Holger Lahayne
Kalba – tai sielos funkcija. Gyvūnai sielos neturi. Šitaip manė didysis prancūzų filosofas ir matematikas Descartes’as, o po jo iki pastarojo šimtmečio praktiškai visi mokslininkai. Tačiau prieš 140 metų su Charlso Darwino atradimais žmogbeždžionės tapo artimais mūsų giminaičiais. Kokybinis skirtumas tarp žmogaus ir gyvūno pavirto, atrodytų, grynai kiekybiniu: mes turime tik daugiau smegenų negu beždžionės, mūsų sugebėjimai didesni, mąstymas sudėtingesnis. Ar ir gyvūnų tarpusavio bendravimas nėra tik šiek tiek žemesnė mūsų kalbos pakopa? Šitaip kalbinių gyvūnų sugebėjimų tyrinėjimas tapo viena didžiausių šio amžiaus mokslo užduočių. Nes jei pavyktų įrodyti, kad iš principo gyvūnų kalba niekuo nesiskiria nuo žmonių, pagaliau pasidarytų akivaizdu: mes niekuo ypatingu nuo gyvūnų nesiskiriam.
Kalbančios beždžionės, papūgos ir jūros liūtai
Kiekvienas šeimininkas įsitikinęs, kad keturkojis jį „supranta“ ir kad su juo galima kalbėtis. O iš daugelio filmų apie piratus irgi žinome, kad papūgos gali bendrauti su mumis. Tačiau tik antroje šio šimtmečio pusėje imta sistemingai mokyti gyvūnus kalbėti. Garsiausia mokslinio tyrimo programa buvo pradėta 1966 metais su šimpanzėmis. Kadangi jos neturi gerklų, leidžiančių tarti žmogaus kalbos garsus, A. ir B. Gardneriai supažindino šimpanzes su ženklų kalba ASL (American Sign Language). Jauna patelė Vašo (Washoe) greit tapo šios programos „žvaigžde“. Ne vienerius metus gyvendama su žmonėmis, ji įgijo 130 ženklų žodyną, o ženklus mokėjo jungti į sakinius, kurių ilgiausi būdavo iš keturių žodžių. Beveik visais tais pranešimais beždžionė prašydavo duoti maisto ar skirti jai dėmesio. Atrodo, kad Vašo kalba buvo pustrečių metų vaiko lygio, tačiau prie kitų beždžionių kalbos ugdymo tai niekuo neprisidėjo. Kitos beždžionės tarpusavyje tik minimaliai bendravo ženklais.
Ir Vašo, ir nykštukinės šimpanzės Kanzi, mėgusios mokslinės fantastikos filmus, parodo: beždžionės gali išmokti daiktus ir veiksmus pavadinti ženklais, jos sugeba naudotis simboliais kaip instrumentais, norėdamos ką nors pasiekti, ir tais ženklais gali išreikšti jausmus. Taigi negalima neįvertinti kalbinių beždžionių sugebėjimų.
O kaip yra su pagarsėjusiomis kalbančiomis papūgomis? „Karšta!“ – rėkdavo aštuoniolikmetis Aleksas, pastebėjęs garuojančios arbatos puodelį. Amerikietė mokslininkė Irene Pepperberg išmokė papūgą septyniasdešimties žodžių, ir paukštis pasiekė įspūdingų rezultatų. Jis mokėjo derinti ir skirstyti. Pavyzdžiui, parodžius įvairių formų puodelius, visus juos priskirdavo „puodelių“ kategorijai. Raudonus ir geltonus vilnonių siūlų kamuoliukus Aleksas vadindavo „žaislais“.
