Pagal Dievo paveikslą « PRIZMĖ

KRIKŠČIONIŠKAS ŽURNALAS APIE DIEVĄ IR JO PASAULĮ

Pagal Dievo paveikslą

Ranald Macaulay ir Jerram Barrs

Panašus į Dievą

Puikūs mokytojai pasižymi sugebėjimu paprastai paaiškinti tai, kas atrodo sudėtinga. Toks mokytojas buvo Jėzus. Kai jo paklausė, kokia yra kiekvieno žmogaus pareiga pagal Senojo Testamento įstatymą, jis tiksliai ir paprastai apibendrino didžiulės apimties tekstą: „Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visu protu. Tai didžiausias ir pirmasis įsakymas. Antrasis – panašus į jį: Mylėk savo artimą kaip save patį. Šitais dviem įsakymais remiasi visas Įstatymas ir Pranašai“ (Mt 22,37–40).     Toks paprastumas nebūtinai iškreipia prasmę. Kad ką nors atvaizduotume teisingai, nebūtina pabrėžti kiekvienos detalės. Iš tikrųjų neįmanoma pateikti absoliučiai aiškaus vaizdo, kuriame nebūtų praleista detalių. Nepaisydami to, galime sužinoti tiesą: kažkas padarė tą, o ne kitką, buvo čia, bet ne ten, buvo turtingas, bet ne vargšas, ir panašiai.
Dievo tiesa supaprastina daugelį mūsų gyvenimo dalykų, šitaip leisdama suvokti šios mūsų patyrimų įvairovės prasmę. Ta tiesa turi būti surasta Dievo žodyje, Biblijoje.
Tačiau pati Biblija nėra viena knyga – ją sudaro daug knygų; ji apima ne vieną kartą, bet daugelį. Nors tai įvairialypis tekstas, galime drąsiai teigti, kad jos mokymo esmė yra paprasta. Dėl to ir paprasti žmonės gali ją skaityti ir įgyti „daugiau įžvalgos už savo mokytojus“ (Ps 119,99). Biblinio pasaulėvaizdžio pagrindai visiškai nesudėtingi.
Apsvarstysime tiktai vieną visos Biblijos mokymo aspektą, būtent dvasinės patirties esmę. Ko Biblija moko apie krikščioniškąjį gyvenimą? Kadangi apie jį pasakyta daugybė dalykų, vėl galėtume paklausti – ar galime apie tai kalbėtipaprastai?
Deja, šiandieninėje Bažnyčioje klausantis įvairių balsų, kyla pagunda į šį klausimą atsakyti neigiamai. Kaip prekijai turguje, taip ir pavieniai mokytojai bei grupės mums siūlo savuosius krikščioniško gyvenimo akcentus – daugiau evangelizacijos, daugiau namuose besirenkančių Bažnyčių, daugiau atgailos, daugiau antgamtinių dovanų ir t.t.. Tai nėra paprasta.
Tokia priklausomybė nuo metodų iš dalies sukelia mūsų kultūros orientacija – tikimasi, jog atsiradusias problemas spręs tam tikros priemonės. Tokia galvosena atsispindi net ir krikščioniškoje bendruomenėje: turi būti kažkokių metodų, kurie duos norimą išeitį, rezultatą, patyrimą, augimą ar dar ką nors.
Tačiau ši painiava turi ir kitą priežastį. Kartais Biblijos žodžiai apie krikščioniškąjį gyvenimą atrodo sunkiai suprantami. Pavyzdžiui, Jėzus sako, kad mes negalime būti jo mokiniai, jei neprarasime savo gyvybės (Mk 8,34–35). Paulius – kad mirėme kartu su Kristumi ir prisikėlėme su juo ir todėl turime siekti „to, kas aukštybėse, kur Kristus sėdi Dievo dešinėje“ (Kol 3,1). Ką tokie pasakymai – „prarasti gyvybę“, „mirti su Kristumi“ – reiškia? Ar mano požiūris į gyvenimą turi būti negatyvus? Ar mąstyti apie tai, kas aukštybėse, reiškia būti abejingam esamai tikrovei?
Kai šios ištraukos pateikiamos savame kontekste, jos nėra taip sunkiai suprantamos, kaip tai gali pasirodyti iš pradžių. Tačiau įvairiais Bažnyčios istorijos laikotarpiais atskiri Biblijos teiginiai, panašūs į šituos, būdavo išimami iš konteksto ir pritaikomi netinkamai. Dėl to susiformavo labai iškreiptų požiūrių į krikščioniškąjį gyvenimą.
Tad ar įmanoma apibendrinti Biblijos mokymą apie dvasinę patirtį? Ar galima nusakyti jį visiškai paprastai, taip, kaip Jėzus nusakė Senojo Testamento įstatymą?

