KRIKŠČIONIŠKAS ŽURNALAS APIE DIEVĄ IR JO PASAULĮ

Kol kenčia nekalti vaikai

Holger Lahayne

„Menininko kūrinys gali būti pavykęs arba nepavykęs, jo gyvenimas gali būti pavykęs arba nepavykęs. Tačiau jei jis po visų didelių pastangų galiausiai gali sau pasakyti palengvinęs ar sumažinęs žmogų slegiančių grandinių svorį, tuomet jis tam tikra prasme pateisintas, tuomet jis tam tikra prasme gali pats sau atleisti.“ Iš rašytojo Alberto Camus 1957 metų interviu.

Prieš 35 metus, būdamas tik 46-erių, mirė populiarus ir didžiai gerbiamas moralistas bei humanistas A. Camus. Iki šių dienų jo darbų bekompromisiškumas ir sąžiningumas žavi vis naujas skaitytojų kartas. Pagrindinė negęstamo jo aktualumo priežastis: kokio tik darbo nebūtų ėmęsis, ar teatro režisieriaus, ar aktoriaus, žurnalisto, mokytojo, dramaturgo, eseisto, leidyklos redaktoriaus ar filosofo, visą savo gyvenimą prancūzų Nobelio premijos laureatui nuolat buvo svarbu, kaip sumažinti žmonių kančią.

Albertas Camus 1913–1960

Šiame straipsnyje turėtų būti aptartas Camus požiūris į žmogaus kančią. Mūsų svarstymuose susikoncentruosime į vieną jo pagrindinių kūrinių – „Marą“, parašytą 1946 metais. Jame į dėmesio centrą Camus iškelia kančią. Kad Camus nebuvo atitolęs nuo tikrovės rašytojas ar filosofas-atsiskyrėlis, išryškėja užmetus žvilgsnį į jo biografiją. Jo gyvenimą norėčiau apžvelgti išskirdamas septynis svarbius punktus.
Vaikystė skurde. Albertas užaugo Šiaurės Afrikoje, Prancūzijai priklausiusio Alžyro vargšų kvartale, į kurį persikėlė su šeima po tėvo mirties 1914 metais. Materialinis nepriteklius paženklino Camus vaikystę ir jaunystę. Tik stipendijos dėka jis galėjo lankyti gimnaziją.
Liga ir depresija. 1930 metais gydytojai diagnozavo tuberkuliozę, kuri tuo metu buvo sunkiai pagydoma. Baigus filosofijos studijas, liga sutrukdė Camus gauti mokytojo vietą. Jos pasekmės ir didėjantis dusulys kankino Camus visą gyvenimą. Kartais jis buvo mėnesių mėnesiais prirakintas prie lovos. Be to, jį dažnai kamuodavo depresija.
Nestabili materialinė padėtis. Tik dirbdamas atsitiktinius darbus jis galėjo išlaikyti save ir pirmąją žmoną Simoną. 4-ame–5-ame deš. dirbdamas žurnalistu tai viename, tai kitame laikraštyje Camus gaudavo tik labai mažą atlyginimą. Jokio pagerėjimo neįvyko ir ilgėliau dirbant Paryžiuje, garsioje Galimaro leidykloje. Camus likdavo be pastovios darbo vietos ir dažnai buvo bedarbis. Tik jo knygų sėkmė maždaug nuo 1946 metų pagerino jo paties bei jo šeimos (antrosios žmonos Fransinos ir abiejų dvynukų) situaciją.
Užuojauta ir įsipareigojimas. 1934-ųjų pabaigoje Camus įstojo į komunistų partiją. Taip pasielgė ne dėl to, kad būtų įsitikinęs marksistas, o tik tam, kad išreikštų savo priklausomybę darbininkų klasei. Camus laikėsi principo, kad nelaimė ir kančia turi būti sumažintos, todėl komunistai jam rodėsi artimiausi, galį įgyvendinti šį principą. Tačiau greitai Camus su partiniais susiginčijo ir 1937 metais buvo pašalintas, kas, beje, nė kiek nepakeitė jo nuostatų ir siekių. Savo straipsniuose Alžyro laikraščiams jis be kompromisų smerkė skurdą, ypač tarp arabų tautybės gyventojų. Vėliau, prasidėjus karui Alžyre ir sukilimui Vengrijoje, Camus nekart protestavo prieš priespaudą ir gynė laisvę.
Karas ir okupacija. 1940–44-ieji, vokiečių okupacijos Prancūzijoje metai, priklauso prie pačių ženkliausių trumpame Camus gyvenime. Greta savo oficialaus darbo Paryžiuje, jis rašė straipsnius pagrindiniam laikraščiui „Combat“ (pranc. „kova“). Tuo pat metu, 1943 ir 1944 pasirodė garsieji „Laiškai bičiuliui vokiečiui“. Juose Camus vienareikšmiškai pavaizdavo nacių režimo neteisingumą ir nežmoniškumą. Prancūzų pasipriešinimo judėjimui Camus be jokios abejonės simpatizavo, bet sabotažo akcijose nedalyvavo.
Kritika ir išpuoliai. 1951 metais pasirodė „Maištaujantis žmogus“ („L’homme revolte“). Besiginčijant dėl šio vieno iš pagrindinių kūrinių turinio, staiga nutrūko draugystė su Jean-Pauliu Sartre’u. Šis judviejų susidūrimas buvo viešai pateiktas viename žurnale. Visą likusįjį gyvenimą Camus teko iškentėti daugybę įvairių neteisingų priekaištų. Net literatūrinės Nobelio premijos 1957 metų spalį įteikimo proga Camus susilaukė aštrios kritikos. Kai kas reiškė nusistebėjimą, jog išrinkti buvo ne tokie „labiau gerbtini“ rašytojai, kaip Sartre’as ar Malro.
Dideli reikalavimai pačiam sau. Savimi ir savo darbo rezultatais Camus niekuomet nebuvo visiškai patenkintas. Paskutiniaisiais gyvenimo metais jis kankinosi abejodamas savimi, keldamas sau didelius reikalavimus. Jis atsisakė netgi aukštų pareigų kultūros srityje, kurios jam buvo pasiūlytos po 1957 metų.
Šie septyni punktai tik keliomis stambiomis linijomis nubrėžia trumpo Camus gyvenimo eskizą – 1960 metais sausio 4 d. jis žuvo autoavarijoje. Tačiau šie gyvenimo momentai mums parodo, kad jis pats matė ir išgyveno daug kančios. Jau vien dėl to, kalbant kančios tema, Camus negali būti neišgirstas ar nepastebėtas.

