Kryžius ir krucifiksas « PRIZMĖ

KRIKŠČIONIŠKAS ŽURNALAS APIE DIEVĄ IR JO PASAULĮ

Kryžius ir krucifiksas

Arba kokią vietą krikščionio gyvenime užima kančia?

Ranald Macaulay

Kryžius – svarbiausias krikščionybės simbolis. Protestantų bažnyčiose tikintieji buriasi prie paprasto kryžiaus, o katalikų gyvenime svarbų vaidmenį vaidina kryžius su kenčiančiu Kristumi – krucifiksas. Kryžius ir krucifiksas – tai ir skirtingas katalikų bei protestantų dvasingumo simbolis. Kokios mintys kyla jūsų galvoje, kai matote ką nors lėtai bėgantį šalikele… arba šiek tiek rimčiau: kai matote sportininką, bėgantį nuo 10 iki 15 mylių per dieną tam, kad pasiruoštų maratonui? Kalbėdamas apie save, visada galiu pasiguosti, kad aš niekada nepatirsiu panašios kankynės, nors ir kaip gerbčiau tokį pasiryžimą.

Skausmas, disciplina, askezė – „dvasingumo maratonas“

Šiuo paveikslu pasinaudojau kaip palyginimu, norėdamas išryškinti krikščionišką požiūrį į dvasingumą, vyravusį apie 500–1500 mūsų eros metus, t.y. nuo Romos imperijos žlugimo iki Reformacijos. Kai kas iš šio „maratono“ dvasios prasiskverbė į Bažnyčią jau iki VI amžiaus. Taip susiformavo aiškus suvokimas, kad iš atsidavusio krikščionio yra reikalaujama atkaklių treniruočių arba tikrai gana skausmingų dalykų vykdymo. Tai buvo tinkamas būdas kontroliuoti nuodėmingą žmogaus prigimtį ir visiškai atsiduoti Dievo tarnystei. Šis požiūris pasireiškė asketizmu, t.y. praktikuojant griežtą discipliną, apribojant kūno geidulius, pavyzdžiui, badavimu, meditacija, celibatu, pasinėrimais į ledinį vandenį, plakimusi, pasninku. Taip išsivystė nauja elitarizmo forma: dvasingumas, kuris buvo skirtas ne kiekvienam. Tik patys uoliausieji galėjo ištverti šį režimą.
Kyla klausimas: ar mes turime viso to – griežtos disciplinos, badavimo, grūdinimosi – atsisakyti? Ar mums atsisakyti bėgioti?
Neįprastas gyvenimo būdas, kaip, pavyzdžiui, misionieriškas darbas toli nuo namų arba celibatas nėra patys savaime netinkami. Viduramžių dvasingumo problema gali būti apibendrinama taip: neįprastas gyvenimo stilius, kuris buvo prieinamas kai kuriems, tapo idealu visiems. Kūno, malonumų ir džiaugsmo sumenkinimas atvedė prie tragiškos ironijos, kaip nurodo V. Croninas knygoje „XV amžiaus florentiečių renesansas“: „Florentiečiai pritaikė klasikinį idealą praktikoje. Kai pirmą kartą susidūrė su graikais ir romėnais išblukusio rašalo susiglamžiusiuose rankraščiuose ir palygino su savimi, florentiečiai pamatė juos „išbaigtus ir tobulus“ ir, žinoma, ėmė siekti kompensuoti savo trūkumus šiuo atžvilgiu. Procesas buvo laipsniškas, bet florentiečių pažiūros pasikeitė ilgam laikui. Ir nė vienas pasikeitimas neturėjo tokių toli siekiančių pasekmių, kaip jų požiūris į kūną“. Iš tikrųjų Croninas atkuria tokių asketinių idėjų ir veiklos išsivystymą – kai nuo IV a. iki XVI a. buvo iškilęs vienuolynų vaidmuo ir tada vartoja skaudžią ironiją. „Jei kada nors religija aiškino, kad kūnas, kaip ir visi sukurti dalykai, apskritai yra geras ir lieka geru pakol su juo yra pagarbiai elgiamasi, tai ta religija yra krikščionybė. Kadangi kūnas yra geras, tai antrasis Trejybės asmuo, Jėzus Kristus, turėjo žmogaus kūną. Žodis, tapęs kūnu ir krauju, išpirko kūną ir kraują, – rašoma Evangelijoje pagal Joną 1,14“.
„Krikščioniškieji“ florentiečiai troško sugrįžti į antiką, nes ten dėmesys buvo kreipiamas tariamai į visą žmogų su jo kūnu ir dvasia. Jie orientavosi į pagoniškuosius romėnus ir graikus, kurie moralės ir etikos požiūriu nebuvo tobuli. Tuo pat metu jie nepastebėjo, kad jų pačių religija iš esmės suteikia daug geresnius atsakymus. Iš tiesų: kokia ironija!
Vienuoliško gyvenimo būdo svarba po Romos imperijos žlugimo tapo neabejotina. Išnykus centralizuotam ir kompetentingam politiniam valdymui, Bažnyčia apskritai, o vienuolynai ypač, tapo lyg kažkokiu pakaitalu – taip augo jų reikšmė visais ateinančiais amžiais. (Atkreipkite dėmesį, kokį vaidmenį turėjo Alkuino [1] valdymas Karolinguose.) Tačiau kartu su politine jėga į vienuolynus atėjo dvasinis sumišimas ir korupcija. Nepakako net X–XV amžiuje paplitusių vienuolynų reformų. Kadangi vienuolynai buvo užsitraukę didžiulę nešlovę, tai po jų likvidavimo pasijuto nepaprastas palengvėjimas, kokį XVI a. patyrė Anglija.
Nepaisant to, yra neteisinga blogai atsiliepti apie vienuolynus ir nepastebėti daugelio jų teigiamo įnašo į viduramžių Europos vystymąsi. Be to, Naujasis Testamentas neleidžia mums arogantiškai kritikuoti Bažnyčios ir jos piktnaudžiavimų, kurie pasireiškė bėgant laikui. Jis vis primena, kad iš tikrųjų problema slypi kiekvieno iš mūsų viduje. Kiekvienas tikintysis gali būti paviliotas nuo tyro atsidavimo Kristui (2 Kor 11,3). Mes trokštame būti tyri, nuoširdūs, stropūs ir t. t. – ir šitas troškimas pažadinamas Šventąja Dvasia. Tačiau su nepaprastu lengvumu sugebame nepastebėti, kad tikėjimas turi didžiulę svarbą. Taip pat lengvai pamirštame vienintelę sąlygą, kurią įvykdęs kiekvienas gali būti Dievo priimtas, būtent – reikia tikėti Kristumi. Štai kodėl Paulius taip karštai ginčijasi Laiške galatams ir pasisako prieš apkerėjimą¹, kuriam tikintieji gali pasiduoti: „Kas apkerėjo jus?… Nejaugi jūs tokie neprotingi, kad, pradėję Dvasia, dabar norite užbaigti savo pačių pastangomis?“ (plg. Gal 3,1–3).