Vienijantis principas

Mums reikia to, ką fizikai vadina vienijančiu principu – tai principas arba dėsnis, kuris yra toks svarbus, kad nuo jo priklauso bet koks tolesnis dalyko tyrinėjimas. Pradėjus nuo tokio visa valdančio dėsnio, galima tyrinėti tikrovę ir atrasti naujų dalykų, tačiau drauge užkertamas kelias bet kokiems papildymams, kurie šiam dėsniui prieštarautų. Ar Dievas yra mums davęs tokį dėsnį ir krikščioniškajame gyvenime? Svarbiausia ne tai, ar iš viso atsirastų pakankamai protinga asmenybė, galinti suformuluoti tokį teiginį, bet tai, ar pati Biblija suteikia mums tokį raktą. Mes manome, kad toks raktas yra ir kad jis randamas, kaip ir reikėjo tikėtis, Dievo žodžiuose, nusakančiuose žmogaus kilmę: „Padarykime žmogų pagal mūsų paveikslą“ (Pr 1,26).
Šis teiginys buvo pasirinktas kaip vienijantis principas ne atsitiktinai. Posakis Dievo paveikslas paprasčiausiai reiškia „sukurtas panašus į Dievą“. „Padarykime žmogų pagal mūsų paveikslą ir panašumą“ (Pr 1,26). Tai nereiškia, kad žmogus buvo sukurtas visiškai kaip Dievas. Be abejonės, buvo ir skirtumų: žmogus buvo ribotas fizinis sutvėrimas, moteriškos ir vyriškos lyties; nuo Kūrėjo visiškai priklausė ne tik žmogaus egzistavimo pradžia, bet ir tolesnis šio egzistavimo palaikymas. Vis dėlto nepaisant didelių skirtumų žmogus buvo panašus į Dievą, nes jis buvo asmuo.
Tad žodžiai „padarykime žmogų pagal mūsų paveikslą“ rodo visiškai naują pakopą Dievo kūryboje. Saulė ir Mėnulis nėra jo paveikslas, taip pat ir Žemė bei visi kūriniai, kurie sukurti ore, žemėje arba jūroje. Tik žmogus yra taip apibūdintas.
To priežastis paaiškėja, kai pažvelgiame į pirmųjų Pradžios knygos skyrių kontekstą: žmogus yra toks kūrinys, su kuriuo pats Dievas palaiko asmenišką ryšį. Dievas tarė Adomui ir Ievai: „Būkite vaisingi ir dauginkitės“ (Pr 1,28). Jie buvo taip sukurti, kad jų ausys girdėjo ne vien atskirus garsus, bet suprato kalbą. Tuo žmogus skiriasi nuo visos gamtos. Todėl visai suprantama, kad jie kalbėjosi su Dievu: „Išgirdau Tavo balsą“ – pasakė Adomas (Pr 3,10; K. Burbulio vert.). Taip pat atrodė visai suprantama, kad jie galėjo kalbėtis vienas su kitu ir duoti gyvūnams vardus (Pr 2,19).
Adomas ir Ieva turėjo visus asmenybės bruožus, taip, kaip dabar juos turime mes. Mes šiuos bruožus turime būtent dėl to, kad juos turėjo Adomas ir Ieva. Jie buvo kūrybingi žmonės ir suvokė grožį – mes tai pat; jie mylėjo ir mąstė – mes irgi; jie buvo moralūs, ir mes esame; jie galėjo rinktis – galime ir mes.
Štai ką reiškia būti panašiam į Dievą, nors, kaip vėliau pamatysime, panašumų yra dar daugiau. Tačiau iš esmės mes panašūs į Dievą tuo, kad esame asmenys. Ši tiesa apibrėžia žmogiškąją patirtį. Kaip ir Dievas, mes su viskuo susiję asmeniškai. Jis yra kūrybingas, ir mes tokie esame: mums duota viešpatauti žemėje, ir šis viešpatavimas iš pat pradžių turėjo būti maloningas ir tokiu būdu atspindėti paties Dievo viešpatavimą. Mes irgi esame sukurti asmeniškiems ryšiams – vyro su moterimi, moters su moterimi, vyro su vyru ir abiejų su Dievu. Šie santykiai turėtų pasižymėti meile taip, kaip Trejybės asmenų santykiai yra pagrįsti meile. Todėl galime manyti, kad Jėzaus apibendrinimas, kas yra įstatymas ir pranašai – kad turime mylėti Dievą ir savo artimą – paaiškina frazę „Dievo paveikslas“ iš Pradžios knygos 1 skyriaus. Šis „paveikslas“ myli, nes meilė yra iš Dievo (1 Jn 4,7). Ir šio „paveikslo“ tikslas yra mylėti. Tai ir yra apibrėžimas, ką reiškia būti žmogiškam.
Taigi šiuos žodžius iš Pradžios knygos (1,26) priimame kaip vienijantį principą pirmiausia dėl to, kad jie kalba apie mūsų kilmę, prigimtį, o antra, kadangi Naujasis Testamentas aiškiai moko, jog išganymo tikslas yra atkurti šį „Dievo paveikslą“.
Pavyzdžiui, Paulius, kalbėdamas apie šventėjimo tikslą, sako: „Nebemeluokite vienas kitam, nusivilkę senąjį žmogų su jo darbais ir apsivilkę nauju, kuris atnaujinamas tobulam pažinimui pagal savo Kūrėjo paveikslą [eikon]“ (Kol 3,9–10). Verta atkreipti dėmesį į tai, kaip vartojamas žodis atvaizdas. Dvasiškai augdami tikintieji atsinaujina pagal savo Kūrėjo paveikslą. „Mes visi… Viešpaties šlovę atspindėdami, daromės panašūs į jo atvaizdą [eikon]“ (2 Kor 3,18). Laiške efeziečiams, 4,24 žodis atvaizdas [eikon] nepavartotas, tačiau išreikšta ta pati mintis: „Apsivilkti nauju žmogumi, sutvertu pagal Dievą teisume ir tiesos šventume“.
Vadinasi, krikščioniškojo gyvenimo tikslas, kaip ir sukūrimo tikslas – būti panašiems į Dievą. Paulius patvirtina šią mintį paprastai pasakydamas: „Būkite Dievo sekėjai, kaip jo mylimi vaikai“ (Ef 5,1). Čia pavartojama analogija – vaikas turi būti kaip tėvas. Būdami Dievo sekėjai, tapsime panašiūs į Dievą. Tas pats pasakyta ir apie Kristų: „Sekite mano pavyzdžiu, kaip aš seku Kristumi!“ (1 Kor 11,1). Kadangi Kristus yra tiksliausias Dievo atvaizdas (2 Kor 4,4), turime sekti juo. Turime „gyventi meile, nes ir Kristus pamilo mus ir atidavė už mus save“ (Ef 5,2).
Jonas taip pat į tai apeliuoja: „Jei Dievas mus taip pamilo, tai ir mes turime mylėti vieni kitus“ (1 Jn 4,11). Dievas tokiu būdu veikė per Kristų, nes tokia yra Dievo prigimtis. Pasak Jono, „Dievas yra meilė“ (1 Jn 4,8).
Sąvoka „Dievo paveikslas“ kaip vienijantis principas yra įvardijama ir sukūrimo aprašyme, ir Naujojo Testamento eilutėse, apibendrinančiose tikinčiojo gyvenimą.