Žmogus, ieškantis vienybės

Camus – absurdo filosofas – ši sąvoka, kalbant apie prancūzo mąstymą, krenta daugeliui į akis. Tačiau kaip jis absurdą įvardija? Prieš pradėdami išsamiau nagrinėti „Marą“, trumpai prisiminkime pagrindinius Camus filosofijos teiginius.
Pagrindinė, nuolat duodanti impulsą jo mąstymui, buvo vienybės problema. Žmogus patiria priešingybes, nenuoseklumą, atsiskyrimą nuo pasaulio, tačiau jis reikalauja vienybės – pagalbos, susitaikymo ir bendradarbiavimo. Visame tame įvairume jis ieško vienybės ir tikisi, kad taip galės save identifikuoti.
Žmogus yra būtybė, kuriai reikia vienybės, tačiau Camus pirminė vienybė yra galutinai prarasta. Pasaulis lieka priešiškas, žmogus jaučiasi svetimas, abejingumas ir neapykanta jį atskiria nuo kitų žmonių, atsiranda ir vidinė minčių bei troškimų nesantaika.
Šiame patyrime nėra nieko per daug naujo. Nuo pat vakarietiškojo mąstymo užuomazgų, filosofai stengiasi išspręsti vienybės ir įvairovės problemą. Bet Dievo ir pomirtinio gyvenimo suvokimas Camus nebebuvo išeitis. Dievo, kaip aukščiausiojo teikiančio prasmę ir garantuojančio galutinę vienybę, kandidatūra jam niekuomet nebuvo priimtina.
Žmogus veržiasi vienybės link, bet pilnatvės neranda nei gamtoje, nei anapusiniame gyvenime, nei Dieve. Tai situacija, kai žmogus patiria absurdą. Tačiau pasaulio svetimumas ir vienybės ilgesys patys savaime dar nėra absurdiški. Absurdas yra daug daugiau nei tiktai pasaulio iracionalumo ir vienybės poreikio priešprieša, tai pajaučia kiekvienas žmogus. Žmogus priverstas save susieti ir lyginti su pasauliu. Dėl to visuomet atsiranda plyšys, skilimas – taigi absurdas.
Šia absurdo kategorija Camus aprašo nebesuvokiamą, neturinčią išeities žmogaus padėtį – neišsipildančio absoliuto ilgesį. Čia Camus visų pirma svarbu aiškumas bei sąmoningas situacijos suvokimas. Kadangi sąmoningai kasdienybėje tokį „absurdo klimatą“ žmogus suvokia gana retai. Jei visgi „kulisai nugriūva“, pasaulis tampa netvarkingu chaosu, laikas pavirsta priešu. – Visa tai yra Camus pateiktos prielaidos, kurių išeities taškas – absurdas. Camus niekuomet nesiekė vien parodyti pasaulio absurdiškumą. Jam svarbu buvo kur kas daugiau: kokias pasekmes mums sukelia tokia situacija? Ar neišvengiama rezignacija? Ar yra prasmė laikytis vienybės reikalavimo?
Ar atsidūrus šitokioje be išeities situacijoje nesama arti savižudybės? Ar mirtis – tai alternatyva? „Sizifo mite“ Camus pateikė įrodymą, jog vienintelis leistinas absurdo postulatas yra būtent raginimas gyventi. Mirtis nėra veiksminga išvada, nes taip kartu su žmogumi likviduotų absurdą. Lyg absurdas neigtų pats save. Mirtis ir žudymasis tėra tik daliniai, taigi netinkami sprendiniai, kadangi jie reiškia galutinį vienybės išsižadėjimą. Jei nėra jokio pomirtinio gyvenimo, tai savižudis, išsilaisvindamas iš savo kūno, nelaimi nieko, išskyrus galutinį nusivylimą žmogiškumu.
Jei žudikai ir savižudžiai kūnu paneigia materialiąją pusę ir absurdo realybę, tai „filosofiniai savižudžiai“ bando atsikratyti dvasia. Atsisakoma racionalumo poreikio, sunaikinamas protas. Žmogus transcenduoja, kaip ir Kierkegaardas pasiduoda absurdo dievui. Tačiau darant šuolį į iracionalųjį aną pasaulį, absurdas įveikiamas lygiai taip menkai kaip ir psichinės savižudybės metu, pasekmė vis viena – nusivylimas savimi.
Užuot bėgę nuo absurdo ar jį neigę, kaip mano Camus, privalome ištverti, neatmesti jokių prielaidų, leisti absurdui gyventi, žvelgti jam tiesiai į akis. Absurdo žmogus, suvokęs tai, konstatuoja absurdą kaip faktą, nesutikdamas su juo kaip su norma. Žmogus protestuoja, priešinasi, nėra pasiruošęs išsižadėti vienybės, tik ir girdisi: kova, pasipiktinimas, maištas. Camus nėra nihilistas, skelbiantis „Viskas leistina!“, nes lieka viena vienintelė vertybė – gyvenimas.
Bet jeigu skandalas dėl absurdo tebegyvuos ir toliau, kaipgi žmogui tuomet suteikti gyvenimui kokią nors prasmę? Dėl to esminis Camus atsakymas yra jo kokybės ir kiekybės įvaizdžiai, kuriais ir užbaigsime jo filosofijos svarstymus. Visa tai, kas kokybiška, sąlygota, absoliutu, kaip pavyzdžiui, nemirtingumas, laisvė, amžinybė, turi savo vertę, bet čia kalbama apie kiekybinį pasitenkinimą ir būtent šituo metu, būtent čia ir dabar. Ne nemirtingumo žmogus turėtų siekti, bet ilgo gyvenimo žemėje; ne geras gyvenimas turėtų būti jo tikslas, bet intensyvus gyvenimas. Anapusinės kokybinės vertybės šiame pasaulyje suprantamos kaip kiekybinės. Paprasčiau tariant: gyventi reikia šia diena ir gyvenimas turi būti išsemtas iki dugno, žmogus neturi būti pasaulio apakintas.
Stambiame esė „Maištaujantis žmogus“ Camus toliau tęsė „Sizifo mito“ mintis. Žmogus pašalino Dievą, bet į jo vietą neribotai laisvas, savavališkai besielgiantis ir galų gale žiaurus žmogus atsistoti negali. Priešingai, į Dievo vietą Camus pastato žmonių bendruomenę, kovojančią su absurdu, artimo meilę bei solidarumą. Bendras maištas yra kelias, o ne revoliucija, kuri visuomet baigiasi prievarta, priespauda ir vergove. Nors po to absurdas netaps prasmingas, tačiau žmogus gali pajausti prasmingumą veikdamas. Jį suteikia solidarumas, meilė ir laisvė. Kokybinės vienybės vieton stoja nepatikima, netvirta kiekybinė vienybė, kuri vėlgi siekia būti įgyvendinta kaip užduotis vardan artimo šiame gyvenime – savotiška bedievė artimojo meilė.