Aš padarysiu tai pats!

Svarbu suprasti, kad nepasitikėjimas nėra Romos katalikų arba netgi ne kokių nors kitų religijų, bet individuali kiekvieno žmogaus problema, kurios esmė štai kokia: nors ir tikime Kristų, tačiau ir toliau esame nusidėjėliai, nors ir suprantame, kad nuodėmės kaltė buvo panaikinta mūsų tarpininko Išgelbėtojo dėka, vis dėlto žinome, kad tai, ką Paulius pavadino „nuodėmės įstatymu“, nebuvo panaikinta. Nuodėmės realybė nuolatos traukia mus žemyn. Sakykime, kad ir mūsų išdidumas, kuris verčia jausti, jog galime veikti savarankiškai, sugebėti pažvelgti į tai, ką padarėme ir, vadinasi, nusipelnyti pritarimo (ironiška, bet kaip tik išdidumo eidami prie Kristaus mes išsižadėjome! Nes kaip gali kas nors būti išgelbėtas, nesuprasdamas visiškos priklausomybės nuo Dievo malonės Kristuje).
Mano manymu, ėmę lyginti katalikų ir protestantų dvasingumą, turime būti tinkamai orientuojami jau nuo pat pradžių. Jei ne, tampa sunku išvengti patogaus polemiškumo, kuris mato tai kaip kažkieno kito problemą. Vietoj to, turime atkreipti dėmesį į mūsų pačių gyvenimus.

