KRIKŠČIONIŠKAS ŽURNALAS APIE DIEVĄ IR JO PASAULĮ

Kodėl mes švenčiame sekmadienį, o ne šeštadienį?

Volker Müller

Ketvirtasis Dievo įsakymas skelbia (Iš 20,8): „Laikykis šabo ir jį švęsk“. Gali atsitikti taip, kad mūsų paklaus, kodėl pritariame Dešimčiai Dievo įsakymų, tačiau nelabai tiksliai laikomės ketvirtojo, nes savo poilsio dieną ir pamaldas nukėlėme į sekmadienį (hebr. šabbat – ramybė, tai septintoji judėjų savaitės diena, atitinkanti krikščionių šeštadienį). Ar kaip krikščionys taip gyvendami neprieštaraujame Dievo įsakymams?

Pagrindinė Dievo idėja

Dievo idėja apie poilsio dieną yra randama Dešimtyje Dievo įsakymų (Iš 20,11): „Juk per šešias dienas Viešpats padarė dangų ir žemę, jūrą ir visa, kas juose, bet septintąją dieną ilsėjosi. Todėl Viešpats šabą palaimino ir pašventino“. Dievas nori, kad mes pailsėtume.  Tai Dievo nurodymas žmonėms. Ramybė – tai pažadas, duotas Senajame Testamente Izraelio tautai ir Naujajame Testamente visiems, kurie tiki Jėzų Kristų. Įvykus nuopuoliui (Pr sk. 3), darbas, kuris yra sudėtinė gyvenimo dalis, tapo ypač varginančiu. Būtent todėl mums svarbi Dievo duota poilsio diena. Tačiau turime suprasti, kad čia kalbama ne apie konkrečią dieną, kurią privaloma švęsti. Žmogui iš esmės reikia rasti savo gyvenime ramybę tam, kad jis pabendrautų su Dievu ir vėl susigrąžintų harmoniją, kurios neteko po nuopuolio.

Šabas Senajame Testamente

Šabas buvo duotas izraelitams kaip jų išrinkimo ženklas. Bet Biblijoje neparašyta, kad su juo turėtų būti susipažinę visi žmonės. Iki didžiojo tvano gyvenusios tautos apie tai nieko nežinojo. Neturime žinių apie šabą ir potvaniniu laikotarpiu, nors Nojus ir turėjo galimybę pranešti savo sūnums apie šabo įstatymą. Tokį septynių dienų savaitės suskirstymą žinojo tik babiloniečiai. Kitose tautose ir kultūrose atsirado įvairios kalendorinės sistemos, pavyzdžiui, aštuondienis romiečių ritmas ir dešimtdienis – Senajame Egipte. Ankstyvosios Centrinės ir Pietų Amerikos kultūros kitaip skirstė savaites ir mėnesius, pavyzdžiui, Meksikoje metai buvo padalyti į 18 mėnesių, kurių kiekvienas turėjo 20 dienų. Mums paaiškėja tokia biblinių įvykių raida: 1) Dievas laimina septintąją dieną (Pr 2,1–3), 2) Izraelio tauta supažindinama su šabu (Iš sk.16), 3) šabas tampa įstatymu (Iš sk. 20). Bet šitas įstatymas krikščionims negaliojo. Biblijos ištraukoje, esančioje Antrame laiške korintiečiams, 3,4–18, Paulius kalba apie įstatymo neamžinumą. Jis turi omenyje ir Dešimt Dievo įsakymų, kuomet kalba apie „tarnavimą mirčiai“, „iškaltą raidėmis akmenyse“ (7 eilutė). Vadinasi, Paulius neatskiria tų Dešimties įsakymų nuo kitų Izraeliui duotų įstatymų. Žinoma, Dešimt įsakymų apima esminius Dievo prisakymus, bet vis tik jie yra žodis, skirtas Izraeliui: „Aš esu Viešpats, tavo Dievas, kuris išvedžiau tave iš Egipto žemės, iš vergijos namų“ (Iš 20,2). Be to, 147 psalmėje 19 ir 20 eilutėse skaitome: „Jis paskelbė savo žodį Jokūbui, savo įstatus ir įsakus Izraeliui. Jis to nepadarė jokiai kitai tautai, ir jos nežino jo įsakų“. Pati Izraelio tauta irgi nedarė jokių skirstymų: „Žmonės visi kaip vienas atsakė: „Visa, ką tik Viešpats kalbėjo, darysime!“ (Iš 19,8). Šio skirsnio pabaigoje žvilgtelėkime dar į du Biblijos tekstus. Vienas yra Išėjimo knygoje 31,12–13: „Viešpats kalbėjo Mozei: ‘Tu turi pasakyti izraelitams, kad švęstų mano šabus, nes tai ženklas tarp manęs ir jūsų kartas, duotas tam, kad žinotumėte, jog aš, Viešpats, jus pašventinu’“. Antrasis tekstas yra Ezechielio pranašystėje 20,12.20: „Be to, daviau jiems savo šabus kaip ženklą man ir jiems, kad žinotų, jog aš, Viešpats, juos pašventinu… Ir švęskite mano šabus, kad jie būtų ženklas man ir jums, kad žinotumėte, jog aš esu Viešpats, jūsų Dievas“. Abi šios ištraukos aiškiai nusako santykius tarp Izraelio ir Jahvės (t.y. Viešpaties), netgi specialiai kreipiamasi į Mozės sandorą. Šabas yra sandoros ženklas ir jokiu būdu negali būti perkeliamas į kitas tautas ar tikėjimo bendrijas.