„Maras“ – būtis apskritai

Camus, išgyvenęs vokiečių okupaciją ir pasipriešinęs jai, apsilankęs Alžyre Orano mieste ir susidūręs su šiltinės epidemija, po daugelio bandymų ir ieškojimų būsimam romanui 1949 metais savo alegorinį poetinį kūrinį galiausiai užbaigia. Suskirstęs romaną klasikiniu būdu į 5 dalis, pasakotojas chronologiškai vaizduoja maro epidemijos pradžią ir eigą pajūrio mieste.
Oranas, nuobodus, bedvasis, bespalvis, „miestas be jokių nujautimų“ [1] (p. 8), užsisvajojęs kaip ir jo žmonės. Maras juos užklumpa visiškai nepasiruošusius. Balandžio 16?ąją gydytojas Bernardas Rijė (kuris vėliau ir pasakotojas) laiptų aikštelėje vos neužmina nugaišusios žiurkės – pirmas epidemijos požymis. Namsargiui Mišeliui tai atrodo tik berniūkščių išdaiga, nes namuose juk žiurkių nėra. Tačiau nugaišusių graužikų skaičius mieste staigiai didėja. Kyla žmonių nerimas. Be gydytojo, pirmoje dalyje susipažįstame ir su kitais personažais, kurių likimą sekame iki romano pabaigos: žurnalistu Ramberu, paslaptinguoju Taru, merijos tarnautoju Granu, kunigu Panlu, senuoju gydytoju Kasteliu, tardytoju Otonu ir senuku Kotaru.
Maras ima žudyti žmones, pirmasis miršta senasis Mišelis. Epidemija plinta gan greit. Žmonių nerimas virsta panika ir baime, kadangi niekas nežino, kokia tai liga. Rijė, kaip gydytojas, vis dažniau su ja susiduria praktiškai, prapjaudamas limfmazgius, iš kurių išteka pūlingas dvokiantis skystis („Nuo mirštančiojo dažniausiai sklisdavo baisi smarvė“, p. 37). Liga vis dar „blogas sapnas“ (p. 39), vis dar nereali, žmonės „netikėjo Dievo rykštėmis“ (p. 39). Senas Rijė bendradarbis Kastelis suvokia pirmas: tai maras.
Rijė iš karto pajaučia savo pareigą „imtis atitinkamų priemonių“ (p. 43). Tačiau prefektūros sanitarinei komisijai atrodo visai kitaip. Ten nenorima kalbėti apie marą ir bijomasi imtis greitų radikalių priemonių. Rijė, priešingai, mato faktus („bubonus, dėmes, kliedinčias karštliges su letaline baigtimi per keturiasdešimt aštuonias valandas“, p. 53) ir reikalauja imtis visokeriopų priemonių, nes „ne tiek svarbu, kaip ją pavadinsime, maru ar didėjančia karštlige. Svarbu viena: neleisti jai išžudyti pusės miesto“ (p. 52). Nepaisant to, susilaukiama tik pusiau nuoširdžios miesto valdžios reakcijos. Visuomenė ir toliau raminama, o skaičiai byloja savo. Miršta vis daugiau žmonių.
Jau pirmuose 60-yje puslapių Camus pavyko parodyti marą būtent kaip absurdiškos žmogaus būsenos įvaizdį. Savo dienoraštyje jis rašė: „Aš per marą noriu išreikšti tą oro trūkumą, nuo kurio kenčiame mes visi, pavaizduoti tą grėsmės ir egzistavimo tremtyje atmosferą, kurią mes išgyvenome. Aš noriu taip pat išplėsti tokį suvokimą apskritai visai būčiai.“ [2] Kaip iš nieko staiga atsiranda maras – jokių priežasčių, jokių ištakų. Jis „netinka“ prie miesto veido, neįmanoma numatyti jokios logiškesnės prognozės – lygiai kaip ir absurdas, kurį galima tik aprašyti, o paaiškinti jo neįmanoma. Gamta, pasaulis tampa žmogaus priešu. Kasdienybėje žmonės nuo absurdo nusigręžia, nenorėdami juo per daug savęs apsunkinti. Mišelis, prefektūra – tai įvairiausi maro/absurdo atmetimo variantai. Vis dėlto jau čia Camus užsimena apie teisingą reakciją: Rijė vienas pirmųjų pažvelgia (absurdo) faktui į akis.
Ilgas antrasis skyrius vaizduoja tolimesnį maro kelią. Uždarius miestą žmonės lieka praktiškai visiškai atskirti nuo išorinio pasaulio – nei laiškų, nei telefono. Rijė atskiriamas nuo savo žmonos, kuri nuo sunkios ligos gydosi viename kurorte. „Taigi pirmas maro atneštas dalykas mūsų bendrapiliečiams buvo tremtis“ (p. 71). Tremtis, atskyrimas, izoliacija, nelaisvė ženklina gyvenimą uždarame mieste, uždaroje erdvėje be Dievo, be dangaus, be gyvenimo po mirties. Maras paliečia visus, tačiau pirmiausiai kiekvienas kenčia pats savy, kaip ir kiekvienas žmogus nuo absurdo kenčia vienas pats: „Vienatvei pagaliau priėjus kraštutinumo ribas, kiekvienas liko pats su savo bėda“ (p. 75). Tik ar bent vienas supranta, kad nuo maro kenčia visi bendrai. Ir toliau kiekvienas galvoja vien apie save ir iš esmės jaučiasi tik nemaloniai sutrukdytas: „Niekas dar nebuvo tikrai susitaikęs su antkryčiu. Daugumą ypač jaudindavo tai, kas kirtosi su jų įpročiais ar kliudė jų interesus“ (p. 77). Jokio pripažinimo! Viskas vien regimybė. Niekas niekuo neįpareigotas. Maras tėra „lyg neprašytas svečias“ (p. 92). Taigi Camus gan išsamiai įvardina neteisingą žmonių elgesį absurdo akivaizdoje. Jie nepriima absurdo kaip fakto, jo nepripažįsta, nežvelgia tiesiai į jį. Kančia dar nevertinama kaip kolektyvinė, kaip bendra.