Šventėjimas kaip teigimas

Šventėjimas (tapimas šventam) iš esmės yra gyvenimo teigimas. Visas krikščionio gyvenimo tikslas yra pirminio Dievo paveikslo atkūrimas, kitais žodžiais tariant, atkūrimas tokios žmogiškos patirties, kokią Dievas buvo skyręs Adomui ir Ievai iki nuopuolio. Kaip vėliau pamatysime, krikščionio patirtis nėra tapati Adomo ir Ievos patirčiai. Tačiau abiem atvejais ji teigia gyvenimą.
Ironiška, tačiau tie, kas remiasi Reformacijos ir apaštališkosios Bažnyčios doktrinų tradicija, iš XIX amžiaus paveldėjo negatyvizmo dvasią, kuri gana ryškiai prieštarauja šių krikščionių šaknims. Šios negatyvizmo dvasios esmė buvo „Neragauk! Neliesk!“ (plg. Kol 2,21). Jai būdingas proto pasmerkimas ir bet kokios kultūrinės veiklos atsisakymas. Į protą buvo žiūrima kaip į devyngalvį slibiną, o kūrybingumas laikomas nereikalinga ir tuščia prabanga. Ir, kaip ir tie „papročiai“, kuriems priešinosi Paulius, ši negatyvizmo dvasia buvo pateikiama kaip dora ir religinga mąstysena.
Neigdami tokią tradiciją, mes kovojame už kitokį požiūrį į šventėjimą, kuriuo teigiama bet kokia tikrai žmogiška veikla. Kodėl? Todėl, kad tokį gyvenimas mums buvo skyręs Dievas, jį pavadinęs „labai geru“. Kaip jau matėme, Adomas buvo sukurtas kūrybingas: jis davė vardus gyvūnams (Pr 2,19). Viena iš jo pareigų taip pat buvo „įdirbti ir prižiūrėti“ Edeno sodą; ir, matyt, Adomas nebuvo abejingas jo grožiui. Jis tikrai nebuvo abejingas meilei, kuria galėjo džiaugtis su savo žmona. Svarbiausia, kad mes suvoktume, jog kaip tik tokie patyrimai sudaro krikščionio gyvenimo pagrindą, nes būti žmogiškam reiškia būnant ribotu bei materialiu asmeniu atspindėti patirtį to begalinio Asmens, kuris mus sukūrė.

