KRIKŠČIONIŠKAS ŽURNALAS APIE DIEVĄ IR JO PASAULĮ

Daug pastangų dėl nieko?

Apie pažinimą, Dievo baimę ir dėkingumą: Biblijos darbas pagal Koheletą
Dr. Johannes Zimmermann


I. Kas buvo Koheletas? Koheletas – filosofas be akidangčių

Koheleto knyga, A. Rubšio vertime pavadinta „Mokytojo knyga“, be abejonės, yra pati įspūdingiausia ir mįslingiausia Biblijos knyga. Ji prasideda fraze: „Miglų migla!“ (originale: „tuštybių tuštybė“). Ar akcentuodamas laikinumą taip kalba nepataisomas pesimistas? Netgi nihilistas? Iš tikrųjų Koheletas kalba apie būtį su tam tikru Senajam Testamentui būdingu radikalumu. Tačiau kaip paaiškėja toliau skaitant knygą, jis kalba kaip tas, kuris nori išsiaiškinti dalykų esmę. Ne kaip nihilistas, bet kaip tas, kuris išmatuoja svambalu pasaulį, ir kuris tikrąja ta žodžio prasme užsiima mokslu.
Tai, kad Koheletas neapsiriboja detalėmis, bet savo akiratyje išlaiko visumą, matyti kitoje eilutėje: „Kokia nauda žmogui iš viso jo sunkaus triūso, kuriuo jis triūsia po saule?“ Kitais žodžiais: kam visa tai? Tai klausimas, kuris nuskamba su pasitikėjimu, ir savo gilumu yra mums svetimas: žmonės šiandien apskritai yra per daug užsiėmę savo kasdieninio gyvenimo organizavimu, iš jų per daug reikalauja darbas/studijos ir laisvalaikis, kad rimtai mąstytų apie esminius klausimus.

Atkreipkite dėmesį į šalutinį sakinį: čia kalbama apie žmogaus triūsą, „kuriuo jis triūsia po saule“. (Tokia formuluotė aptinkama dažniau, pavyzdžiui 9 eilutėje: „Po saule nieko nėra nauja!“). Taip stebėjimo zona apribojama: kalbama apie vidinę sritį, apie šiapusinį gyvenimą. Čia nėra nieko „naujo“. O „nauja“, Dievo apreiškimas, nėra Koheleto tema – tai būtina įsidėmėti, norint gilintis į jo filosofiją.
Šiame filosofiniame-imanentiniame lygmeny Koheletas klausia apie naudą, klausia, ar žmogus gali pasiekti išliekančią vertę. Kitaip tariant: studijos, profesija, karjera, turtas, šeima, laiminga senatvė – tai viskas? Tai klausimas, kuris šiandien dažniausiai ignoruojamas. Klausimas, kurį patys turėtume vėl ir vėl kelti, ir kuriuo turėtume pabudinti kitus. Remdamasis šiuo klausimu Koheletas tyrinėja šį pasaulį, jo tvarką ir dėsningumus. Čia galime apžvelgti tik nedidelę jo išvadų dalį.