Tai kokia gi būtų teisinga reakcija? Galimą modelį Camus pateikia tėvo Panlu maldoje maldų savaitės metu. „Mano broliai, jus ištiko nelaimė, ir pelnytai ištiko, mano broliai“ (p. 92). Savo kalbą jis pradeda patetiškai ir griežtai. Esą Dievas pasiuntęs „Dievo rykštę“, kad visus „išpuikėlius“, „kietaširdžius“, „piktavalius“ „kaip ir nuodėmingus miestus“ pažemintų ir nubaustų, kadangi jo kantrybė baigėsi. Maro angelas klaidžioja. Niekas negali jo sulaikyti, netgi „tuščiagarbis mokslas“. Maro prigimtis dieviška, Dievas baudžia maru. Tačiau pozityvu yra tai, kad per epidemiją jis parodo kelią į šventumą: ryškėja „nuostabioji amžinybės šviesa“, „kuri stos ant kiekvieno kančios pamato“. Kaip reaguoja žmonės? Kiek vėliau Taru rašė: „…kažkoks įkvėptas senis… eina bulvarais be perstojo ragindamas minią: ‘Didis yra Viešpats Dievas, eikite pas jį’, visi, priešingai, veržiasi į kažką, mažai pažįstamą, ar tą, kas jiems atrodo svarbiau už Dievą. Iš pradžių, kai jie manė, kad tai liga kaip ir kitos ligos, religija buvo savo vietoje. Bet kai pamatė, jog tai darosi rimta, prisiminė malonumus“ (p. 119–120).
Iš Taru ir Rijė pokalbio ligoninėje išplaukia Panlu tezės „pulti ant kelių“ prieštara, vienas iš aukščiausių „Maro“ taškų. Taru staiga paklausia: „Ką jūs, daktare, manot apie tėvo Panlu pamokslą?“ (p. 124–132) Rijė atmeta kolektyvinės bausmės įvaizdį, jam „tiek metų praleidusiam ligoninėje“ tokia mintis nepriimtina. Toliau eina vienas iš svarbiausių knygos sakinių: „Tačiau, kai matai, kiek bėdų ir skausmo atneša maras, reikia būti bepročiu, neregiu ar niekšu, kad su juo susitaikytum.“ Ieškantis Taru daugybe klausimų pokalbį spartina: „Ar jūs tikite Dievą?“ Rijė atsakymas tipiškas Camus: „Ne, o ką tuo norit pasakyti?“ Rijė vėl remiasi betarpišku kančios patyrimu. Esą Panlu „mirštančiųjų mažai matė“. Kas „…girdėjęs mirštančiojo atodūsį“, tas turėtų galvot kaip ir jis. Jo nuomone: „Jis kuo galėdamas padės bėdoje, o ne įrodinės, ką gero jis duoda žmogui.“ Prisiminkime filosofinės apžvalgos punktus: kalbama ne apie kokybę, ne apie kančios iškėlimą ir interpretaciją, ne apie amžinumo pažadą, kalbama apie kiekybinį kančios sumažinimą čia ir dabar.
Taru ir toliau neduoda ramybės. Kam toks pasiaukojimas, kai Rijė visiškai netiki Dievu? Rijė priešinasi; „… jeigu jis tikėtų visagalį Dievą, mestų gydęs žmones, tegu sau Dievas tuo rūpinasi.“ Taigi arba visagalis Dievas, galintis pašalinti kančią, arba pačiam žmogui lieka „kovoti su pasauliu, koks jis yra“. Kodėl klausimo apie Dievą Rijė/Camus nekyla, yra aišku: „mirtis rikiuoja pasaulį“, ir žmogaus pareiga kovoti su mirtimi nekeliant „akių į dangų, kur jis [Dievas] sau tyli“. Į Taru prieštaravimą, kad tokios pergalės visuomet tik laikinos, daktaras galiausiai atsako: „Bet argi dėl to liausies kovojęs?“ Tuomet maras būtų „nesibaigiantis pralaimėjimas“. Sizifo įvaizdis ir jo beprasmis akmens ridenimas šiuo atveju antrame plane. Absurdas neišnyksta, akmuo nuo kalno rieda žemyn, lieka vien pralaimėjimai. Tačiau čia turima omeny ne absurdo pašalinimas, čia svarbu dažnai minėtasis žiūrėjimas faktams į akis.
Rijė šiame svarbiame pokalbyje, kaip ir apskritai visoje knygoje, vaizduojamas ne kaip klasikinis didvyris. Jis tapo gydytoju ne iš savo idealizmo, jo „profesija kaip ir visos kitos“. Jis paprasčiausiai nepriprato regėti mirštančiųjų. Jokių didelių tikslų, jokių didelių vilčių. Rijė nėra joks didis, neapsakomas didvyris, ir kiti pagrindiniai personažai nėra tokie. Jie nusprendė, kad maro akivaizdoje jų pareiga kovoti. Camus apibendrina šią „logišką“ nuostatą šitaip: „reikia vienokiu ar kitokiu būdu kovoti ir nepulti ant kelių. Svarbiausia – kuo daugiau žmonių išsaugoti nuo mirties, kuri išskiria galutinai.“ Bendra kančia. Bendra kova. Nors tai ir bergždžia.
Paprasčiausiai kiekvienas tai turėtų pripažinti savo pareiga. Ir Taru iš tikrųjų veikia. Sukuriamos savanorių grupės, kurios kartu su tokiais profesionalais kaip Rijė stoja prieš marą. Kastelis energingai imasi gaminti serumus. Granas, „anaiptol ne didvyris“, pasidaro sanitarinių dalių sekretoriumi. Netgi žurnalistas Ramberas kol kas atsisako savo planuoto pabėgimo pas mylimąją ir įstoja į pagalbos būrį, kaip tėvas Panlu (!).
