Ron Kubsch

Biblijos darbas apie Izaijo 58,6-9

Pranašai įžvelgia, be gailesčio atskleidžia klaidingus įsitikinimus ir savimi patenkintą pamaldumą. Jiems tenka didžiulė našta. Dažnai Dievas siunčia juos kaip paskutinius šauklius, kad primygtinai ir be baimės priverstų pasikeisti morališkai pasimetusios ir dvasiškai pasiklydusios tariamus tautos ganytojus.
Toks buvo ir pranašo Izaijo (hebr. ješajahu – Dievas yra mano išganymas, mano pagalba) pašaukimas. Per jį Dievas ne tik mokė pagoniškas tautas, jis pirmiausia skyrė užduotį – paskelbti dieviškąjį teismą tai tautai, kuri turėjo tarnauti gyvajam Dievui (plg. Iz 6).
Izaijas savo siuntėjo vardu išrinktiesiems turėjo išrėžti siaubingą diagnozę: nors jie ir garbino Dievą lūpomis, tačiau jų širdys nuo jo nutolusios (plg. Iz 29,13). Pats pasninkas, kuris iš esmės yra nuoširdaus ir iš vidaus kylančio tikėjimo ženklas, tapo ritualu. Dar blogiau: Jokūbo sūnūs gyrėsi pasninku, nors iš tiesų juo bandyta paslėpti neklusnumą (plg. 58,3-5). Šitokį dvasinių vertybių ir išorinės laikysenos neatitikimą vėliau Jėzus pavadino veidmainyste (pl. visą 23 skyrių iš Mato evangelijos). Ten pavartotas Jėzaus žodis „veidmainystė“ (hiperkrytes) kilęs iš vaidinimo meno. Naujajame Testamente jis vartotas apibūdinti žmones, kurie vaizduoja, kad jų gyvenimą tvarko Dievas, bet savo širdyje iš tikrųjų yra bedieviai. Jėzus demaskavo tokią laikyseną kaip „vaidybą“.Čia kaip tik yra ta dviguba moralė, kurią Izaijas „prikalė prie gėdos stulpo“.
Pranašai stebina. Izaijas žinojo, kad klaidingo dvasinio gyvenimo negalima taip lengvai pakeisti tikru pamaldumu. Todėl jis naujai pažvelgė į tam tikrus dalykus. Jis nukreipė žvilgsnį nuo savianalizės į artimo meilę. Pranašas pasisako prieš tikėjimo privatizavimą. Pamaldieji turi pagaliau padėti nuimti neteisėtai uždėtus pančius, pamaitinti alkstantį ir priglausti persekiojamą. Atsigręžti į artimą ir atsilieptiį jo vargus – Dievo akimis tai yra tikras pasninkas (plg. eil.6-7).
Pranašai atveria išganingąjį horizontą. Izaijas tai daro apeliuodamas į tikinčiųjų atsakomybę. Užuot nurodinėję Dievui, ką jam daryti (plg. eil. 3), jie patys privalėtų mokytis gyventi socialiai teisingą gyvenimą. Jiems nevertėtų galvoti apie tai, ko jie negali, nes Izaijas siekia paskatinti žmones žengti konkrečius ir praktinius žingsnius.
Šis įsakymas turėjo galingą pažadą. Jei tauta tai darys, jei duos alkstančiam duonos ir palengvins varguolio gyvenimą, tuomet šviesa užtekės tamsoje, tekanti saulė išstums tamsą ir prašvis. Dievas bus ten ir išklausys jų šauksmą (plg. eil. 10). Trumpai tariant, jeigu tauta vėl nustos žiūrėjusi į save ir ims tarnauti artimui, ji pati bus apdovanota (atkreipkite dėmesį į 8 eil.: tavo šviesa, tavo išgijimas, tavo teisumas). Tai nėra pamokslas apie uždirbamą teisumą, tai – dvasinis principas. Kas praras savo gyvybę, tas ją atras (plg. Mt 10,39).
