Anton Schulte
Kai žmogus yra sotus, kai jam nieko neskauda ir kai turi bent truputį pragyvenimo lėšų, tada jis pradeda mąstyti apie savo gyvenimo prasmę. O jeigu žmogui nepavyksta suvokti, kodėl jis gyvena, tai stengiasi nuo šio klausimo pabėgti. Žmogaus veikla, studijos, profesija, pramogos iš dalies gali padėti tai padaryti. Tačiau nepaisant viso to, pasitaiko akimirkų, kurios yra stabdys žmogaus gyvenimo kelyje. Laimė ar nelaimė, liga ar mirtis, su kuriomis tenka susidurti savo aplinkoje, priverčia susimąstyti.
Dar būdamas jaunuolis susimąsčiau apie tai. Stovėjau prie jūros ir savęs klausiau: „Ar mano gyvenimas yra kaip tos bangos jūroje? Pakyla ir nusileidžia, o po to staiga išsilieja į krantą? Ar tai viskas? O gal mano gyvenimas visgi turi prasmę?“
Kartą sakiau pamokslą vieno žymaus prekybos vadybininko laidotuvėse. Koplytėlė buvo pilna ne tik artimųjų ir giminių, bet ir inžinierių bei darbininkų, komersantų ir politinių partijų atstovų. Kalbėjau ne tik apie mirusiojo, bet ir apie mūsų asmeninį gyvenimą tardamas: „Kokia buvo velionio gyvenimo prasmę? Kam mes apskritai gyvename? Ar turi mūsų gyvenimas tikrąją prasmę?“
Matydamas, pavyzdžiui, fabrike mašiną aš žinau, kad ji kai ką gamina, žinau, kokiu tikslu ji pagaminta. Mašina nenukrito atsitiktinai iš dangaus. Kiekvienas žino, kad ją kas nors sukūrė. Prietaisas gimė išradėjo galvoje, po to buvo atkurtas braižymo lentoje ir pagaliau inžinieriaus bei jo pagalbininkų sukonstruotas. Taip buvo nustatyta mašinos paskirtis ir ji ėmė dirbti pagal gamintojo sumanymą. Tai kiekvienam suprantama.
Taip ir mano gyvybė – ji iš nieko atsitiktinai neatsirado. Žmogų irgi turėjo kažkas sugalvoti ir sukurti. Dievas yra mūsų Kūrėjas. Jis nustatė, kaip mes turime gyventi. Kaip mašinos turi veikimo instrukcijas, taip ir Dievas, mūsų Kūrėjas, pateikė mums mūsų gyvenimo instrukciją. Jo mintis, planus ir nurodymus perteikia jo žodis. Tai – įsakymai, surašyti Biblijoje. Jei jų nesilaikysime, ims braškėti transmisija ir gaminys nustos veikęs.
Kaip mašina veikia ir gamina tik tai, kas išradėjo sugalvota, taip ir mūsų gyvenimas tik tuomet turi prasmę ir tikslą, jei juo naudojamės taip, kaip buvo Dievo sumanyta.
Mūsų vidinis gyvenimas sudėtingesnis už visas elektronines ar mechanines mašinas, būtent dėl to mums ir reikalingas „vidinis remontas“. Biblija rašo apie pasukimą iš klaidingo kelio ir grįžimą pas Dievą. Kad būtų įmanoma tai padaryti, dangiškasis Išradėjas atsiuntė mums savo Sūnų. Jis tapo žmogumi – Jėzumi iš Nazareto. Jis prisiėmė mūsų klaidingus sprendimus, mūsų nesėkmes bei kaltes ir todėl gali atstatyti net labiausiai sugriautą vidinį gyvenimą. Kam to reikia? Ogi tam, kad atliktume tai, ką jis suplanavo ir, kad mūsų gyvenimas būtų toks, kokio jis tikėjosi. Nuodėmių atleidimas, Dievo ir artimųjų meilė, gailestingumas ir kantrybė – visa tai yra Dievo produktai, kuriuos jis per mus kuria.
Šitie Dievo veiklos padariniai mūsų gyvenime yra tik keliai, vedantys į tikrąjį tikslą. Mūsų gyvenimas turi būti skirtas Dievo garbei. Tam Dievas sugalvojo ir sukūrė mus (Ef 1,12).
Kaip veikianti ir gaminanti mašina teikia garbės išradėjui, taip mūsų gyvenimas turi tarnauti Dievo garbei ir šlovei.
Anton Schulte, 1954 m. įkūrė tarpkonfesinę misijos organizaciją „Neues Leben“, jai vadovavo per 40 m., yra parašęs daug knygų apie krikščioniškąjį tikėjimą
Vertė Ona Petruševičienė