Svarbus skirtumas

Tačiau iki šiol kalbėjome apie Adomą ir Ievą iki nuopuolio. Ar tokia patirtis, kokią turėjo jie, nebuvo negrįžtamai prarasta per jų nepaklusnumą, aprašytą Pradžios knygoje?
Reikia atidžiai atskirti tai, kas buvo prarasta per nuopuolį, ir kas išliko. Kitaip sakant, reikia atskirti žmogų kaip Dievo paveikslą iki nuopuolio ir po jo. Išskirtinai žmogiški bruožai, žymintys mus kaip asmenis – meilė, moralumas, protavimas, kūrybingumas – rodo, kad ir po nuopuolio vis dar esame Dievo paveikslas. Šia prasme visa žmonija yra ir visada buvo Dievo paveikslas ne mažiau, nei Adomas ir Ieva prieš nuopuolį.
Tačiau po nuopuolio šie bruožai, kaip kad susilpnėjęs regėjimas, turi trūkumų. Reikia pabrėžti, kad tai nereiškia, jog daugiau nebesame žmonės. Tiesa, apibūdindama dabartinę mūsų, nusidėjėlių, padėtį, Biblija vartoja tokį negailestingą žodį kaip „mirtis“ (Ef 2,1), bet šis žodis nereiškia, jog tai, ką vadiname žmonių gimine, daugiau neegzistuoja. Žmonija „mirusi“ ta prasme, kad yra atskirta nuo Dievo; bet nors ir atskirti, vis tiek esame „gyvi“ kaip žmonės: ir toliau esame asmenys, taip kaip Adomas ir Ieva, net išvaryti iš Rojaus, liko asmenys.
Štai kodėl, nors ir puolę, galime bendrauti vienas su kitu kaip asmenys. Paulius, pavyzdžiui, įtikinėjo tų laikų netikinčiuosius, tiek žydus, tiek pagonis. Jis kreipėsi ne tik į jų protus, bet ir moralę: „Atviru tiesos skelbimu prisistatome kiekvieno žmogaus sąžinei“ (2 Kor 4,2).
Šis skirtumas yra esminis: Dievo paveikslas po nuopuolio išlieka mumyse, nors ir nebeatspindime tobulo Dievo moralinio paveikslo. Nors pradžioje žmonija buvo tobula, dabar ji tokia nebėra. Kaip teršiame savo fizinę aplinką, taip teršiame ir moralinę. Teršiame dėl to, kad patys esame suteršti: „Iš vidaus, iš žmonių širdies, išeina pikti sumanymai, paleistuvystės, vagystės, žmogžudystės, svetimavimai, godumas, suktybės, klasta, begėdystės, pavydas, šmeižtai, puikybė, neišmanymas. Visos tos blogybės išeina iš vidaus“ (Mk 7,21–23).
Šiuo atžvilgiu mes nepanašūs į Dievą. Nepaisant to, vis tiek teisinga ir būtina kalbėti apie puolusią žmoniją kaip apie „Dievo paveikslą“, kaip tai daroma Naujajame Testamente: „Juo [liežuviu] šloviname Viešpatį, savo Tėvą, ir juo keikiame žmones, kurie sutverti panašūs į Dievą“ (Jok 3,9).
Tai, kad esame sukurti pagal Dievo paveikslą, pirmiausia reiškia gyvenimo teigimą, o ne neigimą. Panašiai kaip izraelitai, saugiai perėję Raudonąją jūrą, mes turime žvelgti į krikščionio gyvenimo „žemę“ taip, kaip Jozuė ir Kalebas žvelgė į Kanaaną – žemę, pilną grožio ir vilčių, – o ne kaip kiti dešimt žvalgų, kurie ją laikė grėsminga žeme, lemiančia baimę ir vergiją. Į krikščionišką gyvenimą reikia žiūrėti kaip į gyvybę ir laisvę, išgijimą bei atnaujinimą. Pernelyg dažnai jis buvo laikomas nuobodžiu ir sausu, slegiančiu ir griežtu.

Gyvenimo kryptis

Kita vienijančio principo vertybė yra ta, kad jis mums nurodo gyvenimo kryptį. Nors šventėjimas apima gyvenimo teigimą, juo neteigiamas bet koks gyvenimas. Žmogus nėra laisvas daryti, ką užsigeidžia. Būti sukurtam pagal Dievo paveikslą reiškia būti panašiam į Dievą (Pr 1,26). Visas Šventasis Raštas mums aiškina, kas įeina į tokį panašumą ir kas ne. Pavyzdžiui: „Elkitės kaip šviesos vaikai. O šviesos vaisiai reiškiasi visokeriopu gerumu, teisumu ir tiesa“ (Ef 5,8–9). Ir priešingai, „ištvirkavimas ir visoks netyrumas ar godulystė tenebūna jūsų net minimi“ (Ef 5,3). „Būkite Dievo sekėjai, kaip jo mylimi vaikai, ir gyvenkite meile, nes ir Kristus pamilo jus ir atidavė už mus save“ (Ef 5,1–2). Šie daug ką apimantys nurodymai – ir teigiami, ir neigiami – visi užrašyti tose pačiose aštuoniose vieno Pauliaus laiško eilutėse. Šventajame Rašte tokių nurodymų daugybė.
Mūsų kultūroje tai neįkainojama vertybė, kadangi žmonės dabar supranta, jog nesugeba apibrėžti, kas yra gyvenimas; kad pradėdamos tik nuo savęs ir atmesdamos Dievo apreiškimą ribotos būtybės intelektualiai nepajėgios su tikrumu kalbėti apie tiesą. Dėl to Vakarai beviltiškai nugrimzdę į pesimizmą ir moralinę painiavą. H. J. Blackhamas sako: „Humanisto manymu, gyvenimas niekur neveda, ir bet koks apsimetinėjimas, kad yra ne taip, tėra apgaulė. Jei tiltas per tarpeklį baigiasi pusiaukelėje ir pakimba ore, o ant to tilto pilna besigrūdančių žmonių, tai jie vienas po kito įkris į bedugnę. Tiltas niekur neveda, ir tie, kas spraudžiasi į priekį, kad jį pereitų, eina į niekur. Visai nesvarbu, kur, jų manymu, jie eina, kaip jie pasiruošė tai kelionei, kaip labai jiems visa tai patinka… Tokia situacija yra beprasmybės pavyzdys“. [1]
Todėl žmonės akivaizdžiai sutrikę – kaipgi reikėtų gyventi, kokie turėtų būti moraliniai gyvenimo rėmai? Žmonės neturi jokios krypties. Nesugebėdami apibrėžti, kas yra gyvenimas, jie negali jo nukreipti tam tikra linkme. O krikščionybė savo ruožtu gali duoti ir tai, ir tai.
Krikščionys tvirtina žiną tikrąją gyvenimo prasmę. Toks pareiškimas nėra arogancija. Jis remiasi ne asmenišku krikščionių autoritetu, ar jų pačių išmintimi, ir netgi ne šventųjų bei pranašų per visus amžius sukaupta patirtimi. Vienintelis autoritetas yra Dievas, kuris apsireiškė žmogui ir kuris per Bibliją aiškiai kalba visiems žmonėms.
Iš tiesų arogantiškai elgiasi kita pusė – tie, kas atsisako pripažinti, jog Dievas kalbėjo. Dievas aiškiai parodė svarbiausius dalykus, kuriuos mums reikia žinoti apie gyvenimo priežastį bei tikslą ir tai, kaip dabar, po nuopuolio, jį galima atitaisyti. Tačiau daugelis atsisako klausytis.
Taigi Biblija apibrėžia gyvenimo prasmę. Mes buvome sukurti būti Dievo paveikslu – panašūs į Dievą: tai aiškiai matome iš Biblijos nurodymų, ką turėtume ir ko neturėtume daryti. Tad labai svarbu, jog tam tikru atžvilgiu Biblija yra taisyklių knyga. Dėl to šventėjimas, kaip gyvenimo teigimas, nėra kvietimas „daryti bet ką, kad tik iš viso ką nors darytum“. Šis teigimas turi būti suprantamas Dievo tinkamos veiklos rėmuose, o tai reiškia taisyklių knygos – Biblijos – ribose.