Poilsis Naujajame Testamente

Remiantis Naujojo Testamento liudijimu, Jėzaus Kristaus atėjimas panaikino ne Senojo Testamento sandorą, bet Įstatymą. Mes turime prisiminti Viešpaties Jėzaus darbus, jo suteiktą išganymą ir sugrįžimo faktą. Tai įvyksta ne laikantis specialios dienos, bet švenčiant Viešpaties vakarienę (1 Kor 11,24–26)! Laiško hebrajams 4 sk. 9 eilutėje skaitome: „Taigi Dievo tautos dar laukia šabo poilsis“. Šitas šabo poilsis yra ne septintoji diena, bet poilsis, kuris mums siūlomas Evangelijoje. „O mes, įtikėjusieji, einame į atilsio šalį“ (Hbr 4,3). Dievo planas nuvesti savo vaikus į atilsį egzistuoja jau nuo Sukūrimo. Septintoji diena nurodo tik didįjį išganymo istorijos tikslą. Evangelija praneša mums, kad tikroji ramybė (poilsis) yra viename Kristuje. Kristus atnešė taiką tarp mūsų ir Dievo (Ef 2,14), jis išsprendė nuodėmės atpirkimo problemą ir jis nori dovanoti mums visišką ramybę. Tai ramybė ne vienai dienai, tokiai kaip šabas (ar sekmadienis), bet visiems laikams.

Kokią reikšmę turi sekmadienis?

Naujajame Testamente nurodoma, kad pirmieji krikščionys susirinkdavo sekmadienį (Apd 20,7 ir 1 Kor 16,2). Tąkart žmonės, kaip ir Senojo Testamento laikais, skyrė šią dieną poilsiui ir bendravimui. Tam tikras laiko tarpas, septintoji savaitės dalis, turėjo būti atiduota Dievui. Sekmadienis – Kristaus prisikėlimo diena, todėl jis primena mums apie išganymą. Šabas nebėra įstatymo numatytas įpareigojimas, bet savanoriškas Dievo šlovinimo ir bendravimo su broliais ir seserimis laikas. 321 m. po Kristaus sekmadienis buvo nustatytas oficialia poilsio diena. Iš Laiško romiečiams 14 sk. 5 ir 6 eilutės suprantame, kad mums nėra iš anksto nustatyta jokia diena. Sukūrimą atitinkantis ritmas (6 dienos darbo, 1 – poilsio) turi likti, nes žmogus yra Dievo šiam ritmui sukurtas. Jeigu kas nors nuleis tai negirdomis, tas patirs negatyvų poveikį kūnui, sielai ir dvasiai. Svarbu, kad paisytume šio sukūrimo ritmo, o ne laikytumės tam tikro laiko. Švęsdami poilsio dieną ne Dievui paslaugą darome, bet priimame mums teikiamą palaiminimą (Mk 2,27). Pagalvokime apie tai, kad be tikros ramybės Kristuje nebus naudos ir iš sekmadienio. Jeigu būsime radę ramybę Kristuje, tuomet pasinaudosime su dėkingumu poilsio diena (nesvarbu – sekmadienį, šeštadienį ar dar kada nors).

Volker Müller, evangelikų Bažnyčios pastorius Vokietijoje

Vertė Vilija Adomavičiūtė





Teisusis klestės kaip palmė, augs kaip Libano kedras (Psalmė 92,12).