KRIKŠČIONIŠKAS ŽURNALAS APIE DIEVĄ IR JO PASAULĮ

Bibliniai tekstai apie misiją – septynios pamokos

Thomas Schirrmacher

Senojo Testamento pranašų misijos
Senajame Testamente yra daug vietų, kur tiesiogiai kreipiamasi į pagonis. Bendroji jų prasmė yra tokia: „Šlovinkite Viešpatį, tautų šeimos, garbinkite Viešpaties galybę! Teikite garbę Viešpaties vardui, nešini atnaša, ženkite į Jo kiemus!” (Ps 96, 7–8). Tai ypač pasakytina apie Senojo Testamento pranašus.
Pirmiausia turime pakalbėti apie tuos pranašus, kurie kreipėsi tik į kitas tautas – ne- žydus. Obadiahas barė tik Edomą, Nahumas – tik Ninevę, kuri buvo ir pranašo Jonos dėmesio centre, bet apie šį pranašą pakalbėsime vėliau.
Izaijas pranašavo Babilonui (Iz 13,1–14,21; 21,1–10), asirams (Iz 14,24–27; 31,4–9), filistinams (Iz 14,28–32), Moabui (Iz 15–16), Damaskui (Iz 17,1–11), Etiopijai (Iz 18 ir 20,1–6), Egiptui (Iz 19,1–20.6), Edomui (Iz 21,11–12; 34,1–17), Arabijai (Iz 21,11–17) ir finikiečių miestams Tyrui bei Sidonui (Iz 23).      Ezechielis pranašavo amonitams (Ez 25,1–7), Moabui (Ez 25,8–11), Edomui (Ez 25,12–14. 35,1–15), filistinams ir Kretai (Ez 25,13–17), Tyrui (Ez 26,1–28.19), Sidonui (Ez 28,20–24) ir Egiptui (Ez 29–32).
Jeremijas kalbėjo apie Egiptą (Jer 46), filistinus (Jer 47), Moabą (Jer 48), Amoną (Jer 49,1–6), Edomą (Jer 49,7–22), Damaską (Jer 49,23–27), arabų gentis (Jer 49,28–33), Elamą (Jer 49,34–39) ir Babiloną (Jer 50–53). Jeremijo 46, 1 šios pranašystės vadinamos „Viešpaties žodžiu … apie tautas”. Dievas liepė pranašui kalbėti įvairiems valdovams, įskaitant Judą, ir 25 pagonių tautoms bei karalystėms, „visiems šiaurės karaliams, artimiems ir tolimiems, vienam po kito; visoms karalystėms žemėje” (Jer 25,18–26).
Amosas perspėjo Damaską (Am 1,3–5), Gazą (Am 1,6–8), Tyrą (Am 1,9–10), Edomą (Am 1,11–12), Amoną (Am 1,13–15), Moabą (Am 2,1–3) ir pagaliau Judą (Am 2,4–5) bei Izraelį (Am 2,6–16). Sofonijas kreipėsi į Moabą ir Amoną (Sof 2, 8–11). Joelis kalbėjo apie Tyrą, Sidoną ir filistinus (Jl 4, 4–8), bet iš tikrųjų jis pranašavo visoms tautoms (Jl 4, 2): „Paskelbkite tai tautoms” (Jl 4, 9, plg. su 1–13 eil.).
Danieliaus sapnuotuose ar aiškintuose sapnuose (Dan 2, 7, 8, ir 11) figūruoja didžiosios pagonių pasaulio imperijos – Babilonas, Medija ir Persija, Graikija bei Roma.
Pagonių tautoms pranašai turėjo skelbti ne tik teismą, bet ir išgelbėjimą per atgailą (žr. Jonos pranašystę) ar Mesijo atėjimą. Dievas visada buvo tautų Dievas, taigi suprantama, Jis kalba visoms tautoms. Izraeliui tekęs ypatingas vaidmuo buvo netrukdyti išsigelbėti visiems žmonėms, nes šaukdamas Abraomą Dievas pasakė: „Visos žemės gentys ras tavyje palaiminimą” (Pr 12, 3) ir dar aiškiau: „Visos žemės tautos ras jame palaiminimą” (Pr 18, 18).
Dėl šios priežasties Paulius ir Barnabas evangelizaciją tarp pagonių (Apd 13, 47) grindė citata iš Izaijo knygos: „Per maža […] tau būti mano tarnu, prikelti Jokūbo gimines ir sugrąžinti Izraelio likutį. Aš padarysiu tave ir tautų šviesa, kad mano išganymas pasiektų žemės pakraščius” (Iz 49, 6).