Laisvės įstatymas

Tačiau labai svarbu pažymėti, kad nors Biblija apibrėžia, kas yra tikrai žmogiška, iš šio apibrėžimo išplaukiančios gyvenimo direktyvos neturi būti laikomos tiesiog „taisyklėmis“. Reikia pridėti dar vieną dimensiją. Biblija įsako ir nurodo kryptį pirmiausia ne dėl to, kad ji yra taisyklių knyga (nors ji tokia iš tikrųjų ir yra), bet dėl to, kad ji yra knyga–vadovas. Ji mums nurodo, kaip grįžti į tą gyvenimo kelią, kuriuo buvo skirta mūsų pirmiesiems protėviams ir kurį jie vėliau paliko. Ji parodo puolusiai žmonijai, ką reiškia gyventi kaip Dievo paveikslui.
Dėl šios pariežasties į Biblijos pamokymus ir įsakymus aš žiūriu ne kaip į atsitiktinius nuostatus, tartum mano užsispyrusiai valiai Dievas būtų sukūręs atsitiktines ir sunkias taisykles, lyg barjerus žirgui parodomosiose varžybose. Aš juos laikau rūpestingai parinktomis nuorodomis, galinčiomis mane grąžinti į kelią, iš kurio nuodėmė buvo išvedusi. Aš laikau jas iš esmės konstruktyviomis. Kodėl? Todėl, kad mano prigimtis, sukurta Dievo, turi gyventi pagal šiuos nuostatus. Tad siekdamas paklusti Dievo įsakymams, veikiu ne prieš save, bet savo labui. Aš elgiuosi pagal savo, kaip Dievo paveikslo, prigimtį. Darydamas, kas teisinga, įtvirtinu savo tikrąją tapatybę – išlaisvinu save! Todėl Jėzus sako: „Jei laikysitės mano mokslo… jūs pažinsite tiesą, ir tiesa padarys jus laisvus“ (Jn 8,31–32). Ir Jokūbas įstatymą vadina „tobuluoju laisvės įstatymu“ (Jok 1,25).
Vienijantis principas, nukreipęs mane nuo abejingos neigimo atmosferos, visiškai pakeičia mano supratimą net apie tokius Biblijo dalykus, kurie iš pirmo žvilgsnio atrodo negatyvūs ir ribojantys. Šis principas parodo, kad paliepimai ir draudimai iš esmės yra pozityvūs ir išlaisvinantys, nes jie tiesiog nurodo, kaip gali būti atkurta mano tikroji asmenybė.