Katalikų krucifiksas: kančia – tai idealas

Pratęskime mūsų diskusiją. Kai asketizmas pradėjo užkrėsti visą Bažnyčią, po VI a. tarp kitų dalykų buvo atkreiptas dėmesys ir į kančią. Tikinčiojo gyvenimas buvo matomas kaip sunki ir vieniša kova prieš nuodėmę, apimanti visa ko praradimą, materialaus gyvenimo niekinimą, fizinio malonumo vengimą. Visiškai suprantama, kad krikščioniškojo gyvenimo modelis buvo priimtas kaip kentėjimas (koks jis buvo Sadui Indijoje Hermanno Hesse’s romane „Sidharta“). Tai simbolizavo kryžius su kenčiančiu Kristumi – krucifiksas. Pastarasis pirmą kartą atsirado tik IX a., bet vėlyvaisiais viduramžiais sureikšmintas jėzuitų bei kontrreformacijos XVI a. Svarbu pabrėžti, kad toks perdėtas kančios akcentavimas su visais pakilimais ir nuopuoliais įvairiuose vienuolynų ordinuose, literatūroje, mene buvo vienodai klaidingas ir nenaudingas. Turime būti atsargūs savo vertinimuose. Taip kaip JAV yra lygios, bet ne visa JAV teritorija yra plokščia, taip panašiai yra ir su dvasingumo stiliumi: turime atkreipti dėmesį į nesusipratimus ir iškraipymus, tačiau kartu negalime nepastebėti ir teigiamų tokio dvasinio gyvenimo aspektų.
Apibendrindamas turiu pasakyti, kad iki VIII a. Europos vienuolynai darė vis svarbesnę įtaką vadinamosios „Šventosios Romėnų imperijos“ tolesniam vystymuisi. Vienuolijose jau buvo visiškai suprantamas „neįprastas gyvenimo būdas“, ypač celibatas. Aukšta politinė ir kultūrinė vienuolynų bendruomenių padėtis vedė prie „vienuolio idealo“. Tokiame kontekste griežtumas savo kūnui tapo vis labiau įprastas. Gyvenimas kančioje, kurioje krucifiksas tapo pagrindiniu simboliu, buvo idealu. Tai tiek apie priešistorę.

Protestantų kryžius: kančios nėra

Tačiau šio straipsnio dėmesio centras yra ne tiek poleminis, kiek dvasinis. Klausimas yra toks – kokia yra šiandien kančios prasmė mums, kad ir koks bebūtų mūsų religinis pagrindas? Ką iš tikrųjų reiškia kančios pabrėžimas Biblijoje?
Protestantizmo kančios nepaisymas yra pritrenkiantis, ypač netolimoje praeityje, kai mūsų visuomenė tapo materialistiškesnė. Kadangi kultūra buvo formuojama pagal technikos ir materialinio pasisekimo galios modelį, tai ir Bažnyčia buvo linkusi atspindėti panašias tendencijas – ji pasikliovė technika evangelizuojant bei plečiant Bažnyčią; per daug akcentavo patyrimą ir emocijas, pasireiškiančias kai kuriais ekstaziškais „garbinimais“; ėmė skelbti „sveikatos ir gerovės evangeliją“ [2], kur „tikėjimas“ reiškia gavimą to, ko reikia ir ko nori. Kančia, kaip neatsiejama krikščioniško gyvenimo dalis, beveik visiškai buvo nustumta į antrąjį planą.
Bet susirūpinimo ar net pasipiktinimo nepakanka kalbant apie tokios rūšies evangelikų tikėjimo paviršutiniškumą šiandien. Problema lieka pati Biblija – kai kurios jos vietos sukėlė prieš keletą metų mano nerimą. Man rūpėjo sužinoti, ką norėjo pasakyti Paulius, taip dramatiškai kalbėdamas apie savo gyvenimo tikslą (Fil 3,10: „Trokštu pažinti jį, jo prisikėlimo galybę ir bendravimą jo kentėjimuose, noriu panašiai kaip jis numirti“, ir kaip mes susiejame tai su kančios idėja (o ypač su krucifiksu), kuri buvo įsigalėjusi viduramžių Bažnyčioje ir tam tikru mastu yra išlikusi Romos katalikybėje ir šiandien?