Trečiojoje, trumpesnėje dalyje parodomas rugpjūčio mėnuo, kai maras „paėmė viršų” (p. 165), kasdien miršta šimtai. Atskiri likimai dingsta, tėra tik „išgyvenimai, tekę visų daliai“ (p. 165), ir tampa aišku: „maras grėsė visiems“ (p. 181). Buvo panaikintos laidojimo ceremonijos, ligoniai mirė atsiskyrę nuo šeimų. Trūko karstų, kapinės buvo taip perpildytos, kad mirusieji buvo verčiami į bendras duobes arba deginami. Žmonių baigtis kaip šunų, tik mirusieji žmonės buvo tiksliai registruojami. Maras miestą tvirtai laikė savo gniaužtuose. „Tai buvo akivaizdybė. Žinoma, visada galima stengtis užsidengti akis ir jos nematyti, ją atmesti, tačiau akivaizdybė turi baisią galią, kuri anksčiau ar vėliau visada persveria viską.“ (p. 170)
Kaip ir antroje dalyje, neįvyksta jokio įspūdingo herojų pasirodymo. „Šiuo atžvilgiu labai skaudu (ir pasakotojas tai puikiai žino), kad negalima čia įterpti to, kas būtų tikrai įspūdinga, sakysim, kokio nors drąsaus herojaus ar nuostabaus žygdarbio… Kadangi… nėra nieko įspūdingesnio už Dievo rykštę, …nepabaigiamas trypčiojimas vietoje, sutrypiantis visa, kas pasimaišo po kojų“ (p. 176–177). Čia vėl atpažįstame apskritai absurdiško gyvenimo interpretaciją, absurdiškoji realybė negali būti kaip nors pagražinama ar nepakankamai įvertinama. Netgi pati kančia buvo praradusi savo „patetiškumą“ (p. 177). Rijė taip pat tik registruoja, izoliuoja ir palaiko „nepriekaištingą, gerai veikiančią administraciją“.
Žmonės pasiduoda likimui, „susitaiko su padėtim“ (p. 178). Jie pripranta prie nelaimės, o „apsipratimas su neviltimi blogiau už pačią neviltį“. Dingsta sugebėjimas mylėti, lieka tik „aklas užsispyrimas“ (p. 182), įsiviešpatauja visiškas abejingumas – „miegaliai atviromis akimis“ (p. 180).
„Rugsėjį ir spalį maras laikė prispaudęs miestą“ (p. 185). Ketvirtoji dalis. Rijė kolektyvas dirba iki nukritimo, tačiau ir juos jau apėmęs abejingumas – jie nėra geresni nei visi žmonės. Rijė tegali tik „diagnozuoti“, „surasti, apžiūrėti, aprašyti, užregistruoti, vėliau pasmerkti – toks buvo jo darbas“ (p. 188). Situacija beviltiška, staiga Ramberas Rijė sako: „aš nevažiuoju, noriu likti su jumis, …aš žinau, kad esu čionykštis, noriu to ar nenoriu. Šitas dalykas sieja mus visus“ (p. 203–204). Ir Rijė laikosi savo nuomonės: „Tad gydykim kiek įmanoma greičiau. Tai skubiniausia“ (p. 205).
Kad paryškintų ir sukonkretintų šiek tiek abstrakčias ankstesniuose pokalbiuose išsakytas mintis, Camus atveda prie dramatiškojo kulminacinio taško. Panlu, Rijė ir kiti stebi tardytojo Otono sūnaus mirtį. Gydytojui kančios problema yra skaudžiausia nekaltų vaikų akivaizdoje, tai jis laiko „piktinančiu dalyku“ (p. 209). Visiems matant, vaikas kovoja su žiauria mirtimi ir nepaliaujamai šaukia. Panlu sušunka: „Viešpatie Dieve, išgelbėk šį vaiką!“ (p. 211). Rijė nebeišlaiko ir nori išeiti, tačiau vaikas miršta. Tarp daktaro ir tėvo Panlu užsimezga paskutinioji diskusija. Užsimindamas apie pirmąjį tėvo pamokslą, susijaudinęs Rijė rėžia: „Ak, jūs gerai žinot, kad šitas bent jau buvo nekaltas!“ (p. 212). Panlu bando parodyti supratimą ir mano: „galbūt mes turim mylėti tai, ko nevaliojam suprasti“ (p. 213). Tačiau Rijė nenori kartu daryti šito „šuolio“ (kaip sakytų Camus). „Aš kitaip suprantu meilę. Iki grabo lentos atsisakau mylėti šitą kūriniją, kur kankinami vaikai“ (p. 213).
Panlu romane nėra koks nors didelis priešininkas ar piktadarys. Jis priešakinėse gretose kovoja su epidemija! Po pirmojo savo pamokslo jis pasikeitė, tapo švelnesnis, jautresnis. Vien pulti ant kelių jam jau nebeužtenka, reikalingi darbai. Antroje savo kalboje, kurios klausosi ir Rijė, jis pripažįsta situacijos absurdiškumą. Daugiau jis nebedrįsta kalbėti apie dangišką ramybę, nes kančia paima viršų. Tačiau iš esmės jis nepasidaro kitoks, apsiriboja „malone ir šventumu“, nepereina prie maišto. Nes „nenori prarasti tikėjimo“ (p. 224), vietoj to reikia „sutikti atsiduoti Dievo malonei“. Panlu turi apsispręsti: arba tikėti Dievu, arba jo neapkęsti. Tačiau „kas išdrįstų rinktis neapykantą Dievui?“. Nežiūrint nesuvokiamumo, tėvas atkakliai laikosi jau iracionaliu tapusio tikėjimo. Camus tai ne kas kita, kaip tik šuolis į aną pasaulį, šuolis absurdiško Dievo link, proto išdavimas. Iš čia tragiška pabaiga: Panlu suserga maru, paklūsta likimui, atsisako gydymo ir miršta.