Kūrybingumas, meilė, vienybė

Tai paaiškina trys kasdieninio gyvenimo aspektai. Pirmasis iš jų yra kūrybingumas. Mes dažnai galvojame, kad kūrybingumas būdingas tik tam tikros srities specialistams, būtent menininkams. Žinoma, menininkai yra ypatingai apdovanoti, ir jų vaidmuo yra išskirtinis. Tačiau platesne prasme kūrybingumas yra universalus. Kiekvienas asmuo yra menininkas, nes visas gyvenimas yra kūryba. Kiekvieno gyvenimo ataudai ir apmatai prilygsta dailininko spalvų paletei ar muzikanto išgautiems garsams. Visi audžiame – „kuriame“ – gyvenimą. Kadangi esame sukurti panašūs į Dievą, esame tikri, nors ir riboti „kūrėjai“.
Tai sakydami neniekiname Dievo. Tai nėra ir humanistinis manifestas. Mūsų kūrybinės galios ribotos; mes ir toliau nusidedame. Tačiau netgi tokiose gyvenimo ir darbo srityse, kurios laikomos labiausiai ribotomis ir represyviomis, kaip kad vergo ar karo belaisvio padėtis, vis tiek išlieka didžiulis kūrybos potencialas. Galima net pasakyti, kad visi turime galimybę savo gyvenimu sukurti didesnius meno kūrinius, nei didžiausių istorijoje menininkų kūriniai, jei tik tai, kas sukuriama, išlieka. Kaip kad Jėzus sakė: „Kas pasilieka manyje ir aš jame, tas duoda daug vaisių… Aš jus išsirinkau ir paskyriau, kad… jūsų vaisiai išliktų“ (Jn 15,5. 16). Jis norėjo pasakyti, kad šie vaisiai išliks amžinai. Šiais žodžiais nėra suniekinamas menininkų darbas, bet atkreipiamas dėmesys į tą faktą, kad gilesne žodžio menas prasme visi yra menininkai.
Menininkas – tai žmogus, pasižymintis aistra ir stipriais jausmais, žmogus, kuris giliai išgyvena ir gyvenimo tragizmą, ir grožį. Menininkas vertina formas, garsus ir struktūrą. Menininkas – tai veiklos žmogus, kuris parenka ir suformuoja medžiagą; pirmyn jį stumia kūrybos proceso džiaugsmas.
Argi krikščionys neturėtų būti tokie? Ar neturėtume būti žmonės, išgyvenantys aistrą gerąja šio žodžio prasme? Tikėjimo didvyriai, tokie kaip Mozė ir Elijas, tikrai tokie buvo. Argi neturėtume vertinti visų grožio formų? Psalmininkas tikrai taip darė (Ps 19,11–4). Kaip Cowperis, jis „visuose dalykuose įžiūri“:
Dangiškos šviesos spindulį, nuauksinantį žemėje visa:
Ir platybes didžias, ir smulkias daleles;
Aiškiausius Dievo pėdsakus –
Jisai suteikia blizgesį vabzdžio sparnui,
Ridena savo sostą per banguotuosius pasaulius.
[2]
Argi neturėtume būti veiklūs žmonės kaip Paulius, kuris šaukė: „Iškovojau gerą kovą, baigiau bėgimą“ (2 Tim 4,7)?
Ši analogija į menininką gali daug ko išmokyti. Iš tikrųjų kiekvienas Šventojo Rašto pamokymas daro panašias prielaidas. Kadangi savo prigimtimi esame ir kūriniai, ir kūrėjai, mus galima raginti daryti įvairius dalykus – pasirinkti gyventi Dvasia, o ne kūnu, duoti šviesos, o ne tamsos vaisių. Į šventėjimą reikia žiūrėti kūrybingumo kontekste. Krikščionys turi paimti savo gyvenimą su visa jo įvairove ir paversti jį į ką nors gražaus, į tai, ką Biblija vadina „šventumo grožiu“ (Ps 29,2; angl. KJV vert.).
Žmogaus sugebėjimas mylėti irgi iliustruoja teigiamą Biblijos įsakymų pobūdį. Kodėl Biblija mus ragina „gyventi meile“ (Ef 5,2)? Dėl to, kad Dievas yra meilė, kad Kristus, sutikęs už mus paaukoti savo gyvybę, mums yra didis pavyzdys? Taip, bet čia yra dar kažkas. Mes buvome sukurti mylėti. Tiesa, tokio raidiško teiginio Biblijoje nėra. Jono tvirtinimui, kad Dievas yra meilė, nerasime ekvivalento „žmogus yra meilė“. Tačiau iš fakto, kad esame sukurti pagal Dievo paveikslą, peršasi tokia išvada. Apibendrindamas įsakumus Jėzus daro prielaidą, kad žmogaus gyvenimo esmė yra meilė.
Dėl šios priežasties kvietimas gyventi meile nėra atsitiktinis. Biblija įsako mylėti, kad būtų atkurta mūsų tikroji tapatybė. Todėl Biblijos raginimas mylėti ir mūsų pasirinkimas mylėti yra ne mūsų tikrosios prigimties neigimas, bet teigimas.
Vienybės troškimas taip pat iliustruoja biblinių įsakymų tikslą mus išlaisvinti. Vienas ryškiausių istorijos bruožų yra vis pasikartojantys įvairių visuomenių bandymai laiduoti vienybę. Šis vienybės ieškojimas kyla ne tik dėl kokio nors romantiško ar utopinio idealo (nors jis neretai taip apibūdinamas), bet giliai mumyse slypinčio suvokimo, kad vienybė išlaisvina, o nesantaika griauna. Iš kur kyla šis įsitikinimas? Ar turėtume paniekinti pastangas siekti vienybės vien dėl to, kad jos nėra krikščioniškos? Žinoma, ne.
Jėzus paskutinėje savo maldoje su mokiniais meldėsi, kad jie galėtų patirti vienybę: „Šventasis Tėve, išlaikyk juos savo vardu, kad jie būtų viena kaip ir mes… tegul visi bus viena! Kaip tu, Tėve, manyje ir aš tavyje… kad jie būtų viena, kaip mes esame viena: aš juose ir tu manyje, kad jie pasiektų tobulą vienybę“ (Jn 17,11. 21. 22–23).
Jėzaus mokinių vienybė turėjo būti tokia kaip Trejybės – vienybė įvairovėje. Kitaip sakant, vienybė, kurioje išlieka kiekvieno vienovę sudarančio individo skirtingumai. Kaip niekuomet negalima supainioti Trejybės narių, nes kiekvienas iš jų yra ypatingas, taip ir tinkama Dievo žmonių vienybė taip pat pripažįsta įvairovę. Tai bendrumo, o ne vienišumo vienovė.
Tad jei niekiname šį žmogišką vienybės troškimą, nesuvokiame savo tikrosios didybės, nes Jėzaus malda už vienybę dar kartą patvirtina, kam mes buvome sukurti iš pat pradžių. Dievas norėjo, kad visi žmonės trokštų vienybės ir gyventų joje. Net jeigu Jėzus meldėsi (Jn 17) už savo žmones – Bažnyčią (tiktai dalį žmonijos), tai ne todėl, kad jis nebematė savo pirmutinės vizijos – vienybės, apimančios visus žmones, – bet todėl, kad kai kurie žmonės atsisako jį pripažinti.
Retkarčiais esame teisūs skeptiškai vertindami politinės vienybės siekimą. Kartais net galime jausti pareigą aktyviai tam priešintis, tačiau niekada neturime tokių pastangų ignoruoti ar niekinti. Vienybės reikalaujantys balsai, pasiekę mus dar nuo Nojaus ir Babelio bokšto laikų, yra liūdni, o kartais ir smerktini. Liūdni dėl to, kad pasiekta vienybė visada tokia trumpalaikė, o smerktini, nes šios vienybės beveik visada reikalaujama neatsižvelgiant į svarbesnį klausimą – vienybę su Dievu. Tačiau jie savaip tragiškai didingi. Juose vis dar aidi pirminio Dievo sumanymo atgarsiai.
Jėzaus malda už vienybę ir dažni apaštalų raginimai laikytis vienybės nėra vien įstatymo vykdymas. Jie kalba apie atgavimą to, ką pradžioje turėjo Adomas. Tad kūrybingumo, meilės ir vienybės siekimas nėra vien gyvenimo taisyklių, bet paties gyvenimo siekimas.