Misijos Jonos knygoje

Jonos knygoje Dievas, kuris sukūrė visas tautas ir nori jas visas išgelbėti, parodė, kaip Jis kovoja su Savosios tautos Izraelio požiūriu, kad Jis priklauso tik jai vienai. Dievo sandora su Abraomu suteikė Izraeliui ypatingą padėtį, bet tik tam, kad šis palaimintų visas žemės tautas (Pr 18, 18).Visa Nahumo knyga taip pat kalba apie Dievo „ištarmę Ninevei” (Nah 1, 1, plg. Nah 1, 3).
Jonos knyga prasideda tarsi savaime suprantamu Jonos raginimu skelbti Dievo Žodį pagonių miestui: „Keliauk tuojau pat į Ninevę, tą didį miestą, ir pašauk jį į teismą.” Akivaizdu, kad ir pagonių nuodėmės laikomos nepaklusimu Dievui, nes ir jie yra pavaldūs Dievo Įstatymui: „nes jų nedorumas pasiekė mane” (Jon 1, 2).
Nors nepaklusęs, Jona prisipažino jūreiviams, kurį Dievą jis tiki: „Esu hebrajus […], garbinu Viešpatį, dangaus Dievą, kuris padarė jūrą ir sausumą” (1, 9). Kalbėdamas apie Dievą, Jona vadina jį dangaus ir žemės Kūrėju – kalbėdami su pagonimis, žydai mėgo vartoti tokį apibūdinimą, implikuojantį aukščiausią ir visuotinę Dievo valdžią visiems žmonėms (plg. 2 Kar 19, 15; Iz 37, 16; 40, 12; Jer 10, 11; Apd 4, 24; 14, 15; 17, 24–25; Apr 14, 6–7).
Iš pradžių meldęsi savo dievams (1, 5), jūreiviai ėmė šauktis Viešpaties (žr. jų maldą 1, 14) ir net „apimti didelės Viešpaties baimės, vyrai aukojo Viešpačiui aukas ir darė įžadus” (1, 16). Labai svarbu, kad Jonos knyga pasakoja ne tik apie pagonių atsivertimą Ninevėje, bet ir apie jūrininkus, kurie aukojo tikrajam Dievui.
Melsdamasis žuvies pilve (2, 2–10) įvairių psalmių žodžiais, Jona prisiminė, kad „tuščius stabus (pažodžiui „tuštumos rūką”) garbinantieji atsisako savo gailestingumo šaltinio” – tai yra malonės, kurią galima gauti tik iš Dievo. Paskui Jona pažada Viešpačiui aukoti ir vykdyti duotą įžadą (2, 9–10).
Įsakymas skelbti Dievo Žodį Ninevei buvo duotas Jon 1, 2 ir pakartotas Jon 3, 2. Jo vykdymas aprašytas klasikine misionierių veiklos terminologija: Jona „skelbė”, o Ninevės gyventojai „patikėjo” (Jon 3, 4–5). (Teismo pranašavimas neprieštarauja tam faktui, kad pamokslas turi būti evangelistinis. Ir Petras, pamokslaudamas Sekminių dieną (Apd 2, 14–26), ir Paulius Atėnuose (Apd 17, 14–31) skelbė teismą tik tam, kad prieš pereidami prie temos apie malonę, išprovokuotų auditorijos reakciją.)
Pranašas vartoja žodį „gręžtis”, kuriuo kitur apibūdinamas Izraelio nusigręžimas nuo nuodėmės į Dievą. Jonos knygoje 3, 5–9 pasakojama apie masinį pagonių atsivertimą, neturintį lygių per visą Izraelio istoriją. Pasakojimas baigiasi žodžiais: „Pamatęs, ką jie padarė, ir kaip nusigręžė nuo savo nedorų kelių, Dievas pasigailėjo ir nenubaudė nelaime, kuria buvo jiems grasinęs. To Jis nebepadarė” (Jon 3, 10).
Dėl šios priežasties Jėzus vėliau panaudos Ninevės atsivertimo atvejį kaip kaltinimą Savo amžininkams žydams: „Kaip Jona buvo ženklas nineviečiams, taip Žmogaus Sūnus bus šiai kartai. […] Ninevės gyventojai teismo dieną kelsis su šia karta ir ją pasmerks, nes jie atsivertė, išgirdę Jonos pamokslus, o štai čia daugiau negu Jona” (Lk 11, 30, 32; dar žr. Mt 12, 41). Kokia gėda: pagonys rodomi pavyzdžiu žydams!
Jona, žinoma, buvo geras teologas ir puikiausiai žinojo, kad Dievas nori būti gailestingas ir pagonims, ir Izraeliui. Šis suvokimas kėlė pranašui pyktį (4, 1): „Argi ne tai sakiau dar savo šalyje būdamas? Dėl to pirma ir į Taršišą bėgau, nes žinojau, kad Tu esi maloningas ir gailestingas Dievas, kantrus ir kupinas ištikimos meilės, pasirengęs atleisti” (4, 2). Dabar aišku, kad Jona bėgo nuo savo evangelistinės misijos ne dėl asmeninių, o dėl teologinių priežasčių! Kaip žydas, pranašas negalėjo pakęsti minties, kad pagonys susilauks to paties gailestingumo kaip Izraelis.
Tačiau Dievas, iš pradžių išauginęs plačialapį augalą, paskui jį sudžiovinęs, pailiustravo Savo santykį su pagonimis ir paskutinėje eilutėje, pagrįsdamas Senojo Testamento misijas, padarė išvadą: „Argi neturėčiau aš gailėtis Ninevės, to didžiojo miesto, kuriame yra daugiau negu šimtas dvidešimt tūkstančių žmonių, nemokančių atskirti kairės nuo dešinės, ir daug galvijų?” (4, 11).