Lapkritis. Maras, pasiekęs savo viršūnę, atrodo, nurimsta. Pasitaiko plaučių maro atvejų. Taru nusprendžia, kad „draugystės valanda“ (p. 238) su Rijė yra atėjusi ir su juo išsikalba – paskutiniojo Rijė pokalbio su tėvu Panlu kontrapunktas. Išsiliedamas Taru nusimeta sunkumą nuo širdies, papasakoja apie savo tėvą teisėją, apie mirties nuosprendį, kurį pastarasis paskelbė ir kuriame Taru dalyvavo. Nuo tada jis pajuto, kad yra kamuojamas maro, kad „mes visi esam maro aplinkoj“ (p. 244). Čia personažas traktuoja marą jau kaip būtį apskritai. Tai būdinga Camus filosofijai, todėl gan logiška, kad daug ką suvokęs Taru padaro išvadas: „Todėl nusprendžiau atmesti visa, kas iš arti ar iš tolo, gerais ar blogais sumetimais nužudo ar pateisina nužudymą. Todėl ir ši epidemija nieko manęs nemoko, nebent to, kad reikia kovoti jūsų pusėje“ (p. 245). Todėl „aš nusprendžiau kiekviena proga stoti į aukų pusę“ (p. 246). Taru, „šventasis bedievis“, kuriam (kaip ir Camus) tėra vienintelė vertybė – gyvenimas, ir kuris nori tik vieno – sumažinti kančią, tik tiek, ne daugiau, bet ir ne mažiau.
Ateina liūdnos Kalėdų išvakarės. Graną, stovintį su Rijė prie kalėdinės vitrinos, apėmusi neviltis. Susigraudinęs jis prisimena savo sužadėtuves, kurios iširo. Rijė be žodžių jį užjaučia: „…ir šią akimirką širdį jam gniaužė didis pyktis, kuris kyla matant sielvartą, lemtą visiems žmonėms“ (p. 253). Granas taip pat suserga, tačiau kažkokiu nepaaiškinamu būdu vėl pasveiksta! Statistika rodo – epidemija traukiasi.
Penktoji dalis – maras traukiasi staiga ir nenumatytai, kaip ir buvo atėjęs. Vėl nesuprantamai, nepaaiškinamai, be žmonių įsikišimo. Kaip ir visiems žmonėms, Rijė grįžta džiaugsmas, dingsta nuovargis. Tačiau laiminga susitaikymo pabaiga visam pasakojimui nelabai tiktų. Paskutinėmis dienomis absurdiškasis maras pareikalauja dar dviejų aukų: tai tardytojo Otono ir Rijė draugo Taru, kuris gydytojo bute kovoja su mirtimi ir tą kovą pralaimi. Galų gale Rijė pasiekia žinia, kad mirė jo žmona.
„Pagaliau vieną gražų vasario rytą“ (p. 282) vėl buvo atidaryti miesto vartai. Švenčiama pergalė prieš marą. Pasakotojas/Rijė dar kartą reziumuoja gyvenimą maro metu ir iš jo išplaukiančias pamokas. „Kiekviename miesto kampe tie vyrai ir tos moterys daugiau ar mažiau linko susijungti, bet tas linkimas, ne visų vienodos prigimties, buvo visiems vienodai neįmanomas“ (p. 287). Susijungimas, vienybė, kurią kiekvienas žmogus nori pasiekti, bet niekuomet nepasiekia. „Kokią prasmę galėjo turėti šita tremtis ir šitas troškimas susijungti, Rijė nežinojo“ (p. 288). Absurdas lieka iki pabaigos absurdu! „Tačiau tiems, kurie kreipėsi į kažką aukščiau už žmogų, ko jie netgi neįstengė įsivaizduoti, atsakymo nebuvo“ (p. 289). Camus pabrėžia: jokios būties anapus, jokio Dievo, jokio dangaus, jokios tolimos ateities, jokios transcendencijos, tik žmogus – laikykitės jo, vien jo! „[jis] ryžtingai stojo į aukos pusę ir troško susijungti su žmonėmis, savo bendrapiliečiais, vienintelėmis tikrybėmis, kurios jiems visiems bendros, o tai yra meilė, kančia, tremtis“ (p. 290). Kančia ir skurdas lieka, tačiau reikalinga tik viena ir tik viena: maištas susivienijus, meilė stovint aukos pusėje. „…nebuvo nei vieno jo sielvarto, kuris tuo pačiu metu nebūtų buvęs kitų sielvartu…. Dievaži, jis turėjo kalbėti už visus“ (p. 291). Dar kartą prisimename Camus: visi bendrai kenčiame nuo absurdo, nė vienas nėra išskirtinis.
Maras dingo, tačiau tai nebuvo „galutinės pergalės kronika“ (p. 297), Rijė žino, „kad maro bacila niekada nežūsta“. Kančia ir toliau bus žmogaus dalimi, mūsų nelaukia rojus, absurdas nepanaikinamas. Užuot nusilenkęs likimui, Camus mums vėl išveda „kiekybinį“ pamokymą: „…ką mes patiriame Dievo rykštėms siaučiant: kad žmonės turi daugiau puikių bruožų negu niekintinų“ (p. 296). Vėl Camus dėmesys kreipiamas į žmones, nusisukančius nuo kokybės, nuo vilties, nuo tobulybės ateityje, kad čia ir dabar vykdytų savo pareigą – mažintų kančią; gydytojai vietoj šventųjų, „kurie, negalėdami būti šventais … vis dėlto stengiasi būti gydytojais“ (p. 297).