II. ,,Laiko momentas“ (kairos) ir teisinga Dievo baimė – Mokytojo kn. 3,1-15 aiškinimas

„Viskam yra metas“ (Mok 3,1). Posakis, tinkantis beveik kiekvienai progai. Bet kas svarbu Koheletui? Ne laikas bendrai, ne tai, kad ne viską galima padaryti iš karto. Jam svarbu tinkamas laikas, išreiškiamas graikų kalbos žodžiu kairos – laiko momentas (antonimas – žodis chronos, laikas savo tėkmėje). Svarbu atpažinti šį momentą, kad galėtume tinkamai veikti.
Iš pradžių duodamas visas sąrašas dalykų, kurie reiškia laiką: gimti, mirti, sodinti, rauti, žudyti, gydyti, griauti, statyti… Šis sąrašas gali pasirodyti nuobodus arba raminantis. Bet jis rodo: žmogaus pažinimas gali kai ką išaiškinti! Tai, ką Koheletas meniškai pateikia priešingybių porose, yra pasaulis su sava tvarka. Poliarinis priešpriešinimas kaskart reiškia visumą. Poetinis kompozicijos griežtumas rodo: nėra jokio atsitiktinumo, bet kalbant apie žmogų yra tvarka. Priešingybių poros sugrupuotos į tris ketvertukų blokus: pastarieji sudaryti chiastiškai (pozityviai – negatyviai; pozityviai – negatyviai; negatyviai – pozityviai; negatyviai – pozityviai). Pirmasis ketverto blokas yra būtis (eil. 2), antrasis – subjektyvios patirties sritis, įskaitant erotinę meilę (eil. 5, išmėtyti ir surinkti akmenis – pagal judėjų aiškinimą siejasi su lytiniu aktu). 6-oje eilutėje kalbama apie elgesį su daiktais; eil. 8 galiausiai žvilgsnis nukreipiamas į visumą. Nuo 9 iki 15 eilutės daromos išvados apie žmogaus egzistenciją. Remiasi pradžioje iškeltu klausimu „Tad kokia nauda dirbančiam iš jo triūso?“ Atsakymas duodamas trimis dalimis.

1. Stebėjimas (eil. 10 ir t.)
Žmogus negali išvengti jam Dievo paskirtos pareigos, gyvenimo užsiėmimų. Jis yra arba viename, arba kitame laiko momente. Svarbu atpažinti, kieno dabar „eilė“, ir atsižvelgiant į tai veikti. Jei tai pavyksta, tuomet tai yra „tinkama“. Krinta į akis tai, kad Koheletas čia nesako „gerai“, nes mirtis, sugriuvimas ir panašūs dalykai nėra gerai.
Tuo pat metu žinoma, kad: „Dievas įdėjo į širdį amžinybę“. Mes, žmonės, veržiamės viską pažinti, bet ,,po saule“ įvairiapusis pažinimas yra mums uždraustas. Laikų seka neįžvelgiama, klausimas „kodėl?“ neranda atsakymo: kodėl vienam skirta verkti, kitam – juoktis? Senovės išmintyje perduotas tiesioginis veiksmo ir savijautos susiejimas – kas yra stropus, tas gerai gyvena – tokia forma Koheletui jau svetima. Jis pasaulyje įžvelgia keistą prieštaravimą: nuostabi visumos tvarka yra priešinama žmogaus pažinimo ribotumui, pažinimo, kuris negali suteikti visumai galutinės prasmės.

2. Išvada apie žmogų (eil. 12 ir t.)
Kaip elgtis su tariama beprasmybe? Geriausia žmogui džiaugtis tuo, ką gero jam duoda Dievas, priimti iš jo rankų ir pačiam daryti gera. Pasitenkinimas yra Dievo dovana. Čia jokiu būdu nekalbama apie hedonistišką pabėgimą iš absurdiškumo, vadovaujantis šūkiu: „gyvenimas yra absurdiškas, išmeskime, kas ten yra“. Čia kalba ne žmogus, sukylantis prieš beprasmybę, ir savo rezignacijoje ir abejonėse bandantis iš absurdiškos visumos išplėšti mažytę privačią laimę. Čia matome tą, kuris visame savo ribotume jaučiasi saugus pas Dievą. Jis negali pažinti laikų sekos prasmės, bet žino: gera ateina iš Dievo. Yra maloninga ranka, kuriai esu dėkingas. Ką Dievas duoda gero mano gyvenime, tai galiu priimti kaip šventą pagalbą ir dėkoti, aš galiu net pasitenkinti.