Misijos Joelio knygoje
Pranašas Joelis skelbė ne tik neišvengiamą Izraelio teismą (Jl 1–2), bet ir būsimą pagonių, kurie priešinasi Dievo tautai, teismą. Abiem atvejais pranašas kalba ir apie Dievo malonę, išgelbėjimą bei sugrįžimą pas Viešpatį. Joelio 3 dviejose vietose kalbama apie Šventosios Dvasios išliejimą. Šis Dvasios išliejimas vienodai svarbus ir žydams, ir visoms kitoms tautoms („ant visos žmonijos” Jl 3, 1). Petrui ši Šventojo Rašto vieta išsipildė Sekminių dieną („bet čia išsipildė pranašo Joelio pasakyti žodžiai”; Apd 2, 16). Todėl jis pacitavo visą skyrių (Apd 2, 17–21), pradedant nuo stebuklų lydimo Dvasios išliejimo “ant visos žmonijos” (Jl 2, 28) – tai yra ant žydų ir pagonių, vyrų ir moterų (Jl 2, 28) – tęsiant siaubingais teismais (Jl 3, 3–4) ir baigiant teiginiu, kad nuo šio meto visi, kurie šaukiasi Viešpaties, gali būti išgelbėti ir tas išgelbėjimas ateis iš Siono (Jl 3, 5).
Norėdamas įrodyti, kad visi žmonės – ne tik žydai, bet ir pagonys – gali būti išgelbėti per tikėjimą Jėzumi Kristumi, Laiške romiečiams 10, 11–12 Paulius cituoja ne tik Izaijo 28, 16 („kas pasitiki Juo, tas nedreba iš baimės”), bet ir tą patį pažadą iš Joelio pranašystės, kurį citavo Petras („kas tik šauksis Viešpaties vardo, tas bus išgelbėtas”; Jl 3, 5). 1 korintiečiams 1, 2 žodžiais „visiems, kurie kiekvienoje vietoje šaukiasi mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus vardo” apibūdinama visuotinė Bažnyčia. Abiem atvejais Paulius, atrodo, supranta, kad jo klausantieji žino, jog Joelio pranašystėje 2 kalbama apie „visą žmoniją”.
Sakydamas šiuos žodžius, Paulius turi galvoje ne tik Viešpaties vardo šaukimąsi Naujojo Testamento Bažnyčioje, bet ir Šventosios Dvasios išliejimo svarbą, nes Dievas „išgelbėjo mus Šventosios Dvasios atgimdančiu ir atnaujinančiu nuplovimu. […] Jis mums dosniai išliejo tos Dvasios per mūsų Gelbėtoją Jėzų Kristų” (Tit 3, 5–6).
Kitaip tariant, apaštalai suprato Joelio pranašystę kaip kvietimą į pasaulinę misiją, priklausančią nuo Šventosios Dvasios išliejimo ir Dievo malonės, kuri išgelbėja kiekvieną, besišaukiantį Jo kaip Viešpaties.
Dispensionalistai laiko Sekmines tik Joelio pranašystės antro skyriaus „daliniu išsipildymu” ir visiško išsipildymo tikisi iki Tūkstantmečio pradžios. Ši interpretacija pirmiausia nukreipta tiesiai prieš charizmatininkus, kurie mano, kad Joelio 2 išpranašautas vėlyvasis lietus pratrūks kaip visuotinė charizmatinė veikla paskutiniosiomis dienomis.
Mano nuomone, nė viena iš interpretacijų pakankamai nepaaiškina to fakto, kad Petras skelbia Joelio pranašystės išsipildymą būtent per Sekmines. Apibūdindamas Sekminių požymius, kurie Senajame Testamente visada reiškė stulbinančius dvasinius, intelektinius bei politinius poslinkius, kaip tie, kurie gausiai lydėjo Senosios Sandoros pabaigą, Petras mini ir stebuklingus ženklus iš Joelio 3, 1–5. Žinoma, tai nereiškia, kad iš dangaus tiesiogine to žodžio prasme kris žvaigždės, kurios sunaikins žemę ir jos istoriją.
Atkreipkite dėmesį, kad Sekminių dieną pasakytame pamoksle naudojama ne tik ši Joelio pranašystės vieta, bet ir visa knyga. Joelis pranašavo Jeruzalės sugriovimą (Jl 1–2), kurio galima išvengti tik tuo atveju, jei žmonės ir kunigai atsivers (Jl 2, 12–17), nes Dievas yra „maloningas ir gailestingas” (Jl 2, 13). Petro Sekminių pamokslas pasakytas prieš pat Jeruzalei grėsusį teismą, kuris įvyko 70 m. pr. Kr. Petras kreipėsi į susirinkusiuosius: „Gelbėkitės nuo šitos iškrypusios padermės! (Apd 2, 40), tai yra kartos, gyvenusios keturiasdešimt metų tarp Kristaus nukryžiavimo ir Jeruzalės sugriovimo; paskutiniosios kartos, dar turėjusios galimybę atgailauti prieš didžiąją katastrofą, kurią numatė ir Jėzus („Visa tai ištiks šitą kartą”, Mt 23, 36. Dar žr. apie „kartą” Mt 24, 24 ir 17, 17).

Misijos Danieliaus knygoje.
Danielius misionierius pas pagonis
Pranašas Danielius misijose į visas tautas reikšmingas dviem požiūriais. Viena vertus, jo knygoje aprašyti tarp pagonių vykstantys įvykiai ir pasakojama, kad visų tautų pagonys yra girdėję apie Izraelio Dievą. Kita vertus, jis pranašiškai skelbia, kaip Dievas elgsis su pagonimis, ir kad Jo karalystė per atperkančią Jo Sūnaus mirtį vieną dieną apims visą pasaulį.