Camus iššūkis

Dar kartą trumpai apibendrinkime Camus požiūrį į kančią: išeities taškas yra individualus kančios, kylančios dėl absurdo, patyrimas, vienybės troškimas visuomet lieka neišsipildęs. Tačiau „šis supratimas, kad visa žmonija kenčia nuo absurdo, jungia individus vieną su kitu ir pagrindžia jų solidarumą, jų bendrystę meilėje kitiems žmonėms“ [3]. Ši bendrystė kokybiškai negali nieko pasiekti, tačiau gali pasistengti kančią sumažinti, „sumažinti grandinių svorį“. Dar dvi Camus mintys: „Ko gero, mes negalime suardyti to, kad tasai kūrinys – tai pasaulis, kuriame kankinami vaikai. Bet mes galime kankinamų vaikų skaičių sumažinti“. Ketvirtame „Laiške bičiuliui vokiečiui”: „ką reiškia išgelbėti žmogų? O aš jums atsakau, šaukiu visa savo esybe: ogi nemaitot jo…“ [4].
Camus (remiantis jo prielaidomis) pateikė gan logiškus kančios temos metmenis, kurie beveik įtikina. Sugebėjimas įtikinti nepriskirtinas vien mąstymo rezultatams. Įtikinamas ir šiandien žmonėms tebedarantis įspūdį visų pirma yra Camus kūrybos ir gyvenimo adekvatumas. Jis nebuvo nutolęs nuo realybės poetas ar užsispyręs moralizuotojas. Jo draugas Morvan Lebesque apie Camus rašė: „Jis visuomet buvo atidus, atviras kiekvienam į jį besikreipiančiam; jis atsakydavo į kiekvieną laišką, visada paslaugus, skaitydavo nežinomų autorių rankraščius, pasiūlydavo juos kitiems, pas jį galėdavo užeiti kiekvienas aktorius ar aktorė, kuriam reikėdavo jo patarimo, jis niekad neparodė net mažiausio nekantrumo ir niekad neištarė įskaudinančio ar abejingo žodžio. Jo paslaugumas, draugiškumas buvo pasakiškas, lygiai kaip ir jo sąžiningumas. Tris mėnesius prieš mirtį jis atsisakė perimti vadovavimą teatro festivaliui, nes nenorėjo išstumti prieš tai buvusio direktoriaus, nors ta užduotis buvo ne šio jėgoms. Camus mylėjo žmones“ [5].
Per daug pagyrų? Per didelis tokio Dievo neigėjo pripažinimas? Camus niekuomet nepaliko nė mažiausios abejonės, kad savo požiūriu jis yra anapus šventųjų „stovyklos“ ir malonės. Jokiu būdu nenoriu priskirti šio „šventojo bedievio“ krikščionybei. Tačiau ar esminiai nuomonių skirtumai ir kritika, apie ką dar kalbėsiu, nėra pagrindas nesileisti jo išprovokuojamam? Tikra krikščioniška dorybė – nuolankumas. Ji ir leidžia mums teigti: taip, artimą mylėdamas dažnai labiau nei save patį, Camus buvo pasiaukojantis kovotojas prieš kančią. Taip, gėda, kad Camus pastangos pranoksta daugelio šiandieninių krikščionių įsipareigojimus. – Taip, Camus galima laikyti pavyzdžiu.

