius, kad mūsų gyvenimas yra kaip miegas ar kaip greit vystanti gėlė ir pan.), kiek kelio vaizdinys. Šis kelias turi pradžią – ir jis turi tikslą. Viskas – pradžia, pats kelias, taip pat ir tikslas – tai gyvenimas su Dievu. Jis dovanoja mums gyvenimą. Jis lydi mus, padeda mums apsispręsti ir visame kame, ko reikia kad nugyventume gyvenimą. O galiausiai pasitinka mus prie tikslo, kad priimtų pas save.
Šis piešinys iliustruoja, kad einame šiuo keliu tikslingai ir turime įveikti tam tikras pakopas.
Beje, toks požiūris į gyvenimą prieštarauja kitam, kuris įsitvirtino labiau pasąmoningai negu sąmoningai, pagal kurį žmogaus gyvenimas primena kopimą į kalną. Įsivaizduojama štai taip: mūsų gyvenimas kurį laiką juda pirmyn, trumpai stabteli viršūnėje, o
paskui gana staigiai leidžiasi žemyn.
Šio vaizdinio reikėtų atsisakyti anksčiau minėtojo kelio su pakopomis vaizdinio labui: mirtis užbaigia gyvenimą.
Baigdamas norėčiau paminėti dar du dalykus:
1. Mano supratimu, tikslingą, pilnatvišką gyvenimą galima nugyventi tik tikint. Neneigiu, kad ir be Dievo gyvenantys žmonės gali susirasti ar susikurti gyvenime tam tikrus tikslus. Išsaugoti mums Dievo duotą tikslą, išpildyti jo duotą prasmę galime tik tikėjimo ryšyje su Dievu.
2. Taip tolygiai, kaip pavaizduota piešinėlyje, gyvenimas dažnai nesiklosto. Būna daug nelygumų, nesėkmių, aplinkkelių. Tačiau žvelgdami iš aukštesnės pozicijos, kartais jau vėliau, suprantame, kad geroji Dievo ranka vedė mus per visa tai ir atvedė į tikslą.
Šis piešinys iliustruoja, kad einame šiuo keliu tikslingai ir turime įveikti tam tikras pakopas.Beje, toks požiūris į gyvenimą prieštarauja kitam, kuris įsitvirtino labiau pasąmoningai negu sąmoningai, pagal kurį žmogaus gyvenimas primena kopimą į kalną. Įsivaizduojama štai taip: mūsų gyvenimas kurį laiką juda pirmyn, trumpai stabteli viršūnėje, o
paskui gana staigiai leidžiasi žemyn.Šio vaizdinio reikėtų atsisakyti anksčiau minėtojo kelio su pakopomis vaizdinio labui: mirtis užbaigia gyvenimą.
Baigdamas norėčiau paminėti dar du dalykus:
1. Mano supratimu, tikslingą, pilnatvišką gyvenimą galima nugyventi tik tikint. Neneigiu, kad ir be Dievo gyvenantys žmonės gali susirasti ar susikurti gyvenime tam tikrus tikslus. Išsaugoti mums Dievo duotą tikslą, išpildyti jo duotą prasmę galime tik tikėjimo ryšyje su Dievu.
2. Taip tolygiai, kaip pavaizduota piešinėlyje, gyvenimas dažnai nesiklosto. Būna daug nelygumų, nesėkmių, aplinkkelių. Tačiau žvelgdami iš aukštesnės pozicijos, kartais jau vėliau, suprantame, kad geroji Dievo ranka vedė mus per visa tai ir atvedė į tikslą.
Friedhelm Sticht – pastorius ir pastoralinis psichologas Vokietijos šiaurėje (Rytų Fryzijoje)
Vertė Kristina Sprindžiūnaitė
Versta iš: © „PUNKT“ 4/90. Versta ir publikuojama leidėjams sutikus