Danielius ir trys jo draugai gyvena Babilono karaliaus rūmuose (Dan 1) ir, nors yra mokomi chaldėjų rašto bei kalbos, laikosi Izraelio Dievo įsakymų (Dan 1, 8–7). Dievas juos laimina (Dan 1, 15–20), ir Danielius tampa trečiuoju įtakingiausiu žmogumi trijų didžiųjų pasaulio imperijų valdyme (Dan 1,21; 2,48–49; 5,29. 6,3. 29).
Dievas apsireiškia sapne pagonių valdovui Nebukadnezarui, ir šį sapną galėjo išaiškinti tik žydų misionierius Danielius (Dan 2; palyginkite sapną su Dan 4, 7–24). Drąsus trijų Danieliaus draugų liudijimas įkaitintoje krosnyje paskatino karalių su įkarščiu išpažinti Izraelio Dievą visam pasauliui (Dan 3, 28–30) „nes nėra jokio kito Dievo, kuris galėtų taip išgelbėti” (Dan 3, 29). Dar nuostabesnis yra Nebukadnezaro laiškas (Dan 3, 31–33; 4, 1–34) „visų tautų kalboms ir gentims, gyvenančioms žemėje” (Dan 3, 31). Jame galingiausias to meto žmogus prisipažįsta, kaip Dievas jį pažemino. Savąjį laišką jis pradeda ir baigia didingais išpažinimais bei gyvojo Dievo apibūdinimais. „Jo karalystė yra amžina karalystė, ir Jo viešpatavimas tveria per kartų kartas!” (Dan 3, 33 ir 4, 31); „Visi Jo darbai teisingi, ir Jo keliai teisūs” (Dan 4, 34).
Panašiai Dievas apsireiškė ir Nebukadnezaro įpėdiniui Beltešazarui (Dan 5) per rašymą ant sienos ir Medui Darijui per drąsų Danieliaus liudijimą liūtų duobėje. Darijus paskelbė Dievo valdžią visame pasaulyje (Dan 6, 26–28). Jis įsakė: „…kad visoje mano karališkoje valdoje žmonės drebėtų iš baimės Danieliaus Dievo akivaizdoje, nes Jis yra gyvasis Dievas, Jis yra amžinas. Jo karalystė niekada nebus sunaikinta” (Dan 6, 27). Kaip ir Nebukadnezaras, jis akcentavo, kad Danieliaus Dievas „apsaugo ir išgelbsti” (Dan 6, 28). (Paskutiniuosiuose Danieliaus knygos skyriuose aprašyti paties pranašo sapnai, valdant Beltešazarui, Darijui ir Kirui.)
Taigi Danieliaus gyvenamuoju laikotarpiu didžiosios pasaulio imperijos mažiausiai du kartus išgirdo iš savo aukščiausiųjų valdovų, kad Izraelio Dievas yra galingiausias Dievas, vienintelio tikrojo Gelbėtojo Kūrėjas! Danielius buvo vienas iš svarbiausių ir sėkmingiausių misionierių pasaulio istorijoje!

Dievo pasaulinė karalystė artėja
Mes jau sakėme, jog pranašas Danielius misijose į visas tautas atliko svarbų vaidmenį dėl dviejų priežasčių. 1. Jo knygoje aprašyti įvykiai vyksta tarp pagonių, ir juose pasakojama, kad pagonys išgirdo apie Izraelio Dievą tarptautiniu mastu. 2. Danielius pranašiškai skelbia, kaip Dievas elgsis su pagonių tautomis, ir kad per atperkančią Žmogaus Sūnaus mirtį Jo karalystė apims visą pasaulį. Dabar pakalbėsime apie antrąjį punktą.
Didžiųjų pasaulio imperijų ateitis ir Žmogaus Sūnaus atėjimas išgelbėti žmonijos pirmą kartą aprašyti Nebukadnezaro sapne, Danieliaus 2, bei pranašo vizijose nuo 7 iki 12 skyriaus. Nors pagonių tautos atlieka svarbų vaidmenį ir kitose šios knygos pranašystėse (Dan 8), čia aptarsime tik tas pranašystes, kuriose kalbama apie pasaulio karalysčių tarpusavio santykius bei Dievo Karalystės atėjimą.
Daugelis Biblija tikinčių teologų sutinka, kad statula Nebukadnezaro sapne (Dan 2) ir Danieliaus regėti keturi žvėrys (Dan 7) simbolizuoja didžiųjų pasaulio karalysčių seką: babiloniečiai (auksas, liūtas), medai ir persai (sidabras, meška), graikai (varis, leopardas) ir romėnai (geležis, siaubingasis žvėris). Abu regėjimai liudija, kad šias žmonių karalystes romėnų valdymo laikotarpiu Dievas pakeis Savo amžinąja Karalyste, kuri realizavosi Naujojo Testamento Bažnyčioje. Idėja, jog Dievas yra tikrasis pasaulio Valdovas ir Jo – o ne žmonių – karalystė gyvuos amžinai, persmelkia visą Danieliaus knygą.
Nebukadnezaro sapnas baigiasi tuo, kad statulą sudaužo akmuo, kuris virto „dideliu kalnu ir pripildė visą žemę” (Dan 2, 35 ir 45). Danielius paaiškino: „O anų karalių dienomis dangaus Dievas įkurs karalystę, kuri niekada nebus sunaikinta; ši karalystė nebus perduota kitai tautai. Jis sutrupins į šipulius visas anas karalystes ir padarys joms galą, o pati tvers amžinai” (Dan 2, 44). Taigi pasaulio imperijų amžius baigsis sulig romėnais. Romėnų valdymo laikotarpiu bus įkurta Dievo Karalystė, kuri augs, kol užpildys visą žemę. Šios karalystės neužkariaus jokia kita tauta – nei paminėtosios tekste, nei žydai. Šitaip daugelis aiškina žodžius „ši karalystė nebus perduota kitai tautai”. Jėzus, pradedant nuo mokinių ir Bažnyčios, iš tiesų romėnų laikotarpiu įkūrė Savąją Karalystę ir daugelyje palyginimų paskelbė, kad ji augs, kol užpildys žemę (pavyzdžiui, Mt 13, 24–35).
Lygiai taip pat žvėrių simbolizuojamų karalysčių pabaigą aiškina ir Danielius (Dan 7, 9–14. Aiškinimas Dan 7, 26–27). Dievas iš Savo sosto nusprendžia sunaikinti imperijas (Dan 7, 9–12). Tai įvyksta, kai Žmogaus Sūnus – taip Jėzus Pats Save vadino – įžengia į dangų, kur Jam Dievas suteikia „valdžią, garbę ir karalystę”, kad „Jam tarnautų visų kalbų tautos ir gentys” (Dan 7, 14). Ši karalystė gyvuos amžinai (Dan 7, 14). „Karalystė, valdžia ir didybė visų karalysčių po dangumi bus atiduota Aukščiausiojo šventiesiems. Jų karalystė bus amžina karalystė, ir visos valdžios jiems tarnaus ir paklus” (Dan 7,27).
Pranašystės apie amžinosios karalystės, apimančios visą žmoniją, kontekste Danieliaus 9, 24–27 atlieka svarbų vaidmenį, nors dėl šios vietos aiškinimo dar ginčijamasi. Mano nuomone, joje kalbama apie įvykius tarp Jeruzalės atstatymo (24–25 eil.) ir Jėzaus nukryžiavimo („Tuomet baigsis nusižengimas, ateis galas nuodėmei, bus išpirkta kaltė, įvestas amžinasis teisumas, užantspauduoti regėjimai ir pranašystės ir patepta tai, kas švenčiausia”, 24 eil.; „Pateptasis bus nužudytas”, 26 eil.; „Sustabdys aukojimą ir atnašavimą”, 27 eil.). Laikotarpis tarp šių įvykių apima 490 metų (70 metų savaičių po 7 metus kiekvienoje savaitėje). Tik pašalinus Mesiją, ateisiančio vado tauta sugriaus šventąjį miestą (26 eil.), ir tai bus žydų amžiaus „galas” (26 eil.). Tai įvyko 70 m. po Kr., kai Jeruzalę sugriovė Romos imperatorius. (27 eilutė chronologiškai atkartoja 26 eilutę. „Jis 27 eil. reiškia Mesiją, ištuštinimas ir „bjaurystės” – šventyklos sugriovimas; žr. Mt 24, 15).