„Lauke už uždarų durų“ – Camus ir Dievo problema

Camus manė esant save švietėjų skeptikų tradicijos tęsėju, todėl jam visuomet buvo svarbus racionalus mąstymas. Dėl to pačioje jo „sistemoje“ silpnų vietų, kurias reikėtų ar būtų galima kritikuoti, beveik nėra. Dėl šios priežasties savo vertinimuose norėčiau labiau susikoncentruoti ties abiejomis jo prielaidomis: vienybės ieškojimas/absurdas ir Dievo nebuvimas.
Absurdas pačiam Camus lieka visuomet nepanaikinamas faktas. Tiesa, jis kalba apie „nuopuolį be Dievo“, tačiau absurdui trūksta galutinio pagrindimo. Camus ir pats puikiausiai pastebėjo, kad negali būti jokio absurdo paaiškinimo, jog esąs įmanomas tik absurdo aprašymas. Iš šio trūkumo išplaukia daugybė sunkinančių problemų. Taip pat lieka visiškai nepaaiškintas žmogaus vienybės ilgesys. Ar pats žmogus atsakingas už tą ilgesį? Kokiu būdu jisai susijęs su žmogaus būtimi? Kodėl mes negalime viso to suvokti? Visgi daug svarbiau yra tai, kad Camus filosofijoje randa vietos tokios sąvokos, kaip atsakomybė ar netgi kaltė. Beje, jis gan dažnai kalba apie mūsų „pareigą“ mylėti žmones, tačiau šis raginimas pakimba ore. Nes kas gi atsakingas už kančią, skurdą, blogį? Bet kokiu atveju ne pats žmogus, nes šis jau savaime kenčia nuo absurdo. Taigi absurdas? Gamta? Camus visuomet kovojo prieš nežmoniškumą, tačiau niekuomet nenurodė gėrio ir blogio kriterijų. Jo atsisakymas žmogų teisti ir bausti pasirodo kilnus, bet ar jis mūsų atveju teisingas? Netgi prieš nacistus „Laiške bičiuliui vokiečiui“ daugiausia, ką gali Camus pasakyti, tai tik kalbėti apie savo „pasibjaurėjimą“, ir nieko apie objektyvią kaltę. Negali patenkinti ir tai, kad žmogus neprisiims netgi mažiausios atsakomybės už esminę šios būties sandarą.
Į teistinius [6] vienybės problemos sprendinius Camus niekuomet nekreipė jokio dėmesio. Dievas jo mąstyme buvo nesantysis. Reikėtų kritikuoti tai, kad Camus niekada rimtai/argumentuotai ar filosofiškai Dievo problemos nediskutavo. Jis liko paprasčiausiai „lauke už durų“ ir niekad nebuvo „pakviestas diskusijai“. Camus Dievą, religiją ir t. t., ypač „Mare“, mini gana dažnai, bet svarbiausias argumentuotas pavyzdys mums parodo: diskusija visgi nevyksta, pralaimėtojas laikosi tvirtai. Iš pirmo žvilgsnio Camus argumentas apie Dievo nebuvimą moralės požiūriu gan įtikinantis, ir tas jo nekaltų vaikų kančios klausimo pabrėžimas yra taip pat labai vykęs. Tad kokios argumento prielaidos?
1. Dievas yra meilė, jis nenori kančios.
2. Dievas yra visagalis, jis gali kančią pašalinti.
3. Kančia egzistuoja.
Kadangi trečias punktas neabejotinas, išplaukia tokia išvada: arba Dievas kančios pašalinti nenori – tuomet jis beširdis; arba jis to padaryti negali – tada jis per daug silpnas, kad būtų Dievas. Jei visgi Dievas būtų, tai, Camus nuomone, jis tiesiogiai atsakytų už kančią. Camus ir „ateistai“ „Mare“ jau geriau išsižada Dievo ir patys kovoja prieš epidemiją. Iš principo Panlu į viską žvelgia lygiai taip, tačiau tiki absurdišku, žiauriu, iracionaliu Dievu.
Šioje lemiamoje vietoje Camus mąsto visgi siaubingai vienpusiškai ir neistoriškai, jei jo „slaptoji“ prielaida skamba taip: Dievas turi tuoj pat, čia ir dabar panaikinti visą kančią, jeigu jis gali. Žinoma, pasaulyje kančios egzistuoja dar labai daug, tačiau taip buvo ne visada, ateis laikas ir taip nebebus. Kūrinija ne visuomet buvo tokia! Dievas netgi garantuoja, kad vieną kartą visa kančia absoliučiai pradings. Ir jei galų gale kažkas už kančią atsakingas, tai būtent žmogus.
Tai klasikinis krikščioniškas požiūris, apie kurį paskaityti galima Pradžios knygoje ir Apreiškime Jonui. Visų pirma tai yra požiūris, kuris taip pat kaip ir Camus pripažįsta vieną svarbiausių vertybių – laisvę. „Jei Dievas visagalis, tai jis gi turi …“ …vaikų išniekintojus tuoj pat negyvai nutrenkti, tironus nugramzdinti į pragarą, o budelius pražudyti bedirbant jiems savo darbus?! Tokių stambaus kalibro niekšų, kaip Hitleris, Stalinas, Mao ar Karadžičius atžvilgiu ši mintis mums pasirodys sveikintina, tačiau ar turi Dievas taip pat elgtis, kai mes savo kasdienybėje meluojame, nekenčiame, širdy žudome, apgaudinėjame, ieškome tik sau naudos, skriaudžiame, šmeižiame ir t. t., ir t. t.? Kur turi būti toji riba, už kurios Dievui „leistina“ įsikišti? Dievas palieka žmogui jo laisvę – laisvę rinktis ir blogį!
Savaime aišku, tuoj pat kyla priešiškumas, o Camus čia šauktų garsiausiai: „Puiku, mes, ko gero, galėtume prisiimti sau kaltę, ir kančia vieną kartą baigsis, žmogaus laisvė bus išsaugota. Bet ką mes turime čia ir dabar? Ar šiuo momentu Dievui kančia vis viena? Jūsų anas pasaulis man šiandien nepadeda!“ Ką galėtume į tai atsakyti? Nors Dievas Camus kūryboje mažų mažiausiai bent paminėtas – kad ir ne iš tiesų „esantis“, bet, kas įdomiausia, visai jo kūrybai apskritai trūksta vieno asmens: Jėzaus iš Nazareto. Camus Dievo paveikslas yra, deja, vienpusiškas, visiškai vienpusiškas. Jis įžvelgia tik mirties Dievą, kuris bet kokiu atveju leidžia gyvuoti kančiai. Tačiau kurgi prisikėlimo, gyvenimo Dievas, kuris kovojo prieš mirtį ir kančią? Gal Camus nepastebėjo, kad Jėzus, pagrindinis Biblijos veikėjas, padarė būtent tai, ko Camus visą laiką taip smarkiai reikalavo – kiekybiškai sumažino kančią? Pakanka tik perskaityti evangelijas! Geriausias pavyzdys yra Evangelijoje pagal Joną 11 skyriuje: Jėzus užsirūstinęs savo draugo Lozoriaus mirties akivaizdoje ir giliai sujaudintas – jis netgi verkia.
Camus siūlo tik tokią alternatyvą: arba tegul Dievas šalina kančią, arba mes pradėsime daryti tai patys. Į šią ankštą schemą Jėzus nesileidžia įspraudžiamas. Jis skelbė ne tik gražų dangų, jis niekuomet nemokė bėgti iš šio pasaulio, jis daug daugiau kalbėjo apie „Dievo karalystę“. Tai prasidėjo anuomet, kartu su juo, o ne turėjo prasidėti kada nors nežemiškame rojuje. Kodėl Camus neatkreipė mūsų dėmesio į Jėzų, didįjį „maištininką“? Mat šis turėjo vieną trūkumą: jis tikėjo pomirtiniu gyvenimu, tikėjo dangumi ir pragaru. Be to, jis buvo įsitikinęs, kad kai kas turi keistis, kad nebus amžinai taip beviltiška.
Kodėl viso šito Camus nepastebėjo? Galiu tik pasamprotauti. Tačiau bijau vieno, kad dėl to buvome/esame kalti ir mes, krikščionys. Mes, krikščionys, čia ir dabar esame pašaukti sekti Kristaus pėdomis, sekti jo pavyzdžiu. Jėzus sakė: mes turime skelbti Gerąją Naujieną. Pagrindinė krikščionių užduotis, kad žmonės rastų amžinąjį gyvenimą. Tačiau Jėzus irgi kovojo prieš kančią ir dėl to kentėjo – mes turime taip pat iš visos širdies užjausti ir aktyviai, iš visų jėgų, mažinti pasaulio vargą. Ar, pavyzdžiui, Camus jaunystėje, gyvendamas vargšų kvartale, priešakiniame „kančių fronte“ matė tokių žmonių, krikščionių? Ar turėjo jis gilesnius atsakymus (ne, ne tuos atsakymus, kurie viską paaiškina!) apie blogį ir kančią? Aš nesibaiminu. Camus pavyzdys rodo: net geriausi argumentai nieko nereiškia ir, galų gale, nedaro įspūdžio, jeigu konkretūs dalykai nestovi prieš akis. Dievas, kuris nekenčia kančios ir kuris vieną kartą ją nugalės ir mums paliks laisvę, tik tuomet bus tikėtinas, kai tikėjimą juo žmonės čia ir dabar įgyvendins. Jėzus sakė: „Jei jau nenorite tikėti mano žodžiais, tai bent mano darbais tikėkite.“ Darbai yra įtikinamiausias argumentas. Iš jų atpažįstami krikščionys. Gyvenimas yra geriausia ginamoji kalba. Meilė yra skiriamasis ženklas. Meilė – kaip netoli Camus buvo iki žmogaus iš Galilėjos!

Holger Lahayne, studijavo grafiką ir teologiją

Vertė Rima Mykolaitytė





Teisusis klestės kaip palmė, augs kaip Libano kedras (Psalmė 92,12).