Šiandien gyvename irgi smarkiai individualizuoto tikėjimo laikais. Kartais atrodo, kad tikėjimas esąs jau toks asmeninis reikalas, jog jis turi likti kiek įmanoma išoriškai nematomu ir neveiksmingu. Vidinė ramybė, gerovė ir sielovada, padedanti jaustis laimingesniu, dar tebėra svarbi. Tikėjimas reikalingas mums, bet ne mes Dievui, kurį tikime. Aišku, nereikia ignoruoti vidinės ramybės ir pasitenkinimo, tačiau mūsų prioritetų sąraše tai atsidūrė pačiame viršuje. Pastorius Johnas Ortbergas kartą pasakė: „Tiesą mes paprastai kalbame tik tol, kol mums tai nieko nekainuoja, o vėliau tiesą mes mieliau keičiamį ramybę“.
Ar tai tikras pasninkas? Ar tai vaisiai, iš kurių galime būti atpažįstami (plg. Mt 7,22)? Visai ne! Paklausykime trijųšių dienų kritinių balsų.
Ronaldas Sideris, amerikietis, etikos ir teologijos specialistas, neseniai išleidęs knygą, kurioje pranašiškai demaskuoja abejotiną evangelikalų pamaldumą. Pažvelkime tikį kelis punktus:
•Vidutinis bažnyčios lankytojas į Dievo Karalystęšiandien investuoja vidutiniškai 2,6 procento savo pajamų. Tarp evangelikalų tas skaičius kilsteli iki 4,2 procento. Kuo daugiau asmuo uždirba, tuo mažesnę dalį atiduoda. Pasirengimas paremti bendruomenę arba misiją pastaruoju metu smarkiai sumažėjo.
•Atgimę krikščionys skiriasi taip pat dažnai kaip ir poros iš kitų gyventojų grupių.
•15 procentų aktyvių evangelikalų laiko nesantuokinį seksą normaliu reiškiniu.
•Seksualinis išnaudojimas religingose šeimose toks pats dažnas kaip ir kitose.
•Suaugusieji evangelikalai televizijai skiria 700 kartų daugiau laiko nei maldai, Biblijai arba šlovinimui.
    Dentonas Lotzas, Pasaulinės baptistų sąjungos generalinis sekretorius, kuris neseniai metė kaltinimus, jog krikščioniškas tikėjimas vis labiau virsta savigalbos filosofija ir gerovės religija. Daug krikščionių yra „egocentriški“, užuot buvę „kristocentriški“ („idea-Pressendienst, Nr. 11, 24. Januar, 2005, S.10).
Iš Šri Lankos kilęs teologas Vinoth Ramachandra atkakliai kaltina pamaldžiuosius neturint visuomeninio angažamento. Krikščionys pasiduoda tokioms visuomenės madoms kaip, pavyzdžiui, rinkos mąstymo tironija. Kaip tik jie turėtų atsiriboti nuo gyvenimą griaunančio stabmeldiško Mamonos garbinimo ir sukurti alternatyvų modelį. Krikščionys turėtų savęs klausti: kaip prisidėti prie Dievo Karalystės kūrimo, „kad ji augtų tarp silpnųjų, kurčiųjų ir atstumtųjų“ („idea-Pressendienst“, Nr.14, 31. Januar, 2005, S. 5-6).
Ar mūsų nuodėmės sąvoka iš tiesų nėra įgijusi individualistinio atspalvio? Dažnai ją sumenkinam iki mūsų santykio su Dievu. Būdas, kaip mes elgiamės vienas su kitu, gali mus nutolinti nuo Dievo. Senojo Testamento pranašai neteisingumą parodė kaip pagrindinę temą. Jie tikėjosi, kad teisieji (krikščionysčia pasakytų „nuteisintieji“) praktikuoja teisumą ir teisingumą (Ez 18,27; Iz 28,17). Taikingas elgesys su kitais ir teisingumo praktikavimas buvo pačiame sąrašo viršuje (plg. Iz 58,9).
Šiandien mums vėl reikalingi vyrai ir moterys (Izaijo žmona irgi buvo pranašė, žr. Iz 8,3), kurie, kaip ir anuomet, be baimės perduotų tai, ką galvoja Dievas. Mums taip pat reikalingi krikščionys, kurie daro tai, ko iš jų tikisi Kyrios. Tikintieji, kurių būtis visa jėga pasireiškia Kristuje, jaunuoliai, kuriuose galime sutikti Kristų, žmonės, kurie nuoširdžiai prisideda prie kitųžmonių gyvenimo.

Vertė Vilija Ulienė