Du kryžiai – svarbi diferenciacija

Iš Pauliaus teiginių tampa aišku, kad kryžius jam turėjo dvigubą reikšmę. Iš vienos pusės – teisinę, iš kitos – simbolinę. Pirma, tai vienintelis Kristaus kryžius, tikrąja šio žodžio prasme, neštas į Golgotą, ant kurio „žmogaus Sūnus“ mirė, tuo atnašaudamas „visišką, tikrą ir pakankamą auką už viso pasaulio nuodėmes“. Antroji, simbolinė, reikšmė nurodo, kaip Kristaus mokiniai turi žvelgti į savo pačių gyvenimą. „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, teneša savo kryžių ir teseka manimi“ (Lk 9,23).
Su tuo yra susijusi ir ištrauka iš Laiško kolosiečiams 1,24: „Dabar aš džiaugiuosi savo kentėjimais už jus ir savo kūne papildau, ko dar trūksta Kristaus vargams dėl jo Kūno, kuris yra Bažnyčia“. Žinoma, Paulius nemanė, kad kažko trūksta Kristaus teisėtam kryžiui, jo gelbėjimo nuo nuodėmės darbui. Šis darbas, anot Jėzaus pergalingų žodžių „Atlikta!“, buvo baigtas. Tačiau Kristaus „dvasinio“ kūno, Bažnyčios, kančia yra neužbaigta, nes ji tęsiasi per visą istoriją iki jo šlovingo sugrįžimo (Apd 9,4: „Sauliau, Sauliau, kam mane persekioji?“, o iš tikrųjų buvo persekiojama Kristaus Bažnyčia).

Mirties dėsnis

Pagrindinis Šv. Rašto principas yra tas, kad kiekvienas iš mūsų vis dėlto esame pašauktas mirti. Tapimas krikščionimi gali būti apibūdintas paprastai: kai pirmą kartą pradedame tikėti Kristumi (nesvarbu, ar suvokiame visus teologinius niuansus, ar ne visus), mes įsipareigojame „mirties dėsniui“, atiduodame visa, kas yra mumyse žemiško, t.y. egocentriško ir nuodėmingo, mirčiai.
Pagrindinė mūsų problema yra išdidumas. Pirma, ta prasme, kad aš negaliu savęs išgelbėti ir turiu sustabdyti priklausomumą nuo savęs, kuris sulaiko mane nuo Kristaus priėmimo tuščiomis rankomis, tai yra nuo to, ką Naujasis Testamentas vadina „priimti Kristų per tikėjimą“.
Antra – aš nusigręžiu nuo tam tikro gyvenimo būdo, t.y. savo paties vadovavimo.
Pirma yra susiję su išdidumu, kuris priešinasi išgelbėjimui (nuteisinimui) kieno nors kito pagalba; antra išdidumo rūšis susijusi su pasipriešinimu būti pašventintam kieno nors kito, o ne paties.
Tarp pirmojo žingsnio, kai tampama krikščionimi, kai mūsų širdyse tarsi pasėjama „sėkla“, kurią Dievas subrandina per visą gyvenimą, ir paskutiniojo žingsnio mūsų gyvenimo pabaigoje, tęsiasi ilga ir sudėtinga kelionė. Lėtai, diena po dienos, Šventoji Dvasia moko mus melstis Kristaus malda „Teesie tavo valia“. Kokios smulkmenos ir sunkumai mus belydėtų toje kelionėje, visuomet vyksta judėjimas nuo savęs link Kristaus, nuo „mano kelio“ link „Kristaus kelio“. „Jis savo kūno dienomis siuntė savo prašymus bei maldavimus su balsiu šauksmu bei ašaromis į tą, kuris jį galėjo išgelbėti nuo mirties, ir buvo išklausytas dėl savo pagarbumo. Būdamas Sūnus, jis savo kentėjimuose išmoko klusnumo“ (Hbr 5,7–8).
Nors Kristus ir buvo Dievo Sūnus, jis vis tik paklusniai mokėsi iš kančios. Tačiau jis kentėjo ne tam, kad taptų Sūnumi – jis juo jau buvo. Jis nenorėjo savo kentėjimais padaryti Tėvui įspūdžio, jis tik norėjo būti paklusnus. Šitas Kristaus modelis galioja ir mums, nes mes turime „dalintis jo kančiomis“ ir „panašiai kaip jis numirti“ (plg. Fil 3,10). Mūsų, kaip krikščionių, pašaukimas – visuose sunkumuose ir visuose kentėjimuose būti paklusniais Dievui ir taip tapti vis panašesniais į Kristų – imituoti Kristų.
Kaipgi tas paklusnumas atrodytų praktiškai? Leiskite paminėti tris svarbius dalykus.
1. Mes pasitikime tuo, kad Dievas viską turi savo rankose. Pavyzdžiui, laivo sudužimas, tėvų invalidumas, vaiko nesugebėjimas skaityti, nemalonus kaimynas – visa tai tebėra Dievo kontroliuojama. Todėl jis gali garantuoti, kad pabaigoje viskas pasieks jo (gerą) nubrėžtą tikslą – Rom 8,28: „Be to, žinome, kad viskas išeina į gerą mylintiems Dievą, būtent jo valia pašauktiesiems“. Neabejokime tuo.
2. Mes pritariame mūsų asmeniškam pašaukimui. Prisiminkime Paulių – jo pašaukimas reiškė nuolat keliauti ir dažnai būti dideliame pavojuje. Be to, jis nuolat rūpindavosi visomis (!) Bažnyčiomis (2 Kor 11,28). Paulius galėjo viską pakelti, nes buvo tikras: tai mano užduotis. Jeigu mes kaip ir Paulius supratome, kad Dievas gali mumis pasinaudoti vienai ar kitai užduočiai įvykdyti, tuomet laikykimės tvirtai to pašaukimo – net jei tai ir būtų susiję su kančia.
3. Mes žinome, kad persekiojimas krikščionims yra normalu. Pirmieji krikščionys buvo dažnai siunčiami myriop. Europoje mirtis dėl religinių įsitikinimų yra beveik nežinoma. Visiškai kitaip yra arabiškame pasaulyje. Tačiau principas visur tas pats: nuodėmingas, Dievo nepažįstantis pasaulis atstumia krikščionis. Praktiškai tai gali atrodyti įvairiai – ignoravimas, niekinimas, susidūrimai bei griežti pokalbiai – ir kaip jau minėjau, netgi mirtis.
Visais šiais būdais, aš manau, įgyjame patyrimo, kuris turi dievišką tikslą – sekti Kristumi, imituoti Kristų.

