Nauji vaidybiniai filmai apie eutanaziją
Reinhold Zwick
Kai ginčas dėl komoje esančios pacientės Terry Schiavo pasiekė paskutiniąją fazę, kino teatruose vienas paskui kitą pasirodė du ta pačia tema, skirta pagalbai mirti, sukurti filmai: Alejandro Amenabaro „Jūros gelmėse“ (ispaniškas originalus pavadinimas „Mar adentro“, Oskaras už geriausią užsienio filmą) ir Clinto Eastwoodo „Mergina, verta milijono“ – apdovanotas keturiais Oskarais (geriausias filmas, geriausia režisūra, geriausia pagrindinio vaidmens atlikėja, geriausias šalutinio vaidmens atlikėjas).
Amenabaras ekranizavo tikrą įvykį: paralyžiuoto Galicijos žvejo Ramono Sampedro, ilgus metus važinėjusio po teismus, pastangas išsikovoti teisę atlikti aktyvią eutanaziją. Veltui: galiausiai 1998 metų sausio 12 dieną, po dvidešimt penkerių paralyžiaus metų, padedamas draugų jis išgėrė kalio cianido ir leido savo mirtį užfiksuoti vaizdo juostoje, norėdamas po mirties pratęsti kovą. Eastwoodas ir jo scenarijaus autorius Paulas Haggis adaptavo motyvus iš trumpų pasakojimų serijos F. X. Toole‘ės „Rope Burns“. Abu filmai prašosi skirtingo krikščioniško aiškinimo,žinoma, to reikalauja formaliai, kadangi abiejuose pasirodo kunigai, kurie kiekviename iš jų turėtų reprezentuoti katalikų Bažnyčios poziciją.
Taigi pirštinė mesta, tačiau ryžtingai ji pakelta JAV buvo tik evangelikalų. Krinta į akis tai, kad Europos erdvėj dėl etinės problematikos dienraščių kritikų buvo labai atsainiai numota, kai politiniame lygmeny eutanazijos tema kelia tiek daug ginčų (prisiminkite Europos parlamente ne taip seniai žlugusios naujausios atakos liberalizuoti).
Jeigu palyginsime šią tylą su sujudimu, kilusiu dėl „Nusidėjėlės“ (režisierius Willis Forstas, 1950) ir joje esančių nuogumo scenų, tačiau pirmiausia – su eutanazijos politikos užkulisiais nacių laikais! – jų simpatijoms žudyti pagal reikalavimą, tuomet galima pamatuoti, kokie perversmai įvyko viešai surengtame moralės svarstyme. Galima būti dėkingam, kad nuotaikų perkaitinimo prieš meno kūrinius laikai jau praėjo, tačiau kelia nuostabą dabar ir toliau viešpataujančio kritiško prieštaravimo nebuvimas. Ypač tebėra keblus aktyvios pagalbos mirti klausimas, kurio nesiryžo spręsti nė vienas vaidybinis filmas.
Trisdešimt dvejų metų Amenabaras, išgarsėjęs subtiliais siaubo ir psichologiniais trileriais „16 mm“ („Tesis“, 1996) ir „Atmerk akis“ („Virtual Nightmare – Open Your Eyes“, 1997), „Jūros gelmėse“ išoriška įvykių eiga pasakoja tiek paprastą, tiek ir etiškai kompleksišką istoriją: kai sutinkame Ramoną Sanpedrą, lemtingas šuolis žemyn galva į seklų vandenį, sukėlęs kaklo paralyžių, jau įvykęs prieš ketvirtį amžiaus. Ramonas, tėvų namuose prižiūrimas brolienės, paprastos širdingos moters, prisigalvojo neįmantrių įrenginių, kurie padeda jam atsakyti į telefono skambučius ir rašyti burna.