Jau konstatuoti ir netikėti jūros liūtų, delfinų bei banginių kalbiniai sugebėjimai. Delfinai kaip ir beždžionės gali suprasti ribotą ženklų kalbą ir vaizdžius žodžių junginius. Jie gali įsivaizduoti kamuolį ar pripučiamą ratą, net jei šių ir nėra netoliese. Jūros liūtai iki šiol yra vieninteliai gyvūnai, pademonstravę kažką panašaus į abstraktų mąstymą. Septynmetis Rio per treniruotes išmoko, kad „lėkštės“ simbolis reiškia tą patį, ką ir „puodelio“, o šis savo ruožtu yra tas pat, kas ir „dinozauras“. Tuomet Rio be jokių treniruočių padarė išvadą, kad „lėkštė“ ir „dinozauras“ reiškia tą patį. Buvo pastebėta, kad kašalotai susišneka čaižiais trumpais ir ilgais signalais. Kiti banginiai tarpusavyje bendrauja švilpdami ir cypdami. Panašu, kad banginių gentys turi netgi savus dialektus.
Grįžkime prie beždžionių, kurios vis dar yra geriausi „kalbos mokovai“ tarp gyvūnų. Nepaisant puikių šimpanzių kalbinių sugebėjimų, žmogbeždžionės kalbiniu požiūriu stipriai atsilieka nuo bet kokio trejų metų vaiko. Tačiau dar svarbiau yra štai kas: nebuvo pastebėta, kad beždžionės ženklais naudotųsi, norėdamos ką nors papasakoti ar pavaizduoti. Jos niekad nesako tokių paprastų sakinių, kaip „šuo kanda katei“ ir juo labiau – „katę sukandžiojo šuo“. O vaikai pažįsta aplink juos esantį pasaulį ir pasakoja apie jį. „Beždžionės žodyną“ iš 130 žodžių vaikai turi būdami kokių dvejų metų, tačiau naudojasi juo visai kitaip. O tas žodžių vartojimas yra svarbiausia. Toks dalykas kaip gramatika Vašo buvo nežinomas, ir žodžius ji dėliodavo kaip pakliuvo. O vaikai, atrodo, iškart žino gramatines sakinių struktūros taisykles.
Kaip vaikai mokosi kalbėti?
Žiūrėdamos ir mėgdžiodamos beždžionės gali išmokti kai kurių žmogaus ženklų. Treniruodamosios jos pasiekia stebėtinų rezultatų. Tačiau vaikai mokosi kalbėti visiškai kitaip. Gimtąją kalbą jie išmoksta ne vien tik klausydamiesi ir švebeldžiuodami iš paskos. „Mėgdžiojimo teorija“ negali paaiškinti, kaip vyksta stulbinantis kiekvieno vaiko kalbos mokymosi procesas tarp dvejų ir ketverių metų amžiaus – nesvarbu, kiek išgirsta ir ar jo tėvų kalba yra gramatiškai taisyklinga. Jei tokia didžiulė pažanga per trumpą laiką būtų tik treniruočių rezultatas, vaikas daugiau kaip 24 valandas per parą turėtų klausyti ir kalbėti, – žodžiu, treniruotis. Tačiau labiausiai pribloškia tai, kad vaikai gimtosios kalbos išmoksta tarsi savaime, tiesiog žaisdami.
Skatinama „lingvistikos karaliaus“ brito N. Chomsky’io darbų, parašytų beveik prieš 40 metų, tarp kalbotyrininkų įsigalėjo teorija, vėl pabrėžianti žmogaus kalbos unikalumą. Ji teigia, kad ne tik kad dar negimusio embriono smegenyse yra išlavėjęs kalbos centras – kiekvienam žmogui yra įgimta vadinamoji „universalioji gramatika“. Ji sudaro kalbos pagrindus, kurių neišmokstame iš tėvų. Universalioji gramatika leidžia vaikui iš išgirstos kalbos nustatyti dėsningumus ir ryšius, o paskui pritaikyti tuos gimtosios kalbos gramatinius principus savo žodžiams ir sakiniams. Sąmoningai vaikas išmoksta tik atskirus žodžius, o „gramatikos mašina“ smegenyse iš jų pagamina taisyklingas sakinių struktūras.