3. Išvada apie Dievą (eil. 14 ir t.)
Tai, kad čia nekalbama apie egocentriškąjį hedonizmą, suprantame iš žodžių (kaip ir knygos pabaigoje, sk.12, eil. 13 ir t.), kad Dievo veikimas nukreiptas į amžinybę. Žmogus čia negali nieko pakeisti, jis turi pragyventi ir iškentėti laikų seką. Tik amžinybėje suprasime tai, kas šiapus lieka nesuprantama. Šis mūsų pažinimo apribojimas nukreiptas į teisingą ryšį su Dievu, į pagarbią Dievo baimę. Pastaroji susieta ne su šiaip baime, bet su pasitikėjimu, tai matome 15 eilutėje: „Dievas pasirūpina persekiojamuoju“. Dievas padeda pasiklydusiam, pražuvusiam, kad vėl sugrąžintų teisumą ir tvarką. Laikų sekoje Dievas reikalauja teisumo. Jis gali ištraukti persekiojamąjį, nupuolusįjį, pataisyti tai, kas yra nutikę gyvenime. Pabaigoje nurodoma, kad Dievo veikimas yra išganantis veikimas.

III. Koheleto žinia
Taigi Koheletas yra asmuo, kurio radikalūs klausimai prieina iki žmogaus pažinimo galimybių ribų, ir kuris nepasitenkina skubotais atsakymais. Jis mato žmogaus ribotumą, jo nuolatinį judėjimą ir neramumą, ir įgyja modernų pajautimą. (Religijos sociologas Peteris L. Bergeris „moderną“ charakterizavo kaip nuolat gilėjančią, sunkiai pakeliamą tėvynės nebuvimo būseną: „The homeless mind“. Tradicinių susisaistymų nebuvimas duoda po lygiai laisvės ir vienišumo). Klausinėjimo rezultatas: viskas yra tuštybė, ne daugiau kaip vėjo gaudymas.
Ypač mūsų pastangos ir darbas. Tam tikrus aspektus Koheletas išdėsto 4-ame ir 5-ame skyriuje: darbui mus dažniausiai skatina tik pavydas ir siekis pralenkti kitus (4,4). Reikia saugotis darbo manijos, nesaikingo triūso (4,6) – net jei kartais atsitinka ir atvirkščiai, kai tingėjimas verčia badauti (4,5). Veržimasis susikrauti turtus kelia vien rūpesčius, o tiesioginė Dievo dovana gali paversti gyvenimą džiaugsmu (5,9-19). Apskritai, kalbant apie darbą reikia atpažinti ir skirstyti tinkamus laiko momentus, priimti Dievo paskyrimą, tuomet tai gali būti „gražu“.

Žmogaus pažinimo ribos lieka nepajudintos. Klausimas „kodėl?“ dažnai yra neatsakytas, galutinė šio pasaulio įvykių prasmė lieka nuo mūsų paslėpta. Taip Koheleto mintys atveda iki pagarbios Dievo baimės. Tai reiškia, jog reikia laikytis Dievo įsakymų ir neužmiršti apie Dievo teismą – taigi gyventi pasitikint, kad pabaigoje Dievas visa neteisybę ištaisys. Kadangi gyvenimas negali būti žmogaus apskaičiuotas, jis gali kiekviename gydančiame įvykyje patirti Dievo rūpestį.
Iš Koheleto galime pasimokyti ne tik užduoti radikalius klausimus, bet ir tinkamai elgtis su išvadomis: nepulti į rezignaciją ir neviltį ir nesprukti į hedonizmą. Ne, Koheletas daro kitokią išvadą: jis žino, kad visame jo ribotume, visų žemiškų įvykių nereikšmingume ir gyvenimo laikinume, jis saugus Dieve. Jis gyvena giliai pasitikėdamas Dievu ir dėkingai iš Jo rankos priima gera. „Taigi eikš, valgyk duoną su džiaugsmu ir gerk vyną linksma širdimi… Visa, ką tik tavo ranka imasi daryti, daryk visomis jėgomis…“ (9,7.10).

Dr. Johannes Zimmermann, Greifsvaldo universiteto Evangelizacijos ir bendruomenės raidos tyrimų instituto mokslinis valdytojas.

Vertė Vilija Ulienė





Teisusis klestės kaip palmė, augs kaip Libano kedras (Psalmė 92,12).