Senojo Testamento argumentai Naujojo Testamento misijoms
Nors po Sekminių apaštalai dar kelis kartus kalbėjo apie Jėzaus duotą užduotį (Apd 1, 2; 10, 42), jie niekada neužsiminė apie didįjį pavedimą (Mt 28, 18–20; Mk 16, 15–16). Gal ankstyvoji Bažnyčia vieningai sutarė skelbti evangeliją visiems žmonėms, ir Kristaus įsakymo net nereikėjo minėti? Priešingai. Misijos į pagonių tautas prasidėjo labai iš lėto ir ilgą laiką jos buvo vertinamos prieštaringai. Prisiminkime apaštalų susirinkimą ir Laišką galatams.
Studijuodami Naujojo Testamento diskusijas apie misijų pagrįstumą, pamatysime, kad visur, kur cituojamas didysis pavedimas, apaštalai remiasi Senuoju Testamentu. Didysis pavedimas yra Senojo Testamento išsipildymas, ženklas, kad turi būti pradėtas įgyvendinti seniai skelbtas planas. Akivaizdus pavyzdys Laiškas romiečiams, ypač 15 skyrius.[1]
Patriarchams duotas pažadas, kad juose bus palaimintos visos tautos (Pr 12,3; 18,18; 22,17; 26,4; 28,14), kartojamas ir norint pagrįsti nežydų evangelizavimą (Lk 1,54–55, 72; Apd 3,25–26; Rom 4,13–25; Ef 3,3–4; Gal 3,79, 14; Heb 6,13–20, 11,12).
Pateiksime keletą pavyzdžių, įrodančių, kad Naujojo Testamento misijos pagrįstos Senojo Testamento mokymu.
Apd 13, 46–49 Paulius ir Barnabas, išvyti Antiochijos žydų, paaiškina savo apsisprendimą ateity skelbti evangeliją pagonims, cituodami Izaijo 49, 6 (Apd 13, 47): „Taip mums liepė Viešpats: Paskyriau tave, kad būtum šviesa pagonims, kad gelbėtum juos iki pat žemės pakraščių”.
Savo baigiamojoje kalboje apaštalų susirinkime, aiškindamas Pauliaus teisę skelbti evangeliją pagonims, Jokūbas cituoja Amoso 9, 11–12 (Apd 15, 13–21; žr. Iz 22, 27–28; Zch 8, 22). Jo nuomone, Bažnyčia yra „suirusi Dovydo padangtė”, kurioje Judo palikuonys susijungs su pagonimis.
Argumentuodamas, kodėl skelbia evangeliją pagoniui Kornelijui, Petras taip pat susieja didįjį pavedimą su Senuoju Testamentu: „Jis mums įsakė skelbti tautai ir liudyti, kad Jis yra
Dievo paskirtasis gyvųjų ir mirusiųjų teisėjas. Apie Jį visi pranašai liudija, kad kiekvienas, kas Jį tiki, gauna Jo vardu nuodėmių atleidimą” (Apd 10, 42–43).
Dėl šios priežasties nenuostabu, kad didysis pavedimas Evangelijoje pagal Luką įgavęs kitokį pavidalą negu Evangelijose pagal Matą ir Morkų ir kad Jėzaus įsakymas Evangelijoje pagal Luką kyla tiesiogiai iš Senojo Testamento. Luko 24, 44–49 Jėzus sako mokiniams: „Ar ne tokie buvo Mano žodžiai, kuriuos jums kalbėjau, dar būdamas su jumis: turi išsipildyti visa, kas parašyta apie Mane Mozės Įstatyme, Pranašų knygose ir Psalmėse?” Tuomet Jis atvėrė jiems protą, kad jie suprastų Raštus, ir pasakė: „Yra parašyta, kad Mesijas kentės ir trečią dieną prisikels iš numirusių ir, pradedant nuo Jeruzalės, Jo vardu visoms tautoms bus skelbiama, kad atsiverstų ir gautų nuodėmių atleidimą. Jūs esate šių dalykų liudytojai. Ir štai Aš atsiųsiu jums, ką yra pažadėjęs Mano Tėvas. Jūs pasilikite mieste, kol būsite apgaubti jėga iš aukštybių”. Pasak Jėzaus, visas Senasis Testamentas kalba ne tik apie Jo atėjimą, kryžių ir prisikėlimą, bet ir apie pasaulines misijas: atleidimas turi būti skelbiamas visoms tautoms.