Rašymas yra viena iš dviejų jo kančių: jis kuria eilėraščius, kurie atspindi jo trūkumus ir troškimus ir drauge dalyvauja kitoje „kančioje“ – ilgametėse pastangose gauti valdžios leidimą baigti gyvenimą eutanazija. Viešoje teisinėje kovoje jį palaiko „Humaniškos mirties sąjunga“. Teisme atstovauti jis mieliau leidžia asmeniui, kuris dėl savo paties neįgalumo gali įsijausti į jo situaciją. Sąjunga jam parūpina nepagydomai sergančią advokatę Juliją (Belen Rueda), kuri tuoj pat įsimyli žavų ir nepaisant neįgalumo labai gerai atrodantį įgaliotoją. Be to, ji planuoja kartu žengti į mirtį, kai tik bus išleista Ramono eilėraščių knyga, kurios leidimą ji remia.
Į groteską perėjęs susitikimas su kunigu
Vis dėlto pakartotinis jos būklės pablogėjimas erdve atskiria ją nuo Ramono, o jos norą mirti galiausiai nugali jos vyro atsidavimas. Kai galutiniame bylos nagrinėjime Ramonas pralaimi, jis leidžiasi atgabenamas į romantiškai prie jūros stūksantį viešbutį, kur priešais įjungtą kamerą nusinuodija. Tai padaryti jam padeda darbuotoja Roza (Lola Duenas), vieniša motina, atkreipusi į jį dėmesį per žiniasklaidą. Kaip ir advokatė, ji irgi įsimyli Ramoną, tik iš pradžių iš meilės, priešingai nei jos varžovė, ji norėjo atkalbėti jį nuo mirties. Vėliau Ramonui visgi pavyksta įtikinti Rozą, kad savo meilę ji geriausiai gali įrodyti padėdama jam mirti.
Iš klausimų rezginio, kurį filmas meta, ištraukti du, vedantys į etinės problematikos centrą: ar Ramono atvejis gali būti vertinamas kaip „pavienis“? Ir ar jo gyvenimas „neorus“, kaip jis filme nuolat vertina ir prieš ką jis nepakenčia jokio prieštaravimo?
Tai, kad jam svarbu vieno žmogaus likimas, o ne bendras eutanazijos gynimas, Amenabaras nesyk aiškino. Ypač jo nuoroda į tariamai vienaskaitinį parodyto kelio charakterį, siekiant sušvelninti etinę problematiką, vėliau buvo mielai cituojama filmo kritikų.
Nors Ramonas ne kartą nurodo, kad savo norą mirti jis suprantąs kaip visiškai asmenišką atsakymą į jo negalią ir kad jis nenorįs duoti jokio bendrai galiojančio aktyvios pagalbos mirti ženklo. Taip pat ir eutanazijos organizacijos vadovams akcentuoja savo proceso ypatingą atvejį. Vis dėlto nepažvelgti į tai be kritikos yra per daug primityvu. Nes pavieniu atveju Amenabaras visgi akivaizdžiai taiko į bendrus dalykus. Jau autentiškasis Ramonas Sampedras savo juridiniu žygiu juk norėjo iškelti eutanaziją į pavyzdinį lygmenį, o ne slapčia pasitraukti iš gyvenimo. Ir iš tiesų jo atvejis kadaise Ispanijoje buvo didelio viešo ginčo objektu, per kurį buvo kalbama apie esminius gyvenimo vertės, orumo ir teisės pačiam nuspręsti mirti klausimus.