Adomas ir Kristus

Dabar reikia apsvarstyti labai rimtą prieštaravimą: ar neklystame vėl grįždami prie Adomo? Iš jo gavome blogą palikimą. Juk Biblija mus nukreipia nuo Adomo prie Kristaus, argi ne taip?
Biblija tikrai daugelį kartų ir labai aiškiai liepia mums žvelgti į Kristų kaip į gyvenimo šaltinį ir pavyzdį . Bet čia neturėtų būti prieštaravimo, nes nepaisant svarbių skirtumų tarp Kristaus ir Adomo, tarp jų vis dėlto esama esminės vienybės.
Pirmiausia mums turi būti aišku, kokiais atžvilgiais Kristus yra Adomo priešingybė. Paulius apie tai kalba Laiške romiečiams, 5,12–21: per Adomą nuodėmė ir mirtis krito ant mūsų visų, o per Kristų visi gavo galimybę atgyti. Tai yra esminis skirtumas. Be to, Pirmame laiške korintiečiams, 15,45. 47 Paulius sako: „Pirmasis žmogus Adomas tapo gyva būtybe; paskutinis Adomas tapo gyvybę teikiančia dvasia. Pirmasis žmogus yra iš žemės, žemiškas; antrasis žmogus – iš dangaus“. Ši ištrauka parodo skirtumą tarp žmogiškumo (Adomo) ir dieviškumo (Kristaus), tarp kūrinio (gavusio gyvybę) ir Kūrėjo (duodančio gyvybę).
Kitas svarbus skirtumas tarp mirtingumo ir nemirtingumo, gendamumo ir negendamumo parodytas 1 Kor 15,42–50. Adomo ir Ievos gyvenimas buvo žemesnis už Kristaus gyvenimą, nes buvo pavaldus mirties galimybei: jeigu nuskins vaisių nuo gėrio ir blogio pažinimo medžio, jie „tikrai mirs“. Paulius teigia, kad Kristaus mums atneštas naujas gyvenimas, priešingai, nepavaldus mirčiai. „Pergalė [t.y. prisikėlimas iš numirusių] sunaikino mirtį!“ Todėl Paulius sako: „Pirmasis žmogus Adomas tapo gyva būtybe; paskutinis Adomas tapo gyvybę teikiančia dvasia… Pirmasis žmogus yra iš žemės, žemiškas; antrasis žmogus – iš dangaus“ (eil. 45–47. 54).
Kristus atėjo ne vien atkurti tai, kas buvo iš pradžių, bet atnešti kai ką nauja – gyvenimą, kuris nepavaldus net mirties galimybei. Būtent šia prasme Biblija Kristaus darbą vadina „nauju kūriniu“. Todėl Paulius pratęsia mintį: „kūnas ir kraujas nepaveldės Dievo karalystės, ir kas genda, nepaveldės to, kas negenda“ (15,50). Nereikia manyti, jog Pauliaus supratimu prisikėlimas nėra materialus įvykis, nes visame skyriuje pabrėžiama, kad jis toks yra. Paulius tiesiog paaiškina, amžių pabaigoje mūsų fizinėje egzistencijoje įvyks pasikeitimas – iš gendamo kūno (paveldėto iš Adomo) į negendamą (paveldėtą iš Kristaus).
Tai tiek apie skirtumus. O koks esminis Adomo ir Kristaus vieningumas? Aiškiausiai tai nurodo pats prisikėlimas, nes kaip žmogiškasis gyvenimas baigiasi mirtimi, taip būtent žmogiškasis gyvenimas giliausia šio žodžio prasme atgaivinamas kūno prikėlimu. Patirtis, kuria džiaugsimės ateityje nebus nežmogiška ar antžmogiška. Tai bus tiesiog žmogiškoji patirtis, pagaliau išlaisvinta iš nuodėmės pančių. Dalį patyrimo, kurį turime dabar, turėsime ir vėliau: matysime, giedosime, ragausime ir pažinsime. Dėl to Paulius sako: „…o tuomet regėsime [Kristų] akis į akį“ (1 Kor 13,12). Apreiškimas mums sako, kad giedosime naują giesmę, – giesmę, kurią galima girdėti (Apr 5,9; 15,3). Jėzus sako: „Palaiminti romieji; jie paveldės žemę“ (Mt 5,5). Ir kitoje vietoje jis sako (vis dar būdamas fiziniame pasaulyje): „nuo šiol aš nebegersiu šito vynmedžio vaisiaus iki tos dienos, kada su jumis gersiu jį naują savo Tėvo karalystėje“ (Mt 26,29).
Šie žodžiai nėra nuorodos į nerealius ar mažiau realius dalykus, tarsi tai, kad realiausia būtų tik čia ir dabar. Prisikėlimo ir amžino gyvenimo patyrimas, nors Pauliaus ir pavadintas „dangiško kūno“ patyrimu, vis tiek išlieka žmogiškas ir todėl yra nepertraukiamai susietas su Adomo ir Ievos patyrimu prieš nuopuolį bei mūsų pačių dabartine patirtimi.