Malonė, kūrinys ir kančia

Atsižvelgiant į rimtus nesusipratimus, kilusius dėl šio Biblijos mokymo apie kančią, yra labai svarbu nedelsiant paaiškinti, ko toks Kristaus imitavimas nereiškia.
Svarbiausia yra tai, kad malonė turi būti anksčiau kančios. Kadangi per tikėjimą Kristumi jau tapome sūnumis ir dukromis, tai mes esame pašaukti tapti panašiais į jį per kančią. Palyginkime tai su katalikų kančios akcentavimu, ypač su jų mokymu apie kentėjimą net ir po mirties skaistykloje. Nereikia leisti, kad kančia užgožtų malonę. Kančia negali būti veikla, vykdoma anksčiau už išgelbėjimą.
Antra, kančia niekada negali pakeisti nuoširdaus priėmimo ir Dievo kūrinio įvertinimo. Kitais žodžiais tariant, kančia niekada nėra asketiška (Tomo Kempiečio [3] „Apie sekimą Kristumi“, nežiūrint jos didingumo kitais aspektais, labai nuo to nukenčia). Viduramžių Romos Katalikų Bažnyčios rašytojai pasakoja apie atsidavimą Dievo valiai, visų dalykų praradimą (Fil 3) – draugų, maisto, patogumų, karjeros ir t.t. Bet šitoks atsidavimas yra bibliškas tuo atveju, jeigu jis sudaro dalį mano bendro pašaukimo Dievui. Kančia neturi dvasinio pranašumo. Tačiau „darbai“ ar asketizmas kaip katalikų dvasingumo elementai mokymą apie kančią padaro neteisingu. (Šias klaidas daro ir kai kurie protestantų tikėjimo atstovai).
Trečia ir svarbiausia, kad bet koks Kristaus kančios imitavimo pabrėžimas, neturi tarnauti pykčiui ir pagiežai užmaskuoti (kurios kulminacija – pagiežinga pareiga). Vietoj to turėtų būti padėka ir garbinimas, išplaukiantis iš sunkumų: „Man yra malonu vykdyti tavo valią, o mano Dieve“. Kai mūsų širdys apimtos sielvarto, turėtume atsigręžti nuo pykčio į garbinimą, kaip liudijo Paulius, rašydamas „Aš pasitikėjau, net kai tariau: „Aš esu labai prislėgtas“ (Ps 116,10). „Aukok Dievui padėką ir ištesėk Aukščiausiajam įžadus, ir šaukis manęs suspaudimo dieną – tai aš išlaisvinsiu tave, o tu pagerbsi mane“ (Ps 50,14). Čia turimas omeny greičiau sąmoningas ar apgalvotas garbinimas, nei šventiškas ar jaudulingas.
Taigi yra trys pagrindiniai pavojai: išstumta malonė, išaukštintas asketizmas ir pagiežinga pareiga.
Mes neturime ieškoti išbandymų. Užuot siekę jų, verčiau prašykime Dievo, kad jis mus nuo jų apsaugotų. Turime suvokti, kokie silpni esame. Dievas yra geras mokytojas ir, kai ateis laikas, jis ves mus kito žingsnio link: kad aukotume save kaip gyvą auką (plg. Rom 12,1).