Šitas faktas taip pat paaiškintų, kodėl vaikai žymiai greičiau ima suprasti tėvus, negu gali ką nors pasakyti patys. Jei kalba būtų treniruočių padarinys, vaikas galėtų suprasti tik tai, ką gali pasakyti pats. Šis faktas pirmiausia puikiai paaiškina, kodėl vaikas, skirtingai nuo beždžionės, labai greitai išmoksta sudaryti daugybę skirtingo sudėtingumo sakinių. Žmogaus kalbinius sugebėjimus reikia traktuoti kaip įgimtus ir unikalius. Tiesa, mokslininkai dar ginčijasi, ar paveldimoje žmogaus informacijoje esama kokio nors ypatingo „kalbos geno“.
Kalbos modelis – išraiška, signalas, vaizdavimas, argumentas
Skirtumą tarp gyvūno ir žmogaus teoriškai apibendrina modelis, kurį sudarė britų filosofas Karlas Popperis (1902–1994), remdamasis K. Bühlerio atradimais. Popperis skiria keturias kalbos funkcijas. Dvi žemesniosios bendros gyvūnams ir žmonėms, dvi aukštesniosios būdingos tik žmogui. Žemesnioji kalbos forma pirmiausia yra išraiškos funkcija. Gyvūnai ir žmonės savo vidinę būseną ir jausmus išreiškia įvairiausiais garsais – šūkčiodami, rėkdami, juokdamiesi ir panašiai.
Signalinė funkcija bendra žmogaus ir ypač bandos gyvūnų kalbai. „Siuntėjas“ komunikuodamas nori sukelti „priėmėjo“ reakciją. Vieno paukščio skelbiamas pavojus įspėja visą būrį. Žmogaus ir gyvūno bendravime yra plati signalų skalė, pavyzdžiui, žmogaus ir jo šuns ar raitelio ir žirgo santykiuose. Žmonių bendravimas šiame lygyje labai ištobulintas. Tik prisiminkime daugybę akių, rankų, veido, lūpų signalų, kuriais įspėjame apie savo simpatiją, panieką ar pyktį.
Vaizdavimo funkcija aukštesniu lygiu nulemia didžiąją žmogaus kalbos dalį. Mes pasakojame, ką patyrėm ar išgyvenom – apie vakarykštes futbolo rungtynes, vaikų elgesį, politines naujienas, kainas parduotuvėje, kokį nors mokslinį atradimą ir t.t.. Čia įeina ir abi žemesniosios kalbos funkcijos – išraiška ir signalas, nes pasakodami mes automatiškai ką nors išreiškiame, tačiau prisideda ir kai kas visai nauja. Vaizdavimo funkcija ypatinga tuo, kad pasakyti dalykai gali būti teisingi arba neteisingi. Tik šiame lygyje įmanomas melas. Kai kurie gyvūnai sugeba labai aiškiai ką nors pasakyti ir, kaip Vašo, tikrai rezultatyviai signalizuoti. Tačiau dar nebuvo pastebėtas išties meluojantis (o ne apsirikęs) gyvūnas.
Aukščiausią kalbos lygį ženklina argumentinė funkcija. Tik žmonės, remdamiesi tikrais ar klaidingais teiginiais, sugeba argumentuoti, vertinti, diskutuoti, daryti išvadas – racionaliai mąstyti. Gyvūnams visiškai svetimas toks dalykas, kaip logika, skirianti reikšmingus argumentus nuo nereikšmingų.
Taigi norėdami tikrai galime pasakyti, kad gyvūnai sugeba kalbėti. Tačiau netgi protingiausios šimpanzės kalba parodo, kad skirtumas tarp žmogaus ir gyvūnų kalbos yra kokybinis. Nepaisant visų bandymų, slenksčio tarp mūsų ir gyvūnų peržengti taip ir nepavyko – mūsų kalbai būdinga unikali kokybė. Svarbiausio evoliucijos teoretikų įrodymo apie tai, kad žmogus ir gyvūnas iš esmės lygūs, dar trūksta.
Holger Lahayne, studijavo grafiką ir teologiją
Vertė Kristina Sprindžiūnaitė