Esmė tokia: nors Kristus per savo gyvenimą, mirtį ir prisikėlimą atnešė kokybiškai naują kūriniją, tai, kas nauja, buvo skirta atkurti, o ne atmesti, kas buvo sukurta pradžioje. Tad antrasis Trejybės asmuo tapo visiškai žmogiškas tam, kad išgelbėtų žmogų, ir liks žmogiškas visą amžinybę. Todėl jis vadinamas „paskutiniuoju Adomu“ (1 Kor 15,45). Jis gimė iš moters, kaip ir visi Adomo palikuonys, ir yra iš tikrųjų materialus. Žmonijos išvadavimas iš nuopuolio padarinių Dievui yra taip svarbus, kad antrasis Trejybės asmuo tapo žmogumi. Toks būdamas jis yra mūsų Išganytojas, toks būdamas jis yra krikščioniškojo gyvenimo pavyzdys, ne kaip antžmogis, bet kaip paprastas žmogus. Būdamas Adomo sūnus, jis paveldėjo visus žmogaus gyvenimo patyrimus, išskyrus nuodėmę. Jis gyveno šeimoje ir turėjo ypatingai artimų draugų. Jis dalyvavo vestuvių puotoje Kanoje ir ten suteikė žmonėms džiaugsmo, padarydamas stebuklą – vandenį paversdamas vynu. Jo priešai net apkaltino jį esant rajūnu ir vyno gėrėju. Jis teisingai pyko, apraudodamas Jeruzalę; jis jautė užuojautą minioms ir sekino save joms padėdamas. Kartais jis buvo susirūpinęs ir išvargęs.
Kristaus kitoniškumas, kuris išryškėja priešstatant jį Adomui, neturi užtemdyti esminės jų kaip žmonių vienybės. Kristus tikrai buvo unikalus ir savo asmenybe, ir pasiekimais. Tačiau jo tikslas buvo atkurti tokį žmogišką gyvenimą, kuriam jis mus sukūrė pradžioje – visiškai žmogišką, tačiau be nuodėmės.
Šitai pabrėžiame todėl, kad mūsų gyvenimo centras turi būti Kristus, o ne Adomas. Kristus yra viso mūsų dvasinio gyvenimo šaltinis. Paulius visai paprastai sako, kad Kristus yra „mūsų gyvastis“ (Kol 3,4). Maža to: Kristus, o ne Adomas, yra mūsų modelis. Mes esame statomi įvairiais būdais, „kol mes visi tapsime… tikrais vyrais pagal Kristaus pilnatvės amžiaus saiką“ (Ef 4,13). Dėmesio centre turi būti Kristus.
Tačiau mums turi būti aišku, kuria prasme Kristus yra mūsų modelis. Štai čia ir išryškėja ryšys su Adomu: krikščioniško gyvenimo modelis yra normalios žmogiškos patirties atgavimas. Sąvoka „normalus“ čia nereiškia nuodėmingumo; tai yra „antžmogiškumo“ priešprieša. Ši patirtis yra „normali“ Dievo pirminės kūrinijos ir tobulo Jėzaus pavyzdžio prasme.
Tai nėra nei asketiškas, nei ekscentriškas modelis. Tai, kas natūralu, žmogiška, tos patirties kategorijos, kurios pasiekė mus iš Adomo, – jos visos geros ir turi būti priimtos su padėka. Nors mūsų natūrali patirtis po nuopuolio tapo ir nuodėmės įrankiu, Biblija blogiu vadina ne pačią patirtį, bet nuodėmę. Kaip vandenyje esantys nešvarumai turi būti perfiltruoti, palikdami patį vandenį švarų, taip ir nuodėmė turi būti pašalinta, kad patys žmogaus bruožai liktų geri.
Neteisingas ir „ekscentriškas“ modelis. Patirtis neturi būti ypatinga, kad joje būtų dvasinės jėgos. Paprasti krikščionys, kurie yra „atnaujinami pagal paveikslą“ savo Kūrėjo, pasižymės teisumu. Tuo jie išsiskirs iš kitų. Šventoji Dvasia gali suteikti neįprastą patyrimą – tiek kaip atsakymą į maldą, tiek kaip dvasinę dovaną. Tačiau mes negalime pagal tai kurti krikščionio gyvenimo modelio.
To, kas natūralu, nereikia nei naikinti, nei šalinti. Šiuos dalykus reikia atkurti taip, kad jie būtų panašūs į savo naująjį Kūrėją, Kristų, kuris savo ruožtu panašus į Adomą iki nuopuolio.

Ranald Macaulay, teisininkas ir teologas, vadovauja L’Abri draugijai Gretame, netoli Londono
Jerram Barrs, ilgalaikis L’Abri draugijos bendradarbis, dėsto Sandoros seminarijoje Seint Luise (JAV)

Vertė Vida Šiukštienė





Teisusis klestės kaip palmė, augs kaip Libano kedras (Psalmė 92,12).