Taip ir Amenabaras eutanazijos sąjungos advokatei leidžia teisme išbandyti Ramono likimą ir sužinoti, ar Ispanija iš tiesų yra „pasaulietiška“ valstybė, o gal religiniai moralės įsivaizdavimai ir toliau lieka svarbiausi. Advokatas tyliai sau mano, kad pasaulietinė valstybė automatiškai leistų daryti eutanaziją, lyg vien krikščioniškai motyvuotas mąstymas tam prieštarautų. Drauge Ramono pozicija pabrėžtinai peršama: greta Ramono, kaip simpatijų nešėjo, figūros, kurios pritaria jo norui mirti, nuo pat pradžių rodomos tik iš geros pusės. Tarp nepaklusniųjų režisūros malonės sulaukia tik tie, kurie galiausiai kapituliuoja prieš savo argumentus (ir savo žavumą) ir atvirai (kaip Roza) arba labiau be žodžių (kaip jos brolienė) pakeičia savo poziciją. Už tai jie jau prieš būsimą inscenizavimą apdovanojami tuo, kad jie parodomi simpatiškomis figūromis jau tuo metu, kai jie dar oponuoja norui nusižudyti. O Ramono brolis, užsispyręs oponuotojas, pašiepiamas kaip bukas kaimietis, dėl kurio primityvaus dalykų vertinimo žiūrovas turėtų aiškiai jausti atstumiančią panieką.
Struktūriškai nedaug skiriasi ir kunigo personažas (nelabai simpatiškai vaidinantis), kuris pats yra paralyžiuotas ir kuris bando įtikinti Ramoną, kad jo kentėjimuose yra prasmė. Jau vien groteskiškos jų susitikimo aplinkybės aiškiai parodo, kurioj pusėj yra Amenabaras ir kur jis nori matyti savo žiūrovus: vežimėlyje prikaustytas kunigas nori aplankyti Ramoną jo kambaryje, tačiau nepaisant bendrų pastangų nepavyksta jo užnešti siaura laiptine.
Dėl to jis kalbasi ant laiptų, nors vienas jo padėjėjų, jaunas neva kunigų luomo kandidatas, kaip koks skraidantis pasiuntinys perduoda žodžius tarp pirmojo ir antrojo aukštų. Iš tiesų juokingą išdėstymą atitinka juokingi kunigo argumentai: pats kentėdamas, užuot kalbėjęs iš asmeninio egzistencinio sumišimo, jis tepasako tik teologines formuluotes, tokias kaip „gyvenimo dovana, kurios savavališkai atmesti“ negalima. Taigi nė vienu momentu nekyla abejonių, kad autentiškai argumentuojantis Ramonasšiame trumpame dispute pasieks pergalę.
Neorus gyvenimas?
Su Ramono ne kartą pareikštu savęs įvertinimu, kad jo gyvenimas esąs „negarbingas“, emociškai susitapatinti pavyktų nedaugeliui. Ramonas yra puikiausiai aprūpintas, psichiškai visiškai budrus, sąmojingas, kupinas humoro ir kūrybiškas išradingumu bei gebėjimu rašyti. Jo gyvumas ir žavingumas patraukia moteris, Roza jam netgi signalizuoja, kad ji pasirengusi užmegzti seksualinius ryšius, kurie būtų galimi atsižvelgiantį jo neįgalumą. Ramono gyvenimo būdas, jo bendravimas, jo artimos sąsajos su aplinkiniais mylinčiais žmonėmis, kalbas apie gyvenimo „neorumą“ paverčia tauškalais. Tačiau filmas remia šią pusę, taip sakant, užbraukia savo paties inscenizavimą.
Pamačius Ramono gyvenimo santykius filme nė kiek nenustebina, kad kai kuriuos žmones, susiduriančius su paralyžiuotais arba sunkiai sergančiais, apninka abejonės, ar tokiais atvejais noras mirti būtų toks smarkus. Tuo abejoja, pavyzdžiui, Eugenas Bryschas, dirbantis „Deutsche Hospiz-Stiftung“, cituojantis kino kritiką Wolframą Knorrą: „Kas yra taip gerai aprūpintas, kaip žvejys Ramonas filme, nenori mirti. Eutanazijos reikalauja žmonės, negaunantys profesionalios ir visapusės paramos“. Taigi filmas, anot Bryscho, skleidžia „netikrovišką propagandą apie eutanaziją“. Knorras įšią kritiką atsikerta nurodydamas neva „išskirtinį Ramono atvejį“.