Misijos Evangelijoje pagal Joną
Nagrinėjant misionieriškos minties reikšmingumą Evangelijoje pagal Joną, reikia atkreipti dėmesį į keturis dalykus.

1. Missio Dei
Evangelijoje pagal Joną tai, kad Jėzus siunčia Savo mokinius į pasaulį, turi būti suprantama, kaip kitų dviejų veiksmų tąsa: Tėvas pavedė Jėzui pavedimą (Evangelijoje pagal Joną tai minima maždaug penkiasdešimt kartų, pradedant nuo 3, 17, ypač 10, 16, 17, 18, 21 ir 23; plg. 14, 31) ir Tėvas bei Jėzus siuntė Šventąją Dvasią (Jono 14, 26; 15, 26, Luko 24, 49). Dėl šios priežasties abiem atvejais Jonas vartoja tą patį žodį „siųsti” (lotyniškai „missio”). Jono 17, 18 Jėzus sako: „Kaip Tu esi Mane atsiuntęs į pasaulį, taip ir Aš juos pasiunčiau į pasaulį”. Jono 20, 21 Jis perfrazuoja šiuos žodžius į asmeninį kreipimąsi: „Kaip Mane siuntė Tėvas, taip ir Aš jus siunčiu”. 17 skyriuje melsdamasis už mokinius Jėzus praneša Savo Tėvui, kad davė jiems Dievo Žodį ir parengė juos nešti žinią į pasaulį.

2. Evangelija pagal Joną kaip evangelistinis traktatas
Buvo skirta daug dėmesio šiai evangelijai kaip evangelistiniam traktatui, tai yra kaip tekstui, skirtam žmonėms, kurie dar netiki Mesiju, Jėzumi Kristumi, kaip Gelbėtoju ir Šviesa pasauliui. Čia mes negalime aptarti diskusijos tarp Wilhelmo Oehlerio, kurio nuomone, ši evangelija parašyta pasauliui,[2] tai yra, nežydams, ir Karlo Bornhäuserio, kuris aiškino, kad ji parašyta Izraeliui.[3] Aš manau, jog tai, kad Jonas akcentuoja Jėzaus kaip Žodžio Šviesos atėjimą į visą pasaulį, paremia teoriją, jog ši evangelija turėjo būti „traktatu pagonims” (žr. 4 punktą).

3. Nežydai Evangelijoje pagal Joną
Po Jėzaus ilgo pokalbio su Nikodemu, žydų dvasingumo atstovu (Jono 3, 1–26), Jonas aprašo dar vieną ilgą pašnekesį prie šulinio su samariete (Jono 4, 1–42). Nors Nikodemo reakcija į Jėzaus žodžius neatskleista, po susitikimo prie šulinio visa Samara išpažino, kad Kristus „iš tiesų yra pasaulio Išganytojas” (4, 42). Jėzus išaiškino moteriai, kad Jam atėjus, nebesvarbu, kur kas šlovins Dievą. Svarbu, kad „tikrasis garbintojas” šlovintų Jį „dvasia ir tiesa”. Taigi Jėzus suteikė galimybę toli nuo Jeruzalės gyvenantiems pagonims šlovinti Dievą lygiai taip pat, kaip tai daro žydai.