Krucifiksas – naudingas simbolis?

Apibendrindamas galiu paklausti: ką tai turi bendro su krucifiksu? Ar tai simbolis, kuriuo galime pasinaudoti? Ar XVI a. debatai dar nėra taip atitolę, kad krucifikso naudojimas ar atsisakymas dabar atrodo truputį juokingai? Turbūt tai yra tik simbolis: o argi simboliai nėra naudingi, kaip pavyzdžiui, duonos ir taurės sakramentas komunijai arba žiedas vedyboms, kaip tautinė vėliava arba valstybinis himnas patriotizmui. Argi mes neskatinami solidarizuotis su kitų krikščionių kančiomis? O gal krucifiksas yra tik paprastas raižyto medžio ar iškalto metalo gabalas, turintis teigiamą simbolinę vertę?
Žinoma, turime pripažinti, kad atidus ir neprietaringas konkretaus krucifikso aptarimas nėra savaime klaidingas. Jis gali tarnauti kaip tikinčiųjų įkvėpimo šaltinis. Bet pastovus, besitęsiantis ir universalus jo naudojimas Romos katalikų Bažnyčioje, mano nuomone, yra nenaudingas. Kadangi šis simbolis tebėra taip artimai susijęs su katalikiškąja disciplinos ir kančios samprata, susiformavusia viduramžiais, jis labiau veda tolyn nuo Kristaus ir jo malonės, o ne link jo, nes jis ir toliau simbolizuoja tuos pačius asketizmo ir elitarizmo elementus, apibrėžtus jau pradžioje. Tačiau šio rašinio tema nebuvo poleminė. Ji labiau panaši į norą kelti sąmoningumą, kuomet mes suvokiame kančios reikšmę mūsų gyvenime (čia krucifiksas protestantams turėtų priminti, kad kančia krikščionio gyvenime užima svarbią vietą), nesvarbu kokiai Bažnyčiai priklausytume.
Pavyzdžiu lieka pats Kristus. „Būdamas Sūnus, jis savo kentėjimuose išmoko klusnumo“ (Hbr 5,8). Taip buvo todėl, kad jis (jau) buvo „Sūnus“, kuris kentėjo kaip mūsų vienintelis Atpirkėjas. Todėl, kad mes jau esame jo tikėjimo sūnūs ir dukros, tas tikėjimas veda didesnio klusnumo link. Nuolankumo kelias yra nužymėtas kiekvienam iš mūsų, kaip ir Kristui, ir į jį įeina kentėjimai ne todėl, kad Dievas nori padaryti gyvenimą sunkesnį, bet – lengvesnį, o tai įvyksta mums susipažinus su jo nuostatomis bei padrąsinimais: „Imkite mano jungą ant savęs ir mokykitės iš manęs, nes mano jungas yra lengvas ir mano našta yra lengva“. „Prarasdami savo gyvenimą, jūs jį atrandate…“
Biblinis kančios traktavimas iš esmės yra teigimas, o ne neigimas.

Ranald Macaulay, britas, studijavo teisę ir teologiją Anglijoje, vadovauja L’Abri draugijai Gretame, netoli Londono

Vertė Rita Kučinskaitė





Teisusis klestės kaip palmė, augs kaip Libano kedras (Psalmė 92,12).