Vis dėlto ar „Jūros gelmėse“ iš tikrųjų išlaiko balansą tarp skirtingų pozicijų dėl aktyvios eutanazijos, kaip rašė kai kurie kino kritikai? Ar jis jau vien dėl to „nėra eutanazijos manifestas“, „bet bandymas kompleksiškai nagrinėti aktyvios pagalbos mirti temą“, nes jis, kaip mano „film-dienst“ (Nr. 5, 2005) kino kritikai, pateikiąs „ir priešingą poziciją“? Jei Amenabaras troško tokio harmoningumo, tuomet figūrų, kurios atstovauja tai priešingai pozicijai, jis neturėjo išduoti. Jis neturėjo ir tariamą Ramono „išskirtinį atvejį“ taip piršti, kad jis akivaizdžiai taptų individualaus likimo apibendrinimu. Amenabarasčia argumentuoja ne filosofiškai, kaip Jeanas Amery savo esė apie žmogaus teisę nusižudyti. Jis labiau argumentuoja iš tos pasaulietinės pozicijos, kuriai teisme atstovauja Ramono advokatė.
Kad galima apsieiti be popierinių draugų, kokių akivaizdžiai reikia Amenabarui, kad galima pačiam įsijausti į teigiamų pagrindinių herojų gilius moralės konfliktus, tie dalykai Clinto Eastwoodo filmą „Mergina, verta milijono“ daro įtikinamesnį nei ispanų kūrinį. Eastwoodas istoriją pasakoja dar paprasčiau nei Amenabaras, tad jos tragiškumas perduodamas dar stipriau.
Būdamas per septyniasdešimt metų, Frankis Dunnas (vaidina pats Eastwoodas) vis dar vadovauja bokso klubui Los Andžele. Vieną dieną ten pasirodo Megė Fitzgerald (Hilay Swank), kad Frenkis, parengęs daug būsimų meistrų, ją pamokytų boksuotis. Megė, kilusi iš visiškai beviltiškos šeimos, išsilaiko dirbdama padavėja, tačiau kiekvieną laisvą minutę išnaudoja treniruodamasi. Vos perkopusi trečią dešimtį ji smarkiai lenkia savo bendraamžes nepaprastu talentu, kuris galėtų atnešti sėkmę profesionaliame bokse. Dėl to, bet dar ir todėl, kad jis iš esmės netreniruoja moterų, pradžioje Frenkis atsisako priimti Megę savo globon. Tačiau ji tvirtai tiki savo kaip boksininkės pašaukimu.
Savo atkaklumu iš pradžių ji palenkia seną eksboksininką Edį „Skrepą“ Duprį (Morganas Freemanas), kuris Frenkio klube yra lyg „universali mergina“. Skrepas slapčia jai duoda pirmas pamokas ir pamažu Frenkis irgi tampa jai palankus. Dar jam prieš tai pripažįstant, Megė palengva perima atsarginės dukters vaidmenį, kadangi tikroji jo dukra jau prieš daugelį metų nutraukė su juo ryšius. Jis turi visą dėžę kiekvieną savaitę siunčiamų laiškų jai, kurie visi sugrįžo suįrašu „adresatas atsisakė priimti“. Galiausiai jis ima globoti Megę, ir ji yra pasirengusi daryti viską, ko iš jos tikisi jos „bosas“ – ji užsispyrusiai jį taip vadina, nors jis jau seniai tapo jai „atsarginiu“ tėvu.