4. „Pasaulis” kaip Jėzaus veiklos tikslas
Jono akcentavimas, kad Jėzus yra ne tik žydų, bet visų žmonių Gelbėtojas, ir kad mokiniai, kaip Jo pasiuntiniai, turi skelbti evangeliją visoms tautoms, tampa ypač akivaizdus, atkreipus dėmesį į žodžio „pasaulis” vartojimą šioje knygoje. Čia aptarsime maždaug pusę to pavartojimo atvejų.
Žodis „pasaulis”, išskyrus keletą atvejų (pavyzdžiui, 12, 19), visada reiškia arba visą žmoniją, arba tuos, kurie sukyla prieš Dievą. (Šis žodis turi tiek daug galimų reikšmių, kad čia pateiksime tik keletą pavyzdžių.)
Mes jau aptarėme tas Rašto vietas, kuriose Jėzus skelbia, kad Jo Tėvas atsiuntė Jį į pasaulį, o dabar Jis siunčia į pasaulį Savo mokinius. Įdėmiau pastudijavę pagrindinio „missio Dei” vaidmens kontekstą, pamatysime, kaip stipriai Jėzus ir Jonas trokšta, kad visas pasaulis įtikėtų Jėzų Kristų. „Kaip Tu esi Mane atsiuntęs į pasaulį, taip ir Aš juos pasiunčiau į pasaulį. […] Ne tik už juos Aš meldžiu, bet ir už tuos, kurie per jų žodį Mane įtikės: tegul visi bus viena! Kaip Tu, Tėve, Manyje ir Aš Tavyje, tegul ir jie bus viena Mumyse, kad pasaulis įtikėtų, jog Tu esi Mane siuntęs. […] Kad jie pasiektų tobulą vienybę ir pasaulis pažintų, jog Tu esi Mane siuntęs ir juos myli taip, kaip mane mylėjai” (17, 18–23).
Mintis, kad Jėzaus pavedimas taikomas ne tik Izraeliui, bet ir „pasauliui”, toliau plėtojama, nuolatos kartojant, jog visam skirta Jėzaus tarnystė (kaip karaliaus, kunigo, Dievo Sūnaus, Kristaus, aukojamo avinėlio), Jo savybės (teisingumas) bei pagrindiniai įvaizdžiai (duona, šviesa).
Jonas dažnai akcentuoja, kad Jėzus yra „pasaulio šviesa” (Pats Jėzus taip sako apie Save 8, 12; 9, 5; panašiai – 1, 9; 3, 19; 11, 9; 12, 46). Jėzus sako: „Aš – pasaulio šviesa. Kas seka Manimi, nebevaikščios tamsybėse, bet turės gyvenimo šviesą” (8, 12). Pačioje evangelijos pradžioje kalbėdamas apie „Žodį”, tai yra apie Jėzų, Jonas sako: „Buvo tikroji šviesa, kuri apšviečia kiekvieną žmogų, ir ji atėjo į šį pasaulį. Jis buvo pasaulyje, ir pasaulis per Jį atsiradęs, bet pasaulis Jo nepažino” (1, 9–10).
Jėzus pasakė Pilotui: „Aš tam gimęs ir atėjęs į pasaulį, kad liudyčiau tiesą” (18, 37). Vėlgi Jonas akcentuoja, kad Jėzus atėjo į „pasaulį” – viena vertus, į kūriniją, sukilusią prieš Dievą, kita vertus, pas visus žmones, ne tik Izraelį. „Išėjau iš Tėvo ir atėjau į pasaulį” (16, 28). Jėzus yra Duona, nužengusi iš dangaus, kad žmogus galėtų gyventi per amžius, nes Jis atiduos Savo kūną „už pasaulio gyvybę” (6, 51). Dieviškoji Duona, nužengusi iš dangaus, „duoda pasauliui gyvybę” (6, 33). Jėzus yra „Kristus” ir „Dievo Sūnus”, „kuris turi ateiti į šį pasaulį” (11, 27), kaip išpažįsta ir tiki Morta. Jis – pranašas, kuris „turi ateiti į pasaulį” (6, 14). Jis atėjo į teismą (9, 39), nors atėjo ne teisti, o gelbėti pasaulį (12, 47). Šią idėją akcentuoja gerai žinomi Jėzaus žodžiai Nikodemui: „Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė Savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris Jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą. Dievas juk nesiuntė Savo Sūnaus į pasaulį, kad Jis pasaulį pasmerktų, bet kad pasaulis per Jį būtų išgelbėtas” (3, 16–17).
Jono Krikštytojo pirmasis išpažinimas taip pat nesusijęs tik su žydais, nors jo pavartotas žodis „Avinėlis” ir primena pagrindinę, žydišką, Senojo Testamento traktuotę (jis sako: „Štai Dievo Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmę!”, 1, 29). Be to, mes jau kalbėjome apie samariečių išpažinimą, kad Jėzus tikrai yra „pasaulio Gelbėtojas” (4, 42).
Jėzaus pažadas atsiųsti Šventąją Dvasią, kad pasaulinės misijos būtų sėkmingos, rodo, kad Šventosios Dvasios veikimas svarbus ne tik žydams, bet ir visam pasauliui. „Jis ateis ir parodys pasauliui, kaip šis klysta dėl nuodėmės, dėl teisumo, dėl teismo” (16, 8).