Prasidėjus pirmoms kovoms, Megė greitai kopia aukštyn. Pirmajai didžiajai kovai anapus vandenyno Londone Frenkis padovanoja jai kovos apsiaustą pasirodyti arenoje. Ant nugaros gėliškai, savo ankstesnės tėvynės kalba, jis užrašė „Mo chuisle“. Jau vien tas vardas sukelia publikos susižavėjimą, kuris padidėja po meistriškos Megės pergalės. Gėliškas posakis tampa Megės „firminiu ženklu“, o ką jis reiškia, Frenkis atskleis tik jai gulint mirties patale: „Mano turtas – mano kraujas“. Dovanodamas apsiaustą Frenkisįvaikino Megę kaip dvasinę dukrą.
Tačiau Megės ryškus pasirodymas staiga prieina galą: per pirmąją milijonu dolerių įvertintą kovą (iš čia ir filmo pavadinimas) dėl čempionės vardo, nešvariai kovojančios priešininkės ji parbloškiama ir taip nesėkmingai nukrenta ant taburetės, Frenkio jau padėtos ringo kampe, kad susilaužia kaklą. Kai vėl atsipeikėja ligoninėje, ji jau ištikta paralyžiaus – be jokios vilties pagyti. Frenkis ir Skrepas lanko ją kiekvieną dieną. Ypač Frenkis, jaučiantis kaltę dėl jos būklės, ištisas valandas sėdi prie jos lovos ir bando ją drąsinti.
Dideli šansai kaip gyvenimo prasmė?
Vis dėlto Megės būklė bematant prastėja. Ji guli lovoje. Jos kairioji blauzda, kurią ištiko uždegimas, turi būti amputuota. Po operacijos ji paprašo Frenkio „vienos paslaugos“. Jis turi padaryti jai tai, ką kartą padarė jos tėvas su jų paralyžiuotu aviganiu: išlaisvinti ją nuo kančios. Frenkį, nors ir besikivirčijantį su savo katalikišku tikėjimu, bet vis dėlto nuo Megės traumos kasdien einantį į mišias, šis pageidavimas įstumiaį siaubingą dilemą. Iš pradžių jis atsisako, tokią nuostatą sustiprina ir jo kunigas.
Tačiau matydamas, kaip Megė nyksta ir kaip smarkiai ji nori mirti – iš nevilties vieną naktį ji nusikanda liežuvį, nes nori nukraujuoti – jis pagaliau ryžtasi, padrąsintas Skrepo, įvykdyti aktyvią eutanaziją. Naktį paslapčia jis ateina į Megės ligoninę, atjungia kvėpavimo aparatą ir suleidžia jai greitai veikiančią mirtiną ampulę. Kaip Frenkis jaučiasi po jos mirties, lieka nežinoma. Į savo bokso klubą jis niekuomet nebegrįžta. Filmo pabaiga mus vėl sugrąžinaį „Roadside-Diner“, kur jis sykį su Mege praleido laimingą valandą, tai rodo, kad jis pasuko į gyvenimo saulėlydžio projektą, kurį jišia proga jam (kaip savo tėvui) buvo sugalvojusi, kad taip jis jai lieka artimas simboliškai ir po jos mirties laikosi pažado niekuomet jos nepalikti.
O savo gyvybinėmis galimybėmis ji yra dar labiau apribota nei jos kentėjimų draugas ispanas: priklausoma nuo dirbtinės plaučių ventiliacijos ir dirbtinio maitinimo, jai likęs tik kalbėjimas ir regėjimas. Megė, be abejonės, būtų atvejis, kada vietoj pacientų pagalbos reikėtų pagalvoti apie gyvenimą pailginančių priemonių atsisakymą. Tačiau tokios galimybės ji visai neturėjo.