Misijos Evangelijoje pagal Matą
Didysis pavedimas (Mt 28, 16–20) yra ne tik Evangelijos pagal Matą pabaiga, bet ir jos kulminacija bei tikslas. Dėl šios priežasties Matas nuo pat pirmojo skyriaus akcentuoja, kad Geroji Naujiena skirta ir pagonims. Tai aiškiai atskleista šioje knygoje, tą patį atspindi ir ankstyvosios Bažnyčios veikla. Tai, kad Matas taip sureikšmina misijas, rodo, jog Jėzus buvo pagonių Gelbėtojas jau nuo pat pradžių – nuo Savo gimimo.
Mato 5, 13 Kristaus mokiniai vadinami „žemės druska” – tai yra, ne tik žydų tėvynės, bet ir viso kosmoso. Panašiai „dirva”, kurioje Dievas sėja, yra visas „pasaulis” (Mt 13, 38). „Ši evangelija bus skelbiama visame pasaulyje” (Mt 26, 13).
Mato 9, 37–38 kalbama apie tokį didelį derlių, kad mokiniai turi prašyti Dievo darbininkų, nes „bus paskelbta ši karalystės evangelija visame pasaulyje paliudyti visoms tautoms” (Mt 24, 14).
Mato 25, 31–46 rašoma, jog pagonių tautoms stojus prieš Žmogaus Sūnaus sostą, vieni pražus, kiti („Mano Tėvo palaimintieji”, 34 eil.) bus išgelbėti. Todėl mokiniai bus „visų tautų nekenčiami” (Mt 24, 9).
Mato 12, 18–21 evangelistas, cituodamas Izaijo pranašystę (Iz 4, 1–4), sako, kad Mesijas „skelbs tautoms teisingumą” ir kad „Jo vardas teiks viltį tautoms” (plg. su panašia citata Mato 4, 13–17 iš Iz 8, 23 ir 9, 1).
Taigi „tautos”, kurioms, kaip teigiama Mt 28, 18, skelbiama evangelija, jau buvo minimos visoje knygoje (Evangelijoje pagal Matą yra maždaug pusė žodžių „pagonys” ar „tautos” pavartojimo atvejų).
Mato pateiktoje Jėzaus genealogijoje (Mt 1, 1–7) paminėtos tik tos moterys, kurios buvo pagonės! Kanaanietė Tamara (Mt 1, 3 ir Pr. 38) ir hetitė Batšeba (Mato 1, 6 evangelistas, užtuot įvardijęs, ją vadina „Ūrijos žmona”, nes ji tapo hetite tik ištekėjusi) susijusios su svetimavimu. Tačiau abi šios moterys buvo pagonės, įtikėjusios gyvąjį Izraelio Dievą. Buvusi prostitutė Rahaba (Mt 1, 5) susitarė su izraelitais žvalgais ir buvo išgelbėta iš sugriovimui pasmerkto Jericho (Joz 2). Priėmusi Izraelio Dievą kaip savąjį, ji galėjo ištekėti už Saliamono (Mt 1, 5). Rūta (Mt 1, 4) buvo moabietė (Rūt 1, 4), todėl negalėjo bendrauti su Dievo tauta (Įst. 23, 4). Tačiau davusi įžadą „Tavo tauta bus mano tauta, o tavo Dievas – mano Dievas!” (Rūt 1, 16), ji ištekėjo už Boazo ir tapo garsi Dovydo ir Jėzaus pramotė.
Koks tai buvo akibrokštas Mato amžininkams žydams – Jėzaus genealoginiame medyje pagonės moterys! Tikriausiai evangelistas jas paminėjo sąmoningai, norėdamas parodyti, kad Izraelio istorijos tikslas ir yra išgelbėti bei palaiminti pagonis! (Plg. Pr 12, 3; 18, 18).
Nors pagonis Lukas savo kalėdiniame pasakojime mini žydus piemenis, kaip pirmuosius ką tik gimusio Gelbėtojo lankytojus (Lk 2), Matas juos ignoruoja ir pasakoja apie Rytų išminčius, kurie, priešingai mokytiems žydų raštininkams, tikėjo, atkeliavo į Betliejų ir pagarbino (Mt 2, 1–12).
Per visą Evangeliją pagal Matą nepertraukiama gija pulsuoja mintis, kad pagonys dažniau įtikėdavo negu žydai. Čia pateikti pavyzdžiai taip pat žeidė šios evangelijos skaitytojus žydus, kaip Paties Jėzaus žodžiai Jo klausytojus.
– Jėzus turėjo bėgti iš tėvynės ir ieškoti prieglobsčio ne kur kitus, o Egipte (Mt 2, 13–15)!
– Mt 4, 13–17 sakoma, jog Jėzus pradėjo raginti atgailauti pagonišką Galilėją, kad išsipildytų Izaijo pranašystė, kurioje sakoma, jog „tamsoje tūnanti tauta“ – tai yra minėtoji pagonių teritorija – „išvydo skaisčią šviesą“ – Jėzų (Mt 4, 15–16).
– Mt 8, 5–13 rašoma apie pagonį šimtininką, įtikėjusį Jėzų. Jėzus pasakė: „Niekur Izraelyje neradau tokio tikėjimo!” (Mt 8, 10) ir pridūrė, kad daugelis žmonių iš visų žemės kampelių švęs su patriarchais danguje, o daugelis žydų („karalystės vaikų”) bus išmesti laukan (12–13 eil.).
– Netrukus po to Matas praneša, ką Jėzus pasakė apie žydų miestus, kurie nepriėmė Jo pasiuntinių: „Iš tiesų sakau jums: Sodomos ir Gomoros žemei bus lengviau teismo dieną negu tokiam miestui” (Mt 10, 15).
– Panašiai kalbama kitame skyriuje (Mt 11, 20–24) apie Tyrą ir Sidoną – tokius pat pagonybės simbolius kaip Sodoma ir Gomora, – kurie būtų atgailavę, jeigu Jėzus būtų padaręs tokius stebuklus kaip žydų miestuose.
– Mt 15, 21–28 Jėzus vėl pagonių teritorijoje, kur susitinka su tikinčia kanaaniete, kuri prašosi „trupinių” nuo izraelitų stalo ir Mesijo pagalbos.
– Mt 16, 4 evangelistas primena fariziejams „Jonos ženklą”, kurį suprato pagonys.
– Palyginime apie vynuogyno darbininkus (Mt 20, 1–16) žydai, atrodo, traktuojami kaip pirmieji, kurie bus paskutinieji, o pagonys – kaip paskutinieji, kurie bus pirmieji.
– Ši idėja dar stipriau pakartota palyginime apie nedorėlius ūkininkus (Mt 21, 33–46), kuriame vynuogynas iš pirmųjų prižiūrėtojų, žydų, atimamas ir atiduodamas kitiems, pagonims (Mt 21, 43), – kaip suprato vyresnieji kunigai, jų pačių pasmerkimui (Mt 21, 41; 45).
– Ta pati mintis plėtojama ir palyginime apie du sūnus (Mt 21, 28–32): savo tėvo valią vykdo nieko nesakantis, bet galiausiai paklūstantis sūnus (į krikščionybę atsivertę pagonys), o ne tas sūnus, kuris oficialiai sako „taip”, bet iš tikrųjų nepaklūsta.
– Ir darsyk ši mintis pasirodo palyginime apie vestuvių svečius (Mt 22, 1–14), nes ir čia pakviestųjų svečių, žydų, atsisakoma ir kviečiami atsitiktinai sutikti žmonės, pagonys, kuriems vestuvėse tarsi ne vieta.

Taigi Jėzus ne kartą skelbė, kad pagonys gali būti įskiepyti į Izraelio išgelbėjimo istorijos alyvmedį, iškertant kitas šakas – žydus (Rom 11, 11–24). Tai neprieštarauja mokymui apie Izraelio atgailą ateityje. Taigi Matas, demonstruodamas, kad ne tauta, o tikėjimas yra svarbiausias veiksnys, visada laikė prieš savo amžininkus žydus šį veidrodį.

Vertė Jolanta Kriūnienė





Teisusis klestės kaip palmė, augs kaip Libano kedras (Psalmė 92,12).