Tai, kad Frenkis po pradžioje stiprios, tikriausiai ir religiškai motyvuotos dvejonės, ėmėsi pildyti Megės valią, emociškai yra visiškai suprantama. Tačiau keistai jo elgesys atrodo dėl to, kad norėdamas tai pateisinti, jis priduria ir Skrepo eutanazijai pritariančią argumentaciją. Juk Skrepas argumentuoja remdamasis keista „Megė turėjo savo šansą“ logika, kurią jis autorizuoja savo paties biografija: jis irgi kadai turėjo šansą; tiesa, jis pralaimėjo, bet kaip tik tas šansas jam būtų buvęs „tai, ką (jis) norėjo pasiekti“. Kitaip nei jis ir Megė, daugelis žmonių, netgi dauguma jų, niekada savo gyvenime neturėjo šanso pakilti į viršų. Tačiau tas, kas tą šansą turėjo, gali šaltakraujiškai mirti. Pagal Skrepą, Megė turi būti dėkinga Frenkiui už šį didįjįšansą, jis jau padarė jai tai, ką geriausio galėjo padaryti, ir dabar jis galįs leisti mirti Megei gera mirtimi.
Šitokią mintį Frenkis priima ilgai negalvodamas. Jis kasdien eina į bažnyčią, kabinėjasi prie esminių teologinių teiginių, tokių kaip trejybiškumas arba gimimas iš mergelės, ir kiekvieną dieną po mišių nervina kunigą panašiais spekuliatyviais klausimais, tačiau elementariausias krikščioniškas žmogaus paveikslo pamokas, jis, atrodo, bus praleidęs. Galbūt jis norėjo jas pamiršti, nes Skrepo pasiūlytos amerikietiškos sėkmės etikos kategorijos, taigi „one big chance“ ir „win all ar lose all“ idėja, atvėrė jam kelią iš gilios moralinės dilemos.
Ne kitaip nei Skrepas, ir taip pat be jokių kritinių klausimų filme argumentuoja ir pati Megė. Ji irgi visą dėmesį sutelkusi į šlovę, kuria mėgavosi artėdama savo „didžiojo šanso“ link. Dabar gi bejėgiškai prikaustyta prie lovos, ji nenorėjo gyventi ilgiau, nei išblanks prisiminimai apie minios aplodismentus. Ji maldaudama sako Frenkiui: „Nenoriu čia gulėti tol, kol nebegirdėsiu džiūgaujančių žmonių“. O Skrepas pritaria: Megė buvo „kovotoja ir nori kovingai išeiti“, tai reiškia aktyviai žengti į mirtį, o ne vegetuoti.
Žinoma: Megė visą savo būtį nukreipė vienį sportinę sėkmę ir niekuomet nebuvo išmokyta, kad gyvenime yra ir kitų svarbių dalykų. Čia Frenkiui nepavyko „įdukros“ atžvilgiu, ir jis tam tikru būdu prieš ją nusikalto, kaip anksčiau jis tai padarė savo kūniškai dukrai. Kunigas nurodo Frenkiui giliai slypinčios praeities kaltės galimybę, ir Frenkio gyvenimas per visą filmą atrodo paliestas tokios nuodėmės, nors mes ir nesužinome, iš kur ji gali kilti.
Skrepo „one chance“ argumentaciją, kuriai Frenkis pritaria beveik mantriškai užkerėtu būdu, papildomai slegia paprasta aplinkybė, kad ją pateikė aktorius Morganas Freemanas. Dėl daugelio ankstesnių vaidmenų Freemanas įgijo sąžiningos figūros statusą. Aukščiausias taškas buvo pasiektas žmonėms draugiško dievo vaidmenyje kino komedijoje „Briusas visagalis“ (JAV, 2003). Dabar girdime Freemaną „Merginoje, vertoje milijono“, įteisinantį aktyvią eutanaziją. Argi ankstesniuose vaidmenyse suformuotas moralinės instancijos įvaizdis neturėtų peršokti į boksininkės dramą? Juk ir „Merginoje, vertoje milijono“ Skrepas pateikiamas kaip absoliutus simpatukas. Be to,čia dar ir Skrepo pasakotojo balsas, lydintis mus per filmą, kuriam leidžiama apžvelgti ir komentuoti įvykius iš olimpinių pozicijų.
Katalikų kunigas kalbėjo apie didžiąją nuodėmę ir griežtą aktyvios eutanazijos draudimą. „Jūs nesikišite, – paragino jis Frenkį, – ir paliksite tą reikalą Dievui!“ Jo logika, deja, kino žiūrovą įtikina tiek pat menkai, kiek ir Frenkis. Kadangi ligoninėje tas „reikalas“ aiškiai patikėtas ne Dievui, bet gydytojams ir aparatams, kurie kaip ir Dievas atsakingi už gyvybės trukmę. Priešais vadovėliškus kunigo sakinius pasirodo Frenkio ir Skrepo nuostatos, paremtos ilgos, tragiškais įvykiais paįvairintos patirties.
Teisė oriai mirti uždengta šešėliu
Megės prašymas leisti mirti, remiantis jos kentėjimų patirtimi, irgi turi nenuginčijamo orumo. Kadangi Megės noras turėti teisę mirti jos fatališkos situacijos akivaizdoje gali būti gerai suprastas, jis tampa eutanazijos pripažinimu. „One Chance“ argumentacija irgi yra įtartina. Ši kritika, aišku, nukreipta tikį „istoriją“ ir jos paslėptą autorių, o neį patį Eastwoodą. Nes taip jis tikriausiai norėjo padaryti akivaizdų štai tokio vertybių pasirinkimo abejotinumą. Tačiau mes irgi turime suvokti jų abejotiną vertę ir joms nepritarti.
Kino meniškumu vertiems dėmesio filmams „Jūros gelmėse“ ir „Mergina, verta milijono“ kelti etinio pobūdžio klausimus nėra blogai, ir tai nesisieja su „sena baime būti suvedžiotam vaizdais“, – kaip įtarinėja Wolframas Knorras, „Weltwoche“ kritikas. Aktyvios eutanazijos šalininkams nereikia filmų, kad apsirūpintų argumentais. O žmonės, kurie patys yra patekę į tokias gilias krizes, kad galbūt trokšta pagalbos numirti, tokių krizių, aišku, kine nesprendžia.
Vis dėlto: abu filmai yra votumas dabar viešame ir politiniame lygmenyje vykstančių debatų ir turėtų būti diskutuojami kaip tokios nuomonės, ir būtent kaip plataus poveikio ir stipraus įspūdžio, o ne kaip grynas kino kūrinys. Be to, kunigų personažais jie meta ryžtingą iššūkį krikščioniškai etikai ir grubiai afišuodami savo poziciją provokuoja kritišką prieštaravimą. Jeigu ir galėtųšį prieštaravimą priskirti marketingui, nereikėtų dėl to paprasčiausiai atleisti, nes gamintojams tokios paslaugos nereiktų daryti.
Nors abu filmai skirtingai argumentuoja, bet abiejuosešešėliu uždengta išreikalaujanti teisė leisti mirti ir mirti oriai, ir ne tiek per aktyviai atliktą eutanaziją, kiek per jos ideologinį pagražinimą: Amenabaras tai daro naudodamas plakatyvų antiklerikalizmą ir „pasaulietinės“ autonomijos patosą; Eastwoodas – nuspręsdamas (tolesnio) gyvenimo vertę pagal abejotiną proamerikietišką sėkmės ir rezultatų etiką.
Emociškai ir racionaliai neva labai suprantamas boksininkės Megės noras mirti pabaigoje perdengiamas tokiu pat fatališku požiūriu į gyvenimo prasmę kaip Ramono mirtis iškreiptu suvokimu apie gyvenimo orumą. Belieka tikėtis, kad prizus, kuriuos „nugriebė“ filmai, nėrašios ideologijos besąlygiško pritarimo išraiška.
Reinhold Zwick (gim.1954), Miunsterio universiteto Katalikų teologijos fakulteto biblinės teologijos profesorius, daugelio straipsnių apie kino ir teologijos santykius autorius
Vertė